Trumpa teorinė kelionė į pragarą

Egzistuoja daugybė pragaro apibūdinimų, tačiau nė vienas jų netenkina. Nesigilinant į detales, juos visus galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pirma – pragaras, kur labai liūdna ir niūru, o gyventojai nuolankiausiai gailisi to, ką pridarė būdami gyvųjų pasaulyje. Tai melancholiko pragaras. Antroje kategorijoje pragaras, kuriame nusidėjėliai, keistu būdu atgavę gyvą, tai yra jaučiantį skausmą, kūną, patiria nesuskaičiuojamus žiauriausius kankinimus. Jie marinami badu, sušaldomi, panardinami į ledinį ar verdantį vandenį (bei kitokius skysčius), pjaustomi, kapojami, nulupami, luošinami, kepami, deginami ir pan. Tai sadisto pragaras. Trečiosios kategorijos, kurią pirmasis pasiūlė Emanuelis Swedenborgas, pragaras lyg ir niekuo nesiskiria nuo gyvenimo; po mirties nusidėjėliai nesupranta, kad jie mirė, ir tęsia tai, ką darė anksčiau: girtuokliai – geria, paleistuviai – paleistuvauja, žudikai – žudo, vagys – vagia ir t. t. Stebėtojui iš išorės, – jei jis sumanytų, sekdamas mūsų skandinavu, aplankyti tokį pragarą, – iš karto taptų aišku, kur atsidūrė: nors čia viskas atkartoja gyvenimą, bet veikiau yra parodija, farsas, apgailėtina dekadentinė kopija. Egzistavimas niekada nesibaigiančiame nuosmukyje. Iš nusidėjėlių sklinda smarvė, jie apsirengę skarmalais, kūnus dengia opos, jų namai – griuvėsiai. Bet jie patys to nemato ir nesupranta. Išeitų, kad pragarą pragaru gali pavadinti tik pašaliniai žmonės; būtent jie pateikia apibrėžimą, pomirtinį nusidėjėlių gyvenimą paversdami tikru pragaru – tai suvokimo pragaras, kai supranti, kad esi pragare. Jeanas-Paulis Sartre’as, iškėlęs mintį, kad „pragaras – tai kiti“, tokio posūkio aiškiai nenumatė, tačiau, pats to nenorėdamas, pataikė į dešimtuką. Šiame samprotavimo etape sutikime: pragaras – tai kiti.SKAITYTI DAUGIAU

PAULIUS LANTUCHAS: „MENAS AUKŠČIAU UŽ AUKSĄ“

Paulius Lantuchas – garbus, nagingas, visame pasaulyje pripažintas, tačiau nedaug aprašytas menininkas, prieš keturis dešimtmečius emigravęs iš Lietuvos. Artimesnė mudviejų pažintis prasidėjo sutikus jo jaunystės draugą, grafiką Edmundą Saladžių. Edmundas atvyko nešinas dideliu archyviniu aplanku, kuriame – puikios P. Lantucho graviruotų šautuvų nuotraukos, katalogas ir seno interviu iškarpos. Abu menininkai kitados studijavo Vilniuje, Dailės institute, troško pažinti Renesanso pasaulį (kuriame kūrėjas – gerbtina asmenybė, o jų darbais gėrimasi iki šiol), žavėjosi riteryste ir senųjų epochų ginklais. Pasidalinęs įžvalgomis ir prisiminimais, E. Saladžius palinkėjo sėkmės, o aš nėriau ieškoti spalvingos indėnų vasaros ir dar neatskleistų P. Lantucho kūrybos slėpinių…SKAITYTI DAUGIAU

Nariuotakojai mokosi meilės

Šįsyk Kristis vos spėjo. Niekad nemėgo vėluoti, bet šįvakar troleibuso vairuotoja netikėtai stotelėje išlipo kartu su keleiviais ir, kažkam paskambinusi, ėmė verkti. Kaire ranka remdamasi į strypą, ant kurio kabėjo troleibusų tvarkaraščiai, o dešiniąja laikydama telefoną, karštligiškai bėrė žodžius. Niekas iš troleibuso keleivių jos neragino. Sustingę kaip bažnytinės skulptūros, vyrai ir moterys pro langus sekė veiksmo eigą, tikėdamiesi, kad artėja finalas.SKAITYTI DAUGIAU

Grojantis ir žaidžiantis Leonidas Šinkarenka

Bičiuliai ir artimieji į jį kreipiasi, tardami Leo arba Lionia. Jei iš savo gyvenimo moters lūpų išgirsta ne mažybinę vardo versiją, žino, kad pateko nemalonėn… Tai atvirai, šiltai bendraujantis, tačiau tvarką ir punktualumą vertinantis perfekcionistas. Bene žymiausias Lietuvos džiazo bosistas, kompozitorius, grupių lyderis, festivalio „Nida Jazz Maratonas“ sumanytojas bei rengėjas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, Neringos miesto Garbės pilietis. Aistringas tenisininkas. Leonidas Šinkarenka.SKAITYTI DAUGIAU

Dešimto dešimtmečio Kauno (ir) šokio AURA

Birutė Letukaitė – viena žinomiausių šiuolaikinio šokio asmenybių Lietuvoje. Ir neabejotinai – viena ilgiausiai savo veiklą tęsiančių šio lauko atstovių. Jos iki šiol vadovaujamas Kauno šokio teatras „Aura“ greitai minės veiklos keturiasdešimtmetį (susibūręs 1980-aisiais, pirmą viešą koncertą surengė 1982-aisiais), o nuo 1989-ųjų vykstantis Tarptautinis moderniojo šokio festivalis, 2011-aisiais perkrikštytas į Tarptautinį šokio festivalį AURA, šįmet surengtas jubiliejinį – trisdešimtąjį – kartą. Mainantis šokėjams, vadybininkams, rėmėjams, tarptautiniams partneriams, vienintelė Letukaitė yra tai, kas nesikeičia.SKAITYTI DAUGIAU

Palankios sąlygos rūdyti. Palankios sąlygos gyventi

Teležinelės, parašytos ir išsiųstos bičiulėms ir bičiuliams kada tik užsigeidus, absoliučiai be privalomų progų Paukščiai ir žvėrys, medžiai ir gėlės, spalvos ir kvapai, vandenys ir dangūs, užrašyta ir nutylėta, sapnuota ir tikėta, šauktukai ir daugtaškiai, žiovavimai ir apsivertimai ant kito šono, apsiverkimai, mirktelėjimai ir glustelėjimai, pirštų galiukai ir nosių galiukai, eilėraščio gabaliukas ir torto gabaliukas, vynuoginė sraigė ir tau siunčiamas mano širdies mėnuo.SKAITYTI DAUGIAU

Editai Voverytei likimas šypsosi ir skauda fotografijų pavidalais

Kitais metais Edita Voverytė minės ketvirtą apvalią savo gyvenimo sukaktį. Lygiai pusę jo, nuo 2000-ųjų, ji yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Prieš 12 metų pasirinko emigrantės dalią. Dabar gyvena, dirba ir kuria Liverpulyje, bet sparnų nenuleido. Ją dažnai galima sutikti gimtajame Panevėžyje. Pastarąjį kartą, rugsėjo mėnesį, „Galerijoje XX“ buvo surengta E. Voverytės personalinė paroda „Autoportretai: sekretai“. Nuo jos ir atsispyrėme pokalbiui apie klajūnės menininkės gyvenimą ir kūrybą.SKAITYTI DAUGIAU

Asmeninės digresijos

(Iš Stanisławo Lemo pasisakymų) (apie televiziją) Turiu tik 25 satelitines programas. Lenkų televizijos nežiūriu, nes gydytojas man liepė tausoti sveikatą. Renkuosi anglų, vokiečių, prancūzų, daug rečiau – rusų televizijos programas. Yra kanalų, kuriais šį tą galima pamatyti. Tarp jų ir tie nekalti – CNN arba „Discovery“. Visa kita – trūkumas elementaraus pojūčio, kurį Herbertas pavadino skoniu. Iš pradžių yra žinios, kuriose daugybę kartų rodomi kruvini, po kokių nors avarijų likę žmonių palaikai, o po to staiga atsiranda kerinti mergina, aplieja didesnę ekrano dalį kečupu ir sako, kad už jį nėra nieko geresnio. SKAITYTI DAUGIAU

„KIAULĖS SAKMĖ“ – ŠEDEVRAS, NE VIENAM LEIDĘS DIDŽIUOTIS, KAD GIMĖ LIETUVIU

1992 m. kompaktinės plokštelės „Kiaulės sak­mė“ sutiktuvės Jaunimo teatre priminė tikrą misteriją: į sceną įvažiavo keptas paršiukas su degančiomis žvakelėmis, vynas – lyg kraujas – samstytas iš akvariumo, aktoriai rodė pantomimą, grafikas Vytautas Jurkūnas paišė paveikslus. Vyko ir prabangūs šokiai. Prabangūs tuo, kad pirmą ir paskutinį kartą Lietuvoje aukščiausios prabos muzikantai vakarėlyje grojo šokių muzikos šlagerius. Kino operatorius Algimantas Mikutėnas užsidegęs, įkvėptas reginio tada sakė: „Tokie dalykai dedasi! Reikia varyti, dirbti, kurti!“SKAITYTI DAUGIAU

Nuolat pradedančios dramaturgės užrašai

Kas yra teatras, savęs klausiu du kartus: sėdėdama priešais tuščią lapą, o paskui – priešais tuščią sceną. Tai gali būti aikštelė, kurioje jau sėdi žmogus. Jis tyli. Jis nežaidžia. Dar yra tuščias. Laukia, kol pasakysiu, koks tai bus žaidimas. Dramaturgija – natos, užduodančios žaidimo taisykles. Pačiame rašymo procese, jei tai ekstatiškas rašymas, sąmonės ir pasąmonės dalykų konsteliacija pavyksta kaip vientisas darinys, ir tik vėliau galima jį tyrinėti, stebėtis, kiek daug sluoksnių šis apima, kiek daug taškelių susieja. Režisuojant savo pačios pjesę, lygiai taip pat įdomu ją dekonstruoti ir vėl sudėti, tarytum tai būtų kito žmogaus kūrinys, kurio meninė užduotis nėra visiškai aiški, jau nekalbant apie idėją, svarbiausią mintį, prasmę.SKAITYTI DAUGIAU

Atvirkštinis Thomo Vinterbego būdas švęsti gyvenimą

Prisimenu, ką reiškia būti šešiolikos – grįžti namo ketvirtą ryto, uodžiant pavasario gėles, būti įsimylėjus ir apsvaigus nuo gėrimų. Tai visų džiaugsmų pradžia. Ir mes vis dar kažkodėl to trokštame. Thomas Vinterbergas Taip, Thomai, kiekvienas esame patyrę šį pakylėjantį jausmą, kai, brėkštant naujai dienai, besipinančiu baleto žingsneliu judant namų link, prisirpusias galvas lenkia vaivorai, palaikančiai akį merkia kelio ženklai, danguje sėkmę buria žvaigždės ir viskas, absoliučiai viskas atrodo įmanoma… „Dar po vieną“? Taip pavadintas naujausias tarptautinį pripažinimą pelniusio danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmas, jau spėjęs pavergti viso pasaulio ir Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ žiūrovų dėmesį. Tai pasakojimas apie keturis rutinoje pasiklydusius vidutinės amžiaus krizės ištiktus vyrus, apie jų girtus nuotykius ir brangiai kainavusį eksperimentą, savotiškai sugrąžinusį apetitą gyvenimui.SKAITYTI DAUGIAU

„KAUNO ŽYDAI“ – ŽVILGSNIS Į DAUGIATAUTĘ MIESTO ISTORIJĄ

Jau visai netrukus pristatysime naują knygą – „Kauno žydai“. Jos idėja užsimezgė kaip viena pirmųjų „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų. Sumanymas kilo iš poreikio atiduoti duoklę daugiatautei miesto istorijai, čia gyvenusiems kauniečiams ir sau. Sakau sau, nes be tų, kurie gyveno prieš mus, kūrė Kauną, ir mes būtume kitokie. Todėl tai bandymas pažinti ne tik savo miesto praeitį, tyrinėti jo DNR, bet kartu ir geriau pažinti save.SKAITYTI DAUGIAU

Bananas ir atsakomybė

Yra toks posakis – „dvi medalio pusės“. Kad ir kaip norėtum, abiejų niekaip negali parodyti vienu metu. Ką tos dvi pusės reiškia – kitas klausimas, labiau susijęs su dualistine žmogaus prigimtimi ar bet kokio objekto regimais bei neregimais aspektais. Štai ir mėnulis, nors maino fazes, parodydamas tai vieną, tai kitą skruostą, visai uždengdamas savo veidą ar atskleisdamas jį visu grožiu, vis tik turi žmogui niekada nematytą – tamsiąją – pusę. Jei, remdamiesi amžinu gūdžiausiuose mituose ir mūsų sąmonėje suformuotu juodos bei baltos supriešinimu, sakome, kad šviesioji yra geroji, o tamsioji – blogoji, tuomet nesunku įrodyti, jog būtent pastaroji labiausiai traukia ir vilioja.SKAITYTI DAUGIAU

VLADIMIRAS TARASOVAS: „MUZIKANTAS TURI SKAMBĖTI“

Su Vladimiru Tarasovu susitikome atnaujintuose Radvilų rūmuose, jo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos kolekcijos ir parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ išankstinio atidarymo išvakarėse. Penki šimtai ištisą meno epochą atspindinčių darbų, kauptų penkis dešimtmečius, rado nuolatinius namus, tapo matomi visuomenei. O štai paties menininko buveinėje – kiek ramiau negu Radvilų rūmuose, kur į ekspozicijos atidarymą suplūdo kultūros ir meno šviesuoliai, zujo žurnalistai ir svarbūs lankytojai, kuriems suteikta teisė parodą pamatyti pirmiesiems. Galima tik įsivaizduoti, kad kurdami šių darbų autoriai nesitikėjo oficialių galerijų sienų.SKAITYTI DAUGIAU

Socialinė distancija, arba Elkimės kaip suomių rašytojai

Pasakojimo teorija aiškina, jog literatūroje viskas yra kaip kine: kuo arčiau įvykių pasakotojas, tuo jie detalesni. Ir atvirkščiai – jei nuotolis didelis, detales keičia apibendrinimai, vadinamosios proto įžvalgos. Tad rašytojai yra pasmerkti būti bent kažkiek atsitraukę nuo tikrovės, apie kurią pasakoja. Bent jau tiek, kad nesugriautų savo šeimos ar santykių su draugais. Taip paprastai patariama kūrybinio rašymo mokymuose.SKAITYTI DAUGIAU

Aukščiausia operos klasė ir šaldytuvai

Operos dirigento ir režisieriaus santykis – vienas sudėtingiausių scenos ir muzikos menų istorijoje. Ne visi gali sutarti, o apie du dešimtmečius trunkančias kūrybines partnerystes vargu, ar dažnas yra girdėjęs. Dalia Ibelhauptaitė (D. I.) ir Gintaras Rinkevičius (G. R.) – viena iš retų išimčių. Jų ambicijos, užaugusios sėkmingai debiutuojant užsienyje, susitiko 2000 m. Trakų pilyje statytoje Giuseppe’ės Verdi’o operoje „Kaukių balius“. Tačiau tai nebuvo laiminga ir paprasta istorija, – veikiau sunkaus, bet kūrybinės laisvės pripildyto kelio pradžia. Apie ją ir esminius pasirinkimus statant alternatyvų „bohemiečių“ operos pasaulį išskirtinį duetą MO muziejaus ir „Vilnius City Operos“ (VCO) parodos „Iš tos operos“ atidarymo renginyje kalbino Julijus Grickevičius (J. G.).SKAITYTI DAUGIAU

Dedikacija lietuvių operos menui

Nusikelkime šimtą metų atgal, į tarpukario laikų Lietuvą – 1920-aisiais ji paskelbta demokratine respublika, įsigaliojo nauja Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija, Seimo pirmininko pareigas ėjo būsimasis prezidentas, krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko pirmoji komercinė radijo transliacija, suteikta rinkimų teisė moterims. Pasaulis vis dar bandė atsigauti po patirto šoko – Pirmojo Pasaulinio karo, o Lietuva, ką tik atgavusi nepriklausomybę, stengėsi kurti savąją valstybę.SKAITYTI DAUGIAU

Dvidešimtmetį trunkanti meistro paskaita

Lenkų teatro režisierius Krystianas Lupa (g. 1943) visoje Europoje garsėja ilgais, lėtais, regis, amžinybę trunkančių monologų pripildytais spektakliais. Tokiais, kurie kituose kontekstuose žiūrovų neretai pavadinami „per sunkiais“, „nuobodžiais“, „verčiančiais dirbti po darbo valandų“. Lupos atžvilgiu vargiai išgirsime ką nors panašaus. Jo pastatymai – vieni įdomiausių Senajame žemyne pastaraisiais dešimtmečiais kuriamų teatro darbų.SKAITYTI DAUGIAU

Žemiška, augališka, gailestinga. Keletas Nomedos Saukienės tapybos požymių

Kai „gyvai“ susipažinau su Nomeda, ji papasakojo istoriją, kaip savo gyvenamosiose Dusetose (tiksliau – jų „priemiestyje“ – Užtiltėje, nuo „metropolijos“ atskirtoje per Sartus tekančios Šventosios upės), visai šalia namų, prie kelio, bandė išsaugoti medžius. Kelininkai „valė“ ruožą prie Saukų sodybos, pažymėdami kelis pasmerktuosius ryškiais, fluorescenciškai oranžiniais taškais. Vakare tapytoja, slapstydamasi nuo pravažiuojančių automobilių šviesų, lyg kokia aštraus ir įtempto filmo herojė, tas nuosprendį ženklinančias dėmes trynė, šiūravo, brūžino žolių kuokštu, „apklijavo“ samanomis, žemėmis, šiaudais, pernykščiais lapais. Medžius Nomeda išgelbėjo…SKAITYTI DAUGIAU

Jonas Liniauskas: „Nė vienos srities autoriai savo teisių negina“

Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija, kuri jau ne agentūra, šiais metais švenčia veiklos 30-metį. Kas gi iš tiesų nutiko 1990-aisiais, kai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą lietuviai skubiai nusprendė susiburti į jų teisėms atsovaujančią organizaciją? Ar iki to laiko dailininkai, poetai, muzikai, architektai, fotografai ir kiti menininkai, mokslininkai, žurnalistai negalėjo apginti savo kūrinių autorystės?
SKAITYTI DAUGIAU