Eglė ir aguonpienis

Eglučių, eglučių, mums reikia eglučių! Vieniems iš miško, kitiems – vazonuose, tretiems dirbtinių, ketvirtiems pakanka šakos, penktiems – eglę imituojančios hologramos… Bet ji privaloma! Sutikti Kalėdas be eglės – kaip Kūčias be aguonų arba kanapių (apie šias dar pakalbėsime). Tad kur šuo pakastas? Taip, be mitologijos – nė žingsnio. Galima rausti labai giliai, galima pasikapstyti arčiau, bet vis tiek teks ant vienos virvutės suverti ir vietos krosnyje iškeptus karoliukus, ir atvežtinius. Istorija, kad eglutė kaip Kalėdų simbolis Lietuvą pasiekė visai neseniai, maždaug XIX a. viduryje, turbūt girdėta kiekvienam. Tačiau kodėl taip prigijo „importinė“ tradicija? Kodėl niekas per daug nesipriešino per Vokietiją ir Rusiją į mūsų kraštus atkakusiam naujam papročiui? Juk lietuviai niekada labai lengvai neįsileisdavo svetimųjų.SKAITYTI DAUGIAU

Nerijus Milerius. Taip režisuojama filosofija

Taigi, kas Tu esi?
Ką reiškia – kas? Atsimenu, kai siejau save vien su filosofija, radijo ar TV laidose manęs klausinėdavo, kaip čia jus įvardyti, pavyzdžiui, „Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas“?
O dabar dar docentas, ar?..
Taip, docentas, docentas. Bet visada prašydavau, kad pristatytų mane vien tik kaip filosofą. Nors anksčiau dėl to kildavo labai daug debatų. Ir vienas mano mokytojų, Arvydas Šliogeris, sakydavo – kaip čia taip, prisistatyti filosofu yra labai pretenzinga, nes tik koks Sokratas ar jam prilygstantys buvo filosofai. O man, vien išgirdus titulą „docentas“, galvon ateidavo šypseną keliantys prisiminimai. Kai dar buvau mokinys, klasioko tėvas Istorijos institute dirbo su tokiom odiozinėm figūrom kaip Jarmalavičius ir Burokevičius – liūdnai pagarsėjusiais „bičais“, kurie įstrigo laike ir vykstant Atgimimui dar kabinosi į sovietinę ideologiją ir praeitį. Dar iki Atgimimo klasioko tėvas apie juos pasakojo daug įvairiausių istorijų, vieną – apie Jarmalavičių kolūkyje. Nuvažiavo Jarmalavičius su studentų grupe į kolūkį, kaip vadovas…SKAITYTI DAUGIAU

Egidija Šeputytė | Poezija

***
dangus taip arti snaigėms krentant į veidą dar pasistiebiu
***
už lango rūkas sapnavau kad pabudau sako sūnus
***
kelio ženklas – gali iššokti žvėris partrenkiu drugelį
***
vaikų gaudynes stebi vargeta prie bažnyčios akyse juokas
***
šiaurinis vėjas užsidengiu ausis kad neišgirsčiau per daug
***
SKAITYTI DAUGIAU

Jo Šventenybė XIV Dalai Lama

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla netrukus išleis knygą „Jo Šventenybė XIV Dalai Lama“ (iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka). Tai autentiškiausias liudijimas apie vieno iškiliausių pasaulio dvasinių lyderių gyvenimą, nes šios biografijos autorius – Tenzinas Geičė Tetongas – keturis dešimtmečius buvo artimas Dalai Lamos pagalbininkas, šeimos draugas ir asmeninis sekretorius, lydėjęs Jo Šventenybę kone į visas užsienio keliones. Knygos projektą iniciavo ir visokeriopai rėmė jaunesnysis Dalai Lamos brolis Ngari Rinpočė, ištikimas T. G. Tetongo bičiulis. 1959-aisiais Dalai Lamai pabėgus į Indiją jam tebuvo dvylika, tačiau Ngari puikiai prisimena lemtinguosius įvykius. Šie vyrai stovėjo prie pačių Tibeto bendruomenės tremtyje radimosi ištakų. Jie pasakoja asmenišką, nuostabią, intymią, niekada negirdėtą istoriją apie XIV Dalai Lamą – brolį, draugą, lyderį. Pristatome kelias neeilinės biografijos ištraukas.SKAITYTI DAUGIAU

VAIZDO IR ŽODŽIO GALIA

Apie vaizdo ir žodžio galią diskutuoja Ernestas Parulskis, Herkus Kunčius ir pokalbio moderatorius Ignas Kazakevičius, jau pačioje jo pradžioje visus šio dialogo dalyvius pristatęs kaip hibridinius menotyrininkus, tuos, kurie baigę menotyros studijas, bet neskiriantys jai daug laiko ir užsiimantys kita veikla: rašantys romanus, pjeses, esė, organizuojantys, kuruojantys, pristatantys parodas, vienaip ar kitaip dalyvaujantys visame kultūros procese, stebintys jį.SKAITYTI DAUGIAU

Minčių pokeris

J. Č., nuoširdžiai

Sulaukęs netikėto pasiūlymo raštu pasidalinti įspūdžiais apie Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ knygos pasirodymo trisdešimtmečio proga, neapdairiai sutikau. Duoto pažado neįvykdžiau dėl įvairiausių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad „Pokerio“ skaitymas mano kartai – ne tik (ir ne tiek) estetinė patirtis, bet ir kažkoks froidistinis pratimas, verčiantis dar kartą pasinerti į dažnai šlykštokus didesnio ar mažesnio konformizmo persunktos epochos prisiminimus. Pagrindinis tų laikų priešnuodis – ironija – kiek padėdavo ištverti sovietinės kasdienybės absurdą. Neries pakrantėje pakabintą ir daug metų kasdien matytą šūkį „Komunizmas lygu tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“ įsivaizdavome esant matematine formule ir piktdžiugiškai pagal mokyklines taisykles kilojome dėmenis iš vienos lygybės pusės į kitą. Išeidavo linksmi dalykai, pavyzdžiui: „Tarybų valdžia lygu komunizmas minus visos šalies elektrifikacija“.SKAITYTI DAUGIAU

ORANŽINĖ SAULĖ

Romualdo L. atminimui

Paniręs į karantiną Vilniuje, Artūras I. nusprendė vis dėlto išsinuomoti „CityBee“ ir aplankyti jaunystės vietas. Mintyse tardamas „jaunystės“, pagavo save gudraujant – tėvai jį išsivežė Izraelin dar kūdikį, o jaunystė tada visiems prasidėdavo tik po mokyklos. Tad ėjo veikiau gimdytojų, o ne savo pėdomis. Prisiminė velionį tėvą, paskutinio jų bendro apsilankymo sostinėje metu ištarusį: „Kaip per Rasas!“ Beveik visi neemigravę tėvų draugai buvo mirę, mokyklos ir studijų laikų simpatijos neatpažįstamos; iš inercijos rengėsi aplankyt porą tėvelio kolegų architektų Antaviliuose, bet pandemija visur laikė tvirtai užkaltus vartus. Įvykdė vos vieną užsibrėžtą tikslą – susitikti su prieš pat karantiną anapusybėn nužengusio geriausio tėvo draugo Lietuvoje, kažkada vadinto „vietos Hemu“, našle. Dovanų atvežė nuotrauką metaliniuose chromo rėmeliuose: du vyrai su lazdomis, sustingę neaiškioje verandoje prie biliardo stalo. Rašytojas įsikandęs pypkę, architektas su aniems laikams nebūdingu elegantišku džemperiu. Abu priklausė tai pačiai – džiazo per radiją klausytojų ir pirmųjų rokenrolo šokėjų – kartai.

Abstrakčių šeimininko tapytų paveikslų ir knygų užsienio kalbomis apsupty susėdę prie trikampio vintažinio staliuko su kukliomis vaišėmis (kava, sausainiai, brendis), atgamino nuotraukos lokaciją ir aplinkybes – vieną prieštvaninę vasarą Palangoje, kai būsimoji našlė dar nebuvo mačiusi nė vieno gyvo menininko, o rašytojas artėjo prie daugeliui genijų likiminės 37-erių ribos.

„Nelyginant kadras iš kokio „Nouvelle Vague“ filmo, – pasakė ligi šiol Prancūzų institute tebedirbanti rašytojo našlė. – Žiūrėkit, ką aš jums parodysiu.“

Ištiesusi žiedais ir apyrankėmis kaustytą ranką, paėmė nuo lentynos nedidelį vyro novelių tomelį. Ji funkcionavo sulėtintu režimu – šnekėjo beveik neintonuodama, o ilgos rankos judėjo tarsi atskirai nuo kūno.

„Turbūt matyta?“ – paklausė Artūro I.

„O! – sušuko Artūras I. – „Stabų šviesa“! Mėgiamiausia tėvuko knyga! Tą apsakymą, „Oranžinę saulę“, jis mokėjo beveik atmintinai!“

„Vyras neleisdavo savo novelių vadinti apsakymais“, – pataisė našlė.

„Excuse my English, – nusijuokė Artūras I. – O jūs žinot, kuo iš tikrųjų baigėsi ten aprašyti dalykai?“

„Kaip visada – paradoksaliu sakiniu, – nusišypsojo našlė, iš ropinės įsipildama brendžio. – Tą finalinį akordą jis ir laikė skiriamuoju novelės bruožu.“

Iki to akordo novelėje – árti ir árti. Prabėga geros dvi valandos, per kurias du draugai, žalioje viloje slėpdamiesi nuo negailestingai pliaupiančio lietaus, niekaip negali pabaigti biliardo partijos prie impozantiško, žalia gelumbe aptraukto, marmurinio caro laikų stalo ąžuolinėmis kojomis. Iš pajūrio dangų užgulusių drumstų debesų nieko gero nelauk – kaip ir iš tarybų valdžios, – tai daugelio rašytojo kūrinių leitmotyvas. Gamtos gaivalai tarsi susimokę su represiniais organais. Svarbu paminėti, kad veiksmas vyksta tiems organams paklusnios LTSR rašytojų sąjungos vilos verandoje, į kurią iš gatvės taip lengvai nepateksi – turi būti kelialapį per valdiškus namus gavęs laimingasis arba artimas to laimingojo prietelius. Artimiausiems giminaičiams kartais irgi dega žalia šviesa. Tik socrealizmo klasikai čia turi vos ne vardinius numerius (deja, interjerai skurdūs) – tarp jų it iškasenos sušmėžuoja per fuksą išlikę smetonmečio kairuoliai ar lagerius praėję apolitiški plunksnagraužiai. Tačiau sugrįžkime prie impozantiškojo stalo, kur rusiško biliardo partijos vis dar nesugeba pabaigti du aukšti europietiškos išvaizdos vyrai. Juos lydi permaininga sėkmė, kauliniams kamuoliams kaukšint, iš lūpų vis dažniau išsprūsta lietuvių tarybinėje prozoje velniais, žalčiais ir gyvatėmis virstantys rusiški keiksmai. Vyriškis su mėlynu džemperiu ypač suirzęs (tai jis, keliskart nepataikęs, rikteli: „Viskas tarsi užkeikta!“)  – baigiasi jo romanas su svaigia moterim, kuri grįžta pas nemylimą sergantį vyrą. Labai galimas daiktas, kad, jiems varinėjant kamuoliukus, ji praskrenda keleiviniu orlaiviu virš žalios smetoninės vilos. Pypkorius su pilku megztiniu bando draugą raminti, tačiau žodžiai tokiais atvejais bejėgiai. Tą hemingvėjišką tiesioginės kalbos bejėgystę aptinkame dažnoje mūsų rašytojo novelėje: tikri dalykai iš esmės neįžodinami, dar daugiau – ribinėse situacijose stiprūs žmonės nedejuoja. Dabar jie žaidžia tylėdami, paskendę savo mintyse, kurios it traumuojantys paveikslai persikrausto į vaizduotės ekranus. Aimanų vietoje stoja nebaigta biliardo partija, ant stalo metamos lazdos ir netikėtai viltingas pabaigos akordas: pro debesis jau smelkiasi šviesa, tarsi teatro prožektorius išgriebianti gražuolę su oranžiniu skėčiu. Vyras su pypke (tai, be abejonės, autoriaus alter ego) nulydi ją akimis it už pilkos uždangos besileidžiančią saulę.

Vienos nemeilės istorija

Nemėgstu džiazo. Nemėgau jo ir anksčiau. Bent jau taip man atrodo dabar, kai, beje, negaliu visiškai užtikrintai pasakyti, kad tikrai jo nemėgstu. Kiekvieną kartą, kada apie džiazą kalbame, jo klausome, – įveikdami nemeilę ar tiesiog nepatirdami jokių jausmų, – jis sugeba išsprūsti, palikdamas tik savo paties kontekstą: kasdienį, istorinį, psichologinį. Tiesą sakant, būtent apie tai ir turėtų būti rašomos esė, pavadinimu „Džiazas mano gyvenime“, nes čia svarbiausia ne „džiazas“, o „gyvenimas“, dargi – „mano“. Bet aš to nedarysiu.SKAITYTI DAUGIAU

Stiklo vaikas

Maarja Kangro (g. 1973) – estų poetė, prozininkė, vertėja, aktyvi pastarojo dešimtmečio Estijos literatūrinio gyvenimo dalyvė. Ji laikoma viena kandžiausių savo kartos autorių. M. Kangro romanas „Stiklo vaikas“ (Klaaslaps, 2016) yra unikalus kūrinys, parašytas remiantis autentišku dienoraščiu. Pagrindinė knygos tema – moters saviraiška, neretai pareikalaujanti didelių kančių. Tačiau tai ne vien terapinė literatūra, ši knyga yra sudėtingos ir savitos pasaulėjautos raiška – nuo intelektualių temų iki gilios atjautos kenčiantiems, tai skaudžiai atviras pasakojimas, kaip išgyventi susidūrus akis į akį su nebūtimi. Autorė kvestionuoja žmogaus būties priežastis, jų esmę, svarstydama šiuos egzistencinius klausimus per skausmo ir netekties prizmę. Romanas be galo nuoširdus, jo stilius skaidrus, vietomis – autoironiškas ir sąmojingas.SKAITYTI DAUGIAU

KAI NE TIK MUZIKA SVAIGINA

Senovės graikų mitologijoje Apolonas (muzikos ir poezijos globėjas) bei Dionisas (vyndarystės ir pasitenkinimo dievas) nuolat priešinami. Tačiau tikrovėje nuo seniausių laikų šių dviejų antikos herojų „kuruojamos“ sritys – bemaž neatsiejamos. Net palyginti santūriame lietuvių muzikiniame folklore dažnai minimi alus, midus ir… žalias vynas. Taip yra visose pasaulio kultūrose (žinoma, išskyrus musulmoniškus kraštus). Vienintelis vakarietiškosios muzikos žanras (tiksliau, požanris), kuris niekaip nesusijęs su svaigalais – tai gospelas. O kaipgi „klasika“ (akademinė muzika)? Esu tik­ras, kad štai čia daugelio laukia nemažai įdomių netikėtumų.SKAITYTI DAUGIAU