Automobilį paliekame nedidelėje stovėjimo aikštelėje priešais Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą. Spaudžiame mygtuką mėlynai dažytų durų dešinėje, užsidegus žaliai lemputei jos atsiveria, ir mes kylame laiptukais iki grotuoto įėjimo. Šaižiai sucypsi metalinė arka, primenanti oro uosto patikros punktus. Į mus žvilgteli už vos praverto langelio sėdintis budintis pareigūnas. Tylomis susirenka tapatybės dokumentus, išduoda svečio pažymėjimus. Vangiai klusteli apie draudžiamų daiktų turėjimą, linksėdami tvirtiname, kad mūsų kišenės – tuščios. Pareigūnė patikrina atsineštą repeticijai reikalingą techniką. Klankteli užraktas, ir atsidarius durims patenkame į aptvertą vidinę kalėjimo teritoriją. Dešinėje – koncertina uždengta betoninė siena, tolumoje matosi nenaudojamas pastatas išdaužytais langais. Einame tiesiai iki Asmens priežiūros skyriaus pastato. Šiltomis dienomis jo kieme kartais matydavome neįgaliųjų vežimėliuose sėdinčius, iki pusės nusirengusius ir saulėje besideginančius nuteistuosius. Keli vyrukai laisto pomidorus, kai kas prieina prie tvoros ir šūkteli: „Laba diena!“ Atsakom tuo pačiu. Sukame į kairę ir patenkame į didelę aktų salę. Dešiniajame jos kampe žaliuoja pelėsis, viduryje ant grindų nupieštas labirintas. Spektaklio dalyviai nušoka nuo palangių, ant kurių sėdėdami stebėjo mus ateinančius. Spaudžia rankas ir šūkauja: „Vėl vėluojat!“

***

Prodiusuoti „Vedami“ mane pakvietė menų agentūros „Artscape“ vadovė Aistė Ulubey. Kai 2023 m. gegužę paskambino, kalbėjome be didelių įžangų. Spektaklio tyrimo pristatyti nereikėjo, apie kūrėjų (režisierius Mantas Jančiauskas, dramaturgas Rimantas Ribačiauskas) apsilankymus Pravieniškių kalėjime girdėjau jau ne kartą. Retkarčiais susitikus mieste ar bendruose vakarėliuose jie papasakodavo ten patirtus įspūdžius ir išgirstas istorijas. Tema atrodė itin įdomi – įkalinimo paveikumas, tikros žmonių patirtys, lengvesni ir sunkūs nusikaltimai, Anoniminių alkoholikų ir Anoniminių narkomanų grupių darbas, Dvylikos žingsnių programa, subkultūros. Aistė paminėjo, kad projektui reikia šiek tiek „avarinio valdymo“, jau tapusio mano specializacija. Gegužę kūrinys dar neturėjo aiškios struktūros, Mantas ir Rimas surinko milžinišką kiekį medžiagos – buvo apstu įvairiausių pasakojimo linijų, tik nebuvo aišku, kurios imtis, kurios gijos vertesnės už kitas. Tačiau tiek nuteistiesiems, tiek kalėjimo vadovybei birželio mėnesį norėjosi parodyti net ir neišbaigtą spektaklio versiją. Nuo pirmųjų pokalbių jau praėjo laiko, ir jie ėmė nekantrauti.

Pradėjau darbą nuo susipažinimo su medžiaga. Kelis vakarus skaičiau surinktus interviu, klausiausi garso įrašų, varčiau straipsnius, ieškojau informacijos apie kalėjimų sistemą Lietuvoje. Darbas tikrai ne iš lengvųjų, retkarčiais skaitymą tekdavo nutraukti, įrašą stabdyti, atlikti kvėpavimo pratimų. Kai kurios istorijos – standartinės ir jau girdėtos: bendravimas su prasta kompanija, vakarėliai, pasibaigę smulkiais pažeidimais miestelių periferijose. Kitos sunkesnės: žmogžudystės, narkotikai, apiplėšimai, izoliacijos kameros, kalėjimo „paniatkės“.

Po keleto dienų kartu su Mantu nutarėme nuvažiuoti į Pravieniškes – norėjome susitikti su dalyviais ir išbandyti keletą spektaklio formos idėjų. Prie įėjimo mus pasitiko Jūratė (Jūratė Danielė, Resocializacijos skyriaus specialistė, Priklausomybes turinčių įkalintų asmenų reabilitacijos centras), mūsų angelas sargas kalėjime. Praėję patikras, patraukėme į centrą. Jame laukė nuteistieji. Važiuojant į Pravieniškes galvon lindo įvairūs stereotipai, tačiau nuvykus į vietą jie nepasitvirtino. Žmonės čia nesėdėjo už grotuotų durų po šešis kameroje. A. ką tik baigė nešioti sriubą, kiti laisvai vaikščiojo koridoriais, atėjo paspausti rankų. Trumpam stabtelėjau pasikalbėti su T. – įdubusios, didelės akys, aštrus smakras. Prisiminiau nuotrupas iš jo interviu: žmogaus nužudymas, neišperkama kaltė, „kob­ros“ priemaišos, paskutiniai sunkiausi metai, praeito gyvenimo sapnai. T. sako, kad jam liko keli mėnesiai. Kalbamės apie baimę išeiti į laisvę po daugybės metų kalėjime. Paradoksalu, tačiau čia praleidus beveik pusę gyvenimo viskas pažįstama geriau. Laisvėje skaniau kvėpuojasi, sako T., bet nežinomybė kelia nerimą.

***

Einame pro geltonas duris aktų salės dešinėje link bibliotekos. Abiejose koridoriaus pusėse kabo medinės, stiklais uždengtos skelbimų lentos. Dešinėje – Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portreto“ tekstinė analizė, dar toliau – senas skelbimas apie V. Kernagio dainų koncertą, kuriame dalyvavo jo šeimos nariai. Sukame į kairę ir pro medines duris patenkame į vieną iš kalėjimo kiemų. Priėję metalinius, koncertina apjuostus vartelius, aukštai keliame kojas ir žengiame per jų slenkstį. Spaudžiame baltą skambutį, laukiame apie minutę. Priešais lange šmėsteli budėtojo veidas, po to skambtelėdamas atsidaro metalinis užraktas.

***

Po vieno iš pasirodymų susirenkame centro susitikimų kabinete, kalbamės apie spektaklį, dalijamės mintimis. Šalia atsisėda H. su „čefyro“ puodeliu rankoje. Klausiu, už ką sėdi. H. priklausė vienai garsiai Lietuvos nusikalstamai grupuotei. Jis buvo atsakingas už veiklos organizavimą: „Įsivaizduok – turi nusiųsti žmogų į tam tikrą šalį, sugalvoji jam vardą, įduodi dokumentus, paskiri susitikimo vietą su kitu žmogumi. Jam reikia nupirkti bilietus, užsakyti viešbutį, pasirūpinti, kad viskas būtų gerai…“ Juokiuosi supratusi keistą paralelę. Jau ketvirtus metus organizuoju operos-performanso „Saulė ir jūra“ turą, ir mano pareigos labai panašios į H. buvusias. Pokalbis pakrypsta apie specialias įgytas žinias, organizavimo ypatumus, produktyvumą, gebėjimus atlikti kelis darbus tuo pačiu metu. Svarstome, ar H. išėjęs iš kalėjimo galėtų užsiimti logistika.