Laikas už horizonto, arba sugalvota fotografija

Ką bendro turi laikas ir šviesa? Nesileidžiant į samprotavimus fizikos temomis, lengva atspėti, kad meninės raiškos srityje tai – fotografija. Rinkdama būsimo pokalbio raktinius žodžius, neriu dar giliau: mėginu suprasti, kaip ir kodėl mano pašnekovo „chronos“ (kasdienis, judrus, kiekybinis laikas) tampa „kairos“ (amžinuoju, begaliniu, kokybiniu arba jutiminiu laiku). SKAITYTI DAUGIAU

ARTŪRAS MOROZOVAS: Karas yra laukimas

Jei prisimintume garsųjį Cicerono aforizmą „Žvangant ginklams įstatymai tyli“ (Inter arma enim silent lēgēs), tektų pridurti ir jo parafrazę: karo metu mūzos nutyla taip pat. Dėl pirmojo teiginio kažin, ar kas ginčytųsi – kaip bežiūrėtum, deja, teisingų, teisėtų, civilizuotų karų nebūna. O štai dėl bebalsių mūzų suabejočiau, kalbėdama apie karo fotožurnalistiką, ypač tais atvejais, kai nuotraukos iš konflikto zonų priverčia suklusti ir atsimerkti visuomenę, kai jos tampa meno parodų eksponatais.SKAITYTI DAUGIAU

SŪRUS VANDUO

Tai žymiojo fotomenininko ir literatūros kritiko bičiuliškų pokalbių fragmentai. Jų visumos publikacija dar prieš akis. Kalbėtasi Antano ir Rimos Sutkų namuose Alytaus gatvėje Vilniuje. Dažnai čia sutikdavau ir Antano dukrą Indrę, kuri, kaip ir Rima, padeda tvarkyti neaprėpiamą Sutkaus fotografijų archyvą. Teko matyti kai ką nematyta. Įsiterpdavo pasiguodimų dėl sveikatos, reagavimų į politikos bei kultūros įvykius (Sutkus viskuo tebesidomi), žinių apie įvairiose šalyse rengtas parodas (pokalbių laiku – Londone, Paryžiuje, Maskvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje), pelnytus prizus (Vokietijos fotografų sąjungos skiriamas tarptautinio garso Salomono prizas). Paklaustas, kas iš jo kūrybos dabar labiausiai traukia kitų šalių parodų rengėjus, Antanas atsakė, kad „kasdienybės archyvas“ – sovietmečio vaizdų ir veidų dabartinis pateikimas. Pagalvojau: tai socialinės esė, parašytos vaizdo kalba. Šiuo metu rūpinasi artėjančia paroda Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje ir paroda bei albumine knyga, kurią sumanė žinomas Vokietijos leidėjas. Publikacijoje minimi Antano Sutkaus albumai: „Retrospektyva / Retrospective“, Vilnius: Sapnų sala, 2009; „Lietuvos žmonės / People of Lithuania“, Kaunas Photography Gallery – Antanas Sutkus’ Archive, 2015.

Kuo dabar užsiimi, apie ką galvoji, kaip Tavo dienos atrodo?

Aš dabar sąžinės sąskaitas suvedinėju. Nelabai noriu su savo archyvu dirbti, tai su sąžine. Gal jau galėtų ir negraužt. Vis pagalvoju, kad labai seniai fotografuoju. Nuo pirmos knygos – „Vilniaus šiokiadieniai“ (kartu su Romualdu Rakausku) – penkiasdešimt metų. Mintys kokios tokio amžiaus žmogaus? Ką radom ir ką paliekam. Galvoju apie savąją fotografų kartą, kuri pradėjo lietuvių tapatybę teigti. Žinoma, tyliai, nujausdami, kaip ką daryti. Plito toks posakis, kad Sutkus, čia po vieno anų laikų saugumiečių „patvarkymo“, net girtas pribudęs žinojo, ką dainuoti: „Volga, Volga, matj rodnaja“. Žinojom, kas mūsų priešas, kaip elgtis ir, jeigu reikia, įtikti. Kentėdavom dažniausiai dėl liežuvio. Ir aš už šnekas atkentėjau. Ypač kai kolegų būrelyje prie vyno tarstelėjau, kad iš Lietuvos okupantų gal geriausi rusai. Pasiekė kagėbistų ausis. Teko užsičiaupt, ir ilgam. Su visokiom pasekmėm.

Antanai, kaip Tu dabar savo vaikystę matai – nuo patirčių ir metų kalno?

Psichologai, kai kalbama apie kokius nusikaltėlius, paprastai sako: „Jo vaikystė buvo sunki, jo nemylėjo“ ir tra-ta-ta. Mano vaikystė buvo laiminga. Mane mylėjo mama, seneliai, nors mama turėjo slapstytis, nedaug gyvenau kartu su ja.

Ar mama slapstėsi dėl tėvo likimo, ar dar kas nors buvo?

Ne viską aš žinau ir suprantu. Vokiečių okupacijos metais slapstėsi turbūt dėl tėvo. Jis buvo laisvamanis, kairiųjų pažiūrų, sovietų okupacijos talkininkai turbūt norėjo juo pasinaudoti. Bet komunistas jis nebuvo. Ir turbūt pradėjo suprasti, kas darosi. Atrodo, buvo spaudžiamas pasirašyti deportuojamųjų sąrašą, sakyti kalbą Spalio revoliucijos minėjime Zapyškyje. Tai 1940 metai, raudonieji jau Lietuvoje. Jis savo tėvui prasitaręs: „Aš pasakysiu jiems tokią kalbą, kad aiktelės.“ Ir mitingo dieną nusišovė.

O po karo mama, tai valytoja, tai skalbėja, turėjo slapstytis turbūt dėl patėvio. Gyveno ji tada lūšnoj Ežerėlyje, paskui barake. Kur vienas kambarys į keturias dalis antklodėmis perskirtas. Už vienos kas nors geria, už kitos mylisi. Senelis atėjęs kai pamatė, tai mane iš karto į Kluoniškius pasiėmė. Ten tekėjo mano vaikystė. Senelį tėčiu vadinau.

Apie patėvį. Čia karo metai, aš mažas buvau. Sunku atsirinkti, ką prisimenu, kas – girdėti pasakojimai. Lietuvos laikais jis buvo karininkas. Nacių okupacijos metais, kaip suprantu, perėjo vokiečių pusėn. Ir ne šiaip sau karininkas. Prašmatnus butas Kaune, puikūs antikvariniai baldai. Kai aš ten pasirodydavau, mama mane, pasak patėvio, „bolševikų benkartą“, nuo jo slėpdavo. Girdėjau pasakojant, jog vokiečiai patėvį kartą išsivežė reikšmingo pokalbio. Grįžęs pasakė, kad Lietuvos karininko garbė neleidžia daryti to, ką jie liepia. Netrukus jį išsivedė gestapininkai, ir čia žinios baigiasi. Tikriausiai vokiečiai jį „patvarkė“.

*
Ar galėtum sakyti, kad Tavo sukurtus vaizdus kaip nors yra paveikę vaikystėje matyti gamtovaizdžiai?

Viskas veikė. Net ir tai, kokia vandens temperatūra Nemune pusę šešių ryto. Kas aplink Zapyškį? Kloniai. Labai įspūdingas vaizdas nuo kalno. Bažnyčia matyti, toliau Nemunas. Sėdi, žvalgaisi pavasarį, kai potvynis, plaukia nameliai, gaidys ant stulpo gieda. Kartais pagalvoju, kad šie įspūdžiai paskui skatino fotografuoti iš „aukštų taškų“. Nuo Vilniaus stogų. Iš sportinių lėktuvų, malūnsparnių. Nesakau, kad tai buvo didelis menas, bet norėjau parodyti gražiąją Lietuvą. Išleidau tokių albumų, jie plačiai paplitę.

Tavo retrospektyviniame albume yra keletas puikių fotografijų, kai Tau penkiolika, šešiolika metų! Iš kur fotoaparatas?

Trys tada svarbiausi mano daiktai: radijas, dviratis ir fotoaparatas. Iki „Liubitelio“, atrodo, dar kažkoks buvo. Radijo, tų laisvųjų balsų, labai norėjau klausytis. Ir knygas skaityti. Sirgau tuberkulioze, reikėjo daug gulėti. Tai skaičiau ir skaičiau – visą lietuvių ir ne lietuvių klasiką, net geltonąją literatūrą. Pilyponį.

Kaimo vaikas, darantis visa tai, ką dabar pasakoji, – kas jį pašaukė?

Didžiulis pažinimo alkis. Mes, kalbu apie savo vienmečius, su kuriais vėliau susitikau Vilniuje, universitete, – mes buvom alkani pažinimo. Valgyti irgi neturėjome, bet tas kitas alkis buvo stipresnis. O literatūra ypač traukė.

*
Esame daug kalbėjęsi apie Tavo veiklos metodus, kai steigei Lietuvos fotomenininkų organizaciją, kai buvai lyderis, – apie bendravimą su aukštais partiniais pareigūnais, be kita ko, su jų žmonomis. Kai reikėdavo ką nors laimėti organizacijai arba kurį nors kolegą gelbėti. Kartą prasitarei, kad vienam valdžios vyrui esi pasakęs: „Ačiū, man nieko nereikia.“ Ir taip užsitikrinęs paramą. Kam tą legendinę frazę ištarei?

Nikolajui Dybenkai. [Jis buvo LKP CK antrasis sekretorius 1978–1986 m. – V. S.] Nunešiau jam savo naują albumą. Paskyrimą užrašiau. Išgėrėm. Jis turėjo, ir aš buvau atsinešęs gero viskio. Įkaitom. Jis ir sako: „Predstavj, čto ja carj“. Supranti, kad viskas rusiškai. „Įsivaizduok, kad aš caras. Prašyk, ko tik nori, bus padaryta.“ Tada ir pasakiau, kad ačiū, man nieko nereikia. O toliau kalbas pavyniojau apie tai, kad mus, fotografus, sunkiai į užsienį leidžia. „Žinote, ką, suteikite mums galimybę savo darbą dirbti.“ Šitas mano pasišnekėjimas, kaip man dabar atrodo, buvo vienas iš naudingiausių. Kol Dybenka buvo valdžioje, tol mūsų organizacijos ir manęs niekas „nelaužė“.
*

Iš 2016 12 28 pokalbio, kuriame dalyvavo Sutkaus bičiulis kunigas Julius Sasnauskas. Paklausiau jo, ką mano apie tą metą, kai Antanui teko bendrauti su sovietiniais pareigūnais, ir gert kartu, ir kai ką nutylėt, ir sakyti, kas pageidauta.

Julius Sasnauskas. Kiekvienas žmogus turi savo likimą.

Kartu su bendraminčiais, daug negalvodamas, lyg ir savaime, savo darbais ir kūriniais visgi skiepijau lietuviškumą.

Yra kitų dalykų. Žmogiškumas, kuris krikščionišku požiūriu labai svarbus. Gal svarbiau nei lietuviškumas. Reikia skaityti pasakas, dainas dainuoti, ir bus daugiau naudos.

Kai vadina mus sovietiniais… Nesijaučiu esąs sovietinis. Esu subrandintas močiutės ir senelio, pas kuriuos ilgai gyvenau, mentalitetų. Uršulė Kudirkaitė ir Vincas Urbonavičius. Močiutė buvo giliai tikinti ir mane už čiuprynos [pakarpos – red.] prie Dievo vedė.

Kai dar Mindaugo gatvėj gyvenai. Ir buvo tau blogai. Tą vakarą sėdėjai, galvą lingavai ir vis kalbėjai: „Kodėl jie mums tikėjimą atėmė?“ Užsitęsia tokie periodai. Bet žmogus grįžta.
Tavo nuotraukose nieko nebūtų, jei neturėtum savy. Gal primityviai galvoju apie fotografiją. Bet vis tiek jos yra atšvaitas to, kas žmogaus viduj. Sielos, kuri išugdyta. Mes visi prisirenkam klaidų, cinizmo per gyvenimą. Ir tų tarybinių nuodėmių kiti prisirinko. Kvailiausia, kai kas nors pradeda vaidint, kad nieko tarsi nebuvo. Arba daryt komediją iš to, kas nebuvo komedija.
*
Papasakok apie fotografiją „Maratonas Universiteto gatvėje“ (1959). Matau ją kabančią tarp kitų svarbesnių ir Tavo darbo kambaryje, kuriame kalbamės.

Populiari. Štai ir dabar jos prašo albumo ar katalogo viršeliui. Švedai, atrodo.

Fotografavau studijų metais Vilniaus universiteto bendrabutyje, vadintame Stuokyne. Jame gyveno mano draugų, tarp jų ir Vitas Žvirdauskas, vėliau rašytojas. Bet iš tiesų tai ėjau pas Ireną F. Graži buvo! Tada vos neapsiženijom.

Maratonas Vilniaus gatvėmis buvo iš tiesų. Irena stovėjo persisvėrusi balkone. Aš kybojau atsispyręs į tą patį balkonėlį. Vyrai apraišiojo mane virvėmis ir laikė iš dviejų pusių. Minutę kitą. Būtų kuris paleidęs netyčia – šakės lietuvių fotografijai…

Nelengva pasakoti. Ireną aš palikau, tenka sakyti – išdaviau. O buvo meilė ir aistra. Žinau, kad Irena ištekėjusi už muzikanto, turi sūnų. Po daugybės metų paskambino iš Prancūzijos. Turbūt dėl to, kad kalbėjau apie tą fotografiją ir apie ją televizijos laidoje, dienraštis „Kauno diena“ šią laidą perpasakojo.

Dabar apie „Pionierių“.

Mudu su Birute Mackonyte [žurnalistė, vėliau rašytoja – V. S.] buvome komandiruoti į Ignaliną. Padaryti fotoreportažo apie žvejus. Padarėm. Antryt atsikėliau pavaikštinėti, aparatus pasiėmiau. Matau, vaikai su gėlėmis eina. Rugsėjo pirmoji! Einu ir aš su jais į mokyklą. Tik žiūriu – vaikas tėvo rankos įsikibęs. Žvilgt į kitą pusę – pionierius. Dar tokia mama, juodai apsirengusi.

Tai žymioji nuotrauka „Tėvo ranka“ – iš tos pačios mokyklos?

Vis klausinėji apie fotografavimo paslaptis. Tai matai, dešimt penkiolika minučių, ir jau turiu. Du kadrus, apkeliavusius pasaulį. Priskirtus, pasak kritikų, „humaniškai fotografijai“. Ar čia ne Dievo ranka? Nedariau jokių variantų, vieninteliai kadrai.

Girdėjau, kad dėl to „Pionieriaus“ turėjai bėdų.

Tarptautinėje parodoje Italijoje ši nuotrauka gavo Michelangelo d’Oro prizą.

Parodžiau Marinai Bugajevai, „Sovetskoje foto“ vyriausiajai redaktorei. Ji išspausdino tame žurnale. Ir prasidėjo! Karo veteranų, pensininkų laiškai vienintelės partijos Centro komitetui. Pionierius turi būti ryžtingas, šypsotis, o čia… „Kakoj tut pionier, čto za Solženicyn pojavilsia fotografičeskij?“ („Koks čia pionierius, kas per fotografinis Solženicynas?“ – rus.)

Bugajevą iškvietė į Centro komitetą. Pasisekė, kad ją iškvietusio skyriaus viršininkas buvo jos jaunystės draugas ir šiaip supratingas žmogus. Bugajevai pavyko apginti mane. Ir save, žinoma. Ji tik paprašė manęs tos nuotraukos kurį laiką neskleisti plačiai.

Turbūt supratai, kad su Bugajeva buvau pažįstamas, yra tekę ją pašefuoti, kai lankėsi Lietuvoje. Ir kitus naudingus maskviečius kviesdavom pasisvečiuoti, deramai priimdavom, o jie padėdavo Lietuvos fotografams, kai prireikdavo.

*
Kai su Tavim kalbu, noriu suprasti jūsų, fotografijos meno žmonių, „paukščių kalbą“. Skirmantas Valiulis sako įsiminęs Jano Bułhako imperatyvą „reikia stebėti šviesą“. Ką tai reiškia? Gal kažką mistifikuojate?

Fotografija yra šviesoraštis. Rašau šviesa. Gera šviesa, gerai krinta ant veido, sumoduliuoja.

Dabar jau nemoku šviesoraščio. Beveik nefotografuoju. Šiandien skelbiama, kad fotografijai svarbiausia konceptualumas. Idėja. Ir kad būtų kitoniškai. „Linksmųjų ir išradingųjų klubas“ – taip vadinu šią kryptį. „Pagauk kampą“ meniškesnė kryptis, nes daugiau improvizacijos.

O nusiteikimui fotografuoti visų pirma žmones – ar galėjo turėti reikšmės tavo nuolatiniai skaitymai, ne bet kokios literatūros, o egzistencialistų, pavyzdžiui?

Turėjo, net labai. Literatūra vedė mane ir prie muzikos, vaizduojamojo meno, tapybos. Jau sakiau apie pažinimo alkį. Nuo studijų pradžios pradėjau bendrauti su dailininkais Rimtautu Gibavičium, Ričardu Vaitiekūnu, Petru Repšiu. Draugavom, kalbėjomės, domėjomės viskuo, albumus pirkom, važinėdavom į spektaklius.

Kodėl tiek daug vaikų Tavo fotografijose?

Jie be kaukių. Nepagadinti. Jų veiduose – troškimas pažinti. Jie svajoja. Užkariauti viską šiame pasaulyje. Gal ir aš kaip vaikas.

*
Kokia Sutkaus populiarumo paslaptis ar priežastis? Suprantu, kad atsakinėti į tokį klausimą turi kiti – vertintojai, tyrinėtojai. Bet kaip Pačiam atrodo?

Gerai nežinau. Plinta fotografijos, albumai, knygos, rengiamos parodos, leidžiami katalogai. Esu kviečiamas, kalbinamas. Nuotraukos tarptautiniuose aukcionuose, žinios apie jų kainas, premijos… Kartais pagalvoju, kad esu populiaresnis ir paklausesnis ne Lietuvoje, o pasaulyje. Brazilijoje tai iš viso…

Darbai, veikla, kontaktai, draugystės. Esu girdėjęs iš pasaulinių autoritetų: „Antanai, tu draugauti moki.“ Aš tikrai nuoširdžiai draugauju. Ir ačiū pasakau iš širdies.

Kai apie meno žmones kalbama, kartais ištariamas žodis „legenda“. Legenda mano neprasta.

Kaip ji atsiranda?

Ant kraujo. Neatsiranda vien iš kūrybos ir gerų darbų. Ir iš klaidų, visokių atsitikimų atsiranda. O buvo jų, pasakojimai apie daug ką paplitę.

*
Iš ankstesnių mudviejų pasišnekėjimų prisimenu Tavo pasakojimą, kad, kai buvai krikštijamas, pasakei „sūrus vanduo“.

Taip ir buvo. Pasakiau, kai vandeniu apipylė. Tėvas, jei pameni, buvo laisvamanis, tai krikštijo mane jau ūgtelėjusį, po tėvo mirties.

Man įsmigo į atmintį kaip kokia metafora. Tavo gyvenimo. Tas sūrus vanduo.

Philipp Meuser. Belaukiant Bujano

Naujausias jauno vokiečių fotografo Philippo Meuserio (g. 1986) meninis projektas – serija „Belaukiant Bujano“ (Waiting for Buyan, 2018) – ne tik atskleidžia autoriaus kūrybinius ieškojimus. Jis pažadina žiūrovų aistrą tyrinėti, leistis į keistą pažintinę ekspediciją – atrasti mitinę Bujano salą, vakarų slavų mitologijoje apipintą legendomis ir prilyginamą kone Atlantidai: ji neva prapuola arba atsiranda per potvynius ir atoslūgius.SKAITYTI DAUGIAU

Homo Vikšraitis

Rimaldas Vikšraitis yra lietuvių fotografijos problema. Iš tiesų ne tik lietuvių, o plačiau – Vidurio Europos. Vikšraitis – tai nesuprastas keistuolis, amžinas autsaideris, nepaklusnus ekscentrikas. Paprasčiau jį atmesti ir marginalizuoti, nei suprasti. Lengviau šaipytis iš aukšto, nei pažvelgti iš autoriaus siūlomos perspektyvos.SKAITYTI DAUGIAU

Julija Goyd. Išrengtas nuogumas

Juliją Goyd, jau dešimt metų Berlyne gyvenančią fotografę, pasaulis yra pripažinęs – jos darbai pateko į garsią meno istoriko ir leidėjo Peterio Weiermairo nuogo kūno fotografijos tarptautinę antologiją „The Naked & The Nude“ („Nuogieji ir nuogumas“, 2013), kurioje pristatomi tarptautinę šlovę pelnę fotografai. Tačiau, nors ir išgarsėjusi svetur, J. Goyd teigia esanti lietuvė, net jei jos šeimos šaknys ir siekia gerokai plačiau.SKAITYTI DAUGIAU

Mindaugas Kavaliauskas. Skrydžių kolekcionieriai

Mindaugas Kavaliauskas Lietuvoje žinomiausias kaip kasmetinio fotografijos festivalio „Kaunas Photo“ organizatorius ir kuratorius, tačiau, lyg to būtų maža, jis ne tik Kaune nuolat suburia fotografus iš įvairių pasaulio šalių, bet ir pats yra ne vienoje Lietuvos bei užsienio galerijoje ir bienalėje pristatytas fotomenininkas, kurio bibliografijoje – keli solidūs albumai, apdovanojimų lentynoje – namuose ir svetur pelnyti įvertinimai, o personalines parodas galima skaičiuoti dešimtimis. SKAITYTI DAUGIAU

NePeršaunama sėkmės liemenė

Reikia turėti drąsos, – pirmoji mano mintis perskaičius laišką, įkritusį į „Nemuno“ pašto dėžutę: „Šiuo metu sėdžiu oro uoste pakeliui į Kabulą, Afganistano sostinę. Į šią šalį vykstu jau antrąjį kartą. Galbūt jus sudomintų pasakojimas – fotoreportažas iš šios mažai kam žinomos šalies.“ Susimąsčiau ne apie drąsą pasiūlyti savo kūrybą (nors pastarosios kartais pritrūksta talentingam jaunimui). Suintrigavo ir nustebino jaunos fotomenininkės, merginos (!) ryžtas vykti į konfliktų karštinės vis dar krečiamą tolimą kraštą. Netrukus nuostabą sustiprino suvokimas, jog fotoreporteriui maža įveikti savo baimes – reikia aklo tikėjimo, kad esi gimęs su „sėkmės marškinėliais“, kurie lyg neperšaunama liemenė saugo nuo laisva valia pasirinktų iššūkių pasekmių. Šis drąsos ir laimingo atsitiktinumo leitmotyvas, skaitant Vaivos reportažą apie afganų kultūrą, parengtą specialiai „Nemunui“, lydės nuolat.SKAITYTI DAUGIAU

Vilties paieškos pelenuose

Gėlėti tankai

Iranietė menininkė Neda Taiyebi atvyko į Kabulą prieš dvejus metus, kaip tik tada, kai ten lankiausi pirmą kartą, ir mes susipažinom. Mano akimis, ji – tikra hipsterė, koučserfinanti Afganistane, o tai yra tikrai nesaugu. (Couchsurfing – keliavimo būdas, kurį praktikuoja keliautojų bendruomenė, suteikianti prieglobstį visiškai nepažįstamiems atvykėliams savo namuose). Neda ėmė tapyti ant apleistų tankų ir tankečių, kuriuos paliko sovietų kariniai daliniai, pasitraukdami iš Afganistano. Kabulo priemiesčiuose yra šimtai jų, tapusių vietiniams vaikams mėgstamiausia žaidimų vieta. Beje, karinė technika – šių vaikų kasdienybė. Jie netgi mokykloje mokomi skaičiuoti, pasitelkiant militaristinius pavyzdžius, – šautuvus, bombas ar kitą amuniciją, vietoj europiečiams įprastų obuoliukų: kiek bus dvi plius dvi granatos?.. Afganų berniukai be jokių kliūčių randa senų ginklų, karinės technikos, todėl N. Taiyebi, norėdama sušvelninti karo pojūtį, dažo tankus ryškiomis, šviesiomis spalvomis, dekoruoja gėlėmis – tokia mergaitiška ornamentika mažiau patraukli berniukams.SKAITYTI DAUGIAU