fbpx

V.

Steve Sem-Sandberg

Steve’as Sem-Sandbergas (gim. 1958) – švedų publicistas, vertėjas, vienas svarbiausių šiuolaikinių Europos rašytojų, intelektualiosios prozos atstovas. Kaip rašytojas, debiutavo 1976 m., tačiau tikroji jo literatūrinė karjera prasidėjo 1997 m., kai buvo išleistas romanas „Teresė“, kurio pagrindinė herojė – prieš visą Vokietijos valstybę kovojanti teroristinės organizacijos RAF narė Ulrikė Mainhof, pravarde Teresė. Tarptautinio pripažinimo rašytojas sulaukė 2009-aisiais, išleidęs romaną „Melo imperatorius“, pasakojantį apie Lodzė žydų geto įkūrėją Chaimą Rumkovskį. Už šią knygą autorius buvo apdovanotas pagrindiniu Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. Knyga buvo išleista dvidešimt aštuoniuose šalyse (lietuviškai pasirodė 2015 m.). Už literatūrinį meistriškumą, intelektinį užmojį, istorinį dabarties pojūtį ir empatišką veikėjų vaizdavimą S. Sem-Sandbergas apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, už kūrybinius nuopelnus nominuotas Šiaurės šalių tarybos literatūros premijai, „Independent Foreign Fiction Prize“ Didžiojoje Britanijoje, Jano Michalskio premijai Šveicarijoje. 2016 m. už romaną „Išrinktieji“ gavo prestižinę „Prix Médicis“ premiją Prancūzijoje.

Literatūros kritikai S. Sem-Sandbergo kūrybą apibūdina kaip tikros moralinės jėgos kupinus naratyvus. Pasak apžvalgininkų, autorius rašo ne tam, kad susitaikytume su praeitimi, o tam, kad pamėgintume suprasti tai, kas atrodo nieku gyvu neatleistina. Rašytojo kūriniams būdinga kone dikensiška veikėjų plejada ir kinematografiškai ryškios detalės.

Naujausias autoriaus romanas „V.“ – įkvėptas Georgo Büchnerio pjesėje „Voicekas“ pavaizduotų realių įvykių. Ši pjesė ne kartą pastatyta Lietuvos teatruose. Romanas pasakoja apie karų plėšomą Europą – žemynas trupa, nors jo gyventojai svajoja apie naują požiūrį į individą kaip į socialinę būtybę. Tai negailestinga pažeidžiamos žmogaus prigimties studija ir žvilgsnis į bedugnę, prarają, kuri pasak G. Büchnerio, glūdi kiekviename iš mūsų.

Romanas nominuotas Augusto premijai ir apdovanotas Švedijos nacionalinio radijo romano prizu („Sveriges Radios romanpris“ 2020).
Romaną spaudai rengia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.


Romano ištrauka

***

VOICEKAS (paslaptingai). Ar ponas daktaras kada regėjęs ką dvigubos prigimties? Kartą, kai saulė pakilo į patį dienovidį ir rodėsi, jog pasaulis užsiliepsnojo, į mane prabilo baisingas balsas!

DAKTARAS. Tas Voicekas, jam aiški aberacija.

VOICEKAS (iškėlęs pirštą į orą). Kempinės, ponas daktare. Štai, štai kur visa paslaptis. Ar esat matęs, kokiais raštais jos išsiraito ant žemės? Kad kas įmanytų juos perskaityti.

Georgas Biuchneris, Voicekas

***
I.
Tardomojo apklausa

Nuodugniai ištyrę paciento gyvenimą prieš sutrinkant jo psichikai, veikiausiai atrasime, jog smegenų ir kraujagyslių pažeidimus bus nulėmęs itin nedorybingas gyvenimo būdas, nesaikingumas ir moralinis nuosmukis.

Johannas Christianas Augustas Heinrothas, Lehrbuch der Störungen des Seelenlebens oder der Seelenstörungen und ihrer Behandlung (1818)
***
(Papjauk papjauk papjauk tą vustpalaikę papjauk te ji galą gauna!..)
***
Vėliau, per policijos apklausą, jis neįstengė prisiminti, iš kur tie žodžiai atėjo į galvą nei koks balsas juos ištarė, tik dievagojosi, kad staiga lyg kokia milžino ranka jį būtų stvėrusi už krūtinės ir trenkusi žemėn. O to smūgio jėgos būta tokios, kaip čia paaiškinus, tokios žadą atimančios, kad paskum rodėsi, lyg nieko nebūtų įvykę, lyg žodžiai būtų pasivaidenę. Tądien juodu su Johana turėję susitikti prie Funkenburgo. Tiksliau pasakius, jis nebuvo tikras, ar jie ką nors buvo sutarę. Kai juodu matėsi paskutinį sykį, Johana pati buvo pas jį užsukusi ir po ilgos pertraukos vėl jį glamonėdama kamantinėjo vieno miesto įgulos kareivio, kurį jis neva turįs pažinoti, vardo, o jis paklausęs, ar ji verčiau kurią dieną nesusitiktų su juo, – vakarai gi esą ilgi ir šviesūs. Tuomet Johana blykstelėjusi savo įkypomis vilkės akimis ir šyptelėjusi taip, kaip kažkodėl dažnai jam šypsodavosi, – šelmiškai ir kartu kiek švelniai, tarsi vaikui, – ir atsakiusi, jog su mielu noru. Tačiau tuo jų susitarimas ir baigęsis, aiškino jis dviem nesupratingai į jį dėbsantiems policininkams. Vienas buvo pliktelėjęs viršila, įsitaisęs už sunkaus ąžuolinio rašomojo stalo, o kitas – gerokai jaunesnis kolega, liesas ir gunktelėjęs. Protokolą rašė jaunesnysis, tačiau užuot miklinęs plunksną ratu suko nykščius ir nuolatos lyžčiojo lūpas, tarsi sunkiai tverdamas viename kambaryje su žmogumi, sučiuptu žvėriško nusikaltimo vietoje. V. nudelbė akis į savo rankas. Jos jau nebedrebėjo. Todėl, prabilo kiek patylėjęs, jis ir nudrožęs prie „Auksinės žąsies“ dar prieš vidudienį. Nes gerai nenuvokęs, ką juodu galiausiai susitarė, o iš jos nebuvo sulaukęs jokios žinios. Bet ten jos nerado. Nebuvo jos nei pas Varnekius, nei Sandgasėje, kur ji nuomojosi kambarį iš ponios Vognic. Matyt, buvo išsidanginusi jau paryčiais arba išvis nakvojusi ne namie; tada jis ir nusprendęs traukti tenai. Kur? – paklausė vyresnysis. Į Funkenburgą. Parko restoraną. Jei kartais ji būtų sumaniusi ten nukakti anksčiau, idant užimtų staliuką arčiau orkestro. Tačiau iš kelių pažįstamų, besitrinančių prie senosios užeigos, nugirdęs, jog tą rytmetį kažkas ją matęs žingsniuojant Briulės gatve parankiui su kareiviu Biotcheriu, o tą Biotcherį jau žinojęs iš anksčiau – aukštas ir drūtas vyriokas sveikai įraudusiais skruostais, šepetiniais ūsais ir žandenomis. Kelissyk buvo juodu matęs draugėj. Kartą Bosenso parke. Jis praėjęs visai pro šalį, nusprendęs nesisveikinti. Bet bene tiedviem rūpėjo? Vaikštinėjo susikibę už rankų, o Johana nenuleido nuo tojo akių ir eidama jam šypsojosi, bet visai ne taip, kaip šypsodavo jam, Voicekui, – tarsi vaikui ar neišmanėliui, – bet nuoširdžiai ar netgi, jis drįstų sakyti, gašliai, nes toji šypsena jam be jokios abejonės pasėjusi kažikokį nerimą ir vėliau, gal tą patį, o gal kitą vakarą ar net po kelių savaičių, šis išvirtęs į tokį pyktį ir neviltį, kad jis neatsispyręs pagundai apsilankyti pas ją Sandgasėje, nors ji šitai buvo griežtai užgynusi, ir tuosyk jis, suprantama, nežinojęs, ar ji vėl buvo su tuoju Biotcheriu ar su kuo kitu, bet to išsiaiškinti jam nepavykę, nes priešais duris išdygusi namų šeimininkė ponia Vognic su šluota ir nuvijusi jį laiptais žemyn, o Johana iškišusi galvą pro langą ir taip paleidusi gerklę, kad visas kvartalas skambėjo nuo jos dink man iš akių, Voicekai, dink iš akių; sudie, sudie!.. Čia viršilai trūksta kantrybė. Jį dominąs nusikaltimo įrankis. Ar Voicekas jį turėjęs jau eidamas į Funkenburgą, taigi dar prieš vidudienį? Ar jį įsitaisė supratęs, kad našlė Vust jį išmainiusi į tą kareivą, kaip ten jis? Kuo jis vardu? Paskutinis klausimas skirtas pavaldiniui; šis burbėdamas permeta akimis savo užrašus. Biotcheris, sako laižydamas lūpas. O gal ginklą jis įsigijęs dar anksčiau? Iš kur jį tokiu atveju gavęs? V. panarina veidą į delnus. Jis kaip gyvas negali suprasti, ko jiems taip rūpi tas ginklas. Bando paaiškinti tą kardo geležtę, apvyniotą oda, savo drobiniam maiše turėjęs seniausiai, bet tai tebuvusi nuolauža – daugiau nei pusė nuskilusi, trūkę net rankenos. Vadinasi, jis nusprendęs įvykdyti nusikaltimą, supratęs, jog našlė Vust netesėjusi žodžio ir išėjusi į pasimatymą ne su juo, o su anuo kareiviu, kaip ten jo vardas, Blechneri? Visai ne. Aš nenusprendžiau, taria jis kaip įmanydamas taikiau ir ramiau. Viskas jau buvo nuspręsta, jei viršininkas supranta. Pasijutau, lyg mane už krūtinės būtų sugriebusi kokia milžiniška ranka, o paskui viskas nuščiuvo lyg nieko nebūtų įvykę. Tik ant širdies stojo lengvumas, sako, nudūręs akis į rankas, sunertas ant kelių. Jos vėl pradėjo virpėti. Viršila irgi kurį laiką jas stebi. Gal vis dėlto grįžkime prie įvykio dienos, galiausiai prabyla, reikšmingai dirstelėjęs į savo kolegą. Taigi sužinojote, jog našlė Vust leidžia laiką su tuo kareiviu Biotcheriu, – kas nutiko paskui?

2020-08-22
Tags: