fbpx

TIAGAS RODRIGUESAS: ŽODIS – MŪSŲ VEIDRODIS

Ignas Zalieckas

Aktorius, režisierius, dramaturgas ir prodiuseris Tiagas Rodriguesas (g. 1977 m. vasario 16 d. Lisabonoje, Portugalijoje) yra vienas ryškiausių pastarųjų metų teatro pasaulio atstovų. Daugiau nei du dešimtmečius trunkančią karjerą jis pradėjo kaip novatorius, formuojantis naują kultūrinį peizažą ne tik gimtinėje, bet ir tarptautinėje arenoje, ypač Prancūzijoje, Odeono ir „Bouffes du Nord“ teatruose. Scenai pritaikytų dokumentika ir fikcija paremtų kūrinių universalūs kontekstai neapsiribojo viena geografine erdve. Jo kelionė pasižymi veržlumu, kūrybiškumu ir siekiu trinti menines ribas, naujai interpretuojant klasikines pjeses ar išlaikant savitą dramaturgijos kryptį, analizuojančią socialines ir humanitarines problemas.

T. Rodrigueso kūrybinė vizija formavosi porevoliucinėje dvasioje, kurioje skendėjo tik ką iš diktatūros gniaužtų ištrūkusi jauna Portugalijos demokratija. Vykstant Gvazdikų revoliucijai būsimojo režisieriaus tėvas dirbo žurnalistu ir palaikė kairiuosius, besipriešinančius Naujosios valstybės (Estado Novo) vyriausybės diktatūrai. Šis istorinis įvykis – tai be kraujo praliejimo 1974 m. kairiųjų surengtas karinis perversmas ir įkurta Trečioji Respublika. Tiago vaikystėje įskiepytos demokratijos, pasipriešinimo neteisybei vertybės ir įsipareigojimas socialiniam teisingumui aštriai atsiskleidžia jo darbuose. Įdomus to pavyzdys – pjesė „Neįmanomybės erdvės“ (Dans la mesure de l’impossible), kur pasakojamos pabėgėlių, imigrantų gyvenimo istorijos, surinktos bendradarbiaujant su Raudonuoju Kryžiumi.

Esminiai pokyčiai Portugalijos socialinėje, ekonominėje, teritorinėje, politinėje srityse ir galiausiai valstybės virtimas demokratine, žymint pilietinio karo pabaigą, paliko neišdildomą įtaką Rodrigueso pasaulėžiūrai. Vėliau tai atsiskleis 2022 m. Paryžiaus „Bouffes du Nord“ rodytame spektaklyje „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ (Catarina et la beauté de tuer des fascistes). Vieno vadinimo metu – jį teko stebėti pačiam – politinė įtampa tarp veiksmo scenoje ir žiūrovų pasiekė tokią kulminaciją, jog pabaigoje, skambant finaliniam „fašisto populisto“ monologui (toks žodžių junginys kažkur jau girdėtas ir šiandienos kontekste, ar ne?), iš balkonų pradėjo skrieti suglamžytos programėlės ir net batai. Tos dienos įvykis privertė mane pagalvoti: „O kas, jeigu ši prancūzų drąsa perkoptų ir teatro ribas?“

Tiago įsitraukė į scenos meną, kai šeimos draugas jį supažindino su portugališkos muzikos žanru fado, skirtu apdainuoti asmeninius ar socialinius sunkumus, taip išsaugant istorinę atmintį. Jo šaknys siekia 1820 m. Lisaboną. Istoriniuose šaltiniuose spėjama, kad žanro ištakos yra dar senesnės ir neapsiriboja vien tik muzika, bet įkūnija ir lemties temas, kurios, socializuotos ir politizuotos, išnyra tarp Rodrigueso pjesių kontekstų. Manoma, kad terminas fado kilęs iš lotyniško žodžio fatum, apimančio likimo, mirties sąvokas. Be to, Koimbros fado stilius, primenantis viduramžių trubadūrų serenadas, papildo dramaturgo kūrybos raidą ir daro ją artimą prancūzams. Ši viduramžių poezijos ir muzikos įtaka gali paaiškinti greitą režisieriaus populiarumo augimą Prancūzijoje, kur kultūra glaudžiai susipynusi su senovės tradicijomis, prisidėjusiomis prie turtingo literatūrinio ir socialinio paveldo.

2024-03-21
Tags: