Eglė ir aguonpienis

Eglučių, eglučių, mums reikia eglučių! Vieniems iš miško, kitiems – vazonuose, tretiems dirbtinių, ketvirtiems pakanka šakos, penktiems – eglę imituojančios hologramos… Bet ji privaloma! Sutikti Kalėdas be eglės – kaip Kūčias be aguonų arba kanapių (apie šias dar pakalbėsime). Tad kur šuo pakastas? Taip, be mitologijos – nė žingsnio. Galima rausti labai giliai, galima pasikapstyti arčiau, bet vis tiek teks ant vienos virvutės suverti ir vietos krosnyje iškeptus karoliukus, ir atvežtinius. Istorija, kad eglutė kaip Kalėdų simbolis Lietuvą pasiekė visai neseniai, maždaug XIX a. viduryje, turbūt girdėta kiekvienam. Tačiau kodėl taip prigijo „importinė“ tradicija? Kodėl niekas per daug nesipriešino per Vokietiją ir Rusiją į mūsų kraštus atkakusiam naujam papročiui? Juk lietuviai niekada labai lengvai neįsileisdavo svetimųjų.SKAITYTI DAUGIAU

Nerijus Milerius. Taip režisuojama filosofija

Taigi, kas Tu esi?
Ką reiškia – kas? Atsimenu, kai siejau save vien su filosofija, radijo ar TV laidose manęs klausinėdavo, kaip čia jus įvardyti, pavyzdžiui, „Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas“?
O dabar dar docentas, ar?..
Taip, docentas, docentas. Bet visada prašydavau, kad pristatytų mane vien tik kaip filosofą. Nors anksčiau dėl to kildavo labai daug debatų. Ir vienas mano mokytojų, Arvydas Šliogeris, sakydavo – kaip čia taip, prisistatyti filosofu yra labai pretenzinga, nes tik koks Sokratas ar jam prilygstantys buvo filosofai. O man, vien išgirdus titulą „docentas“, galvon ateidavo šypseną keliantys prisiminimai. Kai dar buvau mokinys, klasioko tėvas Istorijos institute dirbo su tokiom odiozinėm figūrom kaip Jarmalavičius ir Burokevičius – liūdnai pagarsėjusiais „bičais“, kurie įstrigo laike ir vykstant Atgimimui dar kabinosi į sovietinę ideologiją ir praeitį. Dar iki Atgimimo klasioko tėvas apie juos pasakojo daug įvairiausių istorijų, vieną – apie Jarmalavičių kolūkyje. Nuvažiavo Jarmalavičius su studentų grupe į kolūkį, kaip vadovas…SKAITYTI DAUGIAU

Egidija Šeputytė | Poezija

***
dangus taip arti snaigėms krentant į veidą dar pasistiebiu
***
už lango rūkas sapnavau kad pabudau sako sūnus
***
kelio ženklas – gali iššokti žvėris partrenkiu drugelį
***
vaikų gaudynes stebi vargeta prie bažnyčios akyse juokas
***
šiaurinis vėjas užsidengiu ausis kad neišgirsčiau per daug
***
SKAITYTI DAUGIAU

Jo Šventenybė XIV Dalai Lama

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla netrukus išleis knygą „Jo Šventenybė XIV Dalai Lama“ (iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka). Tai autentiškiausias liudijimas apie vieno iškiliausių pasaulio dvasinių lyderių gyvenimą, nes šios biografijos autorius – Tenzinas Geičė Tetongas – keturis dešimtmečius buvo artimas Dalai Lamos pagalbininkas, šeimos draugas ir asmeninis sekretorius, lydėjęs Jo Šventenybę kone į visas užsienio keliones. Knygos projektą iniciavo ir visokeriopai rėmė jaunesnysis Dalai Lamos brolis Ngari Rinpočė, ištikimas T. G. Tetongo bičiulis. 1959-aisiais Dalai Lamai pabėgus į Indiją jam tebuvo dvylika, tačiau Ngari puikiai prisimena lemtinguosius įvykius. Šie vyrai stovėjo prie pačių Tibeto bendruomenės tremtyje radimosi ištakų. Jie pasakoja asmenišką, nuostabią, intymią, niekada negirdėtą istoriją apie XIV Dalai Lamą – brolį, draugą, lyderį. Pristatome kelias neeilinės biografijos ištraukas.SKAITYTI DAUGIAU

VAIZDO IR ŽODŽIO GALIA

Apie vaizdo ir žodžio galią diskutuoja Ernestas Parulskis, Herkus Kunčius ir pokalbio moderatorius Ignas Kazakevičius, jau pačioje jo pradžioje visus šio dialogo dalyvius pristatęs kaip hibridinius menotyrininkus, tuos, kurie baigę menotyros studijas, bet neskiriantys jai daug laiko ir užsiimantys kita veikla: rašantys romanus, pjeses, esė, organizuojantys, kuruojantys, pristatantys parodas, vienaip ar kitaip dalyvaujantys visame kultūros procese, stebintys jį.SKAITYTI DAUGIAU

Minčių pokeris

J. Č., nuoširdžiai

Sulaukęs netikėto pasiūlymo raštu pasidalinti įspūdžiais apie Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ knygos pasirodymo trisdešimtmečio proga, neapdairiai sutikau. Duoto pažado neįvykdžiau dėl įvairiausių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad „Pokerio“ skaitymas mano kartai – ne tik (ir ne tiek) estetinė patirtis, bet ir kažkoks froidistinis pratimas, verčiantis dar kartą pasinerti į dažnai šlykštokus didesnio ar mažesnio konformizmo persunktos epochos prisiminimus. Pagrindinis tų laikų priešnuodis – ironija – kiek padėdavo ištverti sovietinės kasdienybės absurdą. Neries pakrantėje pakabintą ir daug metų kasdien matytą šūkį „Komunizmas lygu tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“ įsivaizdavome esant matematine formule ir piktdžiugiškai pagal mokyklines taisykles kilojome dėmenis iš vienos lygybės pusės į kitą. Išeidavo linksmi dalykai, pavyzdžiui: „Tarybų valdžia lygu komunizmas minus visos šalies elektrifikacija“.SKAITYTI DAUGIAU

ORANŽINĖ SAULĖ

Romualdo L. atminimui

Paniręs į karantiną Vilniuje, Artūras I. nusprendė vis dėlto išsinuomoti „CityBee“ ir aplankyti jaunystės vietas. Mintyse tardamas „jaunystės“, pagavo save gudraujant – tėvai jį išsivežė Izraelin dar kūdikį, o jaunystė tada visiems prasidėdavo tik po mokyklos. Tad ėjo veikiau gimdytojų, o ne savo pėdomis. Prisiminė velionį tėvą, paskutinio jų bendro apsilankymo sostinėje metu ištarusį: „Kaip per Rasas!“ Beveik visi neemigravę tėvų draugai buvo mirę, mokyklos ir studijų laikų simpatijos neatpažįstamos; iš inercijos rengėsi aplankyt porą tėvelio kolegų architektų Antaviliuose, bet pandemija visur laikė tvirtai užkaltus vartus. Įvykdė vos vieną užsibrėžtą tikslą – susitikti su prieš pat karantiną anapusybėn nužengusio geriausio tėvo draugo Lietuvoje, kažkada vadinto „vietos Hemu“, našle. Dovanų atvežė nuotrauką metaliniuose chromo rėmeliuose: du vyrai su lazdomis, sustingę neaiškioje verandoje prie biliardo stalo. Rašytojas įsikandęs pypkę, architektas su aniems laikams nebūdingu elegantišku džemperiu. Abu priklausė tai pačiai – džiazo per radiją klausytojų ir pirmųjų rokenrolo šokėjų – kartai.SKAITYTI DAUGIAU

Vienos nemeilės istorija

Nemėgstu džiazo. Nemėgau jo ir anksčiau. Bent jau taip man atrodo dabar, kai, beje, negaliu visiškai užtikrintai pasakyti, kad tikrai jo nemėgstu. Kiekvieną kartą, kada apie džiazą kalbame, jo klausome, – įveikdami nemeilę ar tiesiog nepatirdami jokių jausmų, – jis sugeba išsprūsti, palikdamas tik savo paties kontekstą: kasdienį, istorinį, psichologinį. Tiesą sakant, būtent apie tai ir turėtų būti rašomos esė, pavadinimu „Džiazas mano gyvenime“, nes čia svarbiausia ne „džiazas“, o „gyvenimas“, dargi – „mano“. Bet aš to nedarysiu.SKAITYTI DAUGIAU

Stiklo vaikas

Maarja Kangro (g. 1973) – estų poetė, prozininkė, vertėja, aktyvi pastarojo dešimtmečio Estijos literatūrinio gyvenimo dalyvė. Ji laikoma viena kandžiausių savo kartos autorių. M. Kangro romanas „Stiklo vaikas“ (Klaaslaps, 2016) yra unikalus kūrinys, parašytas remiantis autentišku dienoraščiu. Pagrindinė knygos tema – moters saviraiška, neretai pareikalaujanti didelių kančių. Tačiau tai ne vien terapinė literatūra, ši knyga yra sudėtingos ir savitos pasaulėjautos raiška – nuo intelektualių temų iki gilios atjautos kenčiantiems, tai skaudžiai atviras pasakojimas, kaip išgyventi susidūrus akis į akį su nebūtimi. Autorė kvestionuoja žmogaus būties priežastis, jų esmę, svarstydama šiuos egzistencinius klausimus per skausmo ir netekties prizmę. Romanas be galo nuoširdus, jo stilius skaidrus, vietomis – autoironiškas ir sąmojingas.SKAITYTI DAUGIAU

KAI NE TIK MUZIKA SVAIGINA

Senovės graikų mitologijoje Apolonas (muzikos ir poezijos globėjas) bei Dionisas (vyndarystės ir pasitenkinimo dievas) nuolat priešinami. Tačiau tikrovėje nuo seniausių laikų šių dviejų antikos herojų „kuruojamos“ sritys – bemaž neatsiejamos. Net palyginti santūriame lietuvių muzikiniame folklore dažnai minimi alus, midus ir… žalias vynas. Taip yra visose pasaulio kultūrose (žinoma, išskyrus musulmoniškus kraštus). Vienintelis vakarietiškosios muzikos žanras (tiksliau, požanris), kuris niekaip nesusijęs su svaigalais – tai gospelas. O kaipgi „klasika“ (akademinė muzika)? Esu tik­ras, kad štai čia daugelio laukia nemažai įdomių netikėtumų.SKAITYTI DAUGIAU

IŠ APOKRIFŲ

31 Nykštukas Vienam mieste gyveno vienas apsukruolis, dėl mažo ūgio ir raukšlėto veido pramintas Nykštuku. Jis nepaprastai pelningai prekiavo magiškais tepalais, meilės eliksyrais ir panašiais dalykais. Jo stalas gatvėje visada būdavo apspistas moterų, tarp kurių Nykštukas sukdavosi kaip pašėlęs, girdamas prekes, ne visada pirmos jaunystės pirkėjų grožį ir jo patobulinimo galimybes, įsakmiai meilikaudamas ir smarkiai varydamas prekybą. Tą dieną Jėzus jau antrą kartą stabtelėjo prie jo stalo ir linksmai stebėjo. – Mokytojau, į ką tu žiūri? – klausė mokiniai.SKAITYTI DAUGIAU

NAREKACÌ

Režisierius, scenaristas Giedrius Zubavičius, ne vienerius metus gyvenęs ir kino meno mokęsis Italijoje, buvo priblokštas garsiojo poeto ir italų kino grando Tonino Guerros prisipažinimo (prieš pat savo mirtį), kad nė vienas pasaulio stebuklas, kurį jis matęs, iš esmės nieko nepakeitė jo gyvenime, bet Armėnija – viską, nes nuo šios šalies prasidėjo Guerros kelionė vertikale aukštyn. G. Zubavičius buvo skaitęs armėnų šventojo, poeto ir filosofo Grigoro Narekacì mistinę poemą „Sielvartingų giedojimų knygos“, parašytą 1001–1003 m., tačiau ilgai nesiryžo imtis scenarijaus apie tokią didingą asmenybę. Bet išgirdęs apie T. Guerrą ir vėliau nuvykęs į Venecijoje esančią San Lazzaro degli Armeni salą bei susitikęs su ten gyvenančiu vienuoliu (scenarijuje jis – Tėvas Hamazasp), gavęs jo palaiminimą, ėmėsi teksto būsimam filmui. Dabar, kai Armėnijoje vėl įsiplieskė ginkluotos kovos su Azerbaidžanu, ypač aktualu pasidomėti šios pirmosios pasaulyje krikščionybę valstybine religija pripažinusios šalies istorija ir kultūros palikimu.SKAITYTI DAUGIAU

BIRUTĖ ZOKAITYTĖ. KŪRYBA KAIP DIENORAŠTIS

Menininkės Birutės Zokaitytės grafikos darbus ir iliustracijas galite sutikti ne tik knygose ar autorinėse parodose – jie saugomi Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. Pasitelkdama įvairius personažus, autorė mąsto neišsemiamomis temomis apie moteris, vyrus ir jų santykį. Apdovanota nevaržoma vaizduote, charakterius ji įkūnija iki pat smulkiausių detalių, vietoj rūbų veikėjus aprengdama ironijos šydu.SKAITYTI DAUGIAU

SPALVA YRA POJŪTIS

Mokyklos bendrabučio plytos buvo sukramtytos gumos spalvos. Tačiau Gumbas manė kitaip. Jam šis pastatas atrodė bespalvis – visai kaip vanduo, be paliovos teliūskavęs pastato rūsyje įrengtoje skalbykloje. Jos buvo trys. Skalbimo milteliais kvepiančioje rūsio prietemoje priminė fosforiniais dažais nupurkštas portalų duris į paralelinius pasaulius. Į kairiąsias belsiesi – galvos neteksi, dešinėn suksi – draugą prarasi, tiesiai žengsi – daug vargo patirsi. Nors nepamenu, kurioje pasakoje panašius žodžius aptikau pirmąkart, gerai atsimenu knygos apie devynis brolius ir sesę Elenytę iliustracijas. Ypač tą – su degutu ištepta kumele ir prie jos prilipusia laume. Kumelė žvelgia į ją iš viršaus ir ruošiasi egzekucijai. Juodbėrė šuoliuos, beveik skris, tauškėdama savo metaliniais apkaustais, vieną po kitos trypdama atsiskiriančias laumės kūno dalis. Kumelė pakils, jos karčiai plaikstysis virš prie būdų lojančių skalikų, visko mačiusių brolių, virš namų stogų, jų langų, pieno ir kraujo upių. Virš pasakiškos, bet sukiužusios kasdienybės. O tada pradės snigti. Laumės smegenys ir kaulai išsitaškys tapę puriu, visa slepiančiu sniegu. SKAITYTI DAUGIAU

2020-ieji: metai, išgyventi „NETFLIX’E“

Taip jau nutiko, kad šiemet buvome priversti dažniau leisti laiką namuose, kartais – vieni, akis įbedę į hipnotizuojantį kompiuterio ar televizoriaus ekraną. „Pandeminio“ gyvenimo ritmas neigiamai paveikė daugelį sričių, tačiau virtuali erdvė gyvybe pulsuoti nenustojo, tiksliau, atvirkščiai, bene vieninteliu legaliu tiltu į pasaulį tapo vaizdų kultūra. Kasdienybei „įšalus“, vis dar nepalikdami savo buveinių, galime nukeliauti bet kur. Šiais šimtamyliais stebuklingais batais tapo masiškai prenumeruojamas internetinės televizijos serialų ir filmų kanalas „Netflix“, Lietuvos regionui leidžiantis pasiekti dalį visai neblogos savo kuriamos ir atstovaujamos produkcijos. Pristatau šešetuką meniniu ir turinio aspektais kokybiškų serialų, kuriuos padovanojo nesutramdomi 2020-ieji metai. Prieš pasitinkant naujuosius – reziumuojantis žvilgsnis į serialus, galinčius jūsų komforto zoną nušviesti kitokia šviesa ir atitolinti apokaliptines karantino mintis.SKAITYTI DAUGIAU

„Olfeno“ pleistras Kalėdoms

Kalėdos ateina kasmet. Lauki ar nelauki. Ką čia slėpt, vis tiek dažniausiai lauki, nors jos būtų dar už devynių karalysčių, nes pabosta gi pavasario linksmybės, vasaros darbai ir rudenio gėrybės. Juo labiau neaišku, kur tas gėrybes dėt, kai tiek jų gauni? Jei paklaustum apie Kalėdas vasaros įkaršty, stabtelėjęs pakeliui į Klaipėdą kur nors Laukuvoj, mano prosenelės gimtinėj, gražiai dalgiu švytuojančio ir saulėje kaip anuolaikio termometro gyvsidabris blizgančio šienpjovio, skubom brūkštelėjęs nuo veido prakaitą, jis turbūt pažvelgtų į tave taip, kaip geba tik žemaičiai, ir kažką suniurnėjęs tarsteltų, kad „toli dar“. Ir būtų teisus. Nieko naujo.SKAITYTI DAUGIAU

Dūzgenimas ir laimė

Ar būta laikų, kada žmogaus gyvenime nevyko nieko globalaus? Karai, vergovė, krizės, maištai, badas, pandemijos, sukilimai, sausros, šalčiai, tremtys, okupacijos, priespauda, tautų naikinimai, eksperimentiniai ginklai… Retas istorinis tarpsnis buvo ramesnis, jokių permainų, kaip nelaimės ženklo, neatnešantis. Žmogaus visada tyko grėsmė. Gamtos stichijų siautimas, nusikaltėlių išdaigos, psichiškai nesveikų asmenų išpuoliai, virusų ir bakterijų siurprizai, priklausomybių pink­lės, nepagydomų ligų atakos, avarijų naikintuvai bei kitokie incidentai – kasdienybė. Tik pateptieji nieko baisaus nepatiria, tik gimę su laimės marškinėliais lyg lokiai pražiovauja žiemą, o pavasarį ramiai dūzgena be jokios skubos, be jokių įtampų, kaip galėdami labiau atsiriboję nuo didžiulio zvimbiančio veikliosios visuomenės kūno tarsi širšių lizdo, kuriame negalėtum išlikti neutralus.

SKAITYTI DAUGIAU

Laima Kreivytė: „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“

Laimą Kreivytę pažįstu daugybę metų – esame beveik bendraamžės, mūsų kreivės susiliečia literatūros debesyne, dažniausiai kokiuose poezijos festivaliuose. Tik jos šaknis tvirtai įsikibusi Vilniaus, o manoji – Kauno. Lygiai prieš metus Kauno meno leidinių mugėje pristatėme naujausią poetės knygą „Artumo aritmetika“ – vos antrąją, bet ryškią, autentišką, santūriai atvirą, skaudžią ir ironišką, tvirtai suręstą. Todėl Lietuvos rašytojų sąjungoje niekam nekilo abejonių dėl Laimos narystės joje. Nors L. Kreivytė yra menotyrininkė ir didžioji jos gyvenimo dalis sukasi akademinėje erdvėje, tarp menininkų, parodose, performansuose bei švietėjiškoje veikloje, ji tikrai gali didžiuotis kalbos pojūčio dovana.SKAITYTI DAUGIAU

COVID-19 ir vaizduotės krizė

Ahronas Friedbergas, vienoje didžiausių Niujorko ligoninių – „The Mount Sinai Hospital“ – dirbantis psichiatras, savo tinklaraštyje pasakoja šių metų rudenį ėmęs sulaukti netikėtų pacientų – rašytojų fantastų, besiskundžiančių, jog nebeįstengia įsivaizduoti ateities. Iki pandemijos jie galėjo be jokių keblumų rašyti apie bet ką – erdvėlaikio kirmgraužas, paralelines visatas ar nardymą po juodąsias skyles, tačiau šių metų patirtys ateitį padarė neįžvelgiamą, ir kūrėjai atsidūrė keblioje padėtyje be savo pagrindinio darbo įrankio – vaizduotės.SKAITYTI DAUGIAU