fbpx

SNIEGAS IR ŽYDINČIOS ALYVOS. APIE ŽUDANTĮ GROŽĮ DOVILĖS BILKŠTIENĖS TAPYBOJE

VIDAS POŠKUS

Vieną gegužės rytą netikėtai pasnigo. Meteorologai ar didele gyvenimo patirtimi apdovanotieji tvirtintų, kad tai joks keistumas, tačiau daugeliui (net ir šių eilučių autoriui) norėtųsi sušukti: „Stebuklas!“

Baisus tas grožis! Šlapia sunkia substancija pavirtę vandenys visu savo egzistenciniu svoriu bei šalčiu užgulė pumpurus ir žiedus. Kiaulpienėms – nieko. Jos suglaudė savo geltonus veidelius, prikniubo prie žemės. Daugiau

(Ne)panaudota Lietuvoje*

Rolandas Rastauskas

Pramuši ledą – rasi sidabrą,
pramuši sidabrą – rasi auksą.
Kas?

Lietuvių liaudies mįslė

Ledas – sidabras – auksas.
Metalas – plastikas – gelžbetonis.Daugiau

Erdvių transformacijos – Šiuolaikinio meno centro atvejis

Edvardas Morkūnas

Vieną svarbiausių vietų pokario lietuvių moderniosios architektūros istorijoje užima Vytautas Edmundas Čekanauskas ir jo kūrybinė veikla. Debiutavęs 1959–1960 m. kurtu ir 1966 m. įgyvendintu Kompozitorių sąjungos namų projektu, architektas greitai įsitvirtino kaip vienas geriausių šios srities jaunosios kartos specialistų. Tekste aptariami Dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras, arba ŠMC), baigti statyti ir lankytojams atverti 1967-aisiais, jų pokyčiai, paveldosaugos ir šiuolaikinių renovacijos procesų sankirtos, ateities perspektyvos šiuolaikinio meno eksponavimo ir ryšio su visuomene lauke.Daugiau

Jean-Christophe Moncys: „Dalis manęs yra kažkur kitur“

Kalbino Ina Pukelytė

Pirmą kartą Jeaną-Christophe’ą pamačiau Père Lachaise kapinėse, jo tėvo kremavimo ceremonijoje. Nuo to laiko prabėgo daugybė metų – žinojau, kad šis Paryžiaus lietuvis veikia teatro baruose ir aktyviai darbuojasi Lietuvos labui, tačiau ką daro konkrečiai – ne. Jeaną-Christophe’ą supo ir tebesupa daugybė Lietuvai nusipelniusių išeivių, tad mudviejų pokalbis buvo puiki proga ne tik pabandyti nupiešti jo portretą, bet ir prisiminti Lietuvos nepriklausomybei svarbias Prancūzijoje gyvenusias asmenybes.Daugiau

AUSTĖJA ŽVIRBLYTĖ: SU TRIMITU IR BE JO

Alfredas Kukaitis

Nors Olandijoje studijuojanti Austėja Žvirblytė dar labai jauna muzikė, jos vardas jau užfiksuotas Lietuvos muzikinės kultūros istorijoje. Mūsų šalyje tai pirmoji trimitą pučianti dailiosios lyties atstovė. Be to, ji ir vokalistė, multiinstrumentalistė, savita muzikos kūrėja.

„Septyniolikos keliavau po Austriją su vokaliniu ansambliu „Jazz Island“. Vienoje Zalcburgo gatvių sutikau keletą uniformuotų vaikinų, vienas jų rankose laikė trimitą. Paprašiau, kad leistų pabandyti pagroti. Iškart taip susižavėjau šiuo instrumentu, kad pradėjau visiems pasakoti, kaip myliu trimitą. Netrukus ši žinia pasiekė man visiškai nepažįstamą žmogų, gyvenantį, regis, Jungtinėje Karalystėje, kuris turėjo nebenaudojamą kornetą ir nusprendė jį atsiųsti man. Tuomet mano tėtis surado nuostabų trimito mokytoją, a. a. Vytautą Ramančiūną, su kuriuo ir pradėjau savo kelionę. Vėliau būta daug džiaugsmo besiklausant „Earth, Wind & Fire“ ir Roy’aus Hargrove’o“, – prisimena mergina.Daugiau

Vidinės „kovidinės“ kino baimės

Stasys Baltakis

Niekas negali nuspėti ateities, nors, regis, sekant reiškinių dėsningumą turėtų pavykti, bet tie reiškiniai pastaruoju metu nauji bei netikėti nedėsningai ir kasdien. Visam pasauly pramogų industrija sudarkyta, sukapota į gabalus ir beveik išmesta į šiukšlyną, nurašyta. Beveik. Daugelis mūsų gal ir galvoja, kad va, tuoj viskas baigsis, nors niekas nežino, kas tas viskas yra ir tikrai TIKRAI kino teatrai, pramogų parkai, koncertų salės ir naktiniai klubai tuoj TUOJ vėl atsidarys, viskas bus kaip buvę. Gal tai ir tiesa. Šįkart turiu kitą nuomonę.Daugiau

Tarp Kabelių ir Senovės: menotyrininko Algio Uždavinio dienoraščių pėdsakais

Dorotėja Uždavinytė

DZŪKIJOS PRIEGLOBSTYJE

Menotyrininko, kultūrologo, filosofijos mokslų daktaro, lyginamųjų civilizacijų studijų specialisto Algio Uždavinio (1962–2010) prieš pat mirtį užsieniečiams sukurtas ir socialiniuose tinkluose patalpintas Kabelių apibrėžimas su jo mokslinių interesų sritimis nesusijęs, todėl gali nustebinti arba paprasčiausiai likti nepastebėtas. Juk nei senovės Egipto, nei Mesopotamijos, juo labiau Sirijos, Irano, Indijos, arabų kultūrų tyrinėjimai, regis, nieko bendro su Dzūkijos prieglobstyje esančiais kaimais neturi: „Akimis neaprėpiami laukai, juosiantys vienišą mano tėvų trobelę (seniau priklausiusią mano amžinatilsį seneliui), stūksančią vidury miškų Lietuvos pietuose. Pasaulio centre… žmogaus nepaliesta gamta, išvengusi negailestingų moderniosios civilizacijos gniaužtų…“1 Straipsnyje panaudoti iki šiol niekur neskelbti 1973–1975 m. A. Uždavinio vaikystės dienoraščiai taip pat neblogai atskleidžia Kabelių fenomeną.Daugiau

KALBAM SIENOSE

Monika Budinaitė

Kartą paryčiais išėjau pasivaikščioti po miesto centrą. Jaučiausi tarsi būčiau sėdusi į lėktuvą ir nusileidusi svetur. Įspūdinga, kaip triukšmingi automobiliai ir zujantys žmonės keičia miesto veidą. Lėtai žingsniuodama gėrėjausi naujai atsivėrusia architektūra, nepastebėtais medžiais, gatvės šviestuvais, aptrupėjusiomis ir naujai išdažytomis sienomis. Nuostabu, kad vietos pažinimas susideda iš daugybės variacijų. Pradedant nuo paros laiko, baigiant vaikščiojimo būdu.Daugiau

Sakura ir smūtkelis

Erika Drungytė

Žmogus prieš grožį bejėgis. Prieš tą, kuris savaiminis, ne jo rankomis sumeistrautas. Kai pavasarį ima žydėti gamta, rasti absoliučiai jai abejingų – sunku. Ar iš Hado Eladon grįžtant Persefonei, ar Japonijos princui Gendži dalyvaujant Hanami, ar keltams kraunant Belteino laužus – visais laikais ir visose tautose iš naujo užvedamas gyvenimo laikrodis mušdavo vien džiaugsmingas melodijas. Raginimas pabusti, paleisti užrakintus vandenis, grožėtis žiedo stebuklu, linksmintis ir šokti niekada neprarado savo aktualumo, nes žmogus yra ir gamta. O štai kuriančioji jo prigimties dalis leidžia įkristi į kitokius jausmus.Daugiau

Alfredas Chmieliauskas: „Daryti iš pažiūros kažką nereikalingo yra būtina“

Kalbino Saulius Keturakis

Su Alfredu Chmieliausku, puikiai žinomu Lietuvos verslininkų, mokslininkų ir menininkų bendruomenėse, kalbėjomės virtualioje „Zoom“ platformoje. „Gyvas bendravimas suteikia energijos, o pokalbis pašnekovą nuolat matant tik ekrane – išsunkia“, – interviu užtrukus daugiau kaip dvi valandas ištarė jis. Nepaisant to, Alfredas apie viską pasakojo juokdamasis, kaip apie linksmiausius savo gyvenimo nuotykius. Kad ir kas tai būtų – matematikos studijos, kariniai tyrimai, pirmojo nevalstybinio universiteto Lietuvoje ISM kūrimas ar žemuogių pievelės įkurdinimas Kaune.Daugiau

Hablo dėsnis

Lina Simutytė

„<…> Žinojimas yra skirtingo dydžio daiktai, kurie negali tilpti mūsų kaukolių kambarėliuose <…>“
Ernestas Noreika. „hablas“

Alkos tvenkinį supantis pušynas kvepėjo erdviomis naujos statybos namuose įrengtomis svetainėmis ir gintare išmirkusiais vabzdžiais. Šis kvapas vienu metu priminė tiek laisvojo kritimo sukeliamą svaigulį, leidžiantis parašiutu neabejojant, jog sultinga žemė apačioje laukia pasirengusi apglėbti minkštomis, žolėtomis savo rankomis, tiek baugią grėsmę – parašiutui neišsiskleidus, tas pats motiniškas minkštumas akimirksniu gali skausmingai perverti jame įstrigusiomis stiklo nuolaužomis, nešlifuotu žvyru arba skeveldromis.Daugiau

Punk’as: literatūra, kurios nebuvo

Kirill Kobrin

Prieš 10 metų (balandžio 10 d.) mirė Malcolmas McLarenas, žmogus, kuris – bent taip manoma – išrado punk’ą. Tai ne visai tiesa: jei McLarenas, visapusiškai talentingas bei genialus provokatorius ir pramanytojas, ką ir sukūrė, tai grupę „Sex Pistols“. Bet ir šito pakanka, kad priskirtume jį prie pakeitusiųjų pasaulį. Punks not dead – juk tai iš dalies teisybė: gyvi ir Johnny’is Rottenas su Paulu Simononu, ir daug kitų. Tačiau pats punk’as užsilenkė, palikęs tuziną puikių albumų, bet nė vienos dėmesio vertos knygos. Būtent tai ir reikėtų išsiaiškinti.Daugiau

Božena

Donaldas Kajokas

Romano „Skudurėlių šventė“ fragmentas

Iš rūmų persikrausčius į salos trobelę Gabrieliaus gyveniman iš tiesų plūstelėjo kur kas subtilesni atspalviai. Rytais – lengva šarma, popiet – balutės po medžiais, vadinasi, pavasaris! Dažnas svečias – lietutis, va, ir gluosniai jau apsipylė drabnais lapukais, šviesiai žaliais, gal kiek gelsvokais, ir kaštonų šakų galiukuose ėmė pūstis pumpurai, ir šermukšniai jau krustelėjo, klausą vis dažniau nustebina paukščių ulbesys, akivaizdu – artėja tikras rojaus metas.
Pirmaisiais pavasario mėnesiais protas kurį laiką dar būdavo tarsi suvyniotas į skudurėlį – nei giedras, nei apniukęs, gal prasisunks išorėn it kraujo dėmelė, o gal bus dar kelissyk apvyniotas balta minkšta drobule ir panardintas į gilų snūdą, – ne, neverta kištis, tegu pats pasirenka, apsisprendžia, sava valia nubunda…Daugiau

ŽAIZDOS, SIŪLAI, RANDAI. KIPRO ČERNIAUSKO TAPYBOS DIALEKTIKA

VIDAS POŠKUS

Įsivaizduokime Francį Baconą (taip, taip – yra toks tapytojas, chronologinė jo CV amplitudė 1909–1992) bei jo įamžintą popiežių Inocentą X (tai įvyko 1953 Viešpaties metais). Net nesvarbu, kad ši Romos katalikų bendruomenės galva buvo nutepta ir nupiešta pagal tam tik­rą pirmavaizdį – Diego Velázquezo 1650-ųjų paveikslą. Taigi, įsivaizduokime, jog tūlas F. Baconas paėmė aštrų peilį. Tuomet perskrodė vidurius velaskesiškajam Bažnyčios hierarchui, ištraukė lauk žarnas, jas apžiūrėjo, užfiksavo (nupiešė, nufotografavo, nutapė), tada sugrūdo atgal, užsiuvo ir liko kontempliuoti operacinių siūlų.Daugiau

Linas Umbrasas | Poezija

***

slibino dantys
įsivaizduoju save vaikystėje
barškinant juos
lyg metalofoną
tie
kur visokių karžygių
prilindę
skamba geriausiai
kiti , kaip duslūs
būgneliai

tarkšt tarkšt
puf puf
išvadavo neišvadavo
myli nemyli

kiek gyvenimo suėsta
Daugiau

Architektūra kaip erdvės suvaržymas

Fabio Don, Marco Zelli (F.A.T.)

Gyvenimas gamtoje ir su gamta

1965-aisiais įvyko kontroversiškos ir daug kritikos sulaukusios parodos atidarymas Niujorko „MoMA“ muziejuje. Parodos, kuriai buvo lemta pakeisti architektūros istorijos kryptį, kuratorius buvo austrų kilmės amerikiečių architektas ir istorikas Barnardas Rudofsky’is. Pirmą kartą didelio masto reginyje dėmesys nuo architekto kaip autoriaus (tipiškas modernizmo epochos požiūris) pasislinko radikaliai nauja kryptimi, niekada anksčiau netyrinėta su tokiu intensyvumu. Ekspozicijos pavadinimas išraiškingas ir puikiai nusakantis esmę: „Architektūra be architektų – trumpas įvadas į nekilmingą architektūrą“. Ši paroda profesio­nalams ir plačiajai publikai suteikė galimybę atrasti kasdienę, vietinę ir dažnai anonimišką architektūrą: joje buvo eksponuojama 200 padidintų nespalvotų fotografijų, vaizduojančių būstus pačiose įvairiausiose platumose, geografiniuose regionuose, skirtingose klimato zonose. Ilgoje labai įdomių aglomeracijų ir gyvenviečių serijoje viena nuotrauka patraukė mūsų dėmesį.Daugiau

Aleksejus Muraško. Perfekcionizmo problematika

Kalbino Santa Hirša

Aleksejus Muraško šiuo metu yra Latvijoje labiausiai pripažintas ir aktyviausias knygų dizaineris (bet ne dailininkas – kaip pats dažnai pabrėžia), tačiau apie savo pasiekimus prabyla retai, didžiąją dalį pokalbio užsidegęs skiria skirtingiems knygos gimimo procesiniams niuansams ir knygų dizaino industrijos spindesiui bei skurdui. Daug klausimų taip ir liko neužduota, nes A. Muraško, pagautas entuziazmo, viską išpasakojo pats, taip patvirtindamas vidinę būtinybę aktyviai reflektuoti knygininkystės ir kultūros būk­lę Latvijoje. Ją apibūdindamas dažnai vartojo klaustrofobines metaforas, o tai priešinga jo paties polinkiui į universalumą ir įvairovę, pastangoms dirbti su platesniu žinių bei medžiagų kontekstu, ne vien tuo, ką pateikia konkretaus leidinio informacija ar visų pripažintos nuostatos apie knygos meninius uždavinius. A. Muraško sukurtame dizaine vizualiosios leidinio ypatybės niekada nėra savavališki atsitiktinumai, jos rezonuoja ir remiasi daugiareikšmiais pasakojimo elementais, subtiliomis materialiomis ir nematerialiomis kultūros nuorodomis, kurių suvokimui reikalingas inteligentiškas, gilintis trokštantis skaitytojas.Daugiau

Įdomi muzika, kuri gali nepatikti

Dovydą Bluvšteiną kalbino Alfredas Kukaitis

Bet kuriame aiškinamajame žodyne rasime, kad alternatyva – tai galimybė ar būtinybė rinktis vieną iš dviejų. Konkretu ir aišku. Painiava kyla tuomet, kai šiuo žodžiu įvardijama muzika – tarsi kiekvienas žino, kokio garsyno gali tikėtis, bet tiksliai jį apibūdinti keblu. Miglotas, slidus terminas neįvardija konkretaus žanro ar stiliaus. Akivaizdu, kad alternatyvioji muzika tikrai egzistuoja, tačiau kokia ji?

Besigilinant į minėtą klausimą, lengva nuklysti į lankas, tad dera susirasti patikimą vedlį. Šį kartą juo bus Dovydas Bluvšteinas – gerai žinomas muzikos ekspertas, leidėjas, prodiuseris, renginių organizatorius, autorinių radijo laidų vedėjas, legendinės kompanijos „Zona Records“ įkūrėjas.Daugiau

Lošimas be galimybės laimėti. Brolių Safdie filmai

Vladas Rožėnas

Iš pirmo žvilgsnio brolių režisierių Josho ir Benny’io Safdie kūryba atrodo kaip dar vienas to paties nusikalstamo trilerio žanro, kurį praėjusiame amžiuje savo filmuose jau ištobulino Martinas Scorsese’ė ir Michaelas Mannas, prisikėlimas. Safdie veikėjai veliasi į apiplėšimus, medžioja pinigus (šie visuomet tampa skirtimi tarp gyvybės ir mirties), bėga nuo policijos, vartoja narkotikus ir be skrupulų meluoja. Bet šį tą broliai visgi pakeičia – net jei radikaliai ir neperrašo.Daugiau

Alfonsas MuchÀ ir čekiškos Art Nouveau šaknys

Eglė Petreikienė

Jeigu esate tokie pat kaip aš mielų giminės reliktų kaupikai, tikriausiai ir jūs tarp savųjų rastumėte secesijos laikus menančių daiktų. Mūsų namuose šventai saugomos nuotraukos, ypač senovinės, atspaustos ant standaus kartono, vis dar kvepiančios dulkėtais brokatais ir galantiškais santykiais. Dvi iš jų man visad atrodė ypatingos, nes jų reversas daug įdomesnis už aversą – nugarėlės piešiny šilkais ir garbanomis besiplaikstanti Muchos stiliaus dama, reklamuojanti P. A. Kozlovo fotoateljė Tiflisyje (dabartinis Tbilisis), kaitino mano smalsumą. Betyrinėjant paaiškėjo, kad tokia nuotraukų puošyba būdinga modernui, arba secesijai, – Jugendstil, Liberty, Arte nuova, Tiffany, kurie yra prancūziškojo Art Nouveau („Naujojo meno“) sinonimai skirtingose šalyse. Kas tas Alfonsas Muchà išsiaiškinsim jau netrukus, bet iš pradžių…Daugiau