Julija Goyd. Išrengtas nuogumas

Juliją Goyd, jau dešimt metų Berlyne gyvenančią fotografę, pasaulis yra pripažinęs – jos darbai pateko į garsią meno istoriko ir leidėjo Peterio Weiermairo nuogo kūno fotografijos tarptautinę antologiją „The Naked & The Nude“ („Nuogieji ir nuogumas“, 2013), kurioje pristatomi tarptautinę šlovę pelnę fotografai. Tačiau, nors ir išgarsėjusi svetur, J. Goyd teigia esanti lietuvė, net jei jos šeimos šaknys ir siekia gerokai plačiau.SKAITYTI DAUGIAU

Mindaugas Kavaliauskas. Skrydžių kolekcionieriai

Mindaugas Kavaliauskas Lietuvoje žinomiausias kaip kasmetinio fotografijos festivalio „Kaunas Photo“ organizatorius ir kuratorius, tačiau, lyg to būtų maža, jis ne tik Kaune nuolat suburia fotografus iš įvairių pasaulio šalių, bet ir pats yra ne vienoje Lietuvos bei užsienio galerijoje ir bienalėje pristatytas fotomenininkas, kurio bibliografijoje – keli solidūs albumai, apdovanojimų lentynoje – namuose ir svetur pelnyti įvertinimai, o personalines parodas galima skaičiuoti dešimtimis. SKAITYTI DAUGIAU

NePeršaunama sėkmės liemenė

Reikia turėti drąsos, – pirmoji mano mintis perskaičius laišką, įkritusį į „Nemuno“ pašto dėžutę: „Šiuo metu sėdžiu oro uoste pakeliui į Kabulą, Afganistano sostinę. Į šią šalį vykstu jau antrąjį kartą. Galbūt jus sudomintų pasakojimas – fotoreportažas iš šios mažai kam žinomos šalies.“ Susimąsčiau ne apie drąsą pasiūlyti savo kūrybą (nors pastarosios kartais pritrūksta talentingam jaunimui). Suintrigavo ir nustebino jaunos fotomenininkės, merginos (!) ryžtas vykti į konfliktų karštinės vis dar krečiamą tolimą kraštą. Netrukus nuostabą sustiprino suvokimas, jog fotoreporteriui maža įveikti savo baimes – reikia aklo tikėjimo, kad esi gimęs su „sėkmės marškinėliais“, kurie lyg neperšaunama liemenė saugo nuo laisva valia pasirinktų iššūkių pasekmių. Šis drąsos ir laimingo atsitiktinumo leitmotyvas, skaitant Vaivos reportažą apie afganų kultūrą, parengtą specialiai „Nemunui“, lydės nuolat.SKAITYTI DAUGIAU

Vilties paieškos pelenuose

Gėlėti tankai
Iranietė menininkė Neda Taiyebi atvyko į Kabulą prieš dvejus metus, kaip tik tada, kai ten lankiausi pirmą kartą, ir mes susipažinom. Mano akimis, ji – tikra hipsterė, koučserfinanti Afganistane, o tai yra tikrai nesaugu. (Couchsurfing – keliavimo būdas, kurį praktikuoja keliautojų bendruomenė, suteikianti prieglobstį visiškai nepažįstamiems atvykėliams savo namuose). Neda ėmė tapyti ant apleistų tankų ir tankečių, kuriuos paliko sovietų kariniai daliniai, pasitraukdami iš Afganistano. Kabulo priemiesčiuose yra šimtai jų, tapusių vietiniams vaikams mėgstamiausia žaidimų vieta. Beje, karinė technika – šių vaikų kasdienybė. Jie netgi mokykloje mokomi skaičiuoti, pasitelkiant militaristinius pavyzdžius, – šautuvus, bombas ar kitą amuniciją, vietoj europiečiams įprastų obuoliukų: kiek bus dvi plius dvi granatos?.. Afganų berniukai be jokių kliūčių randa senų ginklų, karinės technikos, todėl N. Taiyebi, norėdama sušvelninti karo pojūtį, dažo tankus ryškiomis, šviesiomis spalvomis, dekoruoja gėlėmis – tokia mergaitiška ornamentika mažiau patraukli berniukams.SKAITYTI DAUGIAU

Guda Koster. Istorijos be taisyklių

„Apranga gali atskleisti įvairius identiteto aspektus: asmeninį skonį, profesiją, interesus ar socialinę padėtį. Menininkė Guda Koster žaidžia šiomis tapatybėmis, sukurdama įsimintinas nuotraukas, kuriose drabužiai atlieka pagrindinį vaidmenį. Olandų kūrėja, dirbanti fotografijos, skulptūros ir instaliacijos meno srityse, eksperimentuoja su tekstūromis, spalvomis ir modeliais, kuria siurrealistinius vaizdus, išryškindama priežastis, kodėl mes renkamės vieną ar kitą drabužį. Nors G. Koster modelių veidų neatskleidžia, jų tapatybė yra užkoduota santykyje su aplinka – ryškūs kostiumai dera arba kontrastuoja su dekoratyviais fonais, tapdami žaismingų ir labai spalvingų ansamblių serijomis. Koster kūriniai, turintys ne vieną socialinę nuorodą, kupini ironijos, švelnios kritikos ir paslapties, kurstančios žiūrovo troškimą sužinoti daugiau“, – taip Gudą Koster pristato vokiškas meno ir kultūros žurnalas internete „iGnant“. Panašiai apie šią menininkę rašo ir kiti šiuolaikinio meno leidiniai.SKAITYTI DAUGIAU

Reinis Hofmanis

Trisdešimt dvejų fotomenininkas iš Latvijos Reinis Hofmanis jau puikiai pažįstamas pasaulio fotografijos žinovams ir žiūrovams. Jo personalinės parodos buvo surengtos ne tik gimtinėje, bet ir Estijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, o grupinėse parodose darbus eksponavo Belgijoje, Portugalijoje, Islandijoje, Italijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje, Kanadoje, Singapūre bei Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Pirmoji didžiulė sėkmė, kurią patyrė jaunasis menininkas, jį aplankė Latvijoje organizuojamame fotomeno konkurse 2Annas Fotofabrique, kuriame 23-ejų R. Hofmanis tapo nugalėtoju. 27-erių jis laimėjo pagrindinį ArchiFoto prizą, po metų Sony World Photography Awards „Architektūros“ kategorijoje jam paskirta antroji vieta. R. Hofmanio darbus jau publikavo Le Monde, Esquire, New York Times, Financial Times, Forbes, Spiegel, Hohe Luft, Süddeutsche Zeitung Magazine, FK Latvian Photography Yearbook, o vieną jo nuotraukų viršeliui pasirinko The British Journal of Photography.

Studijuodamas Latvijos meno akademijoje Vizualinės komunikacijos fakultete, R. Hofmanis tikrai nemanė, kad grafinis dizainas tebus jo užsiėmimas duonai pelnyti, o tikrąja aistra taps fotografija. Pasinaudojęs tarptautinių mainų programos suteikta galimybe išvykti į Hanoverį, Taikomųjų mokslų ir meno universitete pasirinko Fotografijos padalinį. Ten jis gavo tai, ko negalėjo pasiūlyti Latvija – šiuolaikinius darbo instrumentus, kitokį požiūrį, visas galimybes įgyvendinti savo sumanymus.

R. Hofmanis yra dokumentinės ir inscenizuotos fotografijos autorius, kuriam svarbu išsakyti savo idėją, konceptualiai papasakoti istoriją. Jis nori pagauti „gryną ir tikrą“ akimirką, jausmą, kad kažkas nutiko iš tiesų, ir šitą paties išgyventą liudijimą perduoti žiūrovui. Regis, jam nepakanka vienos nuotraukos, vieno peizažo ar veikėjo – savo darbus pristato serijomis: Ugnis, Teritorija, Akmenys, LARP (Live action role playing), Modelis, Sale (Parduodama) ir kitomis. Žiūrovas, stebėdamas šiuos pasakojimus, neabejotinai atkreips dėmesį ne tik į koncepciją, gilyn neriančias metaforas, bet ir į gebėjimus atskleisti turinį – tikslingą fotografo pasirinkimą, puikų techninį atlikimą, estetinę pajautą.

Klausiamas, kokios temos jam aktualiausios, R. Hofmanis teigia, kad visą laiką atkreipia dėmesį į žmogaus ir aplinkos tarpusavio santykius. Štai serijos Parduodama nuotraukose matyti tik kraštovaizdis, vietos, į kurias įsmeigtas skelbimas „Parduodama“, bet jos pasakoja apie žmogaus daromą įtaką žemei, aplinkai. O serijų LARP arba Modelis objektas – pats žmogus. Reinis sako, kad jį domina ir supa ypatingos, kitokios asmenybės. Žmonių grupės ar visuomenės dalys, kurias kažkas vienija, kažkas atskiria nuo visų kitų. Identiteto ir savasties paieškos, išreiškiamos sąmoninga ar nesąmoninga pozicija. „Mane traukia ir žavi, kai žmonės daro ką neįprasto – gal nelogiška, vertinant pagal visuomenės priimtus standartus, bet iš individo žiūrėjimo taško – tai asmeniškai svarbu, reikšminga,“ – prisipažįsta fotografas.

Karolis Janulis. Šešėliai, metantys žmones

Nuo neatmenamų laikų žmogaus smalsumas ginė jį į giliausius tarpeklius ir tamsiausius urvus, ant smailiausių viršukalnių ir į giliausius vandenis, tačiau prireikė kelių milijonų metų, kol jam pavyko įgyvendinti nuo seno fantastiška atrodžiusią svajonę ir pakilti į orą. Ne tik pakilti, bet ir tai, ką išvydo, nufotografuoti.SKAITYTI DAUGIAU

Simas Lin. Defragmentuotas Miestas „x“

Šiais visuotinio paveikslavimo(si) laikais sunku būtų rasti žmogų, neturintį jokio fotografavimui tinkamo įrenginio – išmaniojo telefono ar planšetės, jau nekalbant apie „muilinę“. Rimta fotokamera, ypač naujesnė ir brangesnė, regis, dažnam savininkui perša mintį, kad tokia apsiginklavęs gali mesti iššūkį profesionalui ir būti fotomenininkas – panašiai kaip vos tik gimęs amerikietis jau yra potencialus prezidentas. Šiame amžiuje būti fotografu ir lengva, ir sunku. Lengva, nes tikrai nebūtina įsigyti brangią fototechniką ar įsirengti fotolaboratoriją, kad pagautum neblogą vaizdelį ir tuoj pat jį pateiktum viešai apžiūrai bei aptarimui. Tačiau tikrai sudėtinga fotografijų jūroje pažerti vaizdų, įdomesnių nei toji aibė plūduriuojančių bespalvių medūzų. Dar sunkiau – būti pastebėtam. Jeigu šiuose beribiuose vandenyse mažai žinomo fotografo nuotrauką atranda ir ją publikuoja toks gerų kadrų žvejys kaip amerikiečių žurnalas „Popular Photography“, tai yra ženklas – talento pripažinimas ir ateities perspektyva.SKAITYTI DAUGIAU

Tomo Tereko sužvejoti siužetai

Ukmergiškis fotomenininkas Tomas Terekas iš virtualių erdvių į gilesnius fotografijos vandenis išplaukė visai neseniai ir žaibiškai šovė į dienos šviesą – jo Fotomenininkų sąjungos tarptautinio kūrybinio seminaro Nidoje metu sukurtas fotoprojektas „FishEye“ [„Žuvies akis“ – M. K.] laimėjo pirmąją vietą konkurse „Fotografuojame Nidoje 2016“, o natiurmortų serija „Fish Fetish“ [„Žuvies fetišas“ – M. K.] palankiausiai įvertinta neformaliojoje programoje „Nida Off“. Nuo to laiko minimos fotografijos spėjo apkeliauti pačius įvairiausius Lietuvos regionus, surengtos parodos Vilniuje, Ukmergėje, Telšiuose, Plungėje, Kupiškyje, Radviliškyje, Nidoje ir kt.SKAITYTI DAUGIAU

Stiprūs Dviese

Jei interneto platybėse imtumėte ieškoti menininko Virgio Rusecko biografijos ar kokių įdomesnių jo pasisakymų, straipsnių apie jį – bemaž nieko nerastumėte. Gal tik tiek, kad gimė 1963 m. Jonavoje, mokėsi Kauno meno mokykloje, kurį laiką gyveno Kaune, yra surengęs kelias personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dabar gyvena vienkiemyje. Kodėl šykštu informacijos? Nes žmogus tiesiog gyvena savo gyvenimą, neslėpkime – tylenis, intravertas, mėgstantis kamerinę aplinką. Niekada neieškojo „naudingos“ kompanijos, „nesitūsino“ su „reikalingais“ žmonėmis, nors jo tapyba labai palankiai vertinama ir meno žinovų, ir kolegų, ji patraukli įvairių skonių meno vartotojams. Kažkada vienas kolekcionierius net tūptelėjo Virgio parodoje, nustebęs, kad iki šiol tokio dailininko nežinojo.SKAITYTI DAUGIAU

Romualdas Rakauskas

Fotožurnalistas, fotomenininkas Romualdas Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje. Studijavo žurnalistiką, bet į rankas paėmęs fotoaparatą nebegalėjo sustoti. Nors Vilniuje blaškėsi nuo „Literatūros ir meno“ iki žurnalo „Mūsų gamta“, bet išsipildymo nepatyrė. 1967 m. „Nemuno“ vyriausiasis redaktorius A. Drilinga jaunam fotografui pasiūlė keltis į Kauną ir vadovauti Iliustracijų skyriui. Mėnraštyje R. Rakauskas dirbo iki 2004 m., o vėliau tapo savaitraščio bendradarbiu. SKAITYTI DAUGIAU

Rimantas Dichavičius

Fotomenininkas, grafikas Rimantas Dichavičius gimė 1937 m. Kelmės rajone, Grimzelių kaime. Visą gyvenimą bendradarbiavo su kultūros ir meno leidiniais, grožinės literatūros leidyklomis, galerijomis. 1967 m., kai buvo paskelbta apie naujo žurnalo jaunimui kūrimą, sudalyvavo šrifto konkurse ir jį laimėjo. Taigi pirmasis užrašas „Nemunas“ – Rimanto Dichavičiaus darbas. SKAITYTI DAUGIAU

Nufotografuoti rankas

Bus kokie metai, kai kalbinu fotografijos klasiką Antaną Sutkų, ant stalo palikdamas įjungtą diktofoną. Turėtų susidėti knyga. Kodėl tą daro literatūros kritikas? Taip, kritiko čia ne kažin kiek. Suartėjome vis pabendraudami tuo laiku, kai abu buvome pirmininkai: jis – fotomenininkų, aš – rašytojų. Žinoma, man svarbu, kad Antanas nuo paauglystės buvo ir lig šiol yra literatūros gerbėjas, galvotas skaitytojas. Posėdžiai, po posėdžių – kava ir ne tik. Susiskambinimai, susitikimai, sutarti „projektai“, kaip dabar sakoma. Pokalbių kryptis atsirado savaime. Antanas daug pasakodavo apie tai, kaip jam, fotomenininkų draugijos steigėjui ir ilgamečiam lyderiui, reikėdavo veikti ir tvarkyti reikalus „anuo metu“. Menininkas šio veiksmo sūkury. Sąlygos, epizodai, žmonės, pareigūnai, detalės, ribos, jų plėtimas. Paties Antano gyvenimas šioje terpėje, jo kūryba. Tai tokia maždaug formuojasi knyga. Su pipirais, to meto intermedijomis, egzistenciniais liūdesiais.SKAITYTI DAUGIAU

Fotografijos „masterclass“: svarbiausia – kas nematoma

Kažkada seniai, kai tik pakilo geležinė uždanga ir atsivėrė sienos (galimybė, apie kurią buvom tiek svajoję!) – sėdėjau Amsterdame, Vincento van Gogho muziejuje. Nesitverdama iš laimės, žnaibydama sau į ranką, ar tikrai, ar nesapnuoju… Tokios pakylėtos būsenos apžiūrinėdama salę po salės, labai aiškiai pamačiau lūžio momentą: pradžioje buvo ieškojimai, bandymai, tik vėliau prasidėjo tapyba, jau turinti savyje… gyvybinę energiją. Kai dailininkas atrado savo stilių, motyvus, vietą po saule – susitiko savo lemtį, ir gyveno jos vedamas. Kai apie tokį paveikslų gyvumą bandžiau kalbėti su kitais, manęs nesuprato…SKAITYTI DAUGIAU

Andrius Labašauskas

Menininkas Andrius Labašauskas gimė Kaišiadoryse 1984-aisiais, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje mokėsi dailės, studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Studijuodamas trejiems metams buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Bostone baigė sunkvežimių vairavimo mokyklą ir kurį laiką dirbo vairuotoju, kad sukauptų reikiamą pinigų sumą skulptūros studijoms Masačusetso menų ir dizaino kolegijoje (MassArt, Massachusetts College of Art and Design). Grįžęs tęsė mokslus VDA, kur įgijo menų bakalauro ir magistro laipsnius. Šiuo metu gyvena Vilniuje, dirba dailininku IT bendrovėje „Pixelmator Team“, laisvalaikiu kuria ir eksperimentuoja, o kartais paprasčiausiai guli ant sofos su savo kate Laimute.SKAITYTI DAUGIAU

Remis Ščerbauskas

Su fotografu Remiu Ščerbausku apie jo kūrybą kalbėjomės pro kavinės langą stebėdami miesto gyvenimą, koks įamžintas ir autoriaus darbuose, tačiau vos pabandžius jo kūrybą priskirti gatvės fotografijos žanrui, kilo daugybė klausimų. Ar pakanka nuotraukose užfiksuoti praeivius, kad tai būtų vadinama tikra gatvės fotografija? Jei ne, ko tuomet trūksta? Ir jei neapčiuopiame įprastų šio žanro bruožų, kodėl tie vaizdai vis dėlto sulaiko žvilgsnį ir išlieka atmintyje? Pažadėjau pabandyti rasti nors dalį atsakymų ir užrašyti keletą užuominų tiems, kuriems maga R. Ščerbausko fotografijas interpretuoti patiems.SKAITYTI DAUGIAU

Valdas Jencius

Valdas Jencius gimė 1985 m. Klaipėdoje. 2010 m. Klaipėdos universitete įgijo Kraštovaizdžio architektūros magistro laipsnį. Lietuvoje darbavosi urbanistinio ir regioninio planavimo bei parkų kūrimo srityse. Nuo 2012 m. gyvena ir dirba Kopenhagoje. Vietos įmonėje bendradarbiavo kuriant eksperimentinių dviračių takų sistemas. Buvo Danijos lietuvių jaunimo sąjungos valdybos narys, kultūrinės veiklos koordinatorius. Organizavo daugiau nei pusšimtį didelio bendruomenės susidomėjimo sulaukusių savaitinių intelektualinių renginių. Propagavo meną ir kultūrą. SKAITYTI DAUGIAU