fbpx

Tadas Vosylius. Kūryba kaip minčių mankšta

Kalbino Gintarė Vasiliauskaitė

Skulptorius Tadas Vosylius jau puikiai pažįstamas kauniečiams – jo darbai puošia ne vieną miesto viešąją erdvę. Virš Laisvės alėjos stogų kabantis žvejys su valtimi, Botanikos sode nusileidusi „Planeta X“, Kauno pilies žiede lenktyniaujantys žirgeliai, miesto prieigose pasitinkantis Tauras – bent vieną šių kūrinių matė miesto gyventojas, nors galbūt ir nežino, kas autorius.

Nemažai viešąsias miesto erdves puošiančių T. Vosyliaus darbų buvo sukurti kaip projekto „Kauno akcentai“ dalis. 2017 m. startavusio Kauno savivaldybės projekto tikslas – papildyti miesto viešąsias erdves meno kūriniais ir suteikti galimybę Kauno menininkams realizuoti idėjas. Ne vieną sumanymą Kaunui jau įgyvendinęs skulptorius pasidalino mintimis apie praeiviui nebrukamą meną ir galerija po atviru dangumi tampantį miestą.

Jūsų instaliacija „Valtis“ – pirmas įgyvendintas projekto „Kauno akcentai“ kūrinys. Kaip kilo idėja žveją su valtimi pakabinti aukštai, virš Laisvės alėjos pastatų stogų, kad jo dalis praeivių nė nematytų?

Aukštai pakabintos instaliacijos man ne naujovė, dar 2005 m. magistro baigiamąjį darbą „Tinklas“ pakabinau tarp Šilainių daugiabučių stogų. Paskelbus pirmąjį „Kauno akcentų“ konkursą, menininkai buvo kviečiami siūlyti idėjas kuriai nors iš dvylikos miesto zonų. Kadangi esu maksimalistas, nusprendžiau po idėją sugalvoti visoms šioms zonoms. Galiausiai pasiūliau devynias kūrinių idėjas, iš kurių buvo atrinkta „Valtis“. Aukštai joje sėdintis žmogus gaudo praeivius it žuveles. Kai kurie jų užkimba ir pakelia akis į viršų, o kiti tik po kurio laiko pastebi virš stogų įsitaisiusį žveją. Iš pradžių šiam kūriniui buvau numatęs kitą erdvę. Norėjau jį pakabinti Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankryžoje, tarp dviejų bankų, iš kurių vieno toje vietoje jau nebėra. Man ši erdvė atrodė labai šmaikšti – juk bankai vilioja klientus tarsi žuvis. Vis dėlto, galiausiai valtininkas buvo pakabintas tarp T. Ivanausko zoologijos muziejaus ir Kauno „Aušros“ gimnazijos.

Šis kūrinys smagus tuo, kad yra pasislėpęs. Mėgstu praeiviui nebrukamus darbus. Juk jeigu aikštėje ant postamento stovės skulptūra, žmogus ją pamatys, nesvarbu, nori to ar ne. O šiuo atveju gali kūrinį atrasti, gali ir neatrasti. Žaviuosi tokiu į akis nekrintančių, tarsi nematomų darbų žanru. Paklaustas, kuris kūrinys pačiam labiausiai patinka, apie „Valtį“ tikrai pagalvočiau kaip apie rimtą kandidatą. Vis dėlto tikiuosi, kad geriausio darbo dar nesukūriau (šypsosi).

Minėjote, kad nesate didelis skulptūrų ant postamentų gerbėjas. O tai, kad daugelio jūsų darbų mieste reikia ieškoti, ir yra jūsų kūrybos braižas?

Tikrai ne visi kūriniai yra išslapstyti, bet jei galėčiau, vien tik tokius ir kurčiau. Norėčiau gerą, įtaigų darbą įkurdinti kur nors giliai miške. Jį per metus pamatytų gal tik keli žmonės, bet jie turėtų nuostabią patirtį, didelį įspūdį. Tokie dalykai labai įdomūs. Kažkada senamiestyje, Vilniaus gatvėje, buvau sumanęs garsinę instaliaciją – iš kanalizacijos grotelių sklisdavo po žeme lakstančių paršiukų kriuksėjimas. Kai kurie liko šokiruoti, žmonės buvo ir policiją iškvietę. Tokie darbai labiausiai patinka – nematomi, bet veikiantys stipriai, o pompastiški, ant postamentų stovintys kūriniai galbūt nelabai suderinami su mano charakteriu. Jei galėčiau, apskritai nenorėčiau nieko apie save viešinti, nes labai vertinu vidinę ramybę ir privatumą. Iš tikrųjų, visi darbai, kuriuos eksponuoju viešosiose erdvėse, kelia vidinį nerimą, tad norėčiau kurti daugiau slaptų kūrinių, nors jie ir nėra finansiškai naudingi.

Kodėl vieši darbai jums kelia nerimą – dėl visuomenės reakcijų?

Ne, nors smalsu, kokia bus praeivių reakcija, kitų žmonių komentarai man nėra labai svarbūs. Didžiausias teisėjas savo darbams dažniausiai esu aš pats. Labiausiai jaudinuosi ne dėl kitų nuomonių, bet dėl kūrinio kokybės ir jo tolesnio gyvenimo. Labai rimtai žiūriu į techninį kūrybos procesą, tad visada stengiuosi viską padaryti kuo kokybiškiau. Vis dėlto niekada nepavyksta visų sumanymų įgyvendinti maksimaliai, nes sprendimai dažniausiai pasirodo esantys kur kas sudėtingesni. Pasiruošti minėtiems procesams užtrunka daugiau nei pusę viso darbo.

Nuolat galvoju apie savo kūrinius viešosiose erdvėse, rūpinuosi, ar jie nesurūdijo, nepasviro, nepakrypo, spalva nenubluko, jų neišniekino vandalai, svarstau, ar priėmiau tinkamus įgyvendinimo sprendimus. Pavyzdžiui, kai Santakos parko sporto aikštelėje pastačiau vieną toną sveriantį „Svarstį“, po poros dienų jis atsidūrė šlaito apačioje. Mįslė, kaip tai nutiko, nes tokio sunkaus svarmens taip paprastai nepajudinsi, tam reikia didžiulės jėgos, ir ne vieno žmogaus. Dabar „Svarstis“ vėl yra savo vietoje, tačiau be mano žinios jis pakeitė spalvą. Sporto aikštelę prižiūrinčios tarnybos savavališkai nusprendė jį nudažyti keistu atspalviu. Kitas menininkas dėl tokios savivalės gal būtų įsižeidęs, o mane toks pokytis prajuokino. Panašu, kad kai kurie mano kūriniai gyvena visiškai atskirą gyvenimą.

Atrodo, vis bandote pajuokauti: jau minėtą toną sveriantį „Svarstį“ Santakos parke praeiviai vis mėgina pakelti, o „Valtį“ pakabinote taip aukštai, kad kai kurie nė nepamato. Kiek jums svarbus humoras?

Humoras tikrai svarbus, nors nežinau, ar visada pavyksta pašmaikštauti. Manau, kūryba apskritai neturėtų būti pernelyg rimta, o labiau žaisminga. Žinoma, tam tikros temos reikalauja kiek rimtesnių išraiškos būdų. Tačiau svarbiausia, kad kūrinys būtų įdomus, įtrauktų žiūrovą. Kurdamas „Svarstį“, mąsčiau, kad kai kurie sportininkai pernelyg susikoncentruoja į kūno grožį, pamiršdami dvasinius dalykus. Tad štai – šmaikštus atsakas jiems.

„Valtyje“ yra daugiau ne humoro, bet paslapties, sukeliančios žiūrovams klausimų. Mistika ir keisti objektai – dar viena mane dominanti tema. Tokiu darbu įvardinčiau savo „Planetą X“ VDU Botanikos sode, kuri yra viena iš „Kauno akcentų“. Į šią skulptūrą, primenančią Mažojo princo planetą, galima įlįsti – atsidursite visai kitokioje, neįprastoje erdvėje.

Tęsdami humoro temą prisiminkime jūsų interaktyvų kūrinį „Dvylika brolių“, pasakojančią nuskendusių pabėgėlių istoriją, tačiau skenduoliai instaliacijoje ima juoktis. Manote, juokas – bendra kalba, kuria galima visiems suprantamai perteikti net labai rimtas temas?

Šis darbas yra rimtas, bet drauge atpalaiduojantis, išsklaidantis nerimą. Pasitaiko labai konceptualių kūrinių, tad norint juos suprasti, būtina išmanyti tam tikrą kontekstą. Tačiau aš stengiuosi pasitelkti bendražmogiškus dalykus, artimus visiems. Instaliaciją „Dvylika brolių“ sukūriau tuo metu, kai Pietų Europą buvo apėmusi pabėgėlių krizė ir nemažai laivais plaukiančiųjų viltingo gyvenimo link nuskendo Viduržemio jūroje. Būtent šie įvykiai padiktavo temą darbo, kurį 2016 m. pristačiau Italijoje vykusioje parodoje „HUMAN RIGHTS? # DIVERSITY“.

Neanalizavau politinių klausimų, bet norėjau parodyti, kad visi esame panašūs, kad ir kokie skirtingi atrodytume. Visi turime rankas, kojas, svajojame ir siekiame geresnio gyvenimo. Sukūriau dvylika kūnų, kuriuos simboliškai suvysčiau į šiukšlių maišus. Šis vaizdas žiūrovams kelia liūdnų emocijų, bet staiga kūnai atgyja, atsisėda ir ima juoktis. Nors toks veiksmas gali išgąsdinti, juokas tarsi panaikina susikaupusią įtampą ir tampa tarptautine kalba, kurią gali suprasti kiekvienas. Toks emocinis pulsavimas meno kūriniuose mane labai domina.

Grįžtant prie „Kauno akcentų“ – kuo pačiam patinka šis projektas? Esate minėjęs, kad jis jums – lyg sportininkui mankšta. Ką turėjote omenyje?

Manau, norėdamas išlikti kūrybingas, menininkas turi nuolat dirbti. Kitaip sakant, treniruotis. Jau minėjau, kad pirmo „Kauno akcentų“ konkurso metu buvau užsibrėžęs tikslą po idėją sugalvoti visoms dvylikai miesto zonų. Man šis uždavinys pasirodė labai įdomus – esi tarsi įspraustas į tam tikrus rėmus, šiuo atveju, savivaldybės pasiūlytas miesto zonas, ir turi sugalvoti įdomių idėjų, kurios tiktų būtent toms vietoms. Plačiai atsimerkęs važinėjau po Kauną ir mąsčiau, koks kūrinys kur tiktų. Taip vėliau atsirado ir Pilies žiede bėgantys žirgeliai – „Lenktynės“, Kauno prieigose stovintis „Tauras“, sukėlęs daugybę diskusijų. Po pirmo konkurso etapo jaučiausi idėjiškai išsekęs, bet kartu buvo nuostabu, net sunku paaiškinti.

Viena didžiausių mano varomųjų jėgų yra smalsumas. Domina pats kūrimo procesas, temų ieškojimas, patinka įtemptai mąstyti. Kadangi nuolat taip mankštinu smegenis, turiu daugybę minčių, iš kurių vėliau gimsta darbai. Kai pagauna tam tikras sportinis interesas – norisi sugalvoti kuo daugiau idėjų. Žinoma, kai kurias jų reikia pabrandinti ilgesnį laiką. Vis dėlto, manau, mūzos aplanko tuos, kurie daug dirba. Esu įsitikinęs, smegenų mankšta kūrėjams yra be galo svarbi, norint ko nors pasiekti.

Kokią matote „Kauno akcentų“ projekto reikšmę miesto veidui ir kauniečių požiūriui į gatvės meną?

Aš šį projektą pavadinčiau kultūrinimu ir edukacija. Manau, projektas labai svarbus ne tik artimiau supažindinti kauniečius su menu, bet ir pakelti gyventojų savivertei. Juk smagu gyventi laikinojoje sostinėje, pilnoje kultūros ir įdomių objektų. Mano nuomone, Kaunas yra idėjos miestą paversti galerija po atviru dangumi pradininkas. Būtent iš čia ši idėja išplito į kitus Lietuvos miestus ir miestelius. Dabar nemažai savivaldybių bando ką nors panašaus atkartoti, kas mane labai džiugina.

Dirbate su įvairiomis medžiagomis, esate pirmasis Lietuvoje pradėjęs kurti lietos dervos skulptūras. Ar su šia medžiaga jums dirbti maloniausia?

Nedalyvauju varžybose, tad man visai nesvarbu, esu pirmas ar penktas, pradėjęs dirbti su tam tikra medžiaga. Visai nenoriu į ką nors lygiuotis ar rungtyniauti. Tam tikras medžiagas pasirenku, nes jos tinka idėjai ir būsimam kūriniui. Su derva pradėjau dirbti, kai dalyvavau vienoje parodoje, kuriai reikėjo sukurti darbą iš kokios nors neįprastos medžiagos. Taip atradau dervą. Ji man labai patinka, nes dirbant procesas būna labai įdomus, nors ir pavojingas – prisitryniau ne vieną pūslę. Derva savyje turi tam tikros prabangos – yra labai sodrios juodos spalvos, nors laikui bėgant išblunka. Be to, plastiška, tinkama įvairioms interpretacijoms. Būtent dėl to ją labai pamėgau. Kalbant apskritai, savęs tam tikra medžiaga neapriboju, man kur kas svarbiau kūrinio sukeliama emocija ir idėja. Mėgstu kurti darbus, kuriuos galima interpretuoti įvairiai, nes noriu, kad žiūrovai patys įžvelgtų jiems artimą reikšmę. Norisi, kad kūrinys šnekėtų pats už save, be mano įsikišimo ir paaiškinimo.

Komentaras. Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas SAULIUS RIMAS:

„Kauno akcentų“ idėją inicijavo ir ją nuolat palaiko dabartinė Kauno savivaldybės komanda. Tikslas buvo labai paprastas – papildyti miesto viešąsias erdves meno kūriniais ir suteikti galimybę Kauno menininkams realizuoti jų idėjas. Pirmasis konkursas įvyko 2016 metais, o pirmas įgyvendintas projektas – Tado Vosyliaus „Valtis“, įkurdinta tarp „Aušros“ gimnazijos ir Zoologijos muziejaus.

Objektyviam šio konkurso poveikio miesto veidui įvertinimui reikalinga didesnė laiko distancija. Vis dėlto, man atrodo, didžioji dalis per „Kauno akcentus“ realizuotų kūrinių papuošė ir pagyvino miesto erdves, išryškino konkrečių urbanistinių vietų charakterį, įamžino istorines asmenybes, miesto legendas. Ir, be abejonės, kartu tai yra bene patogiausias bei prieinamiausias būdas Lietuvos kūrėjams įgyvendinti savo menines idėjas ir už tai gauti adekvatų atlygį.

Vieni kūriniai kone iškart tapo savotiškomis vietos įžymybėmis ir turistų magnetais, antri – politinių debatų objektais, dar kiti kukliai įsikomponavo urbanistiniame audinyje beveik nepastebėti. Žinoma, ne visi darbai man asmeniškai patinka, dėl kai kurių atsiradimo buvo sulaužyta nemažai iečių ir prireikė ilgų ginčų. Bet tikriausiai tai yra normalu – visame pasaulyje viešosiose erdvėse atsirandantys meno kūriniai tampa debatų objektais, nepaisant to, kokiu keliu jie ten atsirado. Eiliniams miestiečiams visiškai neįdomu, kokia komisija ar taryba tuos meno kūrinius atrinko ar aprobavo – vis tiek kiekvienas vertiname per savo prizmę, taigi nuomonės čia visada neišvengiamai išsiskirs.

2024-06-23
Tags: