Savo darbe nuolat žiūriu į nuogus kūnus. Meno istorijoje jų pilna – nutapytų, nulipdytų ir nufotografuotų – jie užpildo galerijų bei muziejų ekspozicijas. Stoviu priešais juos, projektuojamus ekranuose, kai skaitau paskaitas šia tema. Karjeros pradžioje kaip modelis pozavau kitoje dailininko molberto pusėje, iš kur stebėjau į mane žvelgiančius tapytojus. Ši dviguba perspektyva suteikė man privilegijuotą padėtį – tiek akto subjektės, tiek jo tyrėjos.

Šiuolaikiniai menininkai gali kritikuoti akto tradicijas ir idealus, tačiau nuogas kūnas vis dar yra ta sritis, dėl kurios kyla diskusijos. Dabar aktai mene būna įvairių formų bei stilių, tačiau galerijose vyrauja vienas esminis aspektas – dažniausiai jie yra moterų ir sukurti vyrų.

Feminizmo aktyvistės „Guerilla Girls“, save įvardijančios kaip meno pasaulio sąžinę, jau daugiau nei 30 metų skaičiuoja Niujorko Metropoliteno modernaus meno muziejuje eksponuojamus moterų menininkių darbus (apie 4 %), lygindamos juos su moterų aktais (apie 76 %). Skirtumai išlieka ryškūs.

Nuogas kūnas bei jo vaizdavimas visada traukė dėmesį ir kėlė audringus debatus. Kas, ką, kaip ir kur turėtų matyti ir rodyti – tai tapo socialinių bei moralinių kodeksų, formuojančių elgesį ir požiūrį, pagrindu.

Šiandien nuogumo demonstravimas tebėra ginčytinas, ypač socialinės žiniasklaidos kontekste. Tai susiję tiek su „tikrų nuogų suaugusiųjų“ nuotraukomis, kaip jas apibūdina „Facebook“, tiek su „meniniais ar kūrybiškais“ nuogybių atvaizdais, kuriuos visiškai draudžia „Instagram“ bei jį valdanti bendrovė.

Nors „Facebook“ oficialiai teigia, kad paveikslų bei skulptūrų atvaizduose nuogumas leidžiamas, pastaruoju metu pasitaikė garsių atvejų, kai žymių meno kūrinių, įskaitant 25 000 metų senumo Vilendorfo Veneros figūrėlę ir XVII a. Peterio Paulo Rubenso paveikslus, nuotraukos buvo pašalintos ir pavadintos „pornografinėmis“. Siekdami apeiti cenzūrą kai kurie muziejai neseniai susikūrė paskyras prieštaringai vertinamoje socialinės žiniasklaidos platformoje „OnlyFans“, kuri dažniausiai siejama ne su vaizduojamojo meno peržiūra, o su seksualiai jaudinančios medžiagos propagavimu ir pardavimu.

Kaip mes čia atsidūrėme? Savo naujoje knygoje „Nudizmas šaltame klimate“ (Nudism in a Cold Climate) nagrinėju ankstesnį požiūrį į nuogus kūnus bei jų fotografavimą, ypač atsižvelgiant į teisinius apribojimus, susijusius su nudistų (dar vadinamų natūristais) atvaizdais, ir į nuogalių vaizdavimą nuotraukose, kurios XX a. vid. Didžiojoje Britanijoje buvo sukurtos kaip meno kūriniai. Istorinės paralelės yra stulbinančios.

Pavyzdžiui, „Facebook“ šiuo metu neleidžia vaizduoti „matomų lyties organų“, išskyrus ribotas išimtis, susijusias su gimdymu bei sveikata, ir net tokiais atvejais, norint įkelti priartintą nuogalių, reikia pasitelkti fotošopą. Prieš šimtmetį reikalauta nuotraukas „retušuoti“, kaip tai buvo vadinama, kad vyrų ir moterų lytiniai organai atvaizduose atitiktų dorovės įstatymo reikalavimus.

Praktiškai tai reiškė, kad Didžiojoje Britanijoje kilęs nudistų judėjimas, oficialiai įkurtas 1920-aisiais, bet išpopuliarėjęs nuo 1930-ųjų, savo leidiniuose nuogus kūnus rodyti galėjo tik fotografuodamas savo narius ir modelius tokiomis pozomis, kurios paslėptų jų lyties organus bei gaktos plaukus. Kai to padaryti nebūdavo įmanoma, siekiant užtušuoti lyties požymius tekdavo manipuliuoti fotonegatyvais, sulieti vaizdą ar net nupiešti apatines kelnaites.

Judėjimui, kurio pagrindas – išsilaisvinimas iš visuotinai priimtų normų bei kūno nuogumas, tai buvo esminis prieštaravimas, o gautos nuotraukos kėlė uždrausto vaisiaus įspūdį. Būtent tokios žinutės nudistai norėjo išvengti.

NUOGUMAS DĖL SVEIKATOS

Ankstyvieji nudistai tvirtino, kad vaikščiojimas nuogiems po atviru dangumi grupėmis yra naudingas fizinei ir psichinei sveikatai. Jie taip pat norėjo, jog nuogas kūnas ir seksualinis potraukis būtų aiškiai moraliai atskirti. XX a. trečiajame dešimtmetyje savo žurnalo „Sun Bath­ing Review“ puslapiuose jie teigė, kad „atvira fotografija paskatins psichologinį sąžiningumą ir padės panaikinti primityvią lyties slaptumo idėją“.

Kita vertus, retušuotos nuotraukos „greičiausiai sukels šleikštulį, veidmainystę bei nesusipratimus ir taip stabdys pažangą, kurią bandome pasiekti laisvės ir sveiko proto labui“. Retušuoti kūnai buvo vadinami „suluošintais“, tačiau nudistai pripažino, kad alternatyva – „vaizdų pasaulis, kuriame visi atsisukę nugara į žiūrovą“ – kelia monotonijos pavojų.

Ankstyvieji nudistų žurnalai Didžiojoje Britanijoje patyrė suvaržymų dėl to, ką galėjo vaizduoti, net ir nesutikdami su teisiniu vertinimu, kas yra nepadoru. 1857 m. priimtas Nepadorių leidinių įstatymas (Obscene Publications Act), kuriuo buvo siekiama persekioti už pornografinius kūrinius, tačiau tiek nepadorumas, tiek pornografiškumas priklausė nuo žiūrovo akies, todėl daugiau nei šimtmetį kiekvienu atveju kildavo vis naujų diskusijų.

Aukščiausiojo Teismo teisėjo lordo Cockburno 1868 m. pateiktas nepadorumo apibrėžimas išliko didžiąją XX a. dalį: juo laikyta tai, kas gali „iškreipti ir sugadinti tuos, kurių protas atviras tokiai amoraliai įtakai ir į kurių rankas gali patekti tokio pobūdžio leidinys“.

Atsižvelgiant į neaiškias prielaidas, kaltinimas nepadorumu priklausė nuo daugelio veiksnių, įskaitant „paskelbimo aplinkybes“. XX a. trečiajame dešimtmetyje Alecas Craigas, aistringas nudistas bei aktyvus kovotojas prieš cenzūrą, pasiūlė, kad „nudistų stovykloje darytos nuotraukos negali būti laikomos „nepadoriomis“.

Tačiau jis įspėjo: „Tai, kas visiškai nekenksminga vienomis aplinkybėmis, gali būti „nepadoru“ kitomis.“ Kaip kraštutinį pavyzdį nurodė, jog „nuogalių nuotraukos, kurios įprastai yra visai nepavojingos, gali būti laikomos „nepadoriomis“, jei jos platinamos vienuolyno mokykloje“. Panašiai, kaip akto fotografija už žurnalo, skirto tik nudistams, ribų gali turėti įvairias reikšmes, kurias teisme būtų sunku apibrėžti.

Nudistų leidiniuose publikuotos nuotraukos, atspindinčios judėjimo idealus, tačiau dauguma narių nenorėjo būti vaizduojami dėl respektabilumo sumetimų. Nedaugelis praktikuojančiųjų nuogumą buvo profesionalūs fotografai, o tie, kurie buvo, mieliau naudojosi modeliais.

Atsiradusius nudizmo atvaizdus sudarė nuoširdžių nuotraukų iš stovyklų gyvenimo, tapybiškų jaunų lieknų kūnų vaizdų pastoralinėje aplinkoje bei veiksmo kadrų, kuriose užfiksuoti išsirengę sportuojantys žmonės, mišinys. Kadangi vyrų kūnus apdoroti, kad jie praeitų cenzūrą, buvo sunkiau, o nuogalių judėjime iš pradžių dominavo vyrai (kaip nariai, fotografai, rašytojai, redaktoriai ir skaitytojai), nuogos moterys tapo pagrindiniu fotografijų objektu.

XX a. trečiajame dešimtmetyje moterų aktų buvo galima rasti fotografijos parodų ekspozicijose, taip pat meno, anatomijos ir antropologijos knygų, vyrų žurnalų, dienraščių, fotožurnalistikos savaitraščių bei natūristų mėnraščių puslapiuose. Kai kuriais atvejais, prisitaikius prie konteksto, tie patys vaizdai galėjo būti rodomi visose šiose srityse, o tai kėlė abejonių nudistų teiginiu, kad jų leidiniai bei fotografijos yra moraliai ir estetiškai išskirtiniai.