Ievos Saudargaitės projekte „Popietinis vizitas“ autorės kaip architektės ir kaip fotografės keliai galiausiai susieina į vieną. Studijuoti architektūrą menininkę pastūmėjo smalsumas, kaip gyvena kiti, tačiau pagal užsakymus fotografuojant erdves dažnai prašoma šį susižavėjimą palikti nuošalyje, sutvarkyti interjerą, net perstumdyti baldus ir padaryti nuotraukas, savo sterilumu panašias į kompiuterinės grafikos vaizdus. „Tam tikra prasme, šis projektas yra priešnuodis visiems tiems metams, kuriuos praleidau prieš pradėdama fotosesijas išvalydama namus nuo jų gyventojų pėdsakų, – paaiškina Ieva. – Interjerų fotografijos logistika tokia, kad pasitaiko atvejų, kai net nesusitinki su ten įsikūrusiais žmonėmis, tačiau juos ir jų asmenybes gali įsivaizduoti iš aplinkinio chaoso laipsnio, knygų pavadinimų, daiktų, drabužių… Užuot vengusi šių gyvenimo nuotrupų, norėjau pasidžiaugti įvairiais būdais, kuriais mes prisitaikome erdves, paversdami namus savo ir savo svajonių tęsiniais, įsigilinti į tai, kaip erdvę užimame drauge su šeimos nariais, draugais ar kambariokais.“

POKALBIS SU VILIUMI IR JUSTE

Vilius: Tai turbūt atvykai į patį baisiausią butą iš visų. Mes trejus metus jau nuomojamės, vis norim išsikelti, bet gera kaina, gera vieta, taip ir liekam. Kiek išeina pasijaukinam, bet ech.

O kas nepatinka?

Justė: Jis toks aptriušęs labai.
V: Paveikslai čia labai daug užima vietos, kad sienas paslėptų. Ir kažkaip stengiamės.
J: Nu, tokia bohema.

O kur prieš tai gyvenot?

V: Mes kaime gyvenom, buvom išvažiavę į Rokiškio rajoną. Buvom sodybą nusipirkę prieš šešerius metus, ar kiek ten.
(Nuolat cypia šuns žaislas)
J: Bičiuli, atstok nuo manęs.
V: Praleidom metus. Kažko tokio gražaus ieškojom. Nepavyko čia tam mieste normaliai.
J: Jaunatviškas entuziazmas, neįvertinta vertybė.
V: Pabuvom ir po metų grįžom.
J: Grįžom, bet po to gyvenom sodyboj Kariotiškėse. Aš ten dirbau žirgyne ir tiesiog buvo patogu tenai. Pati mašina važiuodavau, o Vilius kiek­vieną dieną traukiniu į Vilnių.
V: 15 minučių iki stoties ir po pusvalandžio jau darbe. Bet paskutinę žiemą ten tikrai buvo šalta, minus 18 ryte, tamsu, kelias apledijęs. Blemba, taigi 2017 metai, o čia kaip iš tėvų istorijų, kai per laukus į traukinį eidavo.

Reikėdavo kasti sniegą iš po durų?

V: Taip, prie namų kartais reikėdavo.
J: Ir buvo mašinoje vieną savaitę užšalęs dyzelis, tada niekur nejudėjom iš viso.
V: Nu, tai po to į šitą butą atsikraustėm.

O kas paskatino palikti sodybą?

J: Labiausiai tai, kad aš palikau darbą žirgyne ir nebebuvo reikalo.
V: Iš tikrųjų važinėti buvo per toli.
J: Iki šiol norėtume gyventi už miesto, bet jau tada ne nuomotis kažką.
V: Taip.

O netrūko patogios aplinkos, kad ir draugai šalia, ir visos paslaugos?

J: Man tai ne (juokiasi).
V: Aš biškį socialesnis. Justė sako, kad jai nieko nereikia, bet aš ne visai su ja sutinku.
J: Gyvendavau Rokiškio vienkiemyje ir pusę savaitės būdavau visiškai viena su avim, arkliu ir šunim.

Bet vis vien.

J: Tarp keturkojų.
V: Užtat dabar žiauriai patogu. Justės žirgynas už 20 minučių kelio, čia šalia gyvena jos tėvai, seni intelektualai.
J: Seni. Prašyčiau! Garbaus amžiaus!
V: Turi kiemuką, ten šunį paliekam, kai reikia. Tai čia toks mūsų hood’as, jau labai seniai. Turbūt ir kito buto neieškom, nes jau įleidom šak­nis. Gal kitais metais.

Papasakokit truputį apie baldus, ar jau buvo, ar radot, ar pirkot?

J: Šitą skrynią man atidavė dėdė, kuris gyvena Marijampolėj. Nu, išvis apie tą giminės pusę yra atskiros istorijos, nes kiekvieną kartą ten apsilankius atsitinka tokių neįtikėtinų dalykų, kad būtų galima knygą parašyti. (Cypia Bičiulio žaislas) Pavyzdžiui, atsivedžiau vyrą pirmą kartą parodyti visai giminei per Velykas, o grįžau su tėčio peršautu pirštu. Su šratiniu šautuvu tėtis man peršovė pirštą. Ir jis (Vilius) vis tiek manęs nepaliko (juokiasi).
V: Ir tėvo neišsigandau.
J: Kaukolių kolekciją turim iš miško, prisiieškojau… Iš kairės bus greičiausiai ežys, po to lapiukas, bebras, stirninas ir karvė. O šitie ragai elnio, bet ne rasti – Viliaus mamos dovana.

Aš ir kažkadaise rinkdavau, bet supratau, kad neturiu laiko ir energijos jas valyti.

V: Taip, Justė prisidaro visokių tirpaliukų.

O tavo sagė, pati ją pasigaminai?

J: (Juokiasi) Kažkokio gyvūnėlio stuburas. Man patinka visokie tokie oddities. Turim moteriškės nuotrauką. Aš nežinau, kas ji tokia, bet mano brolio žmona yra architektė ir jinai vienu metu dirbdavo su valstybei atitekusiais butais. Čia moteriškė, kuri pasimirė, ir nebuvo kam jos daiktus atiduoti. Tai mus įleido į jos butą ir galėjom išsirinkti. Ir ta nuotrauka buvo jos, ir jinai kartais vaidenasi, nes, būna, nukrenta, apsiverčia. Dabar jau kurį laiką nebejuda, gal apsiramino.
V: Įsikibo į Iggy Pop’ą.
J: Turim paveikslų. Šitas jūros vaizdas – tokio dailininko Cicėno darbas. Yra kažkur jo pėda matyt, nes jis turbūt užlipo ant paveikslo.
V: Justės portretas.

Kas nutapė?

J: Mano buvęs klasiokas, nuostabia pavarde Ūba. Jis tapo, ir gavau iš jo portretą. O čia yra mano brolio, žmonos ir jų vaiko mūsų vestuvių proga nutapytas paveikslas. Tada ten ant tos sienos kabo Viliaus dėdės.
V: Ne, mamos sesers vyro, metalisto tapytojo.
J: Jis tapė mano žirgą, kuris čia visiškai nepanašus į save. Bet man patinka toks. Aš galvojau pasidaryti visą sieną nevykusių augintinių portretų. O ten yra čeko grafiko darbai, linoraižiniai.
(Fone vis groja muzika)