fbpx

Dr. GoraParasit kūryba – negyvenama sala, kurioje pabūti kviečiamas žiūrovas

Kalbino Greta Dainytė

Gintarė Minelgaitė-Duchin – teatro ir eksperimen­tinio kino režisierė, dėstytoja, metodologė bei dizainerė, dar žinoma Dr. GoraParasit slapyvardžiu. Išvardyta veiklų aibė nėra vien besvoriai žodžiai, nugulantys gyvenimo aprašyme, siekiant sukurti dirbtinį įspūdį. Tai autorė, kuri tvirtai neša savitos vizijos vėliavą: performatyvią, neįprastos formos, provokuojančią ir, be abejo, nepriekaištingai estetišką. Dėl darbuose juntamo ryškaus multikultūriškumo prieskonio, Gintarę galima laikyti pasaulio piliete. Režisūrą ji studijavo Karališkojoje centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje (Royal Central School of Speech and Drama) Londone, o JAV žymiajame meno ir humanitarinių mokslų centre „The Watermill“ rezidavo kaip menininkė. Šios rezidencijos metu daug dirbo su postdraminio teatro guru Robertu Wilsonu. Ir tai – tik keletas įstaigų, lėmusių G. Minelgaitės-Duchin kūrybinio kelio kryptis. Kviečiu artimiau susipažinti su viena ryškiausių tarpdisciplininio meno autorių Lietuvoje.Daugiau

IZABELĖ KUZELYTĖ IR LIZETH WOLK. DIALOGAS SU KŪNU

Kalbino Monika Citvaraitė-Lansbergienė

Prieš daugiau nei šimtą metų oro akrobatai buvo pristatomi kaip skraidantys žmonės. Juos taip pavadinti tiktų ir šiandien. Žiūrovai šių artistų judėjimą ore visuomet stebi įsitempę, pilnomis pasigėrėjimo akimis. Raumenų jėga ir lengvas grakštumas po cirko kupolu dar nuo XIX a. traukia tiek vaikus, tiek suaugusius. Mūsų dienomis oro akrobatika – viena ryškesnių šiuolaikinio cirko formų Baltijos regione, tad pravartu artimiau susipažinti su jos specifika. Iš tolesnio pokalbio su Izabele Kuzelyte (I. K.) bei Lizeth Wolk (L. W.) aiškėja, kad, kaip ir kitos fizinės praktikos, aptariama disciplina reikalauja aukšto fizinio pasirengimo, tačiau rizika, rodosi, čia gerokai didesnė. Taip pat darosi akivaizdu, jog cirkas neturi sienų: Baltijos šalys – tik viena jo menininkų „žaidimo aikštelių“.

Izabelė Kuzelytė – jaunosios kartos Lietuvos šiuolaikinio cirko artistė. Oro akrobatė virvės discipliną studijavo FLIC cirko mokykloje Turine, Italijoje. Šiuo metu ji dirba prie kelių spektaklių, vienas kurių – „How A Spiral Works“ [„Kaip veikia spiralė“] – kuriamas kartu Latvijos menininkais. Tai šiuolaikinio šokio ir cirko jungties pavyzdys. O štai monospektakliu „Life of Creatures“ [„Būtybių gyvenimas“] atlikėja siekia parodyti inovatyvius cirko instrumentų panaudojimo būdus.

Oro akrobatė Lizeth Wolk – pirmosios Estijos šiuolaikinio cirko trupės „Big Wolf Company“ įkūrėja, Baltijos šiuolaikinio cirko parodos EPICIRQ organizatorė. Ji specializuojasi lanko disciplinoje, tačiau išmano ir daugybę kitų cirko technikų. Pastaruoju metu Lizeth kartu su Lat­vijos cirko menininku Aleksey’umi Smolovu vysto projektą „Not to be mentioned“ [„Neminėti“], kuriame kalba apie vienišus tėvus ir tokių tėvų vaikus, kaip jie žvelgia į santykius ir kaip vaikystė paveikia mūsų požiūrį į meilę bei romantinius partnerius.

Labai įdomu, kuo jus patraukė oro akrobatika? Kas paskatino savo laiką ir jėgas skirti šiuolaikinių šios disciplinos formų paieškai?

I. K.: Cirku susidomėjau jau mokykloje, tačiau tuo metu mano akį pagavo sporto, tiksliau – gimnastikos, forma ore. Rūpėjo ir šokis, o penkiolikos atradau oro akrobatiką ir ją praktikuoju iki šiol. Pamenu, savaitgaliais su šeima žiūrėdavome LRT transliacijas iš užsienio trupių pasirodymų, o kai tik atsirado galimybė cirko užsiėmimus išbandyti Vilniuje, išsyk nuėjau.

L. W.: Pirmasis susitikimas su cirku įvyko gana atsitiktinai, draugių dėka. Susipažinau su Grete Gross ir Maarja Roolaht [Estijos cirko menininkės], kurios jau lankė cirko studiją „Folie“. Iki tol užsiėmiau muzika – devynerius metus grojau fleita, klarnetu, mažai sportavau. Cirke nebuvau ypač talentinga, galbūt tik šiek tiek lanksti. Bet pasilikau ten dėl bendruomenės, priklausymo jausmo. Tai buvo nekonkurencinga aplinka: jokio spaudimo varžytis, žūtbūt siekti pirmos vietos. Atrodė, kad svarbiausia – tavo kūrybiškumas, tai, kiek pats pasistūmėjai pirmyn. Jaučiu cirkui didelę aistrą, kaip ir karjeros pradžioje, jei ne didesnę. Mane visada žavėjo ribų įveikimas, sugebėjimas vienus ar kitus dalykus išreikšti gana neįprastu būdu, pasakoti judesiu. Dalį savo profesinio gyvenimo paskyriau šiuolaikinio cirko kūrinių pristatymui, su komanda organizuojame Baltijos šiuolaikinio cirko parodą, vežame užsienio pasirodymus Estijos publikai, nors kartais atrodo, kad tai niekam nerūpi…

Kas buvo ir yra svarbiausi jūsų mokytojai?

I. K.: Iš cirko dramaturgo Roberto Magro daug sužinojau apie šio meno pritaikymą kūryboje bei patį jos procesą. Taip pat reikšmingą vaid­menį atliko kiniško stulpo ir akrobatinio šokio disciplinų dėstytojas Samuelis Oliveira – entuziastingas pedagogas su puikiomis mokymo technikomis.

L. W.: Man teko garbė oro akrobatikos bei visų kitų įmanomų žinių semtis pas nuostabųjį Jukką Junttį iš Suomijos. Jaunystėje sutikau geriausius mokytojus, kokių tik gali tikėtis cirku susižavėjęs paauglys. Kalbant apie kūrybą, esu dėkinga Kazimirui Kolesnikui [choreografas, šokėjas, fizinio teatro aktorius, jungiantis šokį ir cirką], skatinusiam plėtoti beprotiškas idėjas, palaikiusiam mano ilgokas savo stiliaus paieškas. Karjeros / gyvenimo klausimais labai pagelbėjo Grete’ė Gross („Big Wolf Company“ bendraįkūrėja), išmokiusi mane apie draugystę bei paramą, manau, be jos mano pasaulis būtų kitoks; mama, kurios dėka tvirtai stoviu ant kojų ir gebu valdyti finansinę šios nenuspėjamos profesijos pusę; taip pat Eero Druus bei Terje’ė Bernadt, sugebėję susidoroti su manimi paauglystėje.

Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė. Reginio apimta

Kalbino Kristina Steiblytė

Scenografija priklauso tiek teatro, tiek dailės sferoms, tad jos tyrimai atsiduria ir teatrologijos, ir dailėtyros lauke. Nors iš tiesų kur kas dažniau lieka kažkur tarp, netapdami nei dailėtyrininkų, nei teatrologų reikalu. Lietuvoje šiai sričiai atsidavę vos keli mokslininkai. Tarp jų – dailėtyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė.

Nors studijavo dailėtyrą, jos meilė teatrui buvo akivaizdi dar vaikystėje. Kartą R. Bitinaitė-Širvinskienė netgi pabėgo iš namų, norėdama stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą mokytis baleto. Šis pabėgimas nebuvo sėkmingas, bet Vilniuje bei teatre Raimonda galiausiai atsidūrė ir ilgainiui tapo viena ryškiausių scenografijos tyrėjų Lietuvoje. Ji yra sukaupusi ne tik akademinio darbo patirties – dažnai įsitraukia ir į pačius meno procesus. Vienas naujausių mano pašnekovės darbų – kuruotas Lietuvos nacionalinis paviljonas šį birželį vykstančiai 15-ajai Prahos kvadrienalei (PQ23) – didžiausiam pasaulyje scenografijos bei teatro architektūros ir dizaino forumui. Minėtasis paviljonas ir tapo pretekstu pokalbiui apie meilę scenografijai bei jos reprezentavimą už spektaklių ribų.Daugiau

VARDĖS ARCHIPELAGAS

Rvīns Varde | vertė Arvydas Valionis ir Erika Drungytė

Rvynas Vardė (Rvīns Varde, gim. 1985) Latvijos universitete studijavo baltų filologiją ir filosofiją. Latvijoje pristatomas kaip įvairiausių darbų darytojas: rašytojas, paukščių fotografas (beje, išvertus iš latvių kalbos šio gamtos mylėtojo pavardė reiškia varlę), žurnalo „Rīgas Laiks“ bendradarbis, šifruojantis interviu tekstus, taip pat rubrikos „Vardės sąrašas“ autorius, Latvijos televizijos laidos „Žaliagalvis“ vedėjas. Yra išleidęs du trumposios prozos rinkinius. „Kas čia vyksta“ (Kas te notiek, 2019) autoriui 2020-aisias atnešė Latvijos literatūros metų premiją už ryškiausią debiutą, o pernai pasirodė „Vardės archipelagas“ (Vardes arhipelāgs, 2022).


Daugiau

GINTARĖ PARULYTĖ: ATVIRUMAS SUVIENIJA VISUS

Kalbino Kristina Steiblytė

Nors kino bei teatro aktorė, režisierė, dramaturgė Gintarė Parulytė gimė Lietuvoje ir gimtinėje yra ganėtinai dažna viešnia, jos darbų čia beveik nežinome. Vilniuje tebuvo parodytas vienas šios autorės spektaklis – 2019 m. Vilniaus mažajame teatre gastroliavo „Lietuvė-ateivė bananų šalyje“ (A Lithualien in the Land of Bananas). Tačiau menininkės kūryba – kur kas platesnė ir įvairesnė, nei vienas pavyzdys gali atskleisti. Tai – režisuoti spektakliai, filmai ir daugybė tekstų, tarp kurių – liuksemburgiečių kalba parašyta knyga. Pirmąjį vaidmenį kine ji sukūrė penkiolikos, greta tokių žvaigždžių kaip Scarlett Johansson ir Colinas Firthas, o naujausiame pačios Gintarės filme į šeštą dešimtį įžengusios moterys kalba apie seksualumą. Menininkė vertina humorą, atvirumą, žmogiškumą, kurių reikalauja tiek iš savęs, tiek iš savo kolegų.Daugiau

GINTARĖ MASTEIKAITĖ. KULTŪROS LYDERIŲ KELIAI IR KOVŲ FRONTAI

Kalbino Aušra Kaminskaitė

Šį pavasarį Vilniuje (taip pat Ukmergėje, Žagarėje) dvidešimt septintą kartą rengiamas festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Keista matyti tokį skaičių šalyje, kurioje šiuolaikinis šokis vis dar pavadinamas „jauna, pradedančia“ meno šaka. Beveik trisdešimtmetį Lietuvoje kasmet vykstančioje šventėje pristatomi aukščiausio lygio kūrėjai, kylančios žvaigždės, stiprūs lietuvių darbai, o kartais, žinoma, ir abejotino aktualumo pasirodymai. Jos organizatoriai kuria bendras platformas su kolegomis iš Latvijos ir Estijos, organizuoja pitch sesijas, mezga tarptautinį pažinčių tinklą bei rūpinasi tarptautinėms premjeroms.Daugiau

Ieva Brikė. Bartoszo Frątczako nuotrauka

IEVA BRIKĖ: VALSTYBINIO TEATRO AKTORIAI PRIMENA NBA ŽAIDĖJUS

Kalbino Gintarė Žaltauskaitė

Menininkė Ieva Brikė (gim. 1991) aktorystę mato kaip amatą, kuris pasaulį gali padaryti geresnį. Gyvenimą didmiestyje ji išmainė į Panevėžį ir Juozo Miltinio dramos teatro (JMDT) sceną, kur Ievą galima išvysti naujausiuose spektakliuose „Jona“ (rež. Aleksandras Špilevojus, 2023), „Kūnai“ (rež. / chor. Marius Pinigis, Adrianas Carlo’as Bibiano’as, 2022), „Auksinį scenos kryžių“ ką tik pelniusiame „Laukyje“ (rež. Olga Lapina, 2022) ir kituose jau penktą sezoną čia kuriamuose vaidmenyse (ne veltui I. Brikė pelnė 2022-ųjų JMDT Metų aktorės titulą). Tačiau jos veikla ir mintys kur kas platesnės nei teatro juodojo kubo erdvė. Nors didžiausią laiko dalį aktorė skiria įkūnyti personažams, repeticijoms pasibaigus ji aktyviai dalyvauja teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Asitežas“ veiklose, taip pat vysto bei koordinuoja nepriklausomus edukacinius ir kūrybinius projektus.Daugiau