Fotografija yra medija, žaidžianti su laiku, – joje praeitis, dabartis ir ateitis persilieja viena per kitą, tačiau nedaugeliui fotografų pavyksta pagauti šią technikos duotybę. Štai prieš kelerius metus dėl savo unikalios vizualinės estetikos pastebėtas jaunosios kartos menininkas Visvaldas Morkevičius po kurio laiko sugrįžo su naujas formas įgavusia kūrybine praktika – 2021 m. Rygos fotobienalės pagrindinio prizo nugalėtojas savo naujausią fotografijų seriją erdvinės instaliacijos formatu šiemet žiūrovams pristatė ISSP galerijoje Latvijos sostinėje bei Vilniaus „Prospekto“ galerijoje. Ir nors naujausio projekto pavadinimas „Looking Forward to Meet Me“ („Tikiuosi susitikti save“, 2020–2021) nurodo ateitį, šie darbai – tai į ankstesnius gyvenimo etapus nukreipta vaizdinė savirefleksija. Toks lyg dvikryptis santykis su laiku man primena Marcelio Prousto romanų cik­lą „Prarasto laiko beieškant“ (1913–1927), kurį vizualiosios kultūros tyrinėtoja Mary Bergstein apibendrina žodžiais „žiūrėdamas atgal žmogus išmoksta matyti“.

Būtent laikas yra vienas iš svarbiausių šio literatūros kūrinio leitmotyvų. Pagrindinis romano veikėjas prisiminimuose nuolat atranda užuominų, pastebi ženklų ir mokosi juos tirti. Tačiau kaip veikale „Proustas ir ženklai“ (Proust et les signes, 1970) pastebi filosofas Gilles’is Deleuze’as, nors kūrinio herojus nardo savo atsiminimų vandenyse, Prousto romanas yra orientuotas visai ne į praeitį, o į ateities perspektyvas; pasakotojui vis iš naujo išgyvenant praeities akimirkas, ilgainiui jis „išmoksta matyti“. Labai panašiai ir Visvaldas naujausiame savo projekte atsigręžia į jau atminties suformuotus vaizdus ir stengiasi subtiliai elgtis su juose paliktais įspaudais, ženklais – mokosi šiuos skaityti. Tai vaikystės prisiminimų, sukauptų įspūdžių, išsaugotų sapnų interpretacijos, kurios paverčiamos simboliniais, abstrakčiais atvaizdais; atsigręžimas į praeitį, sukuriantis galimybę susitikti su tuo, kas netikėta ir pamiršta, vedantis ateityje „sutinkamo“ savęs link.

Visgi atrodo, kad ši kelionė į save prasidėjo pačioje Morkevičiaus kūrybinio kelio pradžioje. Menininko santykis su aplinka ir jo jautrumas supantiems ženklams pastebimas jau pirmajame fotografo projekte „Public Secrets“ („Viešos paslaptys“, 2013–2015) – miesto patirčių studijoje. Visai kaip Prousto romane aprašomas Paryžius, šioje serijoje kuriamas subjektyvus miesto portretas yra kartu ir poetinis, ir dokumentinis, fragmentiškas, lyg sudėliotas iš trapių reminiscencijų. Tarsi įkūnydamas šiuolaikinį pogrindžio flâneur, fotomenininkas klajoja po barokinio miesto paviršiumi egzistuojančias nereprezentacines erdves, į dienos šviesą iškeldamas naujai atrastas jo struktūras.

Knygos formatu įpavidalintas lietuvio projektas kelia asociacijas su klasikine miesto fotografijos knyga tapusiu Brassaï albumu „Paryžius naktį“ (Paris de nuit, 1933). Jame vengrų-prancūzų fotomenininkas, klaidžiodamas miesto gatvėmis, atveria pogrindinį Paryžių, užfiksuoja tuo metu dar ne(pri)pažintą šurmuliuojantį naktinį gyvenimą. Žymaus kūrėjo nuotraukose tamsa flirtuoja su šviesa: miesto architektūriniai frag­mentai tarytum sklando šešėliuose, o į dienos šviesą iškeliamose naktinėse scenose veriasi paslaptys ir vilionės. Panašiai kaip per Brassaï fotoobjektyvą atsiskleidžia Paryžius, taip ir Visvaldo „Public Secrets“ atskleidžia miestą, kurio kerų apžavėtas menininkas kuria įtampą tarp atviro ir uždaro, prieinamo ir neprieinamo, privataus ir viešo. Paskui kūrėją judame per vietas, kuriose atrodo, kad viskas kartojasi, kuriose vis labiau tolstame nuo tikrovės, kurios gali sukelti dezorientacijos jausmą – kur kiekvienas iš mūsų gali pamesti kelią ir save.