„Nemokėjau prancūzų kalbos, todėl studijuodamas Lozanoje fotografavau ne žmones, o daiktus“, – kūrybinės krypties pasirinkimą pateisina fotomenininkas ir mados fotografas Justinas Vilutis. Londone baigęs grafikos dizaino studijas, vaikinas netrukus suprato, kad tai – ne jo gyvenimo stichija. O fotokamera fiksuoti daiktų juslingumą ir žmogaus daiktiškumą galėtų pavadinti savęs atradimu.

Menininkui pasaulis neretai ištrina geo­grafines koordinates. Sunku pasakyti, ar Šarūnas Sauka būtų talentingesnis, jei gyventų Paryžiuje arba Berlyne, o ne Dusetose. Tu pasirinkai Londoną, Lozaną ir… sodybą Pabradėje…

Mamos paveldėtas mano prosenelės brolio na­mas su trisdešimties arų sklypu Pabradėje šiandien tapo tam tikra mano jungtimi su pasauliu, įskaitant ir mados industriją, kurioje dirbu būdamas Paryžiuje. Ten užfiksuoju medžiagą, o vizualus rezultatas, kartais ir iš gamtos ateinanti idėja, dažnai gimsta Pabradės sodyboje. Praleidęs joje daugybę vaikystės vasarų, po studijų pagalvojau: kodėl gi mansardinis antras aukštas su medinėmis sijomis, moliu ir gyvenančiais šikšnosparniais negalėtų būti mano kūrybinė erdvė. Beje, nėra nieko maloniau, kaip saulei leidžiantis stebėti atkutusius ir skraidančius šikšnosparnius – jie taip tyliai plevena erdvėje, o ši atrodo tarsi judantis mirguliuojantis šilkas, šešėlių žaismas. Čia jaučiuosi ne kaip lofte nuomojamoje studijoje, kur kiekvieną praleistą valandą galvoje nuolat paverti eurais, o būtent savo namuose, kai bėganti diena tave labiau įkvepia, o ne iškvepia. Galiu uždengti langus juodu polietilenu ir dirbti, eksperimentuoti su savo fotografiniais sumanymais iki paryčių.

Prisimenu, užpraeitą vasarį čia dažiau lentas, o ryte prabudęs mobiliajame telefone pamačiau internetą pilną naujienų apie prasidėjusią Rusijos invaziją į Ukrainą. Dažytų lentų kvapas, statybininko ištartas „viskas bus gerai“, netoliese esantis Pabradės poligonas ir prisiminimai apie dažnus mūsų kariuomenės mokymus bei vis dažniau ir dažniau judančią karinę techniką pratybų metu, čia pat esanti Baltarusijos siena ir traukinys, riedantis į Vilnių, dar – į nugarą besismelkiantis ir pečius traukiantis vasario šaltis… O kažkur – Paryžius, pasibaigusi mados savaitė ir šimtai galerijų atidarymų kiekvieną ketvirtadienį… Taigi tą rytą mane užklupo nebesugaudomas ir nebekontroliuojamas minčių chaosas.

Matėmės prieš ketverius metus – jau buvai baigęs fotografijos meno studijas Lozanoje ir sostinės Prospekto galerijoje atidaręs parodą „Baimė ryja sielą“. Man paklausus apie paauglystę gimnazijoje, prisiminei epizodą, kaip valgykloje į pastatytas prie kasų kompoto ir kisieliaus stiklines neretai iš vaikų delnų nevalingai iškrisdavo monetos, kurias išgraibydavo drausmę ir tvarką palaikantis mokytojas…

Ir dabar matau stambų raudonskruostį vyrą, kišantį savo putlius pirštus į kompotą ir traukiantį monetas. Jis nenunešdavo gėrimo kaip nebetinkamo vartoti, o šio proceso nematę vaikai jį pirkdavo ir gerdavo… Taip, jei paklausite, koks mano pirmasis spontaniškai iš atminties iššokęs prisiminimas apie mokyklą, būtent šis ir bus pats ryškiausias.

Man labai dažnai įstringa tai, kas aplinkui yra atgrasaus, šlykštaus, nepatogaus ir nepriimtino bendroms kultūringo bendravimo normoms, kas kyla iš žmogaus juslių ir fiziologijos, – asocijuojasi su gotiška ar barokiška kultūra ir subkultūra. Minėjau savo susižavėjimą šikšnosparniais – jie taip pat iš to pasaulio, gaubiamo kažkokio sunkiai paaiškinamo atgrasumo, tamsos ir paslaptingos baimės, o sykiu ir tam tikro situacijų komizmo.

Taigi mane traukia groteskiški dalykai. Pastaruoju metu daugelį jų užsirašinėju, nes tokiame informacijos cunamyje mūsų smegenų atmintis nėra begalinė. Galbūt tas mokyklinis kompotas įsiminė dar ir todėl, kad mane kaip menininką šiandien domina medžiagų faktūros ir tekstūros, ypač skysčio tapsmas kietu kūnu. Pagaliau žmogus iki embriono fazės irgi formuojasi iš skysčių. Kraujas, seilės, gleivės, sperma – tos substancijos, kurios masina jas paversti fotografijos meno kūriniais, tad tavo minima paroda „Baimė ryja sielą“ iš dalies ir apie tai.

Vaizduoti nuotraukose kietus kūnus taip, kad šie atrodytų tarsi lakūs, tąsūs, paslankūs, išplaukiantys, tarytumei šviežiai ištraukti iš kažkokios skystos medžiagos, – vienas iš mano kūrybos bruožų. Tarkime, nemenkas iššūkis – nufotografuoti baltojo aukso žiedą taip, kad šis atrodytų kaip ką tik išlydytas, atsiradęs iš metalo lavos. Metamorfozės stadija – labiausiai viliojanti būsena.

Šiandien esame priklausomi nuo įvairaus žanro filmuotos medžiagos. Ji patenka į socialinius tinklus, ir mes ją patys kuriame savo mobiliuosiuose įrenginiuose. Parašytas tekstas ar fotografija jau nebedaro tokios įtakos kaip „judantys paveikslėliai“.

Iš dalies – taip. Daugelis vaikų auga programėlės „TikTok“ skleidžiamoje subkultūroje, todėl judančio vaizdo poreikis tampa vos ne prigimtiniu. Mane taip pat jaudina filmuoti dalykai, ypač įdomus eksperimentinis kinas. Nors, tiesą sakant, „Žvaigždžių karus“ vaikystėje taip pat esu matęs. Suprantama, antrą kartą jau nežiūrėčiau.

Nestandartinė architektūra irgi kuria specifinę atmosferą. Vaikystėje su mama gyvenau Vilniuje, Aguonų, Šaltinių ir Mindaugo gatvių kvartale esančiame name, statytame dar XIX amžiuje. Jame XX a. pradžioje buvo turtingiausio Vilniaus gyventojo Izraelio Bunimovičiaus šokolado fab­rikas „Viktorija“. Įspūdį darė per laiką žmonių batų nuzulinti masyvūs granito laiptai. Ten buvo tik du erdvūs būstai be galo aukštomis lubomis. Be mamos ir manęs, kitame gal kokių šešių ar aštuonių kambarių bute su salės dydžio svetaine ir sauna (štai ir dabar atmintis pažadina pirties kvapą) gyveno mano dėdė Vilius Morkūnas, mielas žmogus ir, galiu pripažinti, komiškas personažas.

Taigi augdamas tokiose erdvėse ir žiūrėdamas televizijos serialą „Godzila“, kurio pirminę versiją 1954-aisiais sukūrė japonai, praėjus devyneriems metams po atominės bombos sprogimo, akivaizdu, susiformavau tam tikrą pasaulėvaizdį ir iki šiol išsaugojau stiprų prieraišumą japonų kinematografo estetikai, ypač filmams, kurtiems praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje. Vienas įspūdingiausių – režisieriaus Toshio Matsumoto „Rožių laidotuvių procesija“ (1969 m.). Jame, beje, studentų lūpomis ištariamas ir mūsiškio Jono Meko vardas.