Nemunas, elnias devyniaragis ir Zapyškis
Jovita Poviliūnaitė
Jovita Poviliūnaitė
Erika Drungytė
Nei judėjų sinagogoje – susirinkimų namuose, nei islamo mečetėje – nusilenkimo vietoje, nerasime Dievo atvaizdo. Jokių drožinių, lipdinių, piešinių, juolab daugybės altorių įvairiems šventiesiems. Tačiau ne visos abraominės religijos paiso prisakymo, išdėstyto Senojo Testamento Kunigų knygoje: „Nedirbsite sau stabų. Nesistatysite statulų ar šventųjų stulpų nei statysitės savo krašte akmenų su įraižytais {stabais}, kad juos garbintumėte, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.“ Žinia, krikščionių bažnyčiose – Dievo namuose, žvilgsnį paganyti tikrai galima: freskose, reljefuose, vitražuose, skulptūrose, paveiksluose vaizduojamas ne tik Dievas Tėvas ar Dievas Sūnus, bet ir Šventoji Dvasia, Mergelė Marija, angelai, šventieji, įvairių Naujajame Testamente aprašomų įvykių scenos ir jų dalyviai. Tokiais „stabmeldiškais“ atributais Kristaus išpažinėjų maldos namai artimesni senovės graikų, romėnų, egiptiečių kultų šventykloms, kuriose taip pat nestigo dievų, deivių, pusdievių, mitinių herojų bei keisčiausių zoomorfinių būtybių. Ir į kokias kitas religijas bebestume pirštu, visur galėtume atrasti, kaip atrodė dievinami ar garbinami subjektai – Krišna, Šiva, Buda, Aštuoni Nemirtingieji, Mahavyra bei šimtai, gal tūkstančiai mums net negirdėtų.Daugiau
KALBINO OdetA Žukauskienė
Julius Keleras
Nusikabini iš spintos šypseną
pragraužusią skylę
lubose nes radioaktyvi: ir nežyra
pro ją jokios žvaigždės: žinau: kelis pažįstamus
jau palaidojau: ir aš jau užkrėsta
kai pragaras ne po mirties o tame suicidiškame prisipažinime:
bet kam skubėti kai susitiksim katile jei ne tame
pačiame
tai rojuj: tuomkart tu išeini
lyg štangą išspaudęs šypseną kad laimėtum
laiko auksą vienintelės sirgalės akivaizdoje:
šaukti ji nori šaukti bet balso balastas
velkasi dugnu kuriame tik plekšnių plokštumos
tapusios aukso vilnos išplaukusio
ir nuskendusio Argo argumentais
toli nuo lūpų
Daugiau
Jurgį Matulevičių ir Stasį Baltakį kalbino Saulius Keturakis
Jurgis Matulevičius, Saulė Bliuvaitė, Nerijus Milerius
Siūlomoje scenoje anūkas Andrius Gluosnis, ieškodamas lėšų kuriamam filmui, pristato jį galimiems finansuotojams. Nors visiškai analogiškos vietos A. Škėmos „Izaoke“, savaime suprantama, nėra, tačiau rašydami šią sceną buvome inspiruoti apysakos epizodo, kuriame Gluosnis skaito literatūrą ir suvokia, kad jo buvusi mylimoji jau yra panašiai skaičiusi kūrinius viešai, taigi ji tariamai „pavogė“ jo skaitymo manierą. Šioje mūsų scenarijaus versijoje anūkas Andrius pristato savo sumanymą, bet sužino, kad tokį patį jau buvo pristačiusi jo mylimoji. Vis dėlto ši scena peržengia jųdviejų santykių peripetijų lauką ir atskleidžia visą grandinę kliūčių, su kuriomis susiduria režisierius Andrius, statydamas filmą apie „Lietūkio“ žudynes.Daugiau
Kirill Kobrin
I will sit right down, waiting for the gift of sound and vision.
And I will sing, waiting for the gift of sound and vision.
Drifting into my solitude, over my head
David Bowie „Sound and Vision“Daugiau
Alfredas Kukaitis
DŽIAZAS
Gyvendama Vilniuje Aušra daug rašė spaudai muzikos (ypač – džiazo) temomis, aktyviai dalyvavo organizuojant čia rengiamus festivalius. Ji sudarė katalogą „Lietuvos džiazo muzikantai“, išleistą 1996 m., kuris, manau, buvo ne vien man itin paranki knyga. Daugiau
Vidas Poškus
Steve Sem-Sandberg
Kalbino Aistė Galaunytė
Su Marija, labai simboliška, susitinkame Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, socrealizmo stiliaus pastate, po rekonstrukcijos iš naujo pamėgtame lankytojų. Kalbamės apie istoriko profesiją, architektūrą ir nuolat besikeičiančiuose politiniuose bei kultūriniuose kontekstuose ją kuriančius ir naudojančius žmones.Daugiau
Dabar žmonės vis skurdžiau kalba. Galimybė išreikšti savo pojūtį vieninteliu klavišo paspaudimu daro mus labiau ribotus. Kad bent tas klavišas būtų fortepijono, o ne nešiojamojo kompiuterio.Daugiau
Zigmas Kalesinskas
Bārbala Simsone
Erika Drungytė
Kadaise poetas keliauninkas Matsuo Bashō parašė puikų ironišką haiku apie beturčio bastūno, tikriausiai galvoje turėdamas save, kasdienybę. Trieilis skambėjo taip: „Blusos, utėlės, / Žirgas šlapinasi / Galvūgalyje.“ Šiuo eilėraščiu klasikinės japonų poezijos meistras įvardijo vargšo žmogaus palydovus, atskleidė įprastą buities situaciją. Ir, gink Dieve, juo nenorėjo nei pasiguosti, nei paverkti, nei papriekaištauti. Ne todėl, kad pats pasirinko vienišiaus, neprisirišusio prie jokių turtų, kelią. Budistai nevertina. Na, bent jau taip, kaip esame įpratę mes, europiečiai. Jokių ten gerai, blogai, gražu, negražu… Tiesiog stebi. Va, tai, ką matau. Tai, ką girdžiu. Tai, ką užuodžiu. Tada viskas yra, o kaip yra – gudraujančio proto reikaliukai.Daugiau
Kalbino Stasys Baltakis
O žinai, kad viskas prasidėjo nuo P. Greenaway’aus? Turiu omeny savo meilę kinui. Būdama trylikos, gal netgi dvylikos metų, atvažiavusi iš Šiaulių, sesei įsivedus mane, „Lietuvos“ kino teatre mačiau jo erotinį filmą – keli ekranai, muzika, ir spalvos, ir juoda bei balta.Daugiau
Kirill Kobrin
Kalbino Lluísas Bagaría i Bou
Klausi manęs priežasties, dėl kurios mano kūriniuose dažnai aptinkamas sraigės motyvas? Viskas labai paprasta, jos man primena vieną sentimentalų momentą iš mano gyvenimo. Kartą, kada rašinėjau, prie manęs priėjo mama ir nužiūrėjusi tą rašliavą pasakė: „Sūnau mano, aš numirsiu taip ir nesupratusi, kaip tu gali užsidirbti pragyvenimui raizgydamas kažkokias sraiges.“ Nuo tada aš joms pašvenčiau savo darbus. Štai ir patenkinau Tavo smalsumą.Daugiau
kol pasaulis matuojasi
jam netinkančią karūną,
grįžtu į tamsią močiutės virtuvę, mėtų
garbanos išsiskleidžia glazūruoto molio
puodelyje, vėjas visrakčiu
bando atsirakint atvėsusį kaminą
jos pirštai, susivijusios baltos arbatžolės,
brinksta šviesos vandeny
mano arbatmedi, geliantis
pavasario cukrau, širdis gali gyvent
nepasaldinta, neprisirišusi
kaip ir liepžiedžio karūnėlė tavo burnoj
arba gerklų krūmas su įstrigusiu
balso paukščiuDaugiau