fbpx

TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ | Poezija

ARGONAUTŲ SENATVĖ

Nusikabini iš spintos šypseną
pragraužusią skylę
lubose nes radioaktyvi: ir nežyra
pro ją jokios žvaigždės: žinau: kelis pažįstamus
jau palaidojau: ir aš jau užkrėsta
kai pragaras ne po mirties o tame suicidiškame prisipažinime:
bet kam skubėti kai susitiksim katile jei ne tame
pačiame
tai rojuj: tuomkart tu išeini
lyg štangą išspaudęs šypseną kad laimėtum
laiko auksą vienintelės sirgalės akivaizdoje:
šaukti ji nori šaukti bet balso balastas
velkasi dugnu kuriame tik plekšnių plokštumos
tapusios aukso vilnos išplaukusio
ir nuskendusio Argo argumentais
toli nuo lūpų

PTERODAKTILIS

Ką darysime mielas? Nes mūsų nėra
nei šiandien nei pro statinio kampą pasvirusį
peri perbėgus trasą namų elektra
kol uždusus ilsėtis atsigula giriose

mes netinkam į mostį Laikas už mus
nepajudins nė piršto baisiai įkaitusio
Ką gi einam toliau nes jo atradimus
mes praeisime vakar jei taip mums dar eitųsi

Aš už laiko laikaus Už jo balso veržlaus
spausdama tavo ranką dienų jo palydoje
Mes telikome dviese Jei jis reikalaus
kad paleisčiau ir ją nes abu pasiklydome

aš tikėsiu ranka Ji šilta ir švelni
kas kad ją išlaikyt tegaliu tik akimirką
pro kurią ir išeisi bet vėl ateini
lyg pterodaktiliu žemės vazon įsimerki

2020-08-22
Tags: