Regis, kas bendra tarp vis dar populiaraus muzikos žanro ir vieno žymiausių senovės graikų filosofo? Pasirodo, tai puikiai dera muzikologės, džiazo ekspertės, renginių organizatorės, prodiuserės Aušros Listavičiūtės, jau 20 metų gyvenančios ir dirbančios Olandijoje, kasdienėje veikloje.

DŽIAZAS

Gyvendama Vilniuje Aušra daug rašė spaudai muzikos (ypač – džiazo) temomis, aktyviai dalyvavo organizuojant čia rengiamus festivalius. Ji sudarė katalogą „Lietuvos džiazo muzikantai“, išleistą 1996 m., kuris, manau, buvo ne vien man itin paranki knyga. Nuo tada praėjo daug metų, šalyje sėkmingai muzikuoja kelios naujos kūrėjų ir atlikėjų kartos, o jų vardų šiame leidinyje nėra. Akivaizdu, kad jau senokai metas atnaujinti informaciją. „Daug kas ateina ir praeina, – svarsto jo autorė. – „Šis katalogas buvo mano bakalaurinis darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Norėjau parašyti kažką, kas man pačiai būtų įdomu ir naudinga. Jeigu atnaujinčiau, manau, turėtų keistis ir formatas, ir turinys. Gal būtų galima pagalvoti apie jo elektroninę versiją, bet šiuo metu apie tai nemąstau.“

Daugybę metų man vis kirbėdavo klausimas: kaip nutiko, kad kataloge šviesaus atminimo pianistui ir kompozitoriui ilgamečiui Kauno bigbendo vadovui Romualdui Grabštui skirti puslapiai tušti? Pagaliau Aušra paaiškino: „Žinai, net pasižiūrėjau leidinyje, ar tikrai taip yra. Tikslios istorijos neprisimenu, bet manau, kad apie R. Grabštą informacijos neradau, beletristikos nerinkau, o jis pats buvo pernelyg užsiėmęs tuos duomenis atsiųsti. Taip ir atsirado tuščias lapas knygoje.“

Saksofonininkas Liudas Mockūnas pasakojo, kad po koncerto Japonijoje vietinis gerbėjas paprašė autografo ties nuotrauka kataloge. Ar šis faktas Aušrai žinomas? „Su Liudu kartkartėmis kolegiškai pabendraujam. Jis veda meistriškumo pamokas Hagos karališkojoje konservatorijoje. Paskutinį sykį susitikus Hagoje, jis man pasakojo šį nutikimą.“

Aušra būtų dirbusi antrus metus Hagos Mondriaano džiazo festivalyje, bet dėl pandemijos šiemet jis neįvyks. Vis dėlto įdomu, kaip tai atrodo „iš vidaus“, lyginant su panašiais renginiais Lietuvoje? „Manau, festivalių „virtuvė“ visur panaši. Viskas prasideda nuo kelių žmonių, kurie prisiima riziką, ir būrio bendraminčių pagalbininkų. Daug kas paremta entuziazmu ir aistra. Olandijoje gal šiek tiek paprasčiau nei Lietuvoje surinkti reikiamą biudžetą iš savivaldybių, kultūros fondų, nes čia jų daugiau, tad daugiau ir galimybių paramai gauti“, – teigia pašnekovė.

Įdomu, ką apie šiuolaikinio džiazo tendencijas mano didžiulę tarptautinės vadybos patirtį turinti diplomuota džiazo muzikologė. „Vis dažniau matau džiazo jungtis su kitomis muzikos tėkmėmis, – sako Aušra. – Ypač tai akivaizdu kalbant apie jaunąją atlikėjų kartą. Muzikantai nebemano, kad turi groti tik grynąjį džiazą, o įtakų šiais laikais patiriame labai daug. Džiazas – tai muzika, kuri mane labiausiai džiugina: svingas, improvizacija, spontaniškumas, interakcija. Pastaruoju metu turėjau daugiau laiko sugrįžti prie džiazo klasikos, su dideliu malonumu perklausiau festivalių įrašus – Dianos Krall, Oscaro Petersono, Mileso Daviso „Kind of Blue“ ir t. t.“

Šeima, namai

Į Olandiją Aušrą atvedė meilė (žinia, ne vien džiazui). Su būsimuoju vyru susipažino 1992 m., kai jis buvo atvykęs su olandų saksofonininku Lucu Houtkampu koncertuoti tarptautiniame festivalyje „Vilnius Jazz“. Aušra tuo metu pirmus metus dirbo šio renginio organizatorių komandoje. Jos vyras yra garso inžinierius, vadovauja Hagos Karališkosios konservatorijos garso įrašymo katedrai (turi studentų ir iš Lietuvos). Likusią darbo laiko dalį skiria įvairiems įdomiems muzikos projektams, daug važinėja po Europą.

„Turime šešiolikmečius dvynius, – pasakoja Aušra. – Dukra kūrybingai „rankdarbiauja“, jau trečius metus šaudo iš skriemulinio lanko, turi įgimtą talentą šiam sportui. Sūnus skambina klavišiniais bei groja mokyklos popmuzikos grupėje „Catchy“. Abu mokosi skirtingose gimnazijose.“

Aušros namų virtuvėje viešpatauja vyras, žmona tik retsykiais jį pavaduoja. Čia dominuoja lietuviškos, belgiškos ar olandiškos virtuvių patiekalai: rytinės grikių ar avižinių dribsnių košės, troškiniai, tirštesnės sriubos.