„Kartais mes žvelgiame į praeitį kaip į kažką visiškai skirtingo nei mūsų dabartis. Tačiau tai tėra tęstinumas, technologijų, šiandien atskleidusių visą savo potencialą ir galimybes, vystymasis“, – svarsto menotyrininkas, fotografijos istorikas Valentinas Gylys. Šio žmogaus rankose – unikali pirmosios lietuviškos spalvotos fotografijos kolekcija: Stepono Kolupailos ir Mečio Brazaičio skaidrių archyvai, menantys reikšmingą Lietuvos fotografijos virsmą. Pokalbiui apie ankstyvuosius spalvotos tikrovės atspindžius sausumoje, vandenyje ir ore susitikome labai fotogeniškoje aplinkoje – šilkografijos spaustuvėje, pašnekovo įkurtoje istoriniame Kauno depo statinių komplekse Šančių mikrorajone.

Kokios priežastys lėmė spalvotos fotografijos atsiradimą tarpukariu?

Bemaž nuo fotografijos pradžios „natūralių spalvų“ perteikimas atrodė lengvai įgyvendinamas tikslas, tačiau daugiau kaip šimtą metų nebuvo rastas joks pramoninei gamybai ir komerciniam platinimui tinkamas technologinis sprendimas. Pirmasis raidos šimtmetis suformavo daugialypę monochrominės fotografijos kultūrą, kurios fone spalvotosios fotografijos bandymai atrodo kaip egzotiški entuziastų eksperimentai. Esminiu proveržiu šioje srityje tapo 1935–1936 m. sukurtos ir pradėtos komerciškai platinti 35 mm „Agfacolor“ ir „Kodachrome“ fotojuostos. Pagaliau atsirado technologija, padėjusi pagrindus visai tolimesnei spalvotosios fotografijos raidai ir dominavusi iki pat skaitmeninių technologijų įsigalėjimo.

Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje be nuotraukų nebuvo įsivaizduojama nei spauda, nei mokslinės publikacijos. Įsigyti fotoaparatą tapo nesudėtinga ir prieinama: jie gaminti kompaktiški, skirti momentiniam tikrovės fiksavimui, vaizdas pasidarė svarbiu dėmeniu papildant tekstą, perteikiant informaciją vietovių, kelionių aprašymuose. Besidomintys spalvotąja fotografija dalyvaudavo tarptautinėje juostų ryškinimo sistemoje: nusipirkdavo „Agfacolor“ juostelę, išfotografuodavo, dėdavo į specialų voką ir siųsdavo į Vokietiją, Berlyną, kad ją išryškintų, o išryškintą gaudavo atgal.

Kaip tarpukariu naudotos naujosios technologijos pakeitė vaizdo suvokimą? Kuo intriguoja spalvotos fotografijos reprodukavimo procesas, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos?

Išlikusios 1937–1944 m. lietuviškos spalvotos nuotraukos ir žymi šio naujo vizualinės kultūros etapo pradžią. Spalva pirmą kartą pasirodo kaip visavertis fotografinio tikrovės suvokimo ir perteikimo elementas. Ji jau nėra pridėtinė paspalvinto arba tonuoto atvaizdo puošmena. Pasitelkus naująsias technologijos, spalva atsiveria kaip esminis fotografinio vaizdo klodas ir kaip naujas kūrybinis iššūkis, reikalaujantis arba atmetimo, arba savito estetinio įprasminimo.

Ankstyvoji lietuviška spalvotoji fotografija įdomi kaip mažai žinomas mūsų fotografijos istorijos reiškinys. Iš dalies tai lemia ir anuometiniai techniniai ypatumai: pirmosios spalvotos nuotraukos egzistuoja tik spalvotų diapozityvų (skaidrių) pavidalu, todėl buvo neįmanoma jų tiražuoti fotopopieriuje, labai sudėtinga reprodukuoti spaudoje. Situaciją galima paaiškinti įsigilinus į proceso niuansus: siekdamas spalvotai reprodukuoti tapybos darbą, fotografas pasistatydavo jį ant molberto, stodavo už stacionaraus fotoaparato, įdėdavo plokštelę, uždėdavo spalvos filtrą ir nufotografuodavo. Keičiant plokšteles ir įvairių spalvų filtrus, iš kelių statiško objekto nuotraukų būdavo padaroma tiek klišių, kiek spalvų paveiksle, ir naudojant skirtingų spalvų dažus bei juos atspaudus būdavo gaunamas spalvotas atvaizdas – fotografavimo metu atliekamas spalvų skaidymo procesas. Jeigu naudojama spalvota skaidrė, vaizdas išryškinamas, tačiau uždavinys, kaip jį reprodukuoti, kaip išskaidyti jo spalvas, tapo dideliu išbandymu. Pirmosios spalvotos skaidrės buvo skirtos peržiūrai ekrane naudojant projektorių arba specialų okuliarą. Iš esmės, tik šiuolaikinės skaitmeninės technologijos leido kokybiškai reprodukuoti ir tinkamai pristatyti XX a. 4-ojo dešimtmečio spalvotosios fotografijos pavyzdžius.

Pasidalinkite, kaip pirmosios spalvotos fotografijos pateko į jūsų kolekciją?

Apie lietuvišką spalvotąją fotografiją galime rasti rašytinės informacijos ir amžininkų liudijimų, tačiau išlikusių jos pavyzdžių nėra daug. Šios srities tyrinėtojui neišvengiamai tenka remtis fragmentiškais artefaktais ir „iš dalies spręsti apie visumą“. Beje, tai gana tipiška ikikarinės fotografijos istoriko situacija. Šia proga galime pasidžiaugti, kad palankiai susiklosčius aplinkybėms ir geranoriškai padedant profesoriaus Stepono Kolupailos (1892–1964) artimiesiems, man pavyko iš JAV susigrąžinti ir suskaitmeninti išlikusį hidrologo ir žymaus prieškario visuomenininko spalvotų diapozityvų rinkinį. O taip pat – Lietuvoje išsaugotą prieškario fotomėgėjo, aviacijos karininko Mečio Brazaičio (1903–1952) skaidrių archyvą. Nors šių labai skirtingų autorių sugretinimas vienoje publikacijoje yra iš dalies atsitiktinis, abu juos sieja bendras laikmetis ir bendras pomėgis „natūralių spalvų“ fotografijai.