fbpx

(NE)REIKALINGI ŽODŽIAI

Rainer Wieczorek

Rašytojas Raineris Wieczorekas ir fotografė Helen Radenthein nutaria kurti reklaminius leidinėlius menininkams. 2021 m. šokėja Raimonda Gudavičiūtė, besiruošianti spektaklio „M(other)“ premjerai Frankfurte ir Darmštate, pas juos užsako 24 puslapių brošiūrą. Darbinis susitikimas virsta bičiulyste ir 2024 m. vasaros pabaigoje „Dittrich Verlag“ leidykloje pasirodžiusia knyga „Žvilgsnis į šokančiuosius“ („Blick auf die Tanzenden“), parašyta iš dviejų perspektyvų.


(Knygos ištraukos)

Neįprasta, Helen po spektaklio pakvietė į svečius vakarienės – makaronai su naminiu pesto genovese padažu:
Spaghettini, raudonas vynas, parmezanas, – tarė lėtai, kol aš jai nusišypsojau.
Tikriausiai norėjo sužinoti, kodėl spektaklyje verkiau.
Ar pats žinojau? Ar norėjau jai pasakyti?
Ji apie tai dar nepaklausė. Pasikalbėjome apskritai apie spektaklį, po to apie kedrų riešutus ir alyvuogių aliejų. Apie Genujos senamiestį.
– Nori sužinoti, kodėl verkiau? – paklausiau po vakarienės.
– Taip.
– Pradžioje žiūrėjau šokį iš techninės perspektyvos. Kaip padaryta? Kaip veikia scenografija? Į ką nukreiptas apšvietimas? Kokia bus mano teksto struktūra? Kurį laiką tai leido matyti spektaklį per ištiestą ranką. Bet kai tiedu vis labiau įsijautė, išlaisvėjo, kai pamačiau, kaip jie vienas į kitą pasižiūrėjo, rasdami vienas kitą, kaip užsidegė jų akys, pamačius vienas kitą, – tada supratau. Pamačiau ant scenos, ko nebuvau matęs savajame gyvenime.
Tylėjome.

***

Ateinančiais mėnesiais, lyginant su praėjusiais metais, krizinė pandemijos situacija palengvėjo: vaikams buvo leista sugrįžti į mokyklas, vėl vyko futbolo treniruotės ir breiko pamokos.
Jei tądien nebūdavo breiko ar futbolo, pasiimdavau Eliją iš mokyklos ir važiuodavau į menų fabriką „Mousonturm“ Valdšmitštrasėje. Kartais būdavo lengva, bet kartais Elijas tenorėdavo susitikti su draugais. Bendrai kalbant, studijoje jis pirmiausiai turėdavo persijungti, ką nors suvalgyti, ką nors papasakoti. Negalėjau jo spustelti ar skatinti, – jis tik aštuonerių vaikas, ne šokėjas. Destruktyviosios fazės taip pat buvo svarbios aštuonmečiui. Pasitaikydavo dienų, kai daugiausiai trisdešimt minučių repetuodavome prasmingai. Kartais padėdavo, kai užsukdavo Ingrida, ir galėdavau išeiti iš kambario, kad konfliktas išsivadėtų.
Įtampa dėl vaiko priežiūros ir spalio repeticijų grafiko man greitai sukėlė nemigą ir susidarė stiprus kontrastas su norėtu mūsų šokio lengvumu. Kai Manuelis dirbdavo, tekdavo pasiimti Sofiją kartu, nebuvo pasirinkimo. Bendrai situacija susiklostė graži: muzika, studijos veidrodis, mes improvizuodavome. Bet vis labiau jutau negailestingai artėjančią premjerą.
Vasarą viskas aprimo, be to, Elijui prasidėjo atostogos. Kai kuriuos judesių junginius repetavome lietuviškame pajūryje, kad Elijo kūniškoje atmintyje jie išliktų.
Pasibaigus vasaros atostogoms, repeticijose sulaukdavome vis daugiau lankytojų. Kartais užeidavo dramaturgė, kartais – su mūsų pastatymu susijusių pašaliečių. Turėjau parengti Eliją tokiems svečiams, kad situacija jam atrodytų aiški, kad nepradėtų jaustis, esą jį kažkas teisia. Vis pabrėždavau, jog darome tai, ko abu norime. Vis dėlto tuo pat metu norėjau, kad jis priprastų prie žiūrovų, ir išvengti įtampos, kylančios iš intymumo ir viešumo, kurių sankirtoje skleidėsi mūsų spektaklis.
Ne tik projekto meninis valdymas, bet ir visa administracinė našta gulė ant manęs: scenos dailininkė Medilė dirbo Lietuvoje – turėjo reikalingas medžiagas ir kūrė scenografiją ten. O kurioje šalyje turėjo būti mokami mokesčiai? Vienas iššūkis ginė kitą. Tobulą nerimą parūpino pandemija: „Mounsonturme“ nepavyko taip greitai rasti spektakliui reikalingo techninio personalo. Vienas išėjo iš darbo, kol nebuvo renginių, kitas – tėvystės atostogose… Aš turėjau suprogramuoti scenos apšvietimą?
Sebastianas Schackertas apsireiškė pas­kutinę minutę ir tapo mūsų techniniu vadovu, nuo tada rūpinosi viskuo: šviesomis, garsu, videoprojekcijomis…
Elijas galėjo aiškiai jausti, jog situacija intensyvėjo. Vis girdėjo žodį „premjera“, neįsivaizduodamas, ką jis reiškė.
Paskutinę savaitę ėmėme repetuoti scenoje. Viskas pradėjo įgauti aiškią formą.
Į generalinę repeticiją atėjo beveik tiek pat žiūrovų, kiek ir į premjerą. Buvome surengę keletą repeticijų negausiai publikai. Salė pakankamai apšviesta, kad Elijas matytų veidus. Sąmoningai pasirinkome jau būti scenoje, kol rinkosi žiūrovai: jie šviesoje, mes tamsoje, kol Sebastianas nepakeisdavo apšvietimo. Tai davė keletą minučių priprasti prie situacijos, ramiai šnekučiuojantis mūsų gimtąja kalba – lietuviškai. Elijas matė į savo vietas sėdančius klasiokus: draugą, jį įsimylėjusias mergaites, mergaitę, kurią jis įsimylėjęs. Tai prasidedančiam vyksmui scenoje suteikė visiškai naują virpesį.
Negeras ženklas, bet generalinė repeticija praėjo puikiai. Dabar svarbu poilsis.
Premjeros dieną – penktadienį – pasiėmiau Eliją iš mokyklos. Nuvažiavome į „Mousonturmą“. Beveik iš kiekvieno sutiktojo Elijas sulaukė daug dėmesio.
– Šiandien premjera, – jie sakė iškilmingai. – Kaip jautiesi? Jaudiniesi?
Po kiekvieno tokio klausimo Elijas vis labiau blyško, ir supratau, kad kuo greičiau turiu tokius susitikimus riboti, sukurti jam saugią aplinką, kol reikės lipti į sceną.
Elijas bendravo pavieniais skiemenimis ir neįprastai ilgai pradingo tualete. Dar buvo likusi valanda iki spektaklio. Paklausiau, ar jis norėtų ką nors suvalgyti. Ne. Gal atsigerti? Ne. Šokolado? Ne!
Pajutau, kad jo nebepasiekiu, ir ėmiau panikuoti, nes tokia mūsų spektaklio idėja, kaip mama ir vaikas susitinka mistišku būdu per šokį; tokia buvo mūsų spektaklio esmė, tai galų gale suteikė jam kokybę.
Mačiau, kad Elijas jautėsi blogai, ir rimtai svarsčiau, kada tinkamas momentas atšaukti spektaklį, jei padėtis negerėtų. Svarbiausia apsaugoti vaiką – buvau savo mamos dukra, ji man – geriausias pavyzdys.
Tada Elijas nutraukė tylą:
– Vakar irgi buvo žiūrovų! Kas šiandien kitaip?
– Nieko. Viskas bus kaip vakar, viskas bus gerai.
Bet įeidamas į „Mousonturmą“ Elijas jau pastebėjo, kad šiandien kitaip. Kalbėdamas beveik nežiūrėjo į mane – labai neįprasta. Nebuvo kaip visada.
Kur suklydau? Ką pražiopsojau? Tokios mintys sukosi galvoje, kai jau sėdėjome ant scenos krašto, ir spektaklis buvo prasidėjęs. Elijas viską padarė teisingai, beveik tobulai. Bet nejutau jo ryšio su manimi. Tyliai pasakiau jam lietuviškai:
– Viskas gerai. Aš esu čia.
Jis neatsakė. Viską darė automatiškai, taip neturėjo būti.
Prasidėjo jo breiko dalis. Generalinėje repeticijoje publika reagavo šūksniais „Oho“, bet šįkart elgėsi labai kultūringai.
Po to buvo scena su mama, nusisukusia, užsiėmusia savo reikalais. Elijas tyliai pašaukė:
– Mama.
Nesulaukęs atsakymo, pašaukė kiek garsiau:
– Mama?
Pagaliau iš visų plaučių, nevilties kupina siela sušuko:
– Mamaaa!!!
Ledas sutrupėjo, Elijui reikėjo per jį išsiveržti, tarp mūsų vėl užsimezgė ryšys, ir nežinojau, kuris iš mūsų jautėsi laimingesnis – Elijas ar aš.

***

– Įrašinėja, – pasakiau po pauzės.
Raimonda tylėjo.
– Nežinau, nuo ko pradėti.
– Tu – iš Lietuvos.
– Iš Šilutės. Mažas miestelis netoli Baltijos jūros. Mano mama – virėja, šiandien tebedirba.
Mano tėvas, – vadinsiu jį biologiniu tėvu, nes vėliau radau tėvą, kuris manimi rūpinosi, – nenorėjo eiti į tarybinę armiją. Jau turėjo vieną vaiką, – mano vyresnę seserį, – ir jam reikėjo antro, kad nebūtų pašauktas.
Šviesiaplaukis, dviejų metrų ūgio: tokį tarybinė armija galėjo panaudoti! Vietoj to, vis daugiau geriantis ir vis agresyvesnis vyras buvo paliktas lieti pyktį ant savo paties šeimos. Mama slėpdavo mus, kai jis gerdavo su draugeliais, nes vos tik parsirasdavo namo, pradėdavo mus medžioti. Sako, vaikai nieko neatsimena iš pirmųjų ketverių gyvenimo metų! Bet aš atsimenu, kaip mama su mumis bėga iš namų vasarą, rudenį ir žiemą.

Scena iš šokio spektaklio „M(other)“. Mareko Jancucho nuotrauka

Ji verkia

– Mama turėjo dirbti. Kartą mano biologinis tėvas parėjo namo girtas dienos metu ir sumušė mane, nors teta turėjo prižiūrėti.
Mama susirinko daiktus, pasiėmė mus, duk­ras, ir išsikraustė į mažą kaimelį prie Gudijos sienos, jis tos vietovės nežinojo. Ten ilgai gyvenome mažame kambarėlyje, kol pagaliau gavome socialinį būstą.
Buvau šešerių, kai mama mus supažindino su nauju vyru. Jis žavėjosi jos pasiryžimu apsaugoti vaikus ir mes, mergaitės, pamažu ėmėme pasitikėti mūsų mamos mylimuoju, netgi pagaliau priėmėme jį kaip socialinį tėvą. Jis rūpinosi manimi, klausėsi manęs ir padėjo, kaip sugebėjo, pramušti žalojusių įvykių burtus.
Persikraustėme į didelį miestą – Kauną  –man sulaukus devynerių, ir jis mane nuvedė į šokio teatro „Aura“ vaikų grupę, už tai visada jausiuosi dėkinga. Nors judėjau dar gana nerangiai, supratau, kad šokio kalba galiu save išreikšti! Buvau tylus vaikas.
Sulaukusi trylikos palikau jaunam amžiui skirtą vaikų grupę ir perėjau į suaugusių šokio trupę. Pradėjau nuo ekspresyvaus šokio: Isadoros Duncan!
Ji mosteli į dangų ir nusišypso.
– Visa kita kasdien buvo baletas, rusiškoji mokykla. Bet nenorėjau tutu. Man įdomiau žaisti futbolą, o ne su lėlėmis. O labiausiai patiko atmosfera: paauglystės metais šokio trupė tapo mano antrąja šeima.
Džiaugiausi, kad labai dažnai būdavo erdvės improvizacijai. Galėjau išvystyti greitį ir šuolį: žavėjo fizinis aspektas. Labai mėgau varžytis su vaikinais, norėjau pašokti aukštai kaip jie. Trupės vadovė mane kitiems rodydavo kaip pavyzdį:
„Turite šokti taip aukštai kaip Raimonda! Raimonda yra ugnis“, – kartą pasakė.
Jaučiausi pripažinta.
Man buvo apie dešimt, kai su mama nuvažiavome aplankyti giminių į pirmųjų gyvenimo metų vietą. Prie lango stovėjusi mama parodė, kad kitoje gatvės pusėje – mano biologinis tėvas. Stovėjo visiškai girtas, neatpažino manęs prie lango, o ir nenorėjau būti atpažinta. Tas susitikimas nebuvo paskutinis, bet tėvą mačiau paskutinį kartą.
Po septynerių metų dėl įstatymo privalėjau susisiekti su juo. Išvykti į Lenkiją su šokio teatru man reikėjo jo raštiško sutikimo: iš jo, kuris niekada nė cento nesumokėjo mano išlaikymui.
Tada jis sėdėjo kalėjime. Sargybiniai pasirūpino, kad pasirašytų reikiamą formą, ir padavė ją man.
„Jūsų tėvas klausia, ar norite jį pamatyti.“
„Ne!“ – atsakiau.
Lietuva tapo nepriklausoma 1918 m., 1940 m. jauną valstybę okupavo Raudonoji Armija, 1941 m. Vermachtas, kol Sovietų Sąjunga vėl perėmė 1944 metais. 1991 m. šaliai antrą kartą tapus nepriklausomai, mūsų vadovė pradėjo megzti ryšius su Vakarų pasauliu. Ji pakvietė šokėjus iš Didžiosios Britanijos, JAV, Šveicarijos. Per atostogas atvykdavo choreografų iš Vakarų šalių dirbti su mumis – prasidėjo atradimų laikotarpis. Mokėmės naujų technikų, bet negalėjome jų paversti savastimi, nes dviejų ar trijų savaičių nepakanka. Tačiau vis tiek vasaros atostogas leisdavau šokių studijoje.
Kiekviena diena buvo perpildyta: mokykla, šokis, įvairios užduotys namie; mama dirbo virėja, tėvas – architektu (daugiausiai nelegaliai apmokamu statybų vadovu įvairiuose objektuose). Nors mokykla man visada buvo antroje vietoje, baigiau neblogais pažymiais ir atėjo laikas priimti sprendimą dėl profesijos.
Pirmą kartą tais metais šiuolaikinį šokį pradėta dėstyti Vilniuje. Iš tikrųjų jis buvo skirtas aktoriams, įtrauktas į vaidybos studijų programą, bet atsirado galimybė specializuotis šiuolaikinio šokio srityje, ir aš pagalvojau: TAIP!
Bet tai reiškė, kad teks atsisveikinti su šeima, įskaitant šokio teatrą „Aura“ ir jo vadovę Birutę Letukaitę, kuri mane globojo ir įkvėpė. Į sostinę turėjau kraustytis viena.

***

„Kur galiu išmokti, ką jūs sugebate?“ – paklausiau Marios Saivosalmi.
„Studijavau Helsinkyje“, – ji atsakė ir davė adresą. Dalyvavau atrankoje, pokalbiuose su dėstytojais – viskas truko keturias dienas.
Tada reikėjo laukti. Po kankinančių savaičių gavau patvirtinimą: per mėnesį turėjau atvykti į Helsinkį!
Pasikalbėjau su savo šeima. Paaiškinau, ką man tai reiškia, kokios galimybės atsivers, gavus magistro laipsnį…
Bet tėvas nukirto:
„Niekur nevažiuosi!“
Verkiau iš nevilties. Ar jis nori užkirsti man kelią? Sugriauti ateitį?
Tikėjausi, jog šeima aptars, kaip galės padėti, – kad ir kaip ten būtų, finansiškai padėti besimokantiems vaikams yra tėvų atsakomybė.
Mano tėvas buvo nepalenkiamas.
Šiandien žinau, kad jis taip elgėsi dėl finansinio nepritekliaus. Apimta nevilties, kreipiausi į Lietuvos Vyriausybę ir gavau 300 eurų mėnesinę stipendiją. Mama šnipštelėjo, kad kiekvieną mėnesį slapta perves 100 eurų; nežinau, kurią banko sąskaitą ji tam naudojo.
Atvykusi į Helsinkį supratau, kad 300 eurų pakanka tik būsto išlaidoms. Po daugelio mėginimų susiradau kuklų kambarį toli nuo Helsinkio centro.
Daugiausia maitinausi ryžiais. Ryžiai buvo pigūs. Juos vienintelius galėjau įpirkti. Studijų dienomis valgykloje per pietus tiekdavo šilto maisto po tris eurus. Dažnai prašiau antros porcijos ir gaudavau papildomą samtį makaronų.
Kai studijų draugų klausdavau, ką jie veikia vakarais, atsakydavo, kad susitinka su šeima ar draugais.
Prasidėjo labai vienišas, spartietiškas mano gyvenimas.
Bet studijos išėjo į naudą. Mokiausi kokybės. Detalių, sąmoningo veiksmo kokybės. Refleksijos. Suvokimo. Atvykau iš visiškai kitokio pasaulio. Kas suomiams atrodė akivaizdu, man buvo nauja! Tikėjausi greito rezultato, o turėjau išmokti, kad procesui reikia skirti laiko.
Po metų, šokant „ant ryžių“, mano gyvenimo būdas pasikeitė: kiekvieną vakarą nebereikėjo žmonių greta. Tuo metu būti vienai atrodė geriausias man – kaip žmogui, kaip moteriai ir kaip šokėjai – nutikęs dalykas. Šokis – tylus menas, bet reikėjo jį pažinti, o ypač pažinti save: improvizuojant kiekvieną judesį turėjau suprasti jo kilmę ir kryptį; šokiui reikia šio egzistencinio matmens, kitaip tai tiesiog šokimas. Linksminimas.
Po pirmųjų studijų metų 2008-aisiais grįžau atostogų abejojanti savo, kaip šokėjos, sugebėjimais. Bet buvę kolegos auriečiai stebėjosi įgytais įgūdžiais, ir „Auros“ vadovė paprašė sukurti jiems spektaklį, tam teturėjau dvi savaites.
Jis vadinosi „Back“ ir sukosi aplink nugarą, stuburą. Šokėjai Kaune nebuvo pratę prie judesių, kuriuos norėjau panaudoti. Bet kūnas turi atmintį, ir dabar galėjau pasiūlyti mažą revoliuciją šiai atminčiai. Drąsu, bet buvau 23 metų, o tokio amžiaus esame maksimalistai.
Galvodama apie premjeros datą panikavau, bet supratau, kad esu choreografė, statanti spektaklį trupei, kurioje užaugau, atsakinga už ją. Žinojau tik vieną kryptį: pirmyn!
Jaučiau didelį skausmą, nes premjeros dieną turėjau grįžti į Suomiją – spektaklio sėkmę galėjau patirti tik per trečiuosius asmenis. Buvo recenzijų laikraščiuose, spektaklį į programą įtraukė festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje.
Grįžusi į Helsinkį kas mėnesį nebegavau 300 eurų – lietuviška stipendija buvo vieneriems metams. Gelbėtoju tapo graikų restorano savininkas – įdarbino nelegaliai, kadangi neturėjau darbo leidimo. Penktadieniais, kai baigdavosi šokio studijos, nešiodavau maistą ir pilstydavau vyną graikiškame restorane. Nemokėdama vietinės kalbos, bendravau su klientais angliškai ir sulaukdavau klausimų, kodėl nekalbu suomiškai, ką veikiu Helsinkyje ir pan., bei gerų arbatpinigių. Papildoma fizinė apkrova, tačiau „mano graikas“ dosniai atseikėdavo maisto parsinešti namo, todėl galėjau sočiai pavalgyti bent jau savaitės pradžioje.
Dalis magistrinio darbo buvo praktinė. Du choreografai dirbo su nedidele atrinktų studentų grupe. Jaučiausi laiminga, kad buvau atrinkta. Patekti į grupę padėjo tai, kad jau teko dirbti šokio trupėje, – ne kiekvienas galėjo tuo pasigirti.
Naudojomės teatro akademija ir atsivėrė galimybės, apie kurias net nesvajojau. Prieš spektaklį mums padėdavo su grimu, o grįžusių į persirengimo kambarį laukė užkandžiai. Nereikėjo patiems skalbti kostiumų; kitą dieną rasdavome juos išlygintus ir paruoštus.
Kaip vėliau sužinosiu, šokėjo pasaulis ne toks.
Bet kol kas keliavome po Suomiją, pasirodėme Estijoje ir Londone, gavome dienpinigių, ir vis tiek, kai galėjau, dirbau restorane už penkis eurus per valandą ir šiltą maistą. Mano finansinė situacija pablogėjo, lyginant su pirmaisiais metais. Tokiomis sąlygomis rašiau teorinę magistrinio darbo dalį angliškai, bet universitetas pagelbėjo, pasiūlydamas darbo vadovę, kuri padėjo ir dėl kalbos.
Tas laikas paliko man žymę. Šiandien esu dėkinga už tai, kad turiu pakankamai duonos ir mano gyvenimo sąlygos geros. Kai gaudavau šimtą eurų, mamos paslapčia pervestus į Suomiją, jausdavausi blogai dėl sesers, kuriai taip pat reikėjo pinigų, ir dėl tokių sunkių pradinių sąlygų.
Mano studijų pabaiga reiškė: dabar turiu uždirbti pinigų!
Bet ar kas nors ką nors buvo pažadėjęs už mano magistro laipsnį?
Pasisekė, kad projektų koordinatorė Kaune turėjo ne tik idėją, bet ir lėšų naujam projektui, kurį įgyvendinau kartu su Mantu Stabačinsku, draugu šokėju iš „Auros“, padedant violončelininkei Snieguolei Mikalauskienei, kuri grojo sėdėdama scenoje. Fone rodytos videoprojekcijos tuo metu buvo naujovė. Spektaklis vadinosi „Taip“. Tai pirmasis mano projektas, pristatytas įvairiose šalyse: Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje ir, praėjus šešeriems metams po premjeros, Vokietijoje. „Taip“ buvo žodis, kurį pasakiau perskaičiusi apie Vilniuje siūlomą šiuolaikinio šokio kursą; žodis, kurį pasakiau, sulaukusi pasiūlymo studijuoti magistrantūroje Suomijoje; žodis, kurį pasakiau, kai mane atrinko į elitinę studentų grupę. Taip, yes, ja.

Scena iš šokio spektaklio „M(other)“. Mareko Jancucho nuotrauka

***

Vokiškai mokėjau vos kelis žodžius. Važiuodama iš Hamburgo, maniau, kad greitai būsiu priimta Frankfurto šokio pasaulyje, bet mane sutiko mandagiai ignoruodami. Pamažu supratau, ką reiškia būti laisvai samdoma šokėja. Reikėjo sveikatos draudimo, bet kur tam rasti pinigų. Menininkų socialinės apsaugos fondas ištiesė pagalbos ranką, ir dėl Manuelio pastangų į jį buvau priimta iš antro karto.
Netrukus jaučiausi labai laiminga galėdama vesti šokio pamokas, kur papuldavo. Tačiau situacija atrodė žeminanti: turėjau siūlytis rinkoje ir kurti pardavimų strategiją savo paslaugoms.

***

– Raimonda, kodėl nori dirbti? Tavo vyras gerai uždirba!
– Pažįstu daug šokėjų, kurios nesugrįžo į profesionalų šokį ir liko mėgautis motinyste.
Tokia problemos esmė. Viena vertus, sukurta daug socialinių galimybių grįžti į darbo rinką: dirbti ne visą laiką, kartais čia, kartais ten; kita vertus, pasitaikė didžiulių kliūčių. O kur dviejų mažų vaikų mama turėjo rasti jėgų ir laiko, reikalingų toliau įsitvirtinti profesionalaus šokio pasaulyje?
– Motinystės nereikia nei demonizuoti, nei sumenkinti. Manau, tai socialinė nuostata, esą šokėjos kūnas po gimdymo pasikeičia. Nepastebėjau, kad man taip nutiktų. Ir mano išvaizda niekada netrikdė. Pasisekė, kad turiu stiprybės netaikyti savo kūno prie kitų žmonių poreikių.
Elijui sukako ketveri, kai gimė Sofija. Pirmaisiais mėnesiais ji miegojo geriau nei Elijas, tad buvo lengviau. Bet nesu sukurta gyvenimui auksiniame narvelyje, nutraukiančiame santykį su realia aplinka.
Kai Sofijai buvo aštuoni mėnesiai, pojūtis, kad pamažu nykstu iš savo pačios gyvenimo, ėmė dominuoti. Reikėjo ką nors daryti.

***

Kas sieja šokį ir ašarą? Abu atsiranda be žodžių.

***

Darbą prie brošiūros labiau nei paprastai sunkino ne tekstui skirtas plotas, o tema, su kuria galynėjausi. Spektaklis mane palietė, nors nebebuvau taip lengvai sujaudinamas kaip jaunystėje. Rašydamas į rodomą meno kūrinį dažnai žvelgdavau analitiškai. „Kaip jis sukurtas?“ – klausiau žvilgsniu, taip sutraukdamas kūrinį iki studijų objekto.
Buvo dar kai kas: Raimonda papasakojo apie šokėjos karjerą ir – net detaliau – apie šio spektaklio atsiradimą. Tad žinojau, kiek daug ji stengėsi, ką paaukojo, kad galėtų sukurti šį šokį. Todėl banalybės, kurių praktiškai reikalauja reklaminė brošiūra, netiko, o kompromisą rasti sekėsi sunkiai.
Ir dar trečia. „Pažįstu daug šokėjų, kurios nesugrįžo iš motinystės atostogų“, – sakė Raimonda. Žinojau, kad, lyginant su vyrais, motinystė daugeliui moterų reiškia prastesnes karjeros galimybes. Profesiniai ribojimai visgi ne tas pats kaip pasitraukimas iš profesijos visiems laikams. Gebėti profesionaliai dirbti šokėju reiškė būti geros fizinės formos ir pasiekti jos piką. Trisdešimt penkerių esi stumiamas šalin, telieka pedagoginis darbas. Dažnai cituojama Bernardo Shaw frazė: „Kurie gali, daro; kurie negali, moko.“ Viena vertus, būsimas šokėjas turi labai ilgai ruoštis, o tada – trumpas profesinės veiklos laikotarpis, persidengiantis su amžiumi, kai moteris gali susilaukti vaikų. Bet grįžimas šokti po ankstyvos motinystės atostogų reikalavo jėgų, kurias vos kelios moterys galėjo sutelkti. Ir ši tiesa tinka ne tik šokėjoms, bet ir sportininkėms, muzikantėms bei kitų profesijų atstovėms.
Raimonda nei nusivylė, nei apsidžiaugė dėl teksto, kurį galiausiai turėjo išversti į lietuvių kalbą. Iš patirties žinojo, ko tikėtis ir ko nesitikėti iš tokių tekstų.
Nutylėjau apie vaikystę, paminėjau tik gimtąjį miestą, šokio teatrą „Aura“, kuriame ji brendo, ir dvi inspiracijas iš studijų Vilniuje. Pasakojau apie Suomiją, bet tik apie ypatingą studijų kokybę, o ne apie alkį, ne apie socialinę izoliaciją. Skyriau kelias eilutes jos santykiams su vaikais ir kitoje vietoje trumpai atskleidžiau, kad spektaklį iš dalies įkvėpė koronoviruso pandemija.
Puslapius puošė kai kurie jos teiginiai. Kartu su iliustracijomis jie kvietė ateiti į spektaklį ar – net geriau – organizuoti daugiau pasirodymų. Sužadinti smalsumą: viskas, ko reikėjo iš šio spausdinto produkto.
Praėjo trys mėnesiai po „M(other)“ spektaklio. Sėdėjau aludėje su Helen. Džiaugėmės liepos saule ir pagaliau kalbėjomės ne apie buk­letus bei užsakymus.
– Ar ką nors girdėjai iš Raimondos?
– Keletą kartų ją aplankiau.
– Aha.
– Kalbėjomės ir papasakojome vienas kitam daugybę dalykų. Susipažinau ir su Manueliu. Šaunus vyrukas. Net prižiūrėjau vaikus. Manuelis budėjo. Dažniausiai viskas būna gerai. Bet jei kolega negali skristi, Manuelis turi vykti į oro uostą be jokio išankstinio įspėjimo. O Raimonda repeticijoje, auklė turėjo kitų planų, malonioji kaimynė taip pat užsiėmusi, kilo šiek tiek įtampos. Vaikai mane bent jau pažinojo.
Helen galvojo.
– Tavo mama tikrai nebuvo šokėja.
– Kodėl taip manai?
– Būtum papasakojęs.
– Mama mėgo Fredą Astaire’ą.
Ji buvo dukra kalnakasio, mirusio 37-erių, bet spėjusio paleisti į pasaulį septynis vaikus. Jos mama šešias dienas per savaitę praleisdavo skalbykloje. Vyresnieji prižiūrėdavo jaunesniuosius. Mano mama dalinosi lova su dviem seserimis.
Kai jai buvo ketveri, Hitleris su savo sekėjais viską kontroliavo. Tik daug vėliau supratau, kad mano tėvai buvo tarp nedaugelio, kurių vaikystė ir jaunystė praėjo Tūkstantmečio Reiche. Toks įspaudas nėra taip lengvai nutrinamas.
Mano mamai skurdas buvo kitoks. Alkio metais ji negalėjo nukabinti nebereikalingo smuiko nuo sienos ir išmainyti su valstiečiais į maistą, o turėjo ieškoti ko nors valgomo netoliese augusiame miške ir pakelėse.
Alkis kyla ne vien iš neturėjimo ko valgyti; tai gilus narcisistinis sužeidimas: mano vertė tokia maža, kad pasaulis neduoda maisto, kurio man reikia!
Daugelyje vaikystės nuotraukų esu maitinamas špinatais. „Mano vaikas neturi alkti!“ – toks neprašytas tekstas po šiomis nuotraukomis. Bet tekstas siekia tik tiek. Vaikams nieko netrūko.
– Suprantu, – pasakė Helen. – O tavo tėvas?
– Jį, čivyliuką, pašaukė į kariuomenę paskutiniaisiais karo metais. Demografinėje piramidėje jis patenka į dvi amžiaus grupes, kuriose vyrų yra perpus mažiau nei moterų.
Mano tėvas nuo nieko nebuvo apsaugotas ir pats nieko nesaugojo, net savo vaikų. Rūpinosi šeima, nesidomėdamas ja. Kėglių vakarais jis būdavo kompanijos siela. Mama pasistengė, kad jis nemirtų visiškai vienišas.
– O šokis? – paklausė Helen, kai padavėjas atnešė antrus bokalus.
– Atėjo su bitlais ir stounais. Studentiškų neramumų bangos atsirito į gimnaziją ir į mikstūrą prisimaišė mūsų paauglystės hormonų. Žiūrint iš šiandienos, tai buvo ne šokis, o – kaip Raimonda pavadintų – šokiai. Vienu atveju pavykęs mėginimas atsiriboti, kitu – ne.
– O kaip pavadintum tu? – paklausė Helen tyliai. Išgėrę alų, šiltą vasaros vakarą ėjome palei miesto parką.
Vis dar rašiau apie šokio spektaklį. Taip pat tai, ką Elijas ir Raimonda apie jį papasakojo: paprastu kūno pasisukimu užduoti klausimą, į kurį kitas žino atsakymą! Man tai skambėjo kaip užsienietiška emocijų kalba. Suvokti kitą žmogų, kad galėtum jam atsakyti tiksliai, skirti jam dėmesio, nes esi paveiktas jo veiksmų, leisti kitam vesti tave! Įžvelgti jame partnerį, su kuriuo nauji pasauliai gali būti atrasti, bet ir matyti kitą žmogų, kurio gyvenimas neprieinamas, – visa tai perteikiama šokiu! Fizinis aspektas mane taip pat be galo žavėjo, apsauga, švelnumas, pasitikėjimas, atsidavimas, palaiminga šypsena kito žmogaus veide. Viskas buvo įmanoma, gyva, sušokama, pademonstruojama!
– Vadinasi, spektaklyje riedėjo džiaugsmo ašara?
– Ne. Pamačiau, ko visą laiką trūko mano gyvenime.
– To trūko ir Raimondos gyvenime, ir daugumos gyvenimuose.
Išties šis šokis buvo paslaptis ir, žiūrint taip, suteikti viltį gali faktas, kad žmonės pajėgūs duoti, ko patys nėra gavę. Kaip tai pavadinti? Tam žodžio nėra.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Raimonda Gudavičiūtė ir Nomeda Repšytė

2024-12-10
Tags: