Rokas Darulis – žinomas jaunosios kartos mados fotografas, dirbantis didžiausiems dizaino grandams bei žymiausiems globaliems mados žurnalams: „Vogue“, „Harper’s Bazaar“, „L’Officiel“ ir kt. Apie jo komercinius projektus girdime garsiau nei apie meninius, nors šie kūrėjui – itin svarbūs. Vienas reikšmingiausių – besitęsianti fotografijų serija „Wild and Free“ („Laukinės ir laisvos“) Lietuvos gamtoje, kurioje skleidžiasi natūralumu alsuojantis, kiek vaidilutiškas ir seksualus šiuolaikinės lietuvaitės įvaizdis. Žvelgiant į prie jūros sukurtus aktus, atmintyje iškyla klasikų Rimanto Dichavičiaus bei Romualdo Požerskio darbai. Pokalbiui pasisukus būtent apie minėtąjį projektą, pašnekovo akyse įsižiebia liepsnelės – rodos, darbo užkulisiuose besiskleidžianti kūryba yra būtent tai, kas maitina jo sielą.

R. Darulio profesinė patirtis sukaupta tarp Vilniaus ir Londono. Šioje tiesėje, jungiančioje A ir B, kažkur tarp verdančios mados industrijos bei meninių ambicijų, ir yra tikrasis Rokas, tačiau tiksliai nurodyti, kurioje atkarpoje – sunku. Viena vertus, mada – jo duona, būtent šis darbas suteikia jam galimybę keliauti, pažinti naujas vietas bei žmones, kita vertus, žodžiai apie šį sektorių iš fotografo lūpų kartais pasipila lyg šaltas dušas – tai tiesiog komercija grįstas, rutinoje skęstantis amatas, paliekantis vos kelis plyšius kūrybai. Tad kaip atsvara jam Roko portfolio atsiranda fotožurnalistiniai projektai, kuriuose sužimba pačiam autoriui įdomūs žmonės. Štai cikluose „Halės turgus“, „Londono ūsuočių klubas“ bei „Uganda“ R. Darulis darbuojasi savo mylimame portreto žanre. Dar vertėtų nepamiršti, kad 2018 m. jis kartu su kolega Ronaldu Buožiu pristatė ilgametražį dokumentinį filmą „Rūta“ apie Lietuvos plaukimo čempionę Rūtą Meilutytę, kurį kuriant jaunajam menininkui teko pasėdėti ir režisieriaus kėdėje. Juk, kaip pats Rokas sako, filmas – tai tiesiog ilgas portretas. Kūrėją kalbina mados žurnalistė, menotyrininkė Agnetė Voverė (A. V.) bei tarpdisciplininio meno ekspertė, menotyrininkė Aistė M. Grajauskaitė (A. M. G.).

A. V.: Ne paslaptis, jog pradedantys fotografai dažnai dirba nemokamai, kol ima gauti daugiau užsakymų, praktikos metu užčiuopia ir suformuoja savitą braižą. Ar Tavo karjeroje buvo toks proveržis, po kurio atpažįstamumo kreivė šovė aukštyn?

Negalėčiau įvardyti vieno konkretaus lūžio momento, nes, kaip dauguma, perėjau visą procesą. Fotografija pirmiausia man asocijavosi su hobiu, ir tik vėliau išvykau į Londoną, kur baigiau jos studijas. Būtent ten, universitete, nemažai laiko skyriau portretui – taip labai natūraliai mano projektuose vis atsirasdavo žmonės, jų veidai. Gal todėl ir baigiamajam darbui ėmiausi serijos, pasakojančios apie ūsuočių klubą. Kai dabar pagalvoju, tada su mada dar nebuvau susidūręs, ši sritis man buvo visiškai svetima, ir susidomėjau ja, galima sakyti, atsitiktinai. Istorija gana klasikinė: susipažinau su viena mergina, dirbusia modeliu, juosta padariau keletą jos portretų, šioji atvaizdus parodė savo agentams, tiems patiko, tad gavau pasiūlymą prisijungti prie modelių agentūros. Apskritai, dvidešimt vienerių labai žavėjausi visu mados pasaulio fasadu, nemokamai fotografuodavau vadinamuosius modelių testus. Kiek vėliau ėmiau gauti šiokį tokį atlygį, o su augančia patirtimi atitinkamai kėliau savo įkainius, kol tapo įmanoma iš šio darbo pragyventi.

Kelias į tikrą mados fotografiją paprastai neatsiejamas nuo asistavimo. Aš taip pat buvau ne išimtis: prižiūrėjau studiją, joje viriau kavą, dažiau grindis, ten pradėjau ir talkinti pagrindiniams fotografams. Visą tai dariau gan ilgai – gal ketverius su puse metų, o kilus klausimui, kaip nepamesti savęs ir vidinių asmeninių ambicijų, supratau turintis užsiimti kūryba. Liūdna, tačiau pradžioje ši veikla ne tik neapsimoka, bet dar ir reikalaujanti didelių investicijų… Vis tik turbūt svarbiausi mano to meto darbai buvo ne mados fotografijos, o būtent socialiniai projektai. Štai „Nesvarbu su kuo miegi“ pateko į prestižinio konkurso, organizuojamo Nacionalinės portretų galerijos Londone, parodą, o 2009 m. atidaręs autorinę parodą „Londono ūsuočių klubas“ suvokiau, kad būtent ši serija atnešė daugiau užsakymų bei žinomumo.

A. V.: Užsiminei apie susižavėjimą mados industrija. Dažnai jaunus kūrėjus masina Tavo paminėtas patrauklus jos fasadas, o kaip pačiam viskas atrodo dabar, jau įgijus nemažai patirties?

Taip, dvidešimtmečio vaikino akimis, mados fotosesijos išties kerinčios – dideli biudžetai, dailios merginos, o ir paties fotografo gyvenimo būdo mitas prideda savo. Ką jau bekalbėti, jog gerai žinomi meistrai dažnai net išvaizda primena roko žvaigždes – daug keliauja, dalyvauja įvairiuose renginiuose, dalija interviu, juos supa gražūs žmonės ir pan. Bet kai jau esi tame mito sūkuryje, viską išvysti kiek kitoje šviesoje… Kai susiradau agentą ir pradėjau išties nemažai dirbti, supratau, kad užduotys nuolat kartojasi, ir gyvenimas pasidarė lyg kokia nesibaigianti Švilpiko diena, kurioje kūrybos lieka visai nedaug, nes keiti tik tam tikras detales. Ilgiau bendraudamas su modeliais pastebėjau, kiek jiems išsivysto įvairių psichologinių prob­lemų, tokių kaip valgymo sutrikimai, nerimo ar panikos priepuoliai. Darbo pradžioje viso to nemačiau, atrodė, aibė kelionių, kalnai pinigų – labai patraukli karjera. Kalbant apie fotografiją, viskas irgi pasirodė ne taip jau tobula: neretai tenka dirbti su sudėtingomis asmenybėmis, nuolatiniai skrydžiai vargina, stinga stabilumo, rutinos, galimybės planuoti savo laiką.

A. V.: Mąstau apie paties menines fotografijas Lietuvos gamtoje, kurios, rodos, atvirkščiai – kalba apie sėslumą. Ar tai Tavo būdas „įsižeminti“?

Šis ciklas yra asmeninis pasipriešinimas savo darbui, lyg atsvara komercinei veiklai. Kai prieš kokius trejus metus svarsčiau apie naują meninį projektą, viena pažįstama juokais užklausė, ką fotografuočiau, jei pinigai būtų nesvarbu, ir aš ilgai nemąstęs atsakiau: „Pusnuoges merginas gamtoje.“ Galbūt skamba kaip klišė, bet būtent tai darydamas jaučiuosi geriausiai, man tokios nuotraukos leidžia kalbėti. Apskritai minėtosios serijos kūrimas labai skiriasi nuo užsakymų, nes jiems paprastai jau būna numatyta erdvė, vieta, kur zuja asistentai, suvežta daug įrangos. Darbe fotografuojant už manęs stovi koks dešimt žmonių ir visi jie žiūri į ekraną, stebi fiksuojamus kadrus realiu laiku. Nori nenori, tokioje aplinkoje jauti savotišką spaudimą. Reikalavimai daro savo: privalai tilpti laike, parodyti rūbus, detales – va, štai čia užtrauktukas, čia saga. Yra milijonas taisyklių, tarp kurių bandau surasti plyšį ir jame įsprausti dalelę savęs. O gamtos fotografijų projekte viskas vyksta gerokai organiškiau: atsikeliame ketvirtą ryto ir švintant išvažiuojame prie ežero. Jokio stilizavimo, makiažo, nes man tas nuo miego kiek užtinęs veidas turi savito žavesio, grožio; po visų studijinių darbų norisi parodyti gryną, netvarkytą, nežabotą natūralumą. Gamtoje fotografuoju be išankstinių lūkesčių, vedamas jausmo, improvizuodamas. Taip „pasikraunu“, visą save sudedu į nuotrauką. Tokio Darulio nėra mano komerciniuose darbuose.

A. V.: Šios serijos fotografijos išties gyvos ir paveikios, merginos atrodo atsipalaidavusios. Kažkur skaičiau, kad Peteris Lindberghas yra nuogąstavęs dėl draudimo rūkyti fotosesijų metu, nes tai padėdavo modeliams įveikti įtampą, svetimoje studijoje pasijusti savimi. Sakyk, kaip išsirenki, ką fotografuosi, kaip užmezgi tarpusavio ryšį?

Turiu prisipažinti, kad dalis nuotraukose regimų merginų yra mano pažįstamos, tačiau kitą dalį surandu per socialines medijas. Yra pasitaikę atvejų, kuomet bendrauti pradėdavome tik mašinoje, jau pakeliui į fotosesiją. Kita vertus, kai žmogus savas, žinai, ko iš jo tikėtis, o su dar nesutiktu egzistuoja atradimo faktorius. Manau, fotografija iš esmės yra energijos at­spindys. Aš visuomet bandau projektuoti tokią energiją, kokią noriu gauti, galbūt todėl didelė dalis mano nekomercinių darbų sklendi ramumoje. Pats save laikau ramiu žmogumi, tad pradėdamas fotosesiją bendravimu duodu toną ir, žinoma, yra tų, kurie jam atliepia, prisideda kūrybiškai – man belieka gaudyti jų išraiškas.

A. V.: Ar pasitaiko, jog energija necirkuliuoja, pajunti – galbūt jungtis neįvyko?

O taip, nutinka visko, ir tai išryškėja atrenkant atvaizdus. Apskritai juos atsijoju labai greitai, ir būna, kad darbo pabaigoje daug pavykusių kad­rų, bet pasitaiko ir tokių fotosesijų, po kurių – vos vienas kitas tinkamas… Kaip ten sakoma, kai įsimyli žmogų, iš tiesų įsimyli savo atvaizdą, įvaizdį jame, ar ne? Taip ir su nuotraukomis – kaskart į jas projektuoju save, ir fotografuojamasis tai arba atspindi, arba ne.