Nerijus Cibulskas | Poezija

arbata

kol pasaulis matuojasi
jam netinkančią karūną,
grįžtu į tamsią močiutės virtuvę, mėtų
garbanos išsiskleidžia glazūruoto molio
puodelyje, vėjas visrakčiu
bando atsirakint atvėsusį kaminą

jos pirštai, susivijusios baltos arbatžolės,
brinksta šviesos vandeny

mano arbatmedi, geliantis
pavasario cukrau, širdis gali gyvent
nepasaldinta, neprisirišusi

kaip ir liepžiedžio karūnėlė tavo burnoj
arba gerklų krūmas su įstrigusiu
balso paukščiu

rytas

Kaimynas Ksaveras ketvirtą ryto beldžia
į mūsų virtuvės sieną.

Nejaučiate dujų kvapo? Tikrai? Jis visur.
Bandau jus įspėti. Tai senatvė,
kuri surakina, spaudžia man galvą.

Bijau ne pamiršti. Bijau, kad atmintis
yra kaip jo žmona, stovinti už nugaros
ir sukiojanti pirštą

prie smilkinio.

 

    Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Jei ši publikacija jums buvo įdomi, kviečiame prisidėti: puoselėkime kultūrą, kuri gyva tiek, kiek ją palaikome būdami aktyvūs jos dalyviai – kūrėjai, lankytojai, žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai. PRENUMERUOKITE arba PAREMKITE mūsų darbą — kiekvienas geranoriškas gestas padeda išlaikyti nepriklausomą kultūrinę spaudą.
Esame dėkingi už jūsų bendrystę ir palaikymą!

2020-07-22
Tags: