Povilas Jatkevičius – jaunosios kartos menininkas, 2019 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijęs aktoriaus specialybę (kurso vadovai Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis). Jis įkūnijo ne vieną personažą keliuose Lietuvos teatruose. Spektakliai, kuriuose vaidina, gana žinomi teatro pasaulyje. Vieni ryškiausių: „Dialogai“ (rež. Motiejus Ivanauskas, 2020), „Bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, 2021), „Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gediminas Rimeika, 2023), „Veidas/Visage“ (rež. Vincent’as Adelus, Isabelle Adelus & Suran, 2022), „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2023).

Povilas nevengia imtis iššūkių keliančių darbų bei projektų. Jį galima išvysti ne tik teatro scenose, bet ir tarpdisciplininiuose projektuose ar kino ekrane. Visgi šįkart kalbamės apie teatro subtilybes.

Vaikystėje svajojame, kuo būsime užaugę. Svajonių būna įvairiausių, o atsigręžus įdomu pamatyti iki dabartinio taško atvedusį kelią. Koks jis buvo Tau?

Svajojau keliauti į neištyrinėtas žemes, slėnius ir rinkti retus augalus, kurie auga giliai miškuose, kur neįžengia koja. Rinkti ir išgauti iš jų ypatingas savybes. Maniau, būtų nuostabu tai daryti. Tokia svajonė tikriausiai kilo iš vaikystėje patirto santykio su gamta. Gimiau Vilniuje, o vėliau su šeima persikraustėme toliau nuo miesto. Tėtis kilęs iš Dzūkijos kaimo – visiškai gamtos žmogus, augino bites, eidavome kartu grybauti. Mano šeimoje su augalais buvo tam tikras santykis, o mokykloje buvau įsimylėjęs merginą, kuri domėjosi žolelėmis. Darbas, už kurį užsidirbau pirmą algą, buvo žemuogių rinkimas. Iš žemuogių nusipirkau ir pirmąjį savo kompiuterį. Visa tai tikriausiai ir sukėlė žavesį gamtos mokslams. Jaučiu, kad ir dabar jis niekur nedingęs.

Vėliau svarsčiau apie biochemijos, botanikos studijas. Tačiau prastai išlaikiau chemijos egzaminą – nesutarėme su mokytoja, nekaltinu jos, bet mokytojai yra svarbi susidomėjimo tam tikra disciplina ar kryptimi dalis. Chemija man buvo įdomi, bet kaip į pamoką pradėjau žiūrėti kitaip ir ne itin stengiausi. Svarsčiau apie gap year (laisvuosius metus) ir keliauti. Kelionės visąlaik buvo ir tebėra masinantis, niekada nepaleidęs dalykas. Mokykloje gana netikėtai įsitraukiau į teatrinę veiklą – sužavėjo neapibrėžtumu ir universalumu. Tad kitas variantas – vaidybos studijos, į kurias stojau su mintimi, kad jei neįstoju, tada keliauju. Bet taip nenutiko. Esu įsitikinęs, kad toks nusiteikimas padėjo įstoti, nes man tai nebuvo trūks plyš, gyvybės ar mirties klausimas. Galvojau: bus, kaip bus. Aplinkoje irgi buvo daug tokių įstojusių, kurie turėjo kitą variantą. Tai atpalaiduoja.

Scena iš spektaklio „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023).

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Neretai menininkams kūrybinėje veikloje dėl vienokių ar kitokių priežasčių tam tikri kūriniai ypač įsirėžia atmintin. Ar esi sukūręs personažą, kuris Tau stipriai įstrigo?

Visi vaidmenys man svarbūs, nes atiduodu daug savęs ir atrandu, kuo jie įdomūs. Nejaučiu, kad kurį nors galėčiau įvardyti gyvenimo vaidmeniu. Regis, dar nebuvo tokio personažo, kuris paliktų neištrinamą antspaudą. Visi vienaip ar kitaip paveikia, formuoja mano asmenybę. Aišku, visi veikia, bet tuo metu, vykstant tam kūrybiniam procesui. Jeigu reikėtų išskirti – vienas kitokių vaidmenų buvo spektaklyje „Bowel“. Jame veikiame kaip gyvenimo stimuliavimo kompiuteriniame žaidime „Sims“ – judantys veikėjai, o jų emocijos it kompiuterinės. Tai personažas, kurį esu susigalvojęs sau ir kurio žiūrovai tokia griežta forma greičiausiai iki galo nemato, nes daug procesų vyksta viduje. Vis dėlto jis man palietė širdį.

O šiandienos teatre įsigyvenimas į personažus nėra toks, koks buvo anksčiau. Būdavo kalbama, kaip išeiti iš vaidmens. Dabar apie tai kalbama rečiau, nes įsijautimas į vaidmenį, pasiruošimas yra šiek tiek kitoks. Jis dar priklauso ir nuo aktoriaus. Buvome mokomi žiūrėti į tai sveikai, nepamiršti savęs, savo gyvenimo – kad nereikėtų, kaip sakoma, išeiti iš vaidmens bare. Esi tu, yra tavo personažas. Žinoma, įdedu daug – laiką, kontekstą, istoriją. Ruošiantis patinka iš anksto žinoti, ką vaidinsiu. Pykdo, kad kai kuriuose valstybiniuose teatruose gali pasakyti: „Po trijų savaičių pradedame procesą.“ Tada iškart kyla nerimauti skatinančių klausimų: kada, kaip? Man norisi pradėti ruoštis daug anksčiau, nei prasideda repeticijos, bent jau galvoti apie tai.

Kokią vietą šiuolaikiniame teatre užima aktorius?

Teatras dabar dažnu atveju remiasi aktoriumi kaip funkcija, jis nėra pirmame plane. Įdomus šiuolaikinis teatras, kurį sunku apibrėžti. Pastebiu, kad čia gana dažnai nėra linijinio pasakojimo, veikėjai būna fragmentuoti, istoriją pasakoja papildomos medijos, ne tik aktorius. Pavyzdžiui, spektaklyje „Dialogai“ vaidinu keturis skirtingus personažus, bet nėra aiškiai parodoma, kad jie skirtingi. Žiūrovas gali pagalvoti, kad tai vienas žmogus. Personažai tampa ne tokie herojiniai kaip, pavyzdžiui, Hamletas, Karalius Lyras. Šiuolaikinėje dramaturgijoje herojų gimsta rečiau. Draugams ir kitiems su teatru nesusijusiems žmonėms rekomenduodamas spektaklius, kuriuose vaidinu, suprantu, jog dauguma jų netradiciniai ir keisti, todėl reikia įvadinio žodžio.

Pastebiu, kad pastaruoju metu ieškoma meno ir mokslo sintezės – reikia atspirties taško, pagrįsti meną. Neretai sakoma: „Bendravome su X mokslininkais ir tada sukūrėme šį darbą.“ Daug kas kyla ne tik iš vaizduotės, ji tam tikra prasme darosi nepakankama. Apskritai kalbant apie šiuolaikinį meną, viskas labai konceptualu, bet yra gerokai mažiau žmonių, galinčių ką nors padaryti savomis rankomis. Man atrodo, išties žavu turėti amatą ar žinių. Kai žmogus gali ne tik racionaliai papasakoti apie visokius –izmus, bet ir padaryti šį tą apčiuopiama. Meno lauke išsiskiria tie, kurie turi paprasčiausių dalykų įgūdžius.

Povilas Jatkevičius spektaklyje „Veidas / Visage“ (rež. Vincent’as Adelus, Isabelle Adelus & Suran,

Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Donato Stankevičiaus nuotrauka

Jeigu šiandien vaidyba nėra tokia svarbi, ar jos kokybė lemia, kad spektaklį žiūrovai mėgsta arba ne?

Tikrai taip. Pavyzdžiui, dešimtmečius skaičiuojantis, daugeliui gerai žinomas spektaklis „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas, 2011) nebūtų sukėlęs tokio ažiotažo, jeigu Vandalo nevaidintų Marius Repšys ar Ainis Storpirštis. Visgi dažniausiai šie dalykai yra nesuplanuojami. Dabar aktoriaus funkcija atrodo sumenkusi, bet galiausiai ji vis dėlto labai svarbi. Ne visi režisieriai aktoriniam veiksmui skiria vienodai laiko. Kai kuriems svarbiau apšvietimas negu vaidyba. Kita vertus, kiek dabar turime spektaklių, kai atvažiuoja statyti užsieniečiai, nemokėdami kalbos, tuomet aktoriai paliekami pasidaryti savo darbą. Gali būti ir taip, bet nebūtinai išeis gerai. Gerą vaidybą laikau režisieriaus nuopelnu.

Žinoma, spektakliai yra gyvi ir gali atsitikti visko. Pavyzdžiui, jeigu filme aktorių vaidyba vertinama neigiamai, svarstau, kodėl režisierius tai leido, kodėl įdėjo šitą sceną. Ar jam tai yra gera vaidyba? Juk režisieriai ir dirba su scena, kad ji atrodytų organiškai. Manau, režisieriai į vaidybą turėtų kreipti daug dėmesio. Tikrai akivaizdu, kai spektaklį režisuoja aktoriai, nes paprastai vaidyba išties stipri, ryški ir išplėtota. Svarbu, kad režisierius suvoktų, kaip bendrauti su aktoriais, kaip sukelti tam tikrus dalykus. Tikrai ne visi moka tai daryti. Palikti vaidybą vien aktoriams neteisinga – tam reikalingas „žmogus iš šono“. Tau gali atrodyti vienaip, iš šono – visiškai kitaip. Visada laukiu pastabų.

Ką patiri ruošdamasis spektakliui? Ar egzistuoja šiuolaikiniai ritualai prieš einant į sceną?

Jausmas nenuspėjamas, sunku jį pagauti. Tendencija ta, kad kuo daugiau vaidinu, tuo mažiau jaudulio, jaučiuosi labiau užtikrintas. O kartais ir prieš jau dvidešimtą kartą vaidinamą spektaklį sukyla nepaaiškinamas didelis jaudulys. Atrodo, žinau viską, ką darau, darysiu, juk pasiruošiau. Tą akimirką apima bendras jaudulys, ir tiek. Sunku pasakyti, nuo ko jis priklauso. Paveikia ir kitų aktorių nuotaikos, aplinka. Kuo daugiau svarbumo jausmo, tuo daugiau jaudulio. Pavyzdžiui, kai žinau, kad parodymas svarbus, nes atvyksta kurio nors festivalio programos sudarytojai iš užsienio ir yra galimybė gerai parodžius spektaklį išvykti gastrolių.

Mano pasiruošimas būna fizinis – prasitampau, apšylu, bent kartą pasilenkiu prie kojų pirštų. Kartais jaučiuosi lyg eičiau į kovą. Vieną vasarą lankiausi Londone ir žiūrėjau miuziklą „Jesus Christ Superstar“. Netyčia atėjau anksčiau, nei reikėjo. Nežinojau, kad atėjau per anksti, tad įėjau pro vartus ir pamačiau, kaip likus dviem valandom iki spektaklio visi ruošiasi, apšyla. Vėliau pasižiūrėjęs miuziklą supratau – kodėl. Ten daug fizinio krūvio ir dar dainuojama. Jie turi būti itin geros fizinės formos ir tai sužavėjo. Fizinis pasiruošimas tikrai svarbus, antraip atliekant veiksmą atrodys, kad tuoj sulūši. Visuose darbuose atkreipiu dėmesį į kūno veiksmus, nors tai ir ne judesio ar šokio spektaklis. O emocinis pasirengimas vyksta ne prieš pat einant į sceną, bet iš vakaro arba ryte per repeticiją. Žinau, kad rytoj spektaklis, todėl pasiimu tekstus, skaitau juos ir susitelkiu kurti emocinį lauką.

Ne viename interviu kalbi apie filosofiją. Ar domėjimasis šiuo mokslu yra neišvengiama menininko dalis, ar Tavo paties pomėgis?

Spektaklis visada susijęs su tam tikru laikotarpiu, jo filosofija. Teorinis užpildas man reikalingas. Domiuosi ne akademine filosofija – Immanueliu Kantu, Georgu Wilhelmu Friedrichu Hegeliu ir pan. Labiau tuo, kas susiję su projektu, kuriame dirbu. Projektuose, kuriuose dalyvavau, būta grynos filosofijos. Pavyzdžiui, Platono (spektaklyje „Dialogai“), Emanuelio Levino filosofijos (spektaklyje „Veidas“) tekstų, juos sakėme scenoje. Buvo būtina įsigilinti kiek įmanoma daugiau. Siekiu, kad kiekvienas procesas mane praturtintų. Norėčiau į tam tikrą temą įsigilinti tiek, kad visa liktų manyje ne tik vaidinant, bet ir pasibaigus spektakliui. Ne visada pavyksta tai pasiekti, kartais tiesiog nėra laiko. O vėliau ieškau informacijos iš naujo. Tarkim, esu įgarsinęs graikų mitų knygą, bet kai išgirstu apie kokį graikų dievą, nebeprisimenu su juo susijusios legendos.

Apskritai, manau, esu aktorius, kuris vaidinti pasirinko ne dėl to, kad neturėjo kitų variantų. Nors man patinka komedijos, nemanau esąs juokdarys, kokiais kartais galbūt laikomi aktoriai. Stengiuosi kalbėti ne tuščiai, bet išmanyti kontekstą.

Neretai galima išgirsti nuostatą, kad menininkas turi būti plataus profilio, daug kuo domėtis, plėsti savo žinias. Ar tikrai tai būtina? O gal kūryba kyla tik iš paties kūrėjo?

Esu perskaitęs gražią mintį: kilnumas, aukštos mintys gali apsireikšti, net jei tu ir gyveni kaime, o ne didmiestyje. Georgi Gospodinovas „Liūdesio fizikoje“ rašė: „Dykomis dienomis ir naktimis jis vis tiek atsivers tau tavo kalba: iš kamino virstančių dūmų pavidalu žiemos rytą, tamsiai mėlynu dangaus lopinėliu, debesiu, primenančiu tau ką nors iš kito pasaulio, buivolo mėšlu. Didingumo esama visur.“ Išprusimas menininkui būtinas, bet lygiai taip pat kūrėjui būdingas grynuoliškumas. Apsiskaitymas gali būti visai kas kita, nei įsivaizduojame. Kuriančių esama visokių tipų ir nėra vienintelio recepto. Bet kokiu atveju pasidomėti tikrai nepakenks. Visgi nesinori vertinti tik pagal perskaitytų knygų kiekį. Tikiu, kūrėju gali tapti žmogus, gyvenantis „neprieinamuose sodžiuose“. Ugdant aktorius rengiamos teorinės paskaitos, tačiau pagrindinis dėmesys yra teikiamas praktikos dalykams. Vaidybos metodika tokiu būdu tik įgaunama. Režisierius konceptualizuoja, o aktorius vykdo. Aktorius – labiau įrankis, todėl svarbu dirbti su savimi, su savo emocijomis, teoriniu bagažu. Man mokytis patinka ir pastaruoju metu jaučiu kai kurių teorinių žinių stoką – svarstau apie magistro studijas. Be to, praktiniai moksliniai dalykai teatre vis dažniau tampa inspiracijų, kūrybos šaltiniu.

Esi išbandęs ir mokytojo vaidmenį Kauno technologijos universiteto (KTU) teatro studijoje, kur renkasi įvairių specialybių studentai. Kokią patirtį išsinešei?

Visiškai pritariu, kad mokytojas mokosi iš savo mokinių. Dėstydamas permąsčiau patirtis bei išmoktas pamokas. Aiškinau tol, kol pats supratau. Visgi kažkuriuo metu atrodė, kad viskas – papasakojau, ką galėjau, noriu čia stabtelti ir pats pasisemti žinių. Labai aiškiai pajutau: kol kas noriu pedagoginę veiklą sustabdyti. Vesti užsiėmimų įvairiose dirbtuvėse kviečia ir dabar – sutinku, nes įdomu. Veiklą KTU studijoje buvo galima tęsti, kadangi dalyviai keičiasi, tačiau nesinori kartotis ar pasakoti vis iš naujo tą patį, ką esu jau pasakojęs.

Teatrui labai trūksta naujų dėstytojų, pedagogų, o to nepasakytum apie kiną. Kviečiami visi daugiau pasiekę lietuvių režisieriai, mokymo turinys vis atnaujinamas. Teatre – tie patys, dažnai „nutašyti“ vardai. Manau, yra puiku, kai į akademijas ar kitas mokymo įstaigas kviečiami aktyviai kuriantys ir tame lauke veikiantys menininkai, dėstytojai, tačiau drauge atsiranda rizika primesti savo pažiūrų ar kūrybos filtrą. Gana lengva jaunam žmogui įpiršti savo kūrybines ambicijas, nors jos jam gali būti visiškai svetimos. Galbūt taip atsitiko ir man su KTU teatro studija. Turiu kitokių kūrybinių ambicijų, nesusijusių su teatro studija. Mokytojas bet kokiu atveju prideda savo idėjas ir kalba per savo prizmę. Manau, svarbu suteikti objektyvių žinių. Teatras pats savaime yra subjektyvus, todėl tai padaryti sudėtinga. Žinių daugiausiai įgauni iš patirties – kurdamas, darydamas ir atrasdamas. Arba jos yra gana pasenusios – Stanislavskio, Čechovo metodai, kurie dabar tam tikra prasme yra iškasenos. Kita vertus, tai yra svarbūs pagrindai. Iš tiesų sudėtinga mokyti aktorystės, nors man sekėsi neblogai, esu patenkintas mokymo ir studentų rezultatais. Pirminis tikslas – užkrėsti meile teatrui. Buvo didelis džiaugsmas, kai žmonės, kurie prieš tai domėjosi kitomis veiklomis, pasuko aktorystės keliu. Pajutau, kad galiu duoti daug.

Šis etapas pasibaigė. Galbūt lėmė ir tai, kad jaučiausi persidirbęs, buvau ant perdegimo ribos. Tuo metu, kai mokiau, dar dirbau teatruose Kaune bei Vilniuje. Dariau kelis dalykus vienu metu ir supratau, kad kai kas nuo to nukenčia. Nebūtinai rezultatas, bet jei nenukenčia jis, tuomet nukenčiu aš. Viską darai kieno nors sąskaita – emocinės, fizinės sveikatos.

Ko reikia norint tapti aktoriumi?

Sudėtinga apibrėžti aktorius, nes jais gali būti labai skirtingi žmonės. O juos visus sieja naujų potyrių, aplinkybių siekis, nesibaigiantis pokyčių noras, nežinomybės, spontaniškumo nebijojimas. Aktoriui svarbu vaizduotė. Manau, ją labiausiai lavina knygos. Visiems aktoriams ar norintiems sukti aktorystės keliu linkėčiau skaityti daug knygų. Domėjimasis įvairiausiais dalykais – tikrai neatsiejama šitos profesijos dalis. Duosiu patarimą, kurį pats per stojamuosius gavau: būk savimi. Nereikia vaidinti, kad esi kas nors, kas nesi. Pavyzdžiui, kad esi žiauriai fainas, komunikabilus, linksmas, charizmatiškas – tai galbūt dažnai aktorius apibūdinantys žodžiai. Bet kas yra charizmatiškas žmogus, kas ta charizma? Jei esi introvertas – būk introvertu. Tai nereiškia, kad negali būti aktoriumi. Aš ir pats ne visada ekstravertiškas, sproginėjantis ir džiaugsmingas.