Prieš gerą pusšimtį metų pokalbis „apie orą ir bites“ reiškė šnekas apie nieką, bereikšmius dalykus. Kaip pakito šios idiomos prasmė kartu su kontekstu! – pamaniau stebėdama „Saulės ir jūros“ paplūdimį Vilniaus taksi parke, aukščiausiame jo serpantino taške, kone iš Dievo pozicijos. „Masiškai krenta bitės“, – verkia dvynės dainininkės, „jūra žalia tarsi miškas“ – antrina atostogautojų choras, – „medūzos porose šoka su smaragdo spalvos maišeliais, buteliais ir raudonais kamšteliais“… „Ar kamšteliams galioja loterija?“, – klausia kasininkė operoje „Gerõs dienos!“ Argi ne visiems patinka mėnesio pabaiga ir alga kišenėse, tas „šiltas šimtinių žvirblis“? Argi ne mes esam šių siužetų veikėjai?

Šiuolaikinių operų-performansų autorės Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė be jokio patoso ir nudrožtų tezių kalba apie mūsų, vartotojų, aistras ir skaudulius, nuovargį ir 3D spausdintuvais neatgaminamų kūnų laikinumą. Be galo savõs ir atpažįstamos kasdienybės trupinius apdainuojančios arijos kreipia jautresnių žiūrovų žvilgsnius nuo scenos vaizdų į save.

Menininkės už bendrą kūrybą pelnė aukščiausius nacionalinius apdovanojimus, tarptautinį pripažinimą, o „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertinta „Auksiniu liūtu“, vienu labiausiai prestižinių pasaulinės kultūros apdovanojimų. Apie lietuvių kūrėjų trio plačiai kalbėta įtakingiausiose tarptautinėse medijose – TV ir spaudoje, jų sukurtos operos jau tapo meno, muzikos ir teatro istorijos dalimi. „Saulė ir jūra“, keliaudama per visus kontinentus, muša bilietų pardavimo greičio rekordus, rikiuoja norinčiųjų pamatyti eiles ir palydima ovacijomis.

Pasirinkusios naująją raišką, šios autorės nukėlė pompastišką klasikinę operą nuo aukšto pjedestalo ne tik formaliai (spektakliui suvokti nebūtinas smokingas ir aukštakulniai), bet ir kūrinių turiniu, vietoj šiam žanrui įprastos tragedijos atskleisdamos žiūrovui latentinę mūsų kasdienio gyvenimo dramą. Įdomu, kaip jos prisimena idėjų paieškas, bendradarbystės užkulisius ir ką jaučia, patyrusios tokį pripažinimą, kokio ne kiekvienam menininkui lemta sulaukti. Kalbinu režisierę Rugilę, rašytoją Vaivą ir menininkę, kompozitorę Liną, likus mėnesiui iki „Saulės ir jūros“ pristatymo Kaune – mieste, kuriame gimė ir augo šios talentingos kūrėjos.

Esate bendraamžės, visos trys kilusios iš Kauno. Ar buvote pažįstamos anksčiau – vaikystėje, paauglystėje?

LINA. Vaivą pažįstu gal nuo dvylikos metų. Mus siejo bendri interesai, eksperimentinės muzikos scena. Susitikome Senamiestyje, „Suflerio būdelėje“: šalia Mažojo teatro buvo toks alternatyviojo jaunimo pamėgtas baras, kartais į jį užeidavom po pamokų ar prieš kokį renginį. Žinojau, kad ji rašo tekstus. Su Rugile tuo metu nebuvome pažįstamos, pirmame kurse ji atėjo su Vaiva pas mane į svečius gerti arbatos.

RUGILĖ. Lankiau Kauno fotografijos mokyklą, kuriai vadovavo ir vedė pamokas Romas Juškelis. Ten ir susikirto mūsų su Vaiva keliai.

VAIVA. Įdomu, kad pati pirmoji mano poezijos publikacija pasirodė būtent „Nemune“. Kalbant apie Kauną, kaip mūsų trijų jungtį, aplink „Saulę ir jūrą“ gražiai apsisuka ratas – kūrinys, pelnęs pasaulinį pripažinimą, sugrįžta į miestą, kuriame susitikom. Tai mūsų trijų bendra šaknis. Pati nuolatos negalvoju apie savo kaunietišką kilmę, bet man atrodo, jei būčiau augusi kitame mieste, galbūt akiratis būtų kitoks ir mano asmenybę būtų formavę kiti procesai. Tuo laiku Kauno kultūrinis gyvenimas buvo turtingas ir intensyvus. Dalyvaudavau avangardinės muzikos festivaliuose, tokiuose kaip „Didelis pasaulis“, Raimundo Eimonto organizuojamuose koncertuose. „Kaunas Jazz“ taip pat buvo puikus. Dar ir teatras. Muzikinį, literatūrinį akiratį plėtė ir bendravimas su Kęstučiu Navaku. Tai labai turiningas kontekstas, veikęs mano augimą.

RUGILĖ. Kaunas man įsirėžęs pirmiausia erdviškai, nes yra slėnyje, dviejų upių santakoje. Mano kultūriniai žemėlapiai irgi buvo intensyvūs, tik juose raktiniai žodžiai būtų šiek tiek kiti. Mėgau tapyti, lankiau A. Martinaičio dailės mokyklą, o prieš tai – Irenos Mikuličiūtės studiją. Vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų – kaip piešėme su molbertais prie Nemuno, netoli gaisrinės. Apėmė egzistencinis šiurpas, pamačius minią žiurkių bėgant upės link. Daug vaikystės savaitgalių prabėgo piešiant žvėrių iškamšas Tado Ivanausko muziejuje. Vis keliaudavome ir į Paveikslų galeriją, kur stipriausią įspūdį darė Kampo paveikslas „Apleista sinagoga“, nuolat prie jo sugrįždavau. Kai paauglystėje persikraustėme į centrą, gyvenau toje pačioje gatvėje, kaip toji sinagoga – buvusi Kampo studija. Kitas jo paveikslas kabėjo mūsų namuose. Pati dažnai tapydavau, kai kiti miegodavo, už lango pamažu bundant miestui. O teatru giliai užkrėtė mokytojas, aktorius Arūnas Žemaitaitis, vedęs dramos būrelį Kauno „Rasos“ gimnazijoje. Jis buvo be galo tikras žmogus. Tuo metu patyriau turbūt svarbesnius autentiškos sceninės kalbos ieškojimus nei vėliau, ketverius metus studijuodama teatro režisūrą.

LINA. Įdomu, kad Rugilė prisiminė gaisrinę. Ten netoli buvo mano mokykla – J. Naujalio muzikos gimnazija. Per pertraukas bėgdavom per tą plačią gatvę į Nemuno salą. Neseniai važiuodama pro šalį supratau, kad dabar Kaunas visiškai kitoks. Smarkiai pakitusi ir išvystyta būtent ta jo dalis, kur mūsų mokykliniais laikais buvo laukinės gamtos ir miesto jungtis. Ten leisdavome ilgąsias pertraukas laipiodami po medžius. Mano kultūriniai kontekstai taip pat siejasi su „Kaunas Jazz“: nuo 14 metų dirbau šio festivalio savanore, ir tai buvo labai prasminga, formavo pasaulėžiūrą. Avangardo festivalis „Sumirimas, arba Didelis pasaulis“ man, kaip paauglei, irgi buvo labai svarbus. Pamenu, tuo metu leistame muzikos žurnale „Tango“ perskaičiau apie Jurgį Mačiūną – atrodė reikšminga, kad „Fluxus“ ištakos buvo Kaune. Nors polinkis į efemerišką meną formavosi, regis, intuityviai, tačiau tam tikriausiai padėjo mūsų kultūrinė terpė.

VAIVA. „Tango“ mums buvo prieinamas dėl to, jog pogrindinė muzikos scena buvo aktyvi, ir koncertų metu galėjome įsigyti leidinio numerių. Klausydamasi Rugilės ir Linos suprantu, kad mes ne kartą prasilenkėme tose pačiose vietose: aš irgi lankiau I. Mikuličiūtės studiją. Tik man ten nepatiko, todėl ilgai neužsibuvau. Piešimas – ne mano stichija. Santaka taip pat itin giliai įsirėžusi: gyvenau Senamiestyje, mokiausi Jėzuitų gimnazijoj, tad ten sukau ratus kasdien.

LINA. Tiesą sakant, savo kultūrinėj aplinkoj vis sutinku žmonių, inspiravusių mane kaip menininkę, ir nustembu, kiek daug jų iš Kauno. Ši jungtis tokia džiugi, jog kartais didžiuojuosi savo kaunietiškumu.

Kaip ir kada susitikote bendriems kūrybiniams projektams?

VAIVA. Turbūt sukrito daug aplinkybių. Pati pradžia – nepriklausomos kūrybinės grupės „Operomanija“ iniciatyva rengti skirtingų sričių menininkų susitikimus: režisieriai, poetai, kompozitoriai kartu plėtodavo šiuolaikinės muzikos ir teksto kūrinius, vadinamus operomis. Tuo metu, man regis, Lina pasiūlė: „O, čia visi kuria operas, tai gal ir mes galime?“ Mudvi su Lina dar paauglystėje esame kūrybiškai bendradarbiavusios. Turėjau muzikos grupę „Sugyvulinos latakams“, prie kurios epizodiškai prisijungė ir Lina. Žodžiu, ji paklausė, ar mums nereiktų susitikti ir sukurti operą šioje platformoje, kur jau dirva paruošta. Išvykome į „Operomanijos“ inicijuotą rezidenciją Kražiuose ir ten pristatėme kelių minučių trukmės būsimos operos „Geros dienos!“ eskizą – kasininkių chorą. Daug laiko prasėdėjome pievoj, galvodamos, kokia galėtų būti to mūsų kūrinio tema. Kasininkių idėja gimė gana atsitiktinai – kalbantis telefonu su grįžusiu iš parduotuvės draugu, kuris dalinosi jį paveikusiu įkalintos darbo vietoje kasininkės nuovargiu. Prodiuserė Ana Ablamonova, pamačiusi tą eskizą, pasiūlė jį išplėtoti iki pilno metro kūrinio. Ėmėme ieškoti režisieriaus / režisierės, ir aš prisiminiau Rugilę. Ji man visada labai imponavo, tačiau pažinojau ją labiau iš jos fotografijų, sukurtų Juškelio mokykloje. Pakvietėm, ir Rugilė prisijungė. Ji tuo metu nelabai norėjo dirbti teatre.

Rugile, ar tai buvo pirmoji Tavo režisuota opera? Gal teko su muzikiniais kūriniais dirbti anksčiau?

RUGILĖ. Kuriant filmus pirmosiose operatorinio meistriškumo bakalauro studijose, būta kūrybinių muzikos eksperimentų. O baigusi teatro režisūros studijas savo diplominį darbą po gynimo išplėtojau iki ilgesnio spektaklio („Hipokampas“, 2010 – red. past.), ir po to pajutau, kad repertuarinis teatras visiškai ne man. Kai atėjo Vaivos žinutė, Pietų Afrikos Respublikoje filmavau „Phelophepą“, stebimosios dokumentikos projektą. Nors bėgau nuo teatro, buvau apsinuodijusi fikcija, bendradarbiavimas su Vaiva ir Lina man pasirodė įdomi intriga.

Kaip vyksta operos kūrybinis procesas, kas atsiranda pirmiau – tekstas, muzika? Dirbate kartu ir po to atiduodate visa tai į Rugilės rankas: štai, turime kūrinį, jam reikia aktorių, scenografijos, judesio ir viso kito?

LINA. Kiekvienas kūrinys skirtingas. Pamenu, Vaiva parašė choro „Geros dienos!“ tekstą, o aš galvoje irgi turėjau kažkokius muzikinius motyvus. Būtent tas vienas gabaliukas ir gimė kūrybinėje dirbtuvėje, bet tai buvo dar labai eskiziška. Kai prisijungė Rugilė, toliau plėtojome visos trys: kokie charakteriai, kokie atlikėjai. Tuo pat metu vyko ir žmonių atrankos, ir tekstų rašymas, ir muzikos kūrimas, taikantis prie veikėjų, o kartais jau ir žinant dainininkus, kurie visa tai atliks.

VAIVA. Dalis libreto parašyta Pekine, dalis – Lietuvoj. Kadangi tuo metu buvau išvykusi, Lina ir Rugilė šukavo įvairius chorus ir ieškojo tipažų, atitinkančių tekstuose vaizduojamus personažus. Trumpam grįžus iš Kinijos, įvyko repeticija ir dalinė atranka. Kai kurios pasirinktos dainininkės pasufleravo keletą melodijų.

Veikėjų atrankose dalyvaudavote visos trys?

RUGILĖ. Jos vyko keliais lygmenimis, pirmoji – kai Vaiva aprašė charakterius. Stebėdavome dainuojančius žmones skirtinguose kontekstuose. Pavyzdžiui, menotyrininkę suradome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje: ten koridoriuje šurmuliavo chorvedžių kursas, žiūrim, viena mergina atsiskyrusi nuo grupės skaito. Tuo, ką ji darė, lyg ir pasisiūlė menotyrininkės vaidmeniui. O kai ieškojome dainininkės isteriškos mamos rolei, lankiausi „Liepų“ choro repeticijoje, kur viena moteris nerimastingai dairėsi į kitas, atkreipdama į save dėmesį. Paskui paaiškėjo, jog ji nervinosi, nes tai buvo jos pirmoji diena tame chore. Bet kaip ji puikiai tiko vaidmeniui! Stebint žmonių elgesį tarp kitų, ką jie veikia laisvomis minutėmis, ir dokumentiškai perkeliant tai į sceną, atsiranda daugiau autentiškumo. Bet, aišku, ne visi, kas tiko vizua­liai, tiko ir balsiškai. Pamenu, pakviečiau Liną į sulčių bariuką, kuriame jų spaudėja prasitarė, jog dainuoja. Mums kaip tik reikėjo sveikuolės, bet kai ji uždainavo, supratom, jog ne. Buvo aplankyti ir „praskenuoti“ visi Vilniaus chorai – ir profesionalūs, ir mėgėjiški. Kai kurios dainininkės atėjo iš džiazo, pop, operinio dainavimo mokyklų.

Ar operoje „Geros dienos!“ yra erdvės interpretacijai? Pavyzdžiui „Saulėje ir jūroje“ vaikai gali kamuolį paspirti ne į tą pusę; paplūdimyje kartais būna daugiau ar mažiau veikėjų, ir pan. O jūsų pirmoji opera atrodo labai vientisa, išbaigta ir identiškai atliekama – kur benuvežtumėte, ji tokia pati.

VAIVA. Tai visai kitokia režisūra ir kūrinio logika negu pliažo, kuriame ir vaikai, ir šunys – chaosas. Man atrodo, interpretaciją labai keičia kūrinio santykis su esamuoju laiku. Tarkim, yra veikėja, vadinama „kitataute“, toks abstraktus charakteris. Galima suprasti, kad ji priklauso etninei mažumai. Ukrainos karo kontekste tai suskamba kaip ukrainietės pabėgėlės daina, ypač dabar, kai atėję į prekybos centrą matome korteles su užrašu, kad prie kasos – lietuviškai nekalbantis žmogus. Kūrinyje yra trumpų motyvų apie sveikatą, rankų plovimą – po pandemijos žmonės labai gyvai reaguodavo, nes skambėjo kaip tiesioginė nuoroda į kovidą. Tačiau kūrinys parašytas prieš 14 metų – dabar atrodo, tai buvo visai kitas pasaulis.

Lina, o kaip muzika? Ar atrinkti balsai turėjo didelės įtakos konkrečioms partijoms? Kaip jie keitė pirminį sumanymą?

LINA. Kaip ir minėjau, tie dalykai ėjo koja kojon. Pamenu, mes vis dėlto sugalvojom, jog reikia patikrinti operinio dainavimo studentes, ir pasikvietėm tokių „primadonų solisčių“, tačiau jos visos nepataikydavo į toną. Buvo gana įdomu, kad nė vienos iš jų neatsirinkome. Supratom, jog tokie treniruoti, suniveliuoti balsai neperteikia jokios istorijos. Norėjome, kad pasakojimas skleistųsi ne vien žodžiais, bet ir vaizdu, ir garsu, kad atsirastų įvairovė. Dirbant su atrinktais žmonėmis ir jų tekstais, vystėsi ir muzikiniai motyvai.

Kaip operoje „Geros dienos!“ atsirado netikėtas ir labai įdomus veikėjas – apsaugos darbuotojas prie fortepijono?

LINA. Iš pat pradžių manėme, kad būtų įdomu įvesti personažą, nebūtinai pasakojantį istoriją taip, kaip kitos moterys. Tuo metu atradau amerikiečio kompozitoriaus, TV operų autoriaus Roberto Ashley’io kūrybą, žavėjo jo kūriniuose naudojamas fortepijonas. Atrodė, kad to instrumento skambesys galėtų atsirasti ir pas mus. Nebandžiau sukurti komplikuoto muzikinio teksto, gal net atvirkščiai, norėjome atgaivos nuo verbalaus turinio, tačiau net ir paprastą pasažą kiekvienas atlikėjas interpretuoja skirtingai. Pažinojau Kęstutį Pavalkį, nuostabų muzikantą. Galvojant apie konkretų žmogų ir atsirado fortepijono motyvas.

RUGILĖ. Tai yra struktūriškai kitas dėmuo, nei tos dešimt kasininkių, todėl jam buvo sugalvota apsaugininko funkcija. Šie paprastai sėdi atskiruose kambariukuose, neturėdami su sale tiesioginio ryšio. Prie fortepijono nugara nuo visų nusisukęs pianistas atrodo užsidaręs savame stebėtojo, interpretuotojo pasauly. Kūrinyje be jo yra ir dar du apsaugininkai, kurie tikrina įeinančių žiūrovų bilietus, o visiems suėjus, uždaro duris.

Regis, jums visoms būdingas subtilus humoro jausmas, gebėjimas šmaikštauti rimtomis temomis nei ką nors pašiepiant, nei įskaudinant. Ar jūsų bendrystę sustiprino noras dirbti kartu ir toliau, nes pirmasis darbas pavyko puikiai?

VAIVA. Antrosios operos ėmėmės ne dėl to, jog mums štai taip gerai sekėsi, kad pelnėm apdovanojimų. Be abejo, tai sustiprino mūsų pasitikėjimą, tačiau ji gimė, kai pajutom, jog esame pribrendusios naujam kūriniui.

LINA. „Geros dienos!“ ne iš karto sulaukė sėkmės. Po pirmojo pristatymo dvejus metus nieko nevyko – tas kūrinys būtų taip ir nutilęs, jeigu ne prodiuserė Ana Ablamonova. Ji išsiuntė tarptautiniam konkursui reikiamą dokumentaciją, opera ten buvo pastebėta, laimėjome „Music Theatre NOW“ apdovanojimą, tuomet gavome kvietimą parodyti „Sirenose“. Po to jau sekė ir Niujorkas, ir Šanchajus, ir dideli turai Prancūzijoje. Tačiau lig tol buvome nežinomybėje, nesugalvodamos ką daryti: visos trys esam nepriklausomos kūrėjos ir burtis į teatrą, t. y. „susituokti“, nenorėjome. Tokios vizijos nėra ir dabar. Prodiuserinė Anos kompanija „Operomanija“ tada buvo dar labai jauna, ir jai tikrai nebuvo paprasta finansuoti tokius pastatymus. Kai 2015 m. laimėjome „Fast Forward“ konkursą Braunšveige, apdovanojimas buvo kvietimas sukurti naują darbą Dresdeno teatre. Jau prieš tai jautėmės subrendusios antrajam projektui, aplikavome rezidencijai Štutgarte „Akademie Schloss Solitude“. Atrodė, kad buvimas visoms vienoje vietoje gali būti gera strategija. Dar prieš rašydamos paraišką retsykiais susitikdavome ir generuodavome įvairias mintis naujam kūriniui – buvo įdomu pažiūrėti, ar mums kartu dar gali kažkas pavykti.

VAIVA. Tuo metu visos gyvenome skirtingose šalyse, todėl nusprendėm, kad mums reikia kartu praleisti kažkiek laiko, ir rezidencijos modelis suteikė tokią galimybę.

Kaip gimsta bendros koncepcijos? Žvelgiant iš klasikinės operos pozicijų, paprastai kompozitorius, įvardijamas kaip operos autorius, savo muzikiniam kūriniui užsako parašyti libretą, po to užbaigto veikalo imasi režisierius statytojas. Jūs viską darote kartu, vienu metu. Ir vis dėlto… Grįžkime prie Štutgarto: ar būtent tada pasirinkote kūrinio ašimi klimato kaitą? Kas pasiūlė „Saulės ir jūros“ pagrindinę temą?

VAIVA. Rugilė turėjo stebimo iš viršaus pliažo vaizdinį.

RUGILĖ. Tai buvo viena tų idėjų, kuriomis dalinomės. Tuo metu filmavau „Rūgštų mišką“, jame buvo turistų apžvalgos aikštelė, tarsi antropologinis narvas. Tame narve būdami žmonės iš įvairių šalių komentuodavo matomą gamtos reiškinį, patys stebimi iš viršaus, iš paukščio perspektyvos. Vaizdinys, kuriuo pasidalinau su Vaiva ir Lina, buvo paplūdimys, regimas iš aukštai. Jame žmonės atrodė kaip vabaliukai, kažkokia rūšis, kurios individai labai įvairūs. Toji pirminio sumanymo nuojauta buvo apie tai, kad žmonių kūnai laikini, bet ir žemės kūnas trapus, galbūt taip pat mirtingas. Prisimenu, kai mes pačios ieškojome finansavimo šaltinių, vyko vienas konkursas, jo taikinyje buvo klimato kaita – visur aptarinėjamas, tiesiog ant bangos esantis klausimas. Būtent tada man intuicijos lygmenyje ir įvyko bingo momentas, temos ir vaizdinio susijungimas. Tačiau būta tarp mūsų daug priešinimosi šiai aktualijai, nes ji tiesiog pernelyg madinga, ne iš karto visoms surezonavo.

VAIVA. Problematika deganti, nes liečia mus visus. Kuriant „Saulę ir jūrą“ buvau didžiuliame strese ir nevilty, nes nežinojau, kaip surasti tinkamą tonaciją, už ko griebtis, nuo ko pradėti. Paplūdimio vaizdinys suveikė kaip inkaras, būdas įsižeminti, nes dėmesį sutelkus į kūnus – storus, liesus, senus, jaunus – galima galvoti tiesiog apie žmones, jų skirtingą ir panašų buvimą po ta pačia saule. Vasarotojai negali apie klimato kaitą, apie visą į krachą besiritančią planetą kalbėti, aiškindami, kaip reikia rūšiuoti. Tai turėjo būti paprastos, žemiškos istorijos. Atsirinkome atlikėjus, tik intuityviai žinodamos temą. Mintyse regėdamos tą vaizdą dėliojome kompoziciją: reikia ir žemai dainuojančių, ir vyresnių, ir jaunesnių. Tuo metu daug gilinausi į ekologines temas. Dalyvavimas atrankose taip pat buvo vienas iš įkvėpimo šaltinių. Pavyzdžiui, sutikome dainininką, kuris studijavo teologiją, o jo balsas tiesiog sutvertas giedoti liturgines giesmes. Mano skaitiniai apie „maisto mylias“ susipynė su jo asmenybe, taip gimė specialiai jam parašyta daina. Daug yra istorijų, kaip atsirado vienos ar kitos arijos – mūsų kūrybos procesas vienu metu vyko keliais kanalais.

LINA. Ieškodamos idėjų operai mąstėme, kokioje aplinkoje galėtų rastis tokia žmonių įvairovė. Paplūdimys buvo ta vieta, kuri leido skirtingoms asmenybėms ir skirtingų socialinių, etninių bei kultūrinių sluoksnių atstovams susidurti vienoje vietoje. Apmąstant tą besiilsinčių personažų vaizdinį, ilgokai nebuvo aišku, kas juos visus jungs. Kai Rugilė pasiūlė, kad tai galėtų būti klimato kaita, mane net nupurtė: atrodė, apie ją tiek daug komunikuojama, tiek informacijos ir taip nesinorėtų viso to kartoti. Tačiau supratome, kad turim stiprią viziją ir įrankių nedidaktinio kūrinio atsiradimui. Leidomės į šios rizikingos temos kelionę, balansuodamos ant labai slidžios ribos – tarp aktyvizmo ir žurnalizmo. Kai atsirado pats kūrinys, jame išryškėjo ir besaikio vartojimo klausimai – lyg pratęsimas tos pačios „Geros dienos!“, tik iš kitos perspektyvos.

RUGILĖ. Kai „Saulę ir jūrą“ 2017 m. pirmą kartą rodėme Nacionalinėje dailės galerijoje, viešinimo strategijoje tą klimato kaitą nelabai eksponavome. Tačiau Venecijoje mūsų kuratorė Lucia Pietroiusti spustelėjo, kad reikia šią mintį išryškinti komunikacijoje, ji tapo tarsi kūrinio vėliava. Tačiau ir lig tol norintiems matyti ji tikrai buvo aiški.

LINA. Bet opera ne vien tik apie tai. Mums buvo labai svarbu neuždaryti auditorijos viename kiaute, sudaryti sąlygas, kad žmonės galėtų patys atrasti žiūros tašką. Žvelgiant kompleksiškai, „Saulėje ir jūroje“ atsiskleidžia ir vartojimo, ir įvairovės, tolerancijos temos, be to, pačiame kūrybos procese buvo svarbus nehierarchinis darbo principas tiek tarp mūsų trijų, o ruošiantis Venecijai – tiek didesnėje komandoje: dirbome su kuratore Lucia Pietroiusti, prodiusere Rasa Antanavičiūte bei komunikacijos koordinatorėmis – Lina Vaitiekūnaite bei Joginte Bučinskaite.

Ar smarkiai pakito libretas, verčiant jį iš lietuvių į kitas kalbas?

VAIVA. Į anglų kalbą vertėme dėl to, kad žinojome, jog atstovausime Lietuvai Venecijos bienalėje. Tam darbui pakvietėme anglakalbį poetą Rimą Užgirį. Be abejo, angliškasis vertimas vyko paraleliai su muzikinės linijos adaptacija (nauja kalba keičia skambesį, ritmą).

Kuri kalbinė versija – lietuviška ar angliška – jums pačioms įtaigesnė?

VAIVA. Anglų kalba mums labai įsiėdusi, nes pasaulyje gastroliuojame būtent su šia versija. Kai užpernai Vilniaus taksi parke rodėme „Saulę ir jūrą“ abiem kalbomis, dalyvavo ir mūsų tarptautinės komandos dalis – atlikėjai, dainuojantys angliškai. Pirmą kartą išgirdę kūrinį lietuvių kalba nustebo, kaip stipriai juos paveikė visai kitoks muzikalumas. Minėjo, kad klausydami lietuviškai skambančias tas pačias arijas, kurias jie atlieka angliškai, stipriau pajuto visą kūrinį. Matyt, tikrai lietuvių kalboje glūdi tas pirmapradis gaivalas.

LINA. Šiemet rodant operą Viniuje, taksi parko serpantinuose sutikau savo pažįstamą olandą, atvykusį trumpai viešnagei: atsisuko į mane verkiantis, sujaudintas lietuviškos versijos. Nustebau, kad kūrinio gylis gali atsiskleisti ir nesuprantant kalbos.

Šios operos muzikoje girdžiu lietuviškų sutartinių motyvus, sąskambius.

LINA. „Geros dienos!“ to girdisi daugiau negu „Saulėj ir jūroj“, bet pats komponavimo principas galbūt yra pasiskolintas intuityviai. Nors tiesiogiai niekas necituojama, šie atgarsiai kartais suskamba. Man asmeniškai chorinės partijos, daugiabalsiškumas yra labai svarbūs ne tik muzikaliai, bet ir konceptualiai. Vienas balsas, tampantis visų, transliuoja ne tik komponavimo metodą – jis reflektuoja buvimo būdą. Ne veltui sutartinė kilusi nuo žodžio sutarti. Norėčiau, kad daugiau sutarimo būtų ne tik dainose, bet ir mūsų aplinkoje.

VAIVA. Choras tampa kolektyviniu ekosistemos balsu. Jis – tarsi planetos plaučiai, įkvepia ir iškvepia. Ir tai simboliškai, muzikaliai, poetiškai parodo mūsų sąsajas vienų su kitais. Kai kurios solo partijos taip pat glaudžiai susipina su choru.

Kokioje erdvėje „Saulė ir jūra“ suskambėjo geriausiai?

RUGILĖ. Turbūt yra kelios pačios ryškiausios. Vilniaus taksi parkas turi rotondos formą, nenutrūkstamą aukščio kitimą, leidžiantį fiziškai atsitraukti ir priartėti. Būtent tą mes labai skatiname – kad žiūrovai neįsipatogintų, keliautų, keistų stebėjimo tašką. Todėl čia geriausia tai įgyvendinti, norint radikaliausiai priartėti prie pirminės idėjos. Niujorko Guggenheimo muziejaus rotonda buvo pats pirmas architektūrinis pavyzdys, kuriuo pradžioj dalinomės. Esame rodžiusios šią operą apleistame bauhauziniame baseine netoli Berlyno. Pristatant kūrinį Romoje, barokiniame teatre išardė visą parterį, pašalino kėdes ir pripylė smėlio – iš pradžių tai atrodė kaip neįmanoma misija, ypač tokiame prašmatniame istoriniame pastate.

LINA. Sidnėjaus rotušėje pasirodymas taip pat buvo vienas įsimintinesnių, ten turėjome didžiausią kada nors buvusį paplūdimį, miestui ypač svarbiame pastate. Bet man Venecijos lokacija visgi buvo įstabiausia, nes atvėrė tokius šio kūrinio sluoksnius, kurie kitose vietose neatsiskleidžia: operą rodėme 5 mėnesius mieste, kuris galimai greitai paskęs, apleistoje karinėje zonoje, į ją iki mūsų pasirodymo vietiniai gyventojai nepatekdavo, nebent paaugliai peršokdavo uždaros teritorijos tvoras. Buvimas karinėje aplinkoje privertė paklusti ten nustatytoms taisyklėms, nepalankioms civiliams: mus vis nubausdavo, nuolat jautėme galios demonstravimą, įtampą, kurią kurstė teritoriją prižiūrintys kariškiai. Tiek jiems, tiek mums ši patirtis buvo svetima, ten įvyko dviejų skirtingų pasaulių – meno ir karo – sanglauda. Daug ko vieni apie kitus išmokome.

VAIVA. Buenos Airėse yra toks „Teatro Colón“ – pagrindinis Argentinos teatras. Jis turi scenografijos sandėlį-muziejų (kartu tai ir meno renginių erdvė), į kurį pakliuvęs išvysti 25 metrų aukščio sfinksus, gigantiškus „Terakotinės armijos“ karius, kažin kokius bulius. „Hamleto“ dekoracijos, vištų muliažai, kardai, karūnos, pakaruokliai, karietos, buldogai, laiptai – erdvė, pilna keisčiausio operų rekvizito. Šios butaforijos apsupty pastatė pastolius „Saulės ir jūros“ rodymams. Tuo metu Buenos Airėse buvo karščiausios dienos per pastarąjį šimtmetį, o tame skardiniame sandėlyje nėra oro kondicionierių. Operą rodėme saunos sąlygomis, visi bėgdavo atsivėsinti į vadinamąjį green room, kuriame buvo ne taip tvanku. Šis siurrealistinis scenografijos sandėlis paliko didžiausią įspūdį. Ir dar pasirodymas Reikjaviko meno muziejuje, vykęs ant juodo smėlio, nes geltono Islandija neturi. Smulkintos vulkaninės uolienos susisiejo su turiniu: librete irgi minimas ugnikalnių išsiveržimas, turint omeny 2010 m. Islandijos įvykius. Ta juoda spalva priminė lietuvišką dirvožemį. Labai įdomūs papildomi sluoksniai.

Abi operos apkeliavo kelis kontinentus. Ar jautėte skirtumus, kaip žiūrovai priima ir suvokia jūsų kūrinius Rytų ir Vakarų šalyse?

RUGILĖ. „Geros dienos!“ gastrolės vyko Kinijoje. Šanchajuje viso kūrinio metu tvyrojo mirtina tyla. Iš šio megapolio keliavome į JAV, kur Niujorko publika griaudėjo nuo kiekvieno juokelio. Šios dvejos gastrolės turbūt ir buvo pačios kontrastingiausios. Tiesa, per aptarimą po pasirodymo kinų žiūrovai uždavinėjo gilius, egzistencinius klausimus, iš kurių galima suprasti, kad nors mūsų siūlyto humoro jie neatliepė, visgi kūrinys rezonavo.

VAIVA. Galbūt tai ne humoro klausimas, tiesiog kitokia publikos raiška, ją nulemia visai kitas kultūrinis kontekstas?

LINA. Kartais atrodo, kad kai kurie žmonės ateina pažiūrėti „Saulės ir jūros“, nes apie ją plačiai pasklido žinia. Nebandydami įsigilinti į turinį jie sako: Na, tai nieko čia tokio – papylė smėlio ir dainuoja. Galbūt ši publikos dalis nusivilia mūsų opera, nes joje apdainuojama kasdienybė, ir muzika nėra labai pompastiška, jokių šou elementų ar dirbtinai kuriamo wow efekto. Būna žmonių, ateinančių tik „užsidėti pliusiuko“, kad irgi matė plačiai nuskambėjusį kūrinį.

Kalbant apie skirtingas lokacijas, visur ši opera sukviečia labai daug publikos. Niujorke visi bilietai buvo parduoti per 10 minučių – tai iš tikrųjų unikalus atvejis. Ji nebuvo kuriama kaip koks „West End“ teatro spektaklis, siekiantis tapti labai populiariu ir patenkinti miuziklo gerbėjus. Tai visgi yra tarpsritinis kūrinys. Maloniai nustebina, kad šis darbas gali užpildyti žiūrovais erdves ir būti rodomas 10 dienų tiek Taivane, tiek Niujorke. Reikjavike taip pat buvo išsirikiavusios laukiančiųjų eilės – tas teikia daug džiaugsmo. Vis nustebina ir Lietuvos publika: kai mums atrodo, kad kūrinį jau visi pamatė, sulaukiame ir naujų žiūrovų ir tų, kurie sugrįžta.

Laimėjimas Venecijoje jums atvėrė daug kelių ir sukėlė nemenką ažiotažą. „Saulė ir jūra“ tapo „trendu“ pasauliniu mastu… Nenuostabu, kad „Auksinis liūtas“ auditorijos susidomėjimą kilstelėjo į neregėtas aukštumas. Vėliau jus „ištiko“ dar ne viena premija ir valstybės apdovanojimai. Kas pasikeitė po to, kai šis kūrinys sulaukė tokios šlovės?

VAIVA. Uh, didelė tema… Apie tai galima kalbėti ir iš psichoanalitinės pusės. Labiau gal norėčiau sureaguoti į tą „norą užsidėti pliusiuką“. Šis kūrinys sutraukė tiek daug žiūrovų ne todėl, kad yra trendy. Po mūsų „Liūto“ radosi nauji liūtai (nors jų skaičių paveikė pandemija), bet opera iki šiol skamba tikrai ne dėl to – „Saulė ir jūra“ atliepia šių laikų dvasią, užčiuopia labai giliai slypintį nervą. Tai tiesiog paveikus kūrinys.

RUGILĖ. Prisimenu, kai Nacionalinėje dailės galerijoje „Sirenų“ festivalio metu rodėme jį pirmą kartą, buvo labai neramu, ar kada nors išvis pavyks jį pakartoti. Logistiniu požiūriu šis pastatymas tikrai be galo komplikuotas. Tuo metu turėjome labai mažą komandą, viską darėme savo jėgom. Žinant, kiek reikia resursų, kad spektaklį vienu metu pamatytų santykinai nedaug žiūrovų, jokiose mano svajonėse nebuvo nė minties, kad jis galėtų taip suktis, kaip dabar.

LINA. Grįžkime prie klausimo, ar sėkmė kaip nors keičia mus ir patį kūrinį. Man atrodo, jeigu sakytume, kad nepasikeitė mūsų statusas, būtų melagystė, ypač kai prisistatai kaip žmogus, sukūręs „Saulę ir jūrą“. Ją žmonės žino ne tik Lietuvoj. Galbūt jie neprisimena kūrėjų vardų, pavardžių, bet ši opera gyva jų atmintyje. Tie, kas domisi kultūra, žino mūsų darbą, ir tai tikrai mums palengvina daugelį situacijų, kurios iki šio laimėjimo buvo kitokios. Mūsų balsas šiandien yra girdimas labiau nei prieš penkerius metus. Matydama, kas vyksta pasaulyje, kartais galvoju, ar šią privilegiją pakankamai išnaudoju tam, kas man yra svarbu. Viena yra parašyti kūrinį, o kita – pasinaudoti savo pakitusiu statusu geresnio pasaulio kūrimui.

Ar toji šlovė nėra sunki? Tikriausiai ji verčia prisiimti didesnę atsakomybę dėl ateities darbų? Galbūt pačios pakėlėte savo kartelę: būsimuose kūriniuose kalbėti ne mažiau įtaigiai, aktualiai, pranokti pačioms save. Ar toks yra pripažinimo šleifas?

VAIVA. Po „Saulės ir jūros“ rašydama naują knygą „Rožės ir bulvės“, leidyklos pavadintą koliažiniu romanu, išties išgyvenau didžiulį psichologinį krūvį, spaudimą. Visa mano amunicija buvo tiesiog surakinta, užblokuota. Patyriau įtampą, atrodė, jog esu tarsi po didinamuoju stiklu ir visi laukia, kada susimausiu. Tikrai sugaišau daug laiko, braudamasi per dygliuotus psichologinius brūzgynus. Galiausiai įvyko lūžis, atsipalaidavimas – supratau, kad esu tiesiog žmogus, turintis galimybių ribas. Na ir kas, jeigu ši knyga nebus nuostabus šedevras? Gal tai, ką jau parašiau, buvo mano zenitas, mano paskutiniai kūriniai? Nors minėta knyga gimė tokioje turbulencijoje, dabar naujų darbų imuosi visiškai kitokios būsenos: jaučiu naują vidinį etapą, kitokią kūrybinę energiją bei motyvaciją.

RUGILĖ. Man atrodo, aš tik dabar pereidinėju į naujai kūrybai palankų, produktyvų būvį. Galbūt dėl to, kad „Saulei ir jūrai“ reikia priežiūros, o gal todėl, jog nejaučiu svarbos kažkur skubėti. Jau kelerius metus vystau vieną didelio masto kūrinį, yra keli mažesni, pradėti ir nebaigti darbai, kelios naujos, ramybės neduodančios idėjos.

LINA. Po „Geros dienos!“ visos trys nėrėm į individualią kūrybą, ir po Venecijos vėl norėjosi atsitraukti nuo bendrų reikalų. Įtampa, apie kurią kalba Vaiva, neaplenkė ir manęs. Pastaraisiais metais atsiradę darbai – „Currents“ Rygos bienalėje, personalinė paroda „Mutes“ Paryžiuje, „What Happens With a Dead Fish?“ performansas vandenyje – matyt, pasąmoningai mane atitraukė nuo „Saulės ir jūros“ metamo šešėlio. Turėjau sau pasakyti, kad kitas darbas gali būti visoks, ir apskritai kūryba yra kelionė. Taip, mums keliama aukšta kartelė, tačiau nereikia jos sureikšminti. Nenoriu, kad tas labai svarbus kalnas būtų vienintelis, į kurį įkopiau ir tupiu toje viršūnėj. Kalnų gali būti aukštesnių ir mažesnių, gali būti lygumų. Kitas žingsnis gal bus iš viso nebekurti? Gyvename tokiame perprodukcijos pasaulyje, kad nekūryba atrodo taip pat svarbus pasirinkimas.

Kol kas nesvarstote apie tolesnį bendrą darbą?

RUGILĖ. Sukūrusios „Geros dienos!“ norėjome dar kažką kartu nuveikti, bet nepradėjome tol, kol nesulaukėm idėjos, kuri visas motyvavo. O po „Saulės ir jūros“ sėkmės Venecijoje ne viena didelė institucija mus kvietė vėl sukurti kažką kartu. Tačiau nesiimtume nieko naujo, pradėdamos ne nuo idėjos, o nuo konteksto. Buvo nebaisu pasakyti: „Ačiū, ne. Gal kada nors.“ Man atrodo, gerai, kad neužlipom ant produktyvumo grėblio. Jeigu bus vidinė motyvacija ir noras, gal tuomet.

VAIVA. Dėl „Saulės ir jūros“ pastarieji ketveri penkeri metai buvo labai aktyvūs – nuolatinės gastrolės. Norim ar nenorim, ši opera mus jungia. Viena prie kitos vis dar esame per arti, kad atsirastų erdvės trečiajam kūriniui. Net kai negastroliuojam, nuolat sukamės nesibaigiančiame bendrų reikalų sraute. Norisi laiką ir kūrybinę energiją kreipti į solo veiklas, kažkur kitur. O tada, „pasiganius“ asmeninėse lankose, vėl sugrįžti į trio konsteliaciją.