Sąvoka „mokslinė fantastika“ žiniasklaidoje ir literatūroje dažnai perkeltine prasme įvardijama kažkas nerealaus, futuristinio, bent jau šiuolaikiniame pasaulyje neegzistuojančio, tačiau, skirtingai nei žodžiu „fantazija“, teoriškai įmanomo. Tokios naujienų antraštės kaip „Naujovė X – jau nebe mokslinė fantastika“ ar „Išradimas X – mokslinė fantastika ar realybė?“ liudija, kad mokslinės fantastikos sąvoka įsitvirtino mūsų kasdienėje komunikacijoje. Taip pat reikšminga ir svarbu pabrėžti, jog šis terminas sąmoningai vartojamas kita reikšme nei visiška fikcija.

Atrodo, fantastika kaip metafora yra pasitelkiama kur kas dažniau nei mūsų aptarinėjamas literatūrinis mokslinės fantastikos žanras. Todėl šiuo straipsniu ieškoma atsakymo – kada ir kaip atsirado literatūros žanras, palikęs tokį gilų pėdsaką kultūros ir kitose srityse, kad netgi tapo metafora? Pirmiausia, mokslinė fantastika iš visų fantastinės literatūros žanrų yra pelniusi daugiausiai dėmesio ir plačiausiai pasaulyje tyrinėta – nors savo klasikine forma ji chronologiškai jauniausia (bet ne vėliausiai susiformavusi) fantastinės literatūros šaka.

Kaip nurodo pavadinimas, mokslinė fantastika yra žanras, galėjęs atsirasti ir gauti apibrėžimą tik būdamas glaudžiai susijęs su realaus mokslo vystymusi. Literatūros darbai, laikomi šiuolaikinės fantastikos pradininkais ar pirmtakais, yra tie, kuriuose žanro autoriai plačiai naudoja vaizdinius ir temas, bet dar neįtraukia jų į realaus mokslo galimybių kontekstą – literatūrologijoje jie vadinami UR-science fiction arba protofantastika. Čia, vėlgi, reikia priminti, kad nuo mokslinės fantastikos pradžios būtina griežtai atskirti du kitus fantastinės literatūros žanrus – maginės fantastikos (fantasy) ir siaubo (horror fiction) literatūrą, kurių ištakos pirmiausiai randamos tautosakoje bei mitologijoje. Mokslinės fantastikos tematika nėra bet koks neįmanomas iracionalus reiškinys, ją riboja konkretus vidinių dėsnių spektras – jau minėtasis konkrečių temų ar personažų įtraukimas teorinių galimybių ir bent jau tikėtino mokslinio pagrindimo aspektu. Svarbu pabrėžti, kad ne visi grožinės literatūros tekstai apie mokslą ar su pagrindiniu herojumi mokslininku yra mokslinė fantastika, tačiau žanro apibrėžimas – jau kito straipsnio tema.

Pirmuoju literatūros kūriniu su protofantastikos bruožais pasaulinėje literatūroje laikomas II a. romėnų satyriko Lukiano (120–180) veikalas „Tikras pasakojimas“. Lukianas jį rašė kaip savo laikmečio dažnai sutirštintų ir neįtikėtinų kelionių pasakojimų parodiją. Didžiulis viesulas keliautojus pakelia į Mėnulį, kur kaunasi Mėnulio ir Saulės karaliai. Lukianas yra pirmasis, kurio kūryba atitinka fantastikos teoretiko Darko Suvino suformuluotą sąvoką „cognitive enstrangement“ – situaciją, kai autorius vaizduoja kitą, radikaliai nuo mūsiškio besiskiriantį, pasaulį, tačiau neprarasdamas ryšio su mums pažįstama realybe. Tokiu būdu to pasaulio egzistavimas tampa įmanomas, pasitelkiant jau prieinamą mokslinį pažinimą. Lukiano veikale pirmą kartą istorijoje kaip teoriškai įmanoma aprašyta kelionė į kosmosą, gyvybė kituose dangaus kūnuose, tarpplanetiniai karai, nepažįstami fizikos dėsniai – daugelis temų, kurias vėliau išplėtos ateinančių kartų fantastikos žanro autoriai. Šį kūrinį kaip protofantastikos vienetą tyrinėjęs literatūros teoretikas S. C. Fredericksas straipsnyje „Lukiano „Tikras pasakojimas“ kaip mokslinė fantastika“ teigia: „Lukiano kūryba yra seniausias pavyzdys to, ką šiandien pažįstame kaip mokslinės fantastikos intelektualų nonkonformizmą. <…> Kaip ir šiuolaikiniai fantastikos rašytojai, Lukianas naudojasi jam prieinamomis mokslo žiniomis bei kitomis kognityvinėmis disciplinomis, kad pavaizduotų pasaulių alternatyvas, sužadinančias skaitytojų intelektą, ir leistų jiems suvokti, kiek daug įsivaizdavimų apie tokias skirtingas sritis kaip religija, estetinis vertinimas ir filosofijos teorija paremti šablonišku mąstymu bei stereotipiška reakcija.“