Retai imu interviu iš aktorių, dažniau kamantinėju režisierius – Mantą Kvedaravičių, Mariją Kavtaradzę, Peterį Greenaway’ų, – tad itin džiaugiuosi kalbindamas Tave. Kaip dažnas lietuvis, juolab kaip kino žmogus, esu Tavo talento gerbėjas.

O žinai, kad viskas prasidėjo nuo P. Green­away’aus? Turiu omeny savo meilę kinui. Būdama trylikos, gal netgi dvylikos metų, atvažiavusi iš Šiaulių, sesei įsivedus mane, „Lietuvos“ kino teatre mačiau jo erotinį filmą – keli ekranai, muzika, ir spalvos, ir juoda bei balta.

Su lietuvių kilmės britų aktoriumi nuo Gelgaudiškių, seru Arthuru Johnu Gielgudu?

Ne, žiūrėjome ne „Prospero knygas“ (Prospero’s Books, 1991), o „Intymų dienoraštį“ (The Pillow Book, 1996) su Ewanu McGregoru. Aš, jauna mergina, pamatau tokį konstruktą su ta įvairove, erotika: „Eee, taip, hmmmm – kas čia?“ Pamenu iki šiol. Galvoju, ką kinas reiškia mums, aktoriams. Iš vienos pusės, norisi tikrumo, bet kaip meno forma? Aš vis tiek grįžtu prie P. Green­away’aus. Pasiilgstu tokių filmų, nes jų jau nebėra. Man jis atrado kažką estetiškai amžino. Kažką nepakartojamo.

Galbūt todėl, kad mokeisi meno mokykloje, turi išlavintą vizualinį pasaulio suvokimą? Mat jis pats save dažnai įvardija kaip tapytoją, menininką, o ne režisierių. Kino taip pat nelaiko meno forma, sakydamas, kad vadintis meno šaka jis dar per jaunas.

Taip, man labai svarbi vizualika.

Mano tradicinis klausimas pašnekovams, P. Greenaway’ui jį taip pat uždaviau: kokia yra gyvenimo prasmė?

Mane toks klausimas glumina, jaučiuosi per maža į jį atsakyti. Tai tėkmė. Vedanti į galą. Kol jaunas, susirandi ką nori – meilę, šeimą, karjerą, darbą, religiją. Bet supratimas, kas aš esu, vis keičiasi. Kai jau turi šeimą, atsiranda dar kažkas. O tas klausimų ar prasmių komplektas, sakykim, ilgainiui vis mažėja. Šeima kinta: vaikai užauga, išeina, meilė – išvis nevaldomas reikalas. Karjera irgi be kalbų, prisimenant man nesvetimą budizmą, tai tik iliuzijų Samsara. Ne, nežinau. Man šiandien prasmė yra išgyventi. Kažkaip išgyventi. Bendrai. Gal skamba juodai, bet tai svarbu. Dažnai žmonės, pasaulis, jo neteisybės man yra nemieli, sunkiai pakeliami. Tačiau jei esu čia tam, kad būčiau, o su laiku dar ir būčiau kažkam, jaučiu pareigą išgyventi dėl kitų. Dabar, šiandien. Kaip bus ryt – nežinau. Ambicijos yra sumenkusios. Gerąja prasme.

Sakei, kad seniau svarstydavai: kas aš esu? O dabar?

Buvo toks vieno aktoriaus (Lauryno Jurgelio – S. B.) trumpas gražus filmukas „Kas tu esi?“. Vienintelis jame taip, kaip atsakyčiau aš, atsakė Jurgis Matulevičius – „niekas“. Iš tikrųjų jaučiuosi vis mažiau reikšminga. Tačiau tai neblogai, viskas tvarkoje.

Kada užsimanei būti aktore?

Labai jauna, gal 12–13 metų. Šiauliuose nuėjau į teatrą ir labai patiko jo kvapas. Buvo ten daug tėvų draugų, kaimynų, jų vaikų… Bet dar reikšmingesnį vaidmenį atliko kinas, nes anksti pradėjau žiūrėti filmus ir suprasdavau, sakydavau sau – va čia galiu geriau, čia dar geriau ir kitaip… Pamažu pradėjau save matyti kaip aktorę. Galvojau, kad niekam kitam ir nesu tinkama, bet dabar suprantu, kad klydau: dailės mokyklą gi baigiau, pianinu grojau. Muzika ir muzikalumas liko manyje, tačiau tuo metu atrodė, kad aktorystė yra geriausia, kuo galiu užsiimti.

Kaip ruošiesi vaidmeniui?

Labai ruošiuosi. Netgi kai nesiruošiu, žinau, kad todėl, jog taip bus geriau. Laikui bėgant pradėjau vengti scenarijų skaitymų, nes žinau, kaip viskas kinta. Dažnai mane lauždavo perskaityti, ypač Rusijoje, kur nenorėjau žalotis tuo slebyzavojimu, po to pykdavau ant savęs, kad neįsigilinau iki galo, o tik į savo vaidmenį. Nors geriausia – susitikti su režisieriumi ir viską aptarti, kai jau žinai, kad vaidinsi, ką įkūnysi. Pakalbu, ir man viskas aišku. Sinopsis, viena personažo esminė scena, jei teisingai parašyta, viską atskleidžia. Nes dialogai, situacijos vis tiek keisis. Istoriją, ypač savo, talentingas žmogus gali papasakoti trimis sakiniais.

Ruošiuosi vaidmeniui sunkiai, reikliai sau pačiai ir kitiems. Arba visai užsidarau, niekam nieko nesakau; žinau, ką noriu padaryti. Kartais mano supratimas kertasi su režisieriaus sumanymu, bet tada vis tiek kažkaip darai savo, nesvarbu, kad jis nori kitokios negu tu įsivaizdavai formos, eisenos, šypsenos ar išvaizdos, kito rit­mo, tempo, vis tiek savo grūdą įdedi, iš kažkur, iš savo patirties. Na, o jei tavo įsivaizdavimas sutampa su režisieriaus vizija – tai dovana.

Trumpai tariant – užsisklendžiu, prisigalvoju ko reikia ir nereikia, su manimi kenčia kolegos, draugai. Pernelyg susikoncentruoju – skaitau scenarijų ir jau matau savo personažą. Kaip ir Jurgio Matulevičiaus „Izaoke“ – kategoriškai negalėjau būti tokia kaip gyvenime. Tiksliau, galėjau, bet tai būtų buvusi kita moteris. Esu Jurgiui dėkinga už šią veikėją, liūdną, bet šviesią natą, už tai, kaip man padėjo transformuotis, kad iš paukščio skrydžio mane traukė link žemės, link veiklios moters. Tie jos lėtumas, liūdnumas…

Yra režisierių, kurie nori, kad kiekvieną žodį mokėtum mintinai, jie parodo ir kaip vaidinti, tiesa?

Na, jei jie pasiruošę save apvogti, linkiu sėk­mės. Šiaip tai slidus reikalas, nes jei režisierius leis aktoriui draskytis ne į tą pusę, nebus nieko gero. Vis tiek svarbi gera atranka, kūrybinis procesas turi būti paimtas į stipraus režisieriaus stiprias rankas. Kad ir kokia sudėtinga personažo asmenybė, kad ir kaip atsidėjęs pluštų aktorius, jam turi būti paruošta dirva, režisierius privalo padėti surasti kelią.

Dažnai susiduriu su meile literatūriniam, neretai – prastai parašytam tekstui. Kuo silpnesnis tekstas, tuo didesnė meilė. Dažniausiai, kai talentingas režisierius susako tik keletą pastabų, būna geriau, na, tas atvejis, kada aktoriai paprastai niurzga „nieko aš čia nesuprantu“ – tuomet kaip kūrėjas, pridėjęs savo klodų, gali gauti puikų rezultatą. Aišku, reikalingos ir repeticijos. Šiaip nemėgstu nei savimylų aktorių, nei režisierių. Savimyla režisierius kaip nors suvaldys, „sudėlios“ kuklų aktorių, bet nebus jokios energijos. Aktoriaus indėlio, mano galva, būtinai reikia. Lietuvoj dažnai pasigendu, kad susitiktų stiprios, viena kita pasitikinčios asmenybės. Tokių bandymų privalo būti. Juo labiau, kad tai kinas, o ne teatras – tik daryk, tik bandyk, tik filmuok. Galų gale, naudojama nebe juosta, kurią reikėtų taupyti.

Tau svarbus partneris?

Labai. Jie visi skirtingi, lyg instrumentai ar stiliai: vienas džiazas, kitas, tarkime, country, kuris man visai ne prie širdies (juokiasi). Ir kai turi klausyti pastarojo, o jis visų labai gerbiamas aktorius, net prasižioti negali. Nors aš prasižioju, nes turiu rasti kelią ir sutarti: „Žmogau, mes jau meluojam vienas kitam.“ Tik stengiuosi to nedaryti prie režisieriaus. Tai man yra tabu. Tokia aktorių virtuvė, geriau nueiti už krūmų ir pasikalbėti, surasti būdą. Ir dažniausiai rasdavau. Sunku, kai nepavyksta, nes tada – pingpongas su savimi.

Ko gero, tai jaučia ir žiūrovai?

Dirbant viename labai blogame lietuviškame filme, vienas labai geras aktorius Valentinas Novopolskis pasakė genialią frazę: „Bloga vaidyba yra zarazna (užkrečianti).“ Kartais režisierius nepastebi, o tu kaip aktorius vis bandai taikyti į partnerio blogą toną, imi beždžioniauti, nes esam žmonės, kartu praleisdami daug laiko supanašėjam.

Kaip galvoji, kodėl Tavo aktorinė karjera tokia įspūdinga? Grubiai skaičiuojant, tik trys Lietuvos aktoriai gali pasigirti panašiais pasiekimais, tiesa, Tu vienintelė iš jų savo namais laikai Lietuvą.

Hmm. Nes elgiausi visiškai priešingai, nei man buvo diegiama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ilgai buvau plakama už užriestą nosį ir savo požiūrį: „Tu per rimta, susireikšminusi, neini televizijon ir t. t.“ Tiesiog nedariau to, ko nenorėjau. Tai mane vedė pirmyn, tiesa, nebeturėjau nieko, nes nenorėjau serialų, TV laidų – nelabai kas ir lieka, amžinas COVID’as; pandemijos metu būsena buvo labai jau pažįstama. Netikiu į Dievą, bet ta energija, ta mintis, tampanti materialia, tas savęs konstravimas, tikslus žinojimas, kur link save kreipi, atsisakant labai daug, nors ir vėžlio žingsniu, atveda ten, kur nori. Neduokdie pasiduoti pagundoms, o tai padaryti labai lengva. Kažką pasiekus pamatai, kad nebūtina trintis vakarėliuose ir būti visur, kad tave susirastų. Tas buvimas visur man yra vienas labiausiai atstumiančių dalykų. Kai kas sako: „Važiuok į Kanus, būk nuolat matoma“, nesutinku – nuolatinis dalyvavimas tik sunaikina paslaptį, mano kelias kitoks.

Profesinę meistrystę visgi įgijai Akademijoje? Negali to paneigti?

Tai paradoksų sklidina vieta. Pirmiausia, reikėtų tikrinti ten stojančiųjų psichologinę būseną, nes viskas prasideda bokso kriaušės principu, to, ką tu turi neigimu. Pradžioje „tralialia“, kalbos, koks tu aktorius – draminis ar komiškas, o po to tu draminis, bet biškį storas, komiškas, bet per plonas. Taip tolyn, gilyn, iki jaunų žmonių dusinimo ir menkinimo. Siaubinga. Aš turėjau psichologinės stiprybės tai atlaikyti, nors mačiau, kaip buvo žudomos mano bendramokslių kūrybinės gyslelės. Visada žinojau, kokia aktore noriu būti, gal ta mano sena siela mane ir apsaugojo? Režisierius Jonas Vaitkus po vieno spektaklio man, dvidešimtkeliametei, pasakė – tau 66-eri. O gal svarbiausia, kad išmokau ištarti „ne“? Tada išvengdavau ir visų skandalų. Tai nereiškia, kad grįžusi namo nežliumbdavau pagalvėn, bet buvau kaip kempinė, paverki – išsigręži.

O pripažįsti, kad esi rusiškosios / lietuviškosios aktorinės mokyklos atstovė?

Ne. Tikrai ne. Rusijoje buvau šokiruota jų mokyklos, kuri man visai nepatiko. Gal ir tai mano sėkmės priežastis? Nes jie sakė, kad vaidinau kitaip, skandinaviškai, tiksliau, nevaidinau. Susidūriau su teatrališka rusų vaidyba, pervaidinimu. Ta jų vadinama organika, kuri mūsų, lietuvių, kažkada taip pat buvo vertinama, manęs visai nebeveikė, laikiau save vakarietiško kino atstove. Buvo tikrai sunku dirbti Rusijoje, kita vertus, galbūt todėl mane ir kvietė kai kurie rimtesni režisieriai, nes matė, kad esu kitokia. Ten aktorių ištraukti iš teatro ir jį pakeisti, „pritaikyti“ kinui yra sudėtinga. Net ir dirbant su Ženia Mironovu man buvo per daug teatro, nors jis tikrai genialus ir kino, ir teatro aktorius, bet vos atsilaikiau nepasidavus jo įtakai.

IMDB pastebėjau, kad turi du agentus – Vokietijoje ir Rusijoje. Kaip derini darbą su jais?

Rusijoje mano agentė jauna šauni mergina. O Vokietijoje neturiu. Man lyg ir atstovauja „Das Imperium“ agentūra, bet sutartys dar nepasirašytos. Vokietijoje turiu vadybininką, bet tik muzikai. Mane susiranda tai vokiečiai, tai lat­viai, tai estai, ir tampa sudėtinga „suskaičiuoti“ laiką, o štai Rusijoje niekuo nesirūpinu: viskas paruošta, logistika sutvarkyta, agentė gauna procentą – nedidelį, nes myli mane – ir man ramu. Lietuvoje nelengva, nes čia neturiu agento. Mūsų rinka tokia maža… Nemoku kovoti už save, reikalauti, man tai trukdo, nervina, bet sykiu suprantu situaciją – gimtinėje niekas nepasiūlys aukso kalnų, bet ir už dyką dirbti negaliu. Kinas atsigauna, manau, pamažu atsiras ir agentų.

O agentui patikėtum savo karjeros formavimą, kai jis už tave nutaria, kokiuose projektuose turi / gali, o kokiuose neverta dalyvauti?

Su agente kasmet kalbamės apie kintančias vertybes bei situaciją Rusijos kine, kuri šiuo metu tikrai neaiški ir pilna pilkų dėmių. Turėjau visokių vaidmenų – tai karalienė, tai Jekaterina, tai šiaip pasakos herojė, tai dar kažkas. Suprantu, kad esam draugai su Andrejum Zviagincevu, kitais režisieriais, bus tų darbų, bet visiems visada liksiu lietuvė. O štai Vokietijoje, kur dirbau su režisieriumi Tomu Tykweru, aš visad rusė. Tikriausiai.

Na, dabar jau pasakysiu viešai, visiems: kai Džeimsą Bondą turėjo režisuoti Danny’is Boyle’as („Taukinių žymėjimo“, „Lūšnynų milijonieriaus“ kūrėjas – S. B.), iš agento gavau pasiūlymą dalyvauti atrankoje. Istorija turėjo būti pasakojama per rusų prizmę, taigi (tai buvo vieša paslaptis) jie ieškojo rusės aktorės. Ir štai pamatę televizijos serialą „Babilonas Berlynas“ (Babylon Berlin, 2017, rež. T. Tykweras) sumanė rusės blogietės vaidmeniui pakviesti mane! Juokiausi tris dienas, tikrai, sunku patikėti. Pirma lietuvaitė, kuri bus Džeimso Bondo filme. Pradėjau ruoštis. Žinoma, tai nereiškė, kad tikrai būčiau perėjusi atranką, tačiau pats faktas būti pastebėtai Holivude – malonus. Bet staiga situacija netikėtai pasisuko, D. Boy­le’as buvo pakeistas, ir turim kitokį Džeimsą Bondą, be rusų.

Mane ir toliau pasiekdavo panašūs pasiūlymai. Atsisakiau. Tūlas galėtų pirštą prie smilkinio pasukioti – kokie pinigai, garbė, – bet esu iš keistųjų aktorių, kuriuos ne pinigai atvedė šion profesijon. Privalėjau padaryti pauzę, man reikalinga įvairovė. Tai buvo metas, kai pradėjau filmuotis „Izaoke“, „Gimtinėje“ pas Tomą Vengrį, dar viename latvių arthauziniame filme – puiku, jokių femme fatale, jokių džeimsų bondų ar piktų rusių – buvau moterų iš kažkur kitur kūrėja.

Abu Tavo minėti lietuviški filmai išties puikūs.

Dirbti buvo labai smagu, nors pradžioje gan sunku: staiga grįžau filmuotis Lietuvon, kitoks požiūris, aplinka, bet vėliau viskas apsivertė ir supratau, kad net labai noriu autorinio kino. Tada savęs paklausiau: „OK, prasidėjo mano muzikinė karjera, gastrolės, albumai, esu užimta, tai kodėl turiu eiti bet kur?“ Na taip, galiu nulėkti filmuotis į Sankt Peterburgą, bet ir taip turiu ką veikti, turiu dovaną, galimybę pasvarstyti, ko tikrai noriu. Kita vertus, kai prisimenu tuos ilgus dvejų trejų metų tarpus be darbų – nesaldu. Prisipažinsiu, ir dabar truputį kenčiu, nes negaunu įdomių pasiūlymų, vien nykius. O kai kurie projektai, kurie buvo įdomūs, sustojo.

Kur save, kaip aktorę, matai po penkerių metų?

Nežinau, gal už kadro? Norėčiau pamatyti save už kadro.

Kokiu gyvūnu norėtum būti?

Jau esu. Paukštis.

Žmogus po trisdešimties metų pabunda iš komos ir privalai jam papasakoti, kas yra internetas. Ką sakai?

Negražiai pasakyčiau. Šūdas. (Šypsosi.)

Gerai, keistenybių užteks. Esi draugiška ir noriai dirbi su jaunais talentingais kūrėjais, turiu galvoje J. Matulevičių, T. Vengrį. O juk galėtum ir ignoruoti?

Noriu lietuviškam kinui gero. Jam jau geriau, bet trokštu dar daugiau. Darbas su minėtais režisieriais buvo kaip lengvas įkvėpimas. Pirmiausia turėjau sužinoti, ar konkretiems vaid­menims jiems reikia būtent manęs, ar būtų tikę bet kas – tada būčiau atsistojusi ir išėjusi. Su abiem kūrėjais susitikau asmeniškai, kalbėjomės akis į akį, aiškinomės, galėjau išsakyti savo pasiūlymus, užduoti klausimus – konkretu, darbinga ir konstruktyvu, o ne akių pavartymas prie cigaretės ar kavos, kuriam neverta gaišti laiko. Sakai esu draugiška – ne, buvau labai reikli, ganėtinai įsitempusi, ypač su Jurgiu, nes norėjosi greičiau, procesas atrodė kažkoks per ilgas. Jau buvau pripratusi kitaip, tiesiog pamiršau, kad Lietuvoje daug ką sąlygoja biudžetas, kad tiems žmonėms nepadeda dar šimtai kitų. Be to, autorinis kinas man apskritai patinka. Neslėpsiu, tuo metu pas vieną mūsų „maestro“ filmuotis atsisakiau dėl stag­nacijos, režisieriaus galios pozicijų demonstravimo ir visiško nesusidomėjimo manimi, o tiesiog reikalavimu vykdyti jo norus. Pagalvojau, kas čia, „guru“ mokymas ir malonė dirbti su juo? Ne, iš principo pasirinksiu jaunesnius, nes jie lankstesni. Ne, kaip tik nelankstūs, jie buratinai, kino buratinai, bet jiems aš įdomi, mano gebėjimas kurti juos veža, o „maestro“ poza reiškė tik vieną – imu tave, nes tu žinoma, o aktorius yra durnelis, idiotas, besmegenis. Ne. Ir šiaip, man patinka jauni žmonės: kita karta kitaip žiūri ir dirba kitaip.

Ar turi daug draugų?

Turiu. Nedaug ir kartais juos apleidžiu, jaučiuosi dėl to kalta. Esu sociofobė. Tiesą sakant, man artimiausi draugai yra tie, su kuriais galime nors ir dešimt metų nebendrauti, bet gera žinoti, kad jie yra mano draugai. Svarbu, kad su artimais žmonėmis galėčiau juokauti drąsiai, laisvai, kad jie suprastų juodą humorą. Nors pastaruoju metu turiu ir labai daug apie ką patylėti – gera tai daryti kartu su draugu.

O pati labiau mėgsti žiūrėti filmus ar TV serialus?

Oi, viską ir labai daug. Net blogus. Esu „viskažiūrė“. Į lietuviškus žvelgiu labai jautriai, reikia prisiruošti, kartais sunkiai, laaabai sunkiai ir nenoriai. Gal kalba kalta? Baimė išgirsti melą? O paskui grįžtu prie klasikų, atsigaivinti.

Nesakyk, lietuviškas kinas kasmet vis geresnis, kokybiškesnis.

Oi, kaip aš dėl to džiaugiuosi, kaip mažas vaikas. Kiekvienu nauju filmu, o jie kartais taip drąsiai kerta! Beje, kaip Tu galvoji, kas „kaltas“, kad filmas pavyksta, kad aktoriai „gerai atrodo“, ar tai priklauso nuo režisieriaus?

Be abejo, svarbus geras režisierius, jo darbas su aktoriais, kas gi dar?

Aš irgi taip manau. Dar gera atranka. Aštrioji režisieriaus akis. Žinoma, didžiulis pasiruošimas. T. Tykweras įspūdingai dirba su aktoriais – trys sakiniai, ir viskas aišku. Tokio konkretumo, ko žmogus nori, nebuvau mačiusi. Ir, suprantama, suteiktos visos galimybės: didžiulės lėšos, profesionali ir didelė komanda, nepriekaištinga atranka, penkios kameros, viskas surepetuota iki detalių, lieka tik vos vos pataisyti. Aišku, žinai genialų aktorių Larsą Eidingerį – net jis ateina aikštelėn puikiai pasiruošęs. Aš irgi naktimis kaldavau tekstus, Berlyno per tuos šešis filmavimo mėnesius taip ir nepamačiau, nes juodai ardavau – ir rusiškai reikėjo kalbėti, ir vokiškai. Tiesa, dar muziką įrašinėjau, mokiausi dainuoti. Bet ten kitaip dirbančių ir nesutiksi. O jei sutiksi, tai tik vieną kartą, kitą dieną jo ar jos jau nebebus.

Taigi ne sėkmė, o triūsas lemia gerus rezultatus?

Tiktai. Kai sako: „Oi, sėkmė nusisuko nuo manęs“ – ne, pats nusisukai nuo savęs.

Jūs kalbėdavotės angliškai ar vokiškai? Pramokai vokiškai?

Angliškai, Tomo anglų kalba puiki. O aš vokiškai nelabai, dainuoju su akcentu. Vokiečius veža rusiškas akcentas, o rusus – pribaltijskij (Baltijos šalių – S. B.), tad taip ir plaukioju tarp jų.

Turi savo „Hamleto“ vaidmenį?

Turiu. Hamletas. Kodėl gi ne? „Babilone Berlyne“ labai išryškėjo mano androgeniškumas, vokiečiams tai patinka. Mano pirmasis vaidmuo kine, Sauliaus Drungos filme „Anarchija Žirmūnuose“, – berniukiškai atrodanti homoseksualė. Beje, turėjau ir pasiūlymą visiškai nurautame projekte suvaidinti Petrą Pirmąjį. Yra kažkas tokio. Bet, jei rimtai, sudėtingiausia būti moterimi iš gatvės, daugiasluoksne, patrauklia, įdomia ir gilia. Kritikai sako, kad esu neišnaudota. Ir tai faktas. Aš dūstu. Kita vertus, kalbant apie moteriškus vaidmenis Lietuvoje, nors ir atsiranda vienas kitas, labai štampuojama, vadovaujamasi šablonais. Pavyzdžiui, ta pati aktorė kaip motina keliauja iš filmo į filmą.

Geriau kai aktorius profesionaliai kiek­vienam vaidmeniui save susistyguoja, lyg laikrodis žinodamas, kaip, ką, kada reikia daryti, ar kai įkvėpimo pagautas sukuria žiūrovui stebuklą?

Man aktoriaus virtuvė, jo priklausomybės, orientacija, net moralė nesvarbios, esmė – rezultatas. Pavyzdžiui, tas pats Larsas – repetuojam ir jis staiga dingsta. Mes laukiam, jo prieš filmavimą nėra, bet staiga atsidaro durys ir įeina ne Larsas, o personažas. Jokio teatro, net nejauku pasidaro; jauti tokį tikrumo dvelksmą, kad net šiurpas eina. Nebėra kukliojo ar mikčiojančio aktoriaus, o TAS veikėjas. Taigi, savo darbu teisę ruoštis kaip tik jis nori užsitarnavo. Kalbant apie režisierių, situacija keičiasi – tai galios pozicija, lydima atsakomybės.

Tomo Petreikio nuotraukos