Taip, žurnale „Nemunas“ jau kalbėtasi su Artūru Morozovu 2018 metais. Tačiau tada aptarta tik viena iš kelių lietuvių fotografo darbo sričių – reportažinė karo fotografija. Galvoju, kokiu būdu šiam vyrui, užaugusiam Kauno Kalniečių mikrorajone, „pavyko“ nusigauti į pavojingiausias zonas, kuriose kulka pasiveja greičiau, nei tie visi apdovanojimai, pripažinimai ir tarptautinė sėkmė? Gal vaikystėje išmoktos pamokos, kai kieto bachūro kastetas „pareikalaudavo“ išpirkos? Juk reikėdavo ramiai, be panikos ir pykčio, situaciją suvaldyti – išvengti smūgio, atiduoti pinigą, bet ir išlaikyti nepastebėtą kupiūrą užantyje. Nes kaipgi kitaip būtų stovėjęs karo laukuos Gruzijoje, Čečėnijoje, Palestinoje, Ukrainoje ir nedrebančia ranka laikęs fotoaparatą, kad baugiausiose situacijose nuspaustų jo „gaiduką“, „nušautų“ kadrą, bet viskas būtų apie tai, kas daugiau nei faktas. Apie tai, kad tikroji žmogaus prigimtis nėra antihumaniška.

Šiandieną Artūro fiksuojamas pasaulis – visai kitoks. Sakytume, išlaikė iniciacijos išbandymus ir gavo pelnytą pakylėjimą į kitą lygmenį. Arba tiesiog klasikinė vyksmo trajektorija: berniuko nuotykiai kieme, vyruko reikalai kare, vyro grįžimas namo, šeimos ramybėn. Viktorija Daujotytė yra pastebėjusi: „Jau išryškėję du Artūro Morozovo fotografijų poliai: konfliktinis (bendriau nei vien karo) ir taikusis, nurimęs, nuramintas. Abu iš fotografo patirties lauko. Bet nelygiaverčiai. Konfliktai – tai, kas neišvengiama; bent iki šiol žmonija neranda nei kelio, nei išeities ir iš baugiausio konflikto – karo. (…) Taikioji, nurimusi, nuraminta būtis – tik pakraščiuose, tik atskiruose individuose, tik filosofinėse refleksijose. (…) Morozovas itin jautriai fiksuoja konflikto ir ramybės situacijų skirtingumą. Kažkokiu būdu įbrėžiama konflikto, kad ir koks baugus jis būtų, laikinumas, įveikiamybė, o taikiosios, nurimusios situacijos – amžinybė.“

Štai ši „nurimusios situacijos amžinybė“ bei gelminių sielos atspindžių sugaudymas, kuriuos regiu Artūro nuotraukose, darytose kaime, troboje, gamtoje, mane tarsi krestelėjo: ar gali būti, kad tokie žmonės – taip atrodantys, taip žiūrintys, taip gyvenantys – vis dar egzistuoja? Čia tikrai šiuolaikinis pasaulis? Žvelgdama į senolių veidus lyg ir nesistebėjau, tačiau tos jaunos moterys, vaikai… O gal tai tiesiog tikrumo pasiilgimas, nes visuotinio virtualumo laikais vaizdai tapo rutinos dalimi – jie slenka vienodi, „paturbinti“, beveik sintetiniai, beveik klonuotų kontūrų pavidalais, todėl imi nebematyti, nebesigilinti, nebesijaudinti. Bet staiga – Artūro fotografijos. Jos tarsi katapultuoja į kitą laiką, visada buvusį, visada esantį, bet pastaraisiais metais kažkuo užmuilintą, pastūmėtą pakraštin, nuo žvilgių scenų su patobulintais kūnais ir jų avatarais į laiką, kuriame mes vėl galime matyti nesumeluotą akių ir veido šviesą, kitaip tariant tai, kuo žmogus ir yra žmogus.

Kai kalbame apie gamtą, regis, joje nevyksta jokių pokyčių – viskas teka pagal numatytąją tvarką: metų laikuose susidėlioja poravimosi, jauniklių radimosi, žydėjimo, vaisių brandinimo, mirties ir atgimimo kalendorius. Išlikimo menas ir kova už būvį. O štai žmogus nesiliauja kūręs ir išradinėjęs naujovių. Tačiau kai į visą jo veiklą pažiūrime iš geroko atstumo, nesunkiai pastebime, kad ir jis kartoja tai, ką vis šimtmetis po šimtmečio primiršta. Kokioje stotelėje esame dabar? Ar sustabdytų laiko akimirkų tyrėjo žvilgsnis nepatiria deja vu?

Dėkoju už šį klausimą. Jis remia prie sienos visų pirma svarstyti apie kūrėjui sunkiausią – prasmės klausimą. Gyvename vaizdų ir atvaizdų pasaulyje, socialiniai tinklai mus stipriai formuoja, kasdien prieš akis keičiasi tobuli ir išpuoselėti vaizdai. Kyla klausimas – kam dar fotografuoti? Atsitraukus pažvelgi į nuotraukas socialinėje medijoje, rodosi, kad jas „pagavo“ vienas fotografas – tie patys meniniai triukai, ta pati estetikos tendencija. Tai yra bereikšmė ir beveidė fotografija, absoliuti mūsų kuriamų vaizdų dauguma verta keliauti į šiukšliadėžes.

Tačiau šiame žanre egzistuoja kitas lygmuo, kuriame yra teigiama, provokuojama mąstyti. Tokia fotografija dažnai santūri, mūsuose ji dažniau „juodai balta“, atsisakanti spalvų blaškymo. Kaip juodai ant balto parašytas žodis – pasakojimas, svarbus kasdienybės liudijimas, pažintis. Lietuvos fotografijos mokyklos kryptis man artima. Ji visų pirma paskatino domėtis žmogumi, jo kasdiena. O tame randu daug.

Antanui Sutkui buvau atnešęs porą savo atspausdintų fotografijų, jos pasimetė studijoje tarp daugybės kitų sidabro atspaudų. Po kurio laiko Antanas ketino jas pasirašyti kaip savo. Sumaišė. Sako: „Žinai, tai visiškai galėtų būti mano darbai.“ Gražus situacijos komplimentas, priėmiau jį ir džiaugiausi. Vėliau nenorom vis vien klausiau savęs – o kam reikia kito Macijausko, Sutkaus ar Požerskio? Kokia prasmė eiti jau pramintu taku, kurti tą deja vu jausmą?

Viduje galiu tai argumentuoti tokios fotografijos svarba šiandien, be galo įdomaus gyvenimo stebėjimu. Ir kartais, labai retai, pavyksta įžengti į belaikį lauką, kur išties nebesvarbu, kieno ir kada šis atvaizdas kurtas, bet jis liudija žmogų ir jo istoriją. Tikiu, kad Lietuvos žmonių fiksavimas turi prasmę. Taigi tai jau kažkas daugiau nei žanras. Man atrodo, kad gera fotografija taip ir sukasi ratu. Kitaip ir būti negali, nes ji svarsto esminius klausimus.

Kai sakai „Lietuvos žmonių fiksavimas“, iš karto prisimenu savo dieduko darytas nuotraukas. Taip pat vyrus ir moteris smetoninių laikų fotografijose tėvynėje, egzilyje. O paskui Tavo minėtų autorių „nutraukimai“ kaimuose… Tie skirtingų laikų ir vietų veidai visgi nėra nesikeičiantys. Ar fotografijos antropologija būtų tinkamas terminas tokiems kismams stebėti?

Taip, mūsų tėvų, senelių albumai pilni pačių brangiausių mums nuotraukų – reikšmingos atminties, dokumento apie praeities kartas, jų likimus. Štai paimu vieną, kurioje yra plati mano mamos giminė, susirinkusi mūsų kaime. Kitoje regiu močiutės dėdės šeimą, jau pozuojančią fotoateljė Australijoje. Visai kitaip atrodančią, įžvelgiu skirtumą tarp pasilikusių per karą Lietuvoje ir pasitraukusių.

Atmetus visą romantiką, fotografija pirmiausia yra dokumentas, kurį galima skaityti. Ir tai artima vizualinei antropologijai, užfiksuotai pačių istorijos dalyvių. Kaip jaustumėmės, ant kokio pagrindo stovėtume, jei tie tėvų, senelių albumai būtų tušti? Mums, fotografams, dokumentuojantiems socialines temas, žmonių gyvenimus, reikėtų labiau dirbti antropologijos pasiūlytais įrankiais nei žurnalistikos. Po tiek metų darbo žiniasklaidoje įsitikinau šios srities metodų ribotumu.

Bet mane labiau domina tie pokyčiai veiduose, žvilgsniuose. Žiūri į prieš pusę šimto metų fotografuotus žmones – regis, iš kito pasaulio. Kitas švytėjimas. Paties nuotraukose, kuriose užfiksuoti vaikai, moterys kaimo aplinkoje – tas pat potyris. Sakytumei, jie atkeliavo iš praeities, nes tiek skaidrumo, natūralumo, vidinės šilumos ir dar kažko, neįvardijamo…

Taip, jūs labai gerai jaučiate. Ir, tikiu, suprantate, kodėl mano bei kolegų humanistų darbuose daug senyvo amžiaus žmonių. Kaip tu gali nefotografuoti, kai matai, kaip, tarkime, po sekmadienio mišių iš bažnyčios Antazavėje išeina tie „anų laikų“ žmonės – su kostiumais, pasitempę, pakylėti. Matau, kaip kitaip jie stovi, kaip gražiai reiškia savo mintį. Jie pilni orumo, stiprybės. Mane tai nuginkluoja.

Ir čia ne nostalgija praeičiai, tiesiog galimybė fiksuoti tikrą, gryną žmogų. Fotografuoju šio žmogaus portretą, ir jo akyje suspindi ašara. Žinau, ši ašara dėl vėjo, bet mano ir žiūrovo sąmonėje tai stipri gyvenimo apibendrinimo metafora, o gal ir nedidelio kaimelio nelengvos kasdienybės atspindys.

Taip kalbėdamas nenoriu likti vien praeityje. Galvoju ir apie save, ir apie kitus šiuo metu dirbančius ar dar tik pirmus žingsnius šioje meno srityje žengiančius kūrėjus – ką mums paliko, ką įskiepijo Lietuvos fotografijos mokykla? Ir šį klausimą negaliu pabaigti tik fotografų reikalu. Absoliučiai kaskart, fiksuodamas senyvą žmogų, jaučiu, kaip tas dėmesys svarbus jam, kaip stabtelėjimas minutei nusifotografuoti virsta ilgu jo gyvenimo pasakojimu. O vėliau ant popieriaus atspausdinta nuotrauka jam tampa svarbiu egzistencijos įrodymu: „Po trisdešimt metų vėl turėsiu ką įklijuoti į šeimos albumą.“ Kuomet nuvežu apčiuopiamus atvaizdus, regiu, kaip tas fotografijos ratas išsipildo – nuotraukos grįžta į žmogaus albumą.

Pasiaiškinkime dėl tos humanistų mokyklos. Taip, ji begal stipri lietuvių fotografijos raidoje. Tačiau jei atsigręžtume į kultūros istoriją, humanizmo idėjos ir tai, kas suvokiama mūsiškame šios srities mene – ne visai adekvatūs dalykai. Antikos humanizmas deklaravo žmogaus harmoniją ir santūrumą, Renesanso – orumą, išdidumą, išskirtinumą, galimybių bagališkumą. Apšvietoje aukštintas protas. Mūsų humanizmas kažkoks savitas. Apie ką jis?

Sutinku, menotyrine prasme ši sąvoka komplikuota. Ir ji tiek įsigyveno į kasdienį naudojimą, kad toliau vartojame neapdairiai. Tariant ją Lietuvos fotografijos fone, manau, daugelis tapatina su Lietuvos fotografijos mokyklos tradicija. Niuansus ir prieštaravimus paliksiu specialistų diskusijoms (šio termino vartojimas turėtų būti išgrynintas, sutinku).

Kuomet humanizmo terminą pavartojau aš, mintyje turėjau tiesioginį žmonių fiksavimą, kai jų problemos, džiaugsmai ir kasdiena užima fotografijos epicentrą. Net jei žmogaus ten nėra, jis aiškiai jaučiamas.

Kuo jis savitas? Visų pirma norisi minėti pokario kartą, įtvirtinusią žmogaus vaizdavimą. Tai fotografų generacija, atėjusi iš gana neturtingų šeimų, miestelių ir kaimų. Ir jiems ši veikla buvo visų pirma fiksavimas to, kas artima, kas rūpi ir skauda. Pasakysiu paprastai, vaikinai iš kaimo labai intuityviai atrado savo kalbą fotografijoje. O ji buvo be galo paveiki, nes išgirsta ir suprasta visuomenės, apie ją pasakojanti.

Šiandien keliaujant po Lietuvą žmonės labai pasimeta, kai paprašai leisti juos nufotografuoti. Ypač regionuose: „Kuo aš, kasdamas žemę savo darže, galiu būti įdomus?“ Čia galbūt mūsų, fotožurnalistų, daugelio metų „įdirbis“, atimant pasitikėjimą žmogumi su fotoaparatu. Tačiau priėjimo būdai egzistuoja. Daugelis sutrinka fiksuojami, nuoširdžiai nesupranta – kam? Tačiau keliaudamas dar vis sutinku tų, kurie išlaikė svarbius atsiminimus apie tai, kaip Rimantas Dichavičius juos fotografavo prie svirno durų, Romualdas Požerskis nakvojo jų verandoje, Aleksandras Macijauskas užfiksavo tėvus, prekiaujančius turguje. Be abejonės, fotografija šiandien yra nutolusi nuo žmogaus.

Tačiau atsiranda paradoksas, kuris, tarsi grįžtume prie pirmojo klausimo, apsuka ratą aplink ašį: nudailinti fotošopu veidai, nepagrįstas „gražiųjų“ ir turtingųjų išaukštinimas, jų besaikis tiražavimas, išsipopuliarinusiais tiesiog užsikimšusi spauda sukūrė priešingą efektą – mes ilgimės natūralumo ir vidinio grožio. Papasakok, kaip radosi serija nuotraukų su vaikais, jaunutėmis mamomis kaimo, gamtos aplinkoje.

Ta fikcinė tikrovė, kurią susikūrėme virtualybėje, yra intensyvi ir varginanti. Klasikinės fotografijos parodose stebiu gražų reiškinį – žmonės žiūri į jiems visiškai nepažįstamo žmogaus atvaizdą, ilgai keliauja žvilgsniu po jo veidą, aplinką. Dar daugiau – jį įsigyja ir pasikabina namuose. Galime stebėtis, kas iš to juodai balto Nepažįstamojo portreto? Tai stipri metafora – žmogus ir yra nepažįstamasis.

Mamų su vaikais serija dar tik atsiranda. Ji prasidėjo pirmiausia sulėtėjus man pačiam. Daugybę metų bėgte bėgau su fotoaparatu būdamas reporteriu, naujienų fotografu. Galiausiai išsėmiau šį žanrą, nebetikiu juo taip, kaip anksčiau. Nuolatinis lėkimas paviršiumi nustojo žavėti.

O ši serija – savo aplinkos fiksavimas, buvimas su brangiais žmonėmis. Toks metas, kai bendraamžiai draugai augina mažus vaikus, tad ir mūsų buvimas pasikeitė, natūraliai daugiau tapo apie mažuosius. Taip pat įsigijau kadaise parduotą senelių sodybą, todėl daug laiko leidžiu kaime. Džiaugiuosi svečiuose vis sulaukdamas bičiulių šeimų, pats daugiau keliauju po miestelius, kaimus. Norėjosi fotografiniu būdu pakalbėti apie svarbiausius dalykus, glaudžiausius santykius. Ir tai nėra fotosesijos, o tiesiog pastebėjimai keliaujant ar leidžiant laiką kartu. Kaimo aplinka dar labiau viską supaprastina, išryškina.

Pastebiu įdomų reiškinį – daug jaunų žmonių gręžiasi į kaimą: perka sodybas, ūkininkauja ar bent jau užveisia kokį daržą. Tiesiog gamtinis ir kaimiškasis renesansas. Kaip manai, kodėl tai vyksta? Ir ne tik gyvenime, bet mene taip pat.

Gražus reiškinys, ir jį kiek paragino pandemijos metas, kuomet daug miestiečių prisiminė savo tėvų, senelių namus. Važinėjau tuo metu iš Vilniaus į kaimą ir stebėjau, kaip prie ilgai negyventų sodybų sustoję automobiliai, kieme laksto vaikai. Vėliau jau žiūrėk ir langai keičiami, stogas. Vien mano kaimo apylinkėse kelios šeimos taip ir nebegrįžo į miestą. Kaimynė sakė, kad toks pilnas kaimas buvo tik prieš tris dešimtmečius.

Manau, daug vilniečių (Kaune ir kituose miestuose dar išlikęs tas „savos vietos“ jausmas) po truputį supranta, jog didmiestis yra didelė iliuzija, ir tikrai ne visiems ten būtina likti kovoti. Didžiąja dalimi esame gamtos žmonės, daugelio mūsų tėvai, seneliai į miestus atsikėlė palyginti neseniai. Dar išlikęs tas ryšys su tėvų gimtinėmis, kraštovaizdžiu – o tai jau tam tikra pasaulėjauta. Pirmadieniais mieste vis girdėdavau kolegų kalbas, pasakojimus „kaip gerai savaitgalį sodyboje pabuvome“. Viliuosi, tie savaitgaliniai namai taps vis labiau gyvenami.

Prieš ketverius, gal trejus metus pasikeitė ir mano fotografija. Tai sieju su grįžimu į kaimą. Kad ir ne nuolatiniu, bet jis buvo smarkus. Miestas iš mūsų daug reikalauja – dirbti daug daugiau, nei reikėtų, esame apsupti renginių, nuolatinio veiksmo, susitikimų. Tai veikia kuriantį žmogų. Kalbant apie fotografiją, ji ir tampa tokia „projektine“, kai norom nenorom galvoji, ką galėtum parduoti, kas tiktų projektinei paraiškai, kas „pataikytų“ į šiandienos paklausą. Mažiausia ten lieka tavęs paties. O nutolus nuo miesto, kūrybinio produktyvumo mažiau, bet daugiau minčių, savaime iškilusių problemų sprendinių. Fotografija tampa daug natūralesnė, svarbesnė pačiam.

Man taip pat gražu. Ne tik ta natūros ir kultūros įtampa, bet ir vis labiau augantis poreikis apčiuopt gilesnius dalykus. Tarsi girdėtum, kaip po truputį užsidaro parodomojo įvaizdžio durys, o vis daugiau balsų sako – atsibodo banalybės ir lėkštumas… Juk tai geri ženklai profesionaliajai kūrybai?

Bet va, kad tą natūrą paverstum kultūra, reikia abiejų patirčių. Tai yra ir literatūros, plačiojo meno lauko pažinimas, ir progos, galimybės įsižiūrėti į paprastus dalykus. Ir visa tai kalbėdamas nenoriu nuneigti didmiesčio, labiau svarstau tą sambūrį žmonių, kurie yra ten atsisakę kažko daug svarbesnio. Visi turime būti savo vietose, kur jaučiamės gerai. Kai Š. Saukos paklausė, ar jis nesijaučia nepilnavertiškai gyvendamas Užtiltėje, šis atsakė, kad „žmogus turi būti stipresnis už savo adresą“.

Įsiminė lenkų intelektualo Krzysztofo Czyżewskio, iš Varšuvos išsikrausčiusio į Lietuvos ir Lenkijos pasienyje esančią Krasnogrūdą, ten su žmona įsteigusio „Paribio fondą“ ir užkūrusio tokį kultūrinį bei socialinį reiškinį, kad jo dalimi nori būti ir aplinkiniai regionų žmonės, ir pasaulio intelektualai, žodžiai. Jam provincialas – ne kažkur už didmiesčio gyvenantis žmogus, o tas, kuriam gyvenamoji vieta kelia nepilnavertiškumo kompleksą. Mėgindamas išsigydyti, jis ieško savojo centro kur nors kitur, nei jam lemta gyventi. Problema ta, kad toks žmogus nemyli savos vietos, gėdijasi jos, išstumia į slaptumo sritį (net jei nutaiso išsilaisvinusio pasaulio piliečio veidą). Anot Czyżewskio, pasaulis, kuris provincialą sukūrė, arba jis sutiko jame gyventi, atima jo gyvenamąją vietą, nes jis jai nėra įsipareigojęs.

Mieste yra puikiai nukaltos prasmės schemos – mes galime jaustis visuomet kažką veikiantys, keičiantys, priklausantys bendruomenėms ir socialiniams ratams, esantiems tariamoje aukštuomenėje. Dalį jų Leonidas Donskis įvardino taip – „patys pasiskelbę save elitu“ (self proclaimed elite, – angl.). Ir tai persmelkia meno, kultūros, politikos lauką. Bulvarinė žiniasklaida, komercinės galerijos šiam reiškiniui labai palankios, o tariama „aukštuomenė“ – joms.

Tad turėdamas tai galvoje, viduje jaučiu, kad šiame etape verta atsitraukti, sugrįžti į save, pagalvoti, ką išties noriu pasakyti, parodyti. Ar ta fotografija yra reikalinga, ar galiu jos išvengti? Noriu tikėti, kad kūrybai šie klausimai sveiki ir reikalingi.

Regis, pranašysčių banga, kad fotografiją sužlugdys skaitmena ir mobilieji telefonai, leidžiantys kiekvienam tapti vaizdų gaudytoju, pritilo. O kaip dirbtinis intelektas? Ar fotografai labai sunerimę dėl jo tobulėjimo?

Skaitmeninis, mobilusis aplinkos fiksavimas kiek atskiedė fotografiją, bet tuo pat metu aktualizavo, padarė labiau suprantamą visiems. Viktorija Daujotytė dirbtinį intelektą apibūdino kaip grafomaną, neleidžiantį sau padaryti žmogiškos klaidos. Kol kas tai dar ne intelektas, o tik programa, gebanti tam tikromis schemomis analizuoti ir pritaikyti esančius duomenis.

O kas kitas kūrybą daro patrauklią, jei ne savitas kuriančiojo mąstymas, atsitiktinumas ar klaida? Tad kol kas fotografų bendruomenėje nesijaučia baimės dėl konkurencijos. Nors sutinku – tam tikruose žanruose, tarkime asociatyvioje, produktų fotografijoje, ši programa gali pakeisti žmogų. Ir tai yra gerai.

Na, nesakyk, Borisas Eldagsenas, padedamas DI, „Sony“ pasaulinės fotografijos apdovanojimų konkurse laimėjo pagrindinį prizą. Kitaip tariant „išdūrė“ komisiją, o paskui apdovanojimo atsisakė, nors vertintojai labai nenorėjo viešinti reikalo, nes nežinojo, kaip košę išsrėbti. Ir tos košės mes galim dar oi kiek prisivirti…

Galbūt greičiausia taip ir bus. Įvairios politinės jėgos naudoja deep fake technologijas, neabejotinai galinčias sukelti sumaištį visuomenėse. Girdžiu, kaip DI padeda bičiuliams videokūrėjams, garsistams, grafikams, programuotojams. Tačiau visa tai yra technologija, kurią ir įdomu pažinti kaip technologiją. Kuomet tai žengia į meno, kūrybos pasaulį… Manęs neįtikina. Taip, galima apgauti ir šokiruoti, nustebinti techniškai. Tačiau kokia to vertė? Aš tikiu, kad gali įvykti priešingas rezultatas – labiau iškilti analoginė (tai reiškia apčiuopiama) fotografija, o rankų darbas – dar daugiau vertinamas.

Man be galo patinka tokie matymai ir optimizmas. Kita vertus, kaip sakė mūsų protėviai – trukt už vadžių… Bet sykį jau žmogui duotas tas išskirtinumas – galimybė kurti, tai gal nieko tokio, kad nesiliaujame išradinėję dviratį? Nes likti vien virtualybėje būtų baugoka…

Viskas prasideda nuo turėjimo ką pasakyti. Kuomet mums rūpi, skauda, tuomet ir kūryba yra natūrali. O kad kūrėjai savo darbu kelia jiems ar visuomenei rūpimus klausimus, gerai. Nenuostabu, jog temos, pasakojimo formos kartojasi. Galvoju ir apie savo bendraamžių kartą – prieš dešimtmetį ji tikrai visai kitais klausimais buvo užimta: apsiginkluodavom blykstėm ant fotoaparatų ir lėkdavom fiksuoti vakarėlių, festivalių. O gal vykti į kuo tolimesnę šalį, iš kurios parvežtume akiai egzotiškų vaizdų?

Dabar kai kurie mūsų atsigręžia į tuos esminius klausimus, kuriuos savame kontekste apsvarstė ir vyresnioji karta – šeimos fiksavimas, noras papasakoti apie savo miestelį, apie savo šalį, baiminantis tos prabangios laisvės trapumo.