VIDAS POŠKUS
Baisus tas grožis! Šlapia sunkia substancija pavirtę vandenys visu savo egzistenciniu svoriu bei šalčiu užgulė pumpurus ir žiedus. Kiaulpienėms – nieko. Jos suglaudė savo geltonus veidelius, prikniubo prie žemės. Daugiau
Rolandas Rastauskas
Pramuši ledą – rasi sidabrą,
pramuši sidabrą – rasi auksą.
Kas?
Lietuvių liaudies mįslė
Ledas – sidabras – auksas.
Metalas – plastikas – gelžbetonis.Daugiau
Edvardas Morkūnas
Kalbino Ina Pukelytė
Alfredas Kukaitis
„Septyniolikos keliavau po Austriją su vokaliniu ansambliu „Jazz Island“. Vienoje Zalcburgo gatvių sutikau keletą uniformuotų vaikinų, vienas jų rankose laikė trimitą. Paprašiau, kad leistų pabandyti pagroti. Iškart taip susižavėjau šiuo instrumentu, kad pradėjau visiems pasakoti, kaip myliu trimitą. Netrukus ši žinia pasiekė man visiškai nepažįstamą žmogų, gyvenantį, regis, Jungtinėje Karalystėje, kuris turėjo nebenaudojamą kornetą ir nusprendė jį atsiųsti man. Tuomet mano tėtis surado nuostabų trimito mokytoją, a. a. Vytautą Ramančiūną, su kuriuo ir pradėjau savo kelionę. Vėliau būta daug džiaugsmo besiklausant „Earth, Wind & Fire“ ir Roy’aus Hargrove’o“, – prisimena mergina.Daugiau
Stasys Baltakis
Dorotėja Uždavinytė
Menotyrininko, kultūrologo, filosofijos mokslų daktaro, lyginamųjų civilizacijų studijų specialisto Algio Uždavinio (1962–2010) prieš pat mirtį užsieniečiams sukurtas ir socialiniuose tinkluose patalpintas Kabelių apibrėžimas su jo mokslinių interesų sritimis nesusijęs, todėl gali nustebinti arba paprasčiausiai likti nepastebėtas. Juk nei senovės Egipto, nei Mesopotamijos, juo labiau Sirijos, Irano, Indijos, arabų kultūrų tyrinėjimai, regis, nieko bendro su Dzūkijos prieglobstyje esančiais kaimais neturi: „Akimis neaprėpiami laukai, juosiantys vienišą mano tėvų trobelę (seniau priklausiusią mano amžinatilsį seneliui), stūksančią vidury miškų Lietuvos pietuose. Pasaulio centre… žmogaus nepaliesta gamta, išvengusi negailestingų moderniosios civilizacijos gniaužtų…“1 Straipsnyje panaudoti iki šiol niekur neskelbti 1973–1975 m. A. Uždavinio vaikystės dienoraščiai taip pat neblogai atskleidžia Kabelių fenomeną.Daugiau
Monika Budinaitė
Erika Drungytė
Žmogus prieš grožį bejėgis. Prieš tą, kuris savaiminis, ne jo rankomis sumeistrautas. Kai pavasarį ima žydėti gamta, rasti absoliučiai jai abejingų – sunku. Ar iš Hado Eladon grįžtant Persefonei, ar Japonijos princui Gendži dalyvaujant Hanami, ar keltams kraunant Belteino laužus – visais laikais ir visose tautose iš naujo užvedamas gyvenimo laikrodis mušdavo vien džiaugsmingas melodijas. Raginimas pabusti, paleisti užrakintus vandenis, grožėtis žiedo stebuklu, linksmintis ir šokti niekada neprarado savo aktualumo, nes žmogus yra ir gamta. O štai kuriančioji jo prigimties dalis leidžia įkristi į kitokius jausmus.Daugiau
Kalbino Saulius Keturakis
Lina Simutytė
Alkos tvenkinį supantis pušynas kvepėjo erdviomis naujos statybos namuose įrengtomis svetainėmis ir gintare išmirkusiais vabzdžiais. Šis kvapas vienu metu priminė tiek laisvojo kritimo sukeliamą svaigulį, leidžiantis parašiutu neabejojant, jog sultinga žemė apačioje laukia pasirengusi apglėbti minkštomis, žolėtomis savo rankomis, tiek baugią grėsmę – parašiutui neišsiskleidus, tas pats motiniškas minkštumas akimirksniu gali skausmingai perverti jame įstrigusiomis stiklo nuolaužomis, nešlifuotu žvyru arba skeveldromis.Daugiau
Kirill Kobrin
Donaldas Kajokas
Iš rūmų persikrausčius į salos trobelę Gabrieliaus gyveniman iš tiesų plūstelėjo kur kas subtilesni atspalviai. Rytais – lengva šarma, popiet – balutės po medžiais, vadinasi, pavasaris! Dažnas svečias – lietutis, va, ir gluosniai jau apsipylė drabnais lapukais, šviesiai žaliais, gal kiek gelsvokais, ir kaštonų šakų galiukuose ėmė pūstis pumpurai, ir šermukšniai jau krustelėjo, klausą vis dažniau nustebina paukščių ulbesys, akivaizdu – artėja tikras rojaus metas.
Pirmaisiais pavasario mėnesiais protas kurį laiką dar būdavo tarsi suvyniotas į skudurėlį – nei giedras, nei apniukęs, gal prasisunks išorėn it kraujo dėmelė, o gal bus dar kelissyk apvyniotas balta minkšta drobule ir panardintas į gilų snūdą, – ne, neverta kištis, tegu pats pasirenka, apsisprendžia, sava valia nubunda…Daugiau
VIDAS POŠKUS
slibino dantys
įsivaizduoju save vaikystėje
barškinant juos
lyg metalofoną
tie
kur visokių karžygių
prilindę
skamba geriausiai
kiti , kaip duslūs
būgneliai
tarkšt tarkšt
puf puf
išvadavo neišvadavo
myli nemyli
kiek gyvenimo suėsta
Daugiau
Fabio Don, Marco Zelli (F.A.T.)
1965-aisiais įvyko kontroversiškos ir daug kritikos sulaukusios parodos atidarymas Niujorko „MoMA“ muziejuje. Parodos, kuriai buvo lemta pakeisti architektūros istorijos kryptį, kuratorius buvo austrų kilmės amerikiečių architektas ir istorikas Barnardas Rudofsky’is. Pirmą kartą didelio masto reginyje dėmesys nuo architekto kaip autoriaus (tipiškas modernizmo epochos požiūris) pasislinko radikaliai nauja kryptimi, niekada anksčiau netyrinėta su tokiu intensyvumu. Ekspozicijos pavadinimas išraiškingas ir puikiai nusakantis esmę: „Architektūra be architektų – trumpas įvadas į nekilmingą architektūrą“. Ši paroda profesionalams ir plačiajai publikai suteikė galimybę atrasti kasdienę, vietinę ir dažnai anonimišką architektūrą: joje buvo eksponuojama 200 padidintų nespalvotų fotografijų, vaizduojančių būstus pačiose įvairiausiose platumose, geografiniuose regionuose, skirtingose klimato zonose. Ilgoje labai įdomių aglomeracijų ir gyvenviečių serijoje viena nuotrauka patraukė mūsų dėmesį.Daugiau
Kalbino Santa Hirša
Dovydą Bluvšteiną kalbino Alfredas Kukaitis
Besigilinant į minėtą klausimą, lengva nuklysti į lankas, tad dera susirasti patikimą vedlį. Šį kartą juo bus Dovydas Bluvšteinas – gerai žinomas muzikos ekspertas, leidėjas, prodiuseris, renginių organizatorius, autorinių radijo laidų vedėjas, legendinės kompanijos „Zona Records“ įkūrėjas.Daugiau
Vladas Rožėnas
Eglė Petreikienė