Prieš daugiau nei šimtą metų oro akrobatai buvo pristatomi kaip skraidantys žmonės. Juos taip pavadinti tiktų ir šiandien. Žiūrovai šių artistų judėjimą ore visuomet stebi įsitempę, pilnomis pasigėrėjimo akimis. Raumenų jėga ir lengvas grakštumas po cirko kupolu dar nuo XIX a. traukia tiek vaikus, tiek suaugusius. Mūsų dienomis oro akrobatika – viena ryškesnių šiuolaikinio cirko formų Baltijos regione, tad pravartu artimiau susipažinti su jos specifika. Iš tolesnio pokalbio su Izabele Kuzelyte (I. K.) bei Lizeth Wolk (L. W.) aiškėja, kad, kaip ir kitos fizinės praktikos, aptariama disciplina reikalauja aukšto fizinio pasirengimo, tačiau rizika, rodosi, čia gerokai didesnė. Taip pat darosi akivaizdu, jog cirkas neturi sienų: Baltijos šalys – tik viena jo menininkų „žaidimo aikštelių“.

Izabelė Kuzelytė – jaunosios kartos Lietuvos šiuolaikinio cirko artistė. Oro akrobatė virvės discipliną studijavo FLIC cirko mokykloje Turine, Italijoje. Šiuo metu ji dirba prie kelių spektaklių, vienas kurių – „How A Spiral Works“ [„Kaip veikia spiralė“] – kuriamas kartu Latvijos menininkais. Tai šiuolaikinio šokio ir cirko jungties pavyzdys. O štai monospektakliu „Life of Creatures“ [„Būtybių gyvenimas“] atlikėja siekia parodyti inovatyvius cirko instrumentų panaudojimo būdus.

Oro akrobatė Lizeth Wolk – pirmosios Estijos šiuolaikinio cirko trupės „Big Wolf Company“ įkūrėja, Baltijos šiuolaikinio cirko parodos EPICIRQ organizatorė. Ji specializuojasi lanko disciplinoje, tačiau išmano ir daugybę kitų cirko technikų. Pastaruoju metu Lizeth kartu su Lat­vijos cirko menininku Aleksey’umi Smolovu vysto projektą „Not to be mentioned“ [„Neminėti“], kuriame kalba apie vienišus tėvus ir tokių tėvų vaikus, kaip jie žvelgia į santykius ir kaip vaikystė paveikia mūsų požiūrį į meilę bei romantinius partnerius.

Labai įdomu, kuo jus patraukė oro akrobatika? Kas paskatino savo laiką ir jėgas skirti šiuolaikinių šios disciplinos formų paieškai?

I. K.: Cirku susidomėjau jau mokykloje, tačiau tuo metu mano akį pagavo sporto, tiksliau – gimnastikos, forma ore. Rūpėjo ir šokis, o penkiolikos atradau oro akrobatiką ir ją praktikuoju iki šiol. Pamenu, savaitgaliais su šeima žiūrėdavome LRT transliacijas iš užsienio trupių pasirodymų, o kai tik atsirado galimybė cirko užsiėmimus išbandyti Vilniuje, išsyk nuėjau.

L. W.: Pirmasis susitikimas su cirku įvyko gana atsitiktinai, draugių dėka. Susipažinau su Grete Gross ir Maarja Roolaht [Estijos cirko menininkės], kurios jau lankė cirko studiją „Folie“. Iki tol užsiėmiau muzika – devynerius metus grojau fleita, klarnetu, mažai sportavau. Cirke nebuvau ypač talentinga, galbūt tik šiek tiek lanksti. Bet pasilikau ten dėl bendruomenės, priklausymo jausmo. Tai buvo nekonkurencinga aplinka: jokio spaudimo varžytis, žūtbūt siekti pirmos vietos. Atrodė, kad svarbiausia – tavo kūrybiškumas, tai, kiek pats pasistūmėjai pirmyn. Jaučiu cirkui didelę aistrą, kaip ir karjeros pradžioje, jei ne didesnę. Mane visada žavėjo ribų įveikimas, sugebėjimas vienus ar kitus dalykus išreikšti gana neįprastu būdu, pasakoti judesiu. Dalį savo profesinio gyvenimo paskyriau šiuolaikinio cirko kūrinių pristatymui, su komanda organizuojame Baltijos šiuolaikinio cirko parodą, vežame užsienio pasirodymus Estijos publikai, nors kartais atrodo, kad tai niekam nerūpi…

Kas buvo ir yra svarbiausi jūsų mokytojai?

I. K.: Iš cirko dramaturgo Roberto Magro daug sužinojau apie šio meno pritaikymą kūryboje bei patį jos procesą. Taip pat reikšmingą vaid­menį atliko kiniško stulpo ir akrobatinio šokio disciplinų dėstytojas Samuelis Oliveira – entuziastingas pedagogas su puikiomis mokymo technikomis.

L. W.: Man teko garbė oro akrobatikos bei visų kitų įmanomų žinių semtis pas nuostabųjį Jukką Junttį iš Suomijos. Jaunystėje sutikau geriausius mokytojus, kokių tik gali tikėtis cirku susižavėjęs paauglys. Kalbant apie kūrybą, esu dėkinga Kazimirui Kolesnikui [choreografas, šokėjas, fizinio teatro aktorius, jungiantis šokį ir cirką], skatinusiam plėtoti beprotiškas idėjas, palaikiusiam mano ilgokas savo stiliaus paieškas. Karjeros / gyvenimo klausimais labai pagelbėjo Grete’ė Gross („Big Wolf Company“ bendraįkūrėja), išmokiusi mane apie draugystę bei paramą, manau, be jos mano pasaulis būtų kitoks; mama, kurios dėka tvirtai stoviu ant kojų ir gebu valdyti finansinę šios nenuspėjamos profesijos pusę; taip pat Eero Druus bei Terje’ė Bernadt, sugebėję susidoroti su manimi paauglystėje.