Architektūros fotografijos Lietuvoje, mano nuomone, beveik nėra ir, ko gero, būtent dėl šios priežasties į kiekvieną nuotraukose fiksuojantį pastatus mieste, laiptines bei privačių namų kampus miškuose esu linkusi žiūrėti pro pirštus. Taip, buvo įamžinusių žmones statinių fonuose, kurie mėgino sučiupti ar suformuoti miestų vizualinę dvasią (beje, tai ne kas kita, kaip tų vietovių turistinio marketingo pradžia!), bet tendencingai siekusių perteikti pačią architektūrą, jos esmę, funkciją – labai nedaug. Žinoma, tenka pasvarstyti ir apie tai, kad Lietuvoje stokojame aukšto lygio, tikrai vakarietiškas architektūros tradicijas puoselėjančių projektų (nėra ko kaltinti, gal tik situaciją prieš 30–50 metų), tačiau šitai neturėtų tapti stabdžiu.

Svarstau: galbūt pokalbiui turėjau pasikviesti kitą fotografą, gal reikėjo pradėti nuo geriausio tėvynėje arba, atvirkščiai – kalbinti kokį užsienio grandą, tačiau tikiu, jog „buksuojančias“, dėmesio negaunančias ar nenoriai nagrinėjamas temas geriausia yra atverti pasirinkus netradicinius sprendimus. Toks buvo ir šis. Fotografės, pokalbį su kuria skaitysite, padaryti kadrai internete prieš mano akis pradėjo šmėžuoti dar prieš trejus ketverius metus, ir pamenu, kad labiausiai nustebino pati vaizdo estetika. „Kaip gaivu, kaip gyva bei sunkiai identifikuojama“, – sakiau sau ir nuo tada laikiau ranką ant Aistės Rakauskaitės kūrybinio pulso. Ir nors ji architektūrą yra įamžinusi ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV, visgi, kaip bebūtų keista, geriausiai ši autorė žinoma Nyderlanduose. Čia jos darbų kokybė bei meninė vertė pastebimos ir pripažįstamos beveik be kvestionavimo. Roterdamo dangoraižiai, Amsterdamo povandeninės architektūros projektai (kainuojantys keliolika milijonų), įvairiausi privatūs ir daugiabučiai namai nuo Leideno iki Mastrichto ar tiesiog „Architektūros dienų“ statiniai – Rakauskaitės pavardė visur, ji pakviesta visur. Yra sakančių, kad Aistė per jauna, pernelyg komercinė, tačiau man norisi paklausti – o kas, jei tai pirmoji architektūros fotografė, Lietuvą reprezentuojanti tarptautiniuose vandenyse?

Pokalbiui apie fotografiją ir meilę jai, sėkmę ir kasdieniškumą susitikome Roterdamo karus dar menančiame Coolhaveno rajone, kur priešais mūsų akis atsivėrė tradicinio, jau beveik nebenaudojamo miesto uosto vaizdai. Būtent ten A. Rakauskaitė man įrodė, kad architektūros fotografijoje svarbiausia ne statiniai, o žmonės.

Architektūros fotografija susidomėjai dirbdama su pačia architektūra. Papasakok, kaip taip nutiko, kad objektų fiksavimas tapo mielesnis nei jų kūrimas?

Iš tiesų fotografija mano gyvenime atsirado anksčiau nei architektūra, nes dar sėdėdama mokyklos suole užsiimdavau asmeninėmis fotosesijomis, renginių įamžinimu. Manau, tai dėl šio pomėgio kilo noras pažinti ir būti tarp žmonių. Kiek vėliau panūdusi suprasti, kas prisideda prie mūsų aplinkos formavimo, kuris, mano manymu, lemia ir visuomenės elgesį, nusprendžiau, kad architektūra, kurioje žmogus yra svarbiausias elementas, bus mano profesija. Žinoma, tada fotografija liko antrame plane, kadangi tiek studijų, tiek darbo metu fotoaparatą labai retai išsitraukdavau iš kuprinės. Dar ir šiandien gailiuosi, jog savo mėgiamą veiklą buvau nustūmusi į šalį.

Na, o atvykusi į Nyderlandus ir pamačiusi, kokia kokybiška bei humaniška architektūrinė aplinka gali būti, supratau negalinti praleisti tokios progos – tiesiog privalėjau pasidalinti olandų idėjomis, ypač su Lietuva. Apskritai, tame, ką darau dabar, matau daugiau prasmės, negu iki tol dirbdama architektūros biure, tačiau galimybės grįžti prie braižymo niekada neatmetu, kadangi architekto darbu nuoširdžiai žaviuosi.

Jei reikėtų pačiai apibrėžti architektūros fotografiją, kaip įvardytum šį žanrą? Kaip manai, koks ryšys jas abi sieja?

Man architektūros fotografija yra vizualinis pasakojimas. Nuotrauka – tai istorija, kurios pagrindinis veikėjas (fiksuojamas objektas) atsiskleidžia kontekste ir yra išnagrinėjamas iki smulkiausių detalių. Fotografas – šios istorijos autorius, sprendžiantis, kaip tas veikėjas „aprašomas“, kokia nuotaika kuriama. Taip pat svarbu paminėti, kad architektūra mūsų dienomis labai glaudžiai susijusi su fotografija. Kai ilgiau pagalvoji, apima suvokimas, jog tik šie atvaizdai leidžia „aplankyti“ kai kuriuos objektus, kurie dažnai viešai net nebūna prieinami. Deja, bet gyvename vartų bei užraktų pasaulyje, ir tai ypač stipriai juntama Lietuvoje, kur visi gražiausi kiemai, pastatai, bendrosios erdvės yra rakinami, o raktai, metaforiškai kalbant, metami į šalia esančius fontanus, upelius arba tiesiog praryjami gobšumo bei egoizmo. Gaila, tačiau daug naujų projektų, ypač gyvenamųjų kvartalų, įgyvendinami būtent šiuo užsidarymo nuo visuomenės principu, tad fotografija – vienas iš nedaugelių būdų tas duris atverti ir privačią aplinką paversti bent kažkiek vieša bei visuomeniška.

Nestinga įsitikinusių, kad architektūros fotografija – per se komercinė. Žinoma, prie tokio komentaro prisideda ir šio epiteto konotacijos – suprask, nekokybiška, nemeniška, nesuteikianti papildomos vertės projektams, net kaip tik – atimanti. Ką manai apie fotografo ir komercinės sėkmės sąsajas? Šiaip ar taip, juk pati darbuojiesi itin sėkmingai…

Architektūros fotografiją skirstau į dvi šakas. Pirmoji – meninė, pažintinė, o antroji – orientuota į objekto pardavimą. Būtent pastaroji dažniausiai sutinkama nekilnojamojo turto skelbimų portaluose, ir taip jau susiklostė, kad formuoja plačiosios visuomenės įsitikinimą, kokia yra architektūros fotografija. Aš renkuosi pirmąją kryptį, nes mano užsakovai (dažniausiai – architektai arba projektų vystytojai) suteikia man visišką kūrybinę laisvę, žavisi išskirtiniu požiūriu į fiksuojamą objektą.

Visgi Lietuvoje kažkodėl tebevyrauja nuostata, neva „tikras“ menas negali būti komercinis, o komerciniai projektai niekada neatspindės „tikrojo“ meno. Turbūt ne kartą girdėtas teiginys, jog „tikras“ menas gimsta tik iš liūdesio, nepritekliaus, skausmo bei kančios, ir visa tai, ginkdie, neturėtų būti įprasminama pinigine išraiška! Tokiam požiūriui visiškai nepritariu. Taip, neigiamos emocijos tikrai stiprios, bet laimė joms nė kiek nenusileidžia. Vakarų Europoje regiu ir sutinku visiškai kitokią praktiką, ypač Nyderlanduose, kur menininkai turi aibę galimybių dalintis savo darbais, gauti įvairias privačias ar valstybines stipendijas, taip pat dirbti tiesiogiai su užsakovais. Kančia ir nepriteklius nėra vieninteliai įrankiai meno kūrimui.

Štai, kad ir Roterdame nestinga pavyzdžių, kai savivaldybė ragina kūrėjus prisidėti prie kokybės gerinimo mieste. Vienas iš projektų, kurį teko įamžinti, buvo Cindy Bakker instaliacija „The Splash“. Visiškai paprasti, bet labai kūrybiški autorės sprendimai aikštę pietinėje Roterdamo dalyje pavertė traukos objektu. Žinoti menininkų pavardes, domėtis jų darbais bei su jais bendradarbiauti Nyderlanduose yra prestižo reikalas. Tas pats galioja ir architektūros fotografijoje: menininkas-kūrėjas ne vien dokumentuoja, bet ir interpretuoja pastatus.