Dovydas Strimaitis – šiuolaikinio šokio menininkas, studijavęs „Codarts“ menų universitete Nyderlanduose. Nuo 2019 m. stažavosi pas Jitti Chompee, Janą Martensą, Mariną Mascarell, o kiek vėliau prisijungė prie Marselio nacionalinio baleto teatro trupės, kuriai vadovauja trys kūrėjai „(La)Horde“, ir ten praleido trejus metus. Choreografas sukūrė tokius spektaklius kaip „Hairy“ (2022–2023), „Duetas“ (2023) bei „Suk Suk“ (2024). Kūrinys „Hairy“ pristatytas per Teatro informacijos centro organizuotą „Focus Lituanie“ (Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 m. programos dalis) Paryžiaus miesto teatro didžiojoje salėje. Jį aprašydamas prancūzų kritikas Denis Sanglard’as tinklaraštyje „Un fauteuil pour l’orchestre“ („Orkestro krėslas“), vartojo tokius pasakymus kaip „tobula vienybė“, „neįprasta smogianti jėga“, „choreografinis meistriškumas“ bei „totalinė laisvė“. Prieš pat šiuos pasirodymus susitikome su Dovydu pasikalbėti apie jo kūrybą, Lietuvos kultūros sezoną Paryžiuje bei Lietuvos menininkų kuriamą šiuolaikinį šokį tarptautiniame kontekste.

Koks Tavo ryšys su Prancūzija, jos kultūra, menu, teatro scena?

Ryšys su Prancūzija, ypač su jos šiuolaikine kultūra, egzistuoja, tik nėra labai stiprus. Visgi apie šią kultūrą žinau daugiau nei tas, kuris ten negyvena. Mano kelionė prasidėjo 2019 m., kai buvau priimtas į Marselio nacionalinį baletą. Ten šokau tris sezonus ir tie metai nulėmė apsisprendimą karjerą toliau plėtoti Prancūzijoje. Viską palengvino sąlygos, užmegzti ryšiai ir faktas, kad išmokau prancūziškai. Europoje, jei nori įsitvirtinti, labai svarbu mokėti vietinę kalbą.

Tuo laiku pradėjau ir choreografo kelią. Jis labai siejosi su Lietuva, čia pristačiau savo pirmuosius darbus. Įdomu, kad, persikėlus dirbti į Prancūziją, ryšiai su Lietuva sustiprėjo – studijuojant jų beveik nebuvo. Paskutiniais darbo Marselio balete metais buvau atrinktas į „Theatre de la Ville“ organizuojamą konkursą „Danse élargie“. Dėl šio konkurso mano kūryba tapo matomesnė ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje.

Kuo Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje skiriasi nuo įprastų Tavo pasirodymų?

Dar nespėjau pajausti didesnio skirtumo, nes sezonas nesibaigė. Pirmąsyk pasirodžiau Tulūzos bienalėje rodytame spektaklyje. Vienas žurnalistų sakė: Lietuvos kultūros sezonas įdomus tuo, jog kai kurie menininkai prancūzų publikai jau yra žinomi, bet faktas, kad jie lietuviai, dažnai praleidžiamas ar pamirštamas. Todėl per visą šiųmetį kultūros sezoną norima akcentuoti šį ryšį ir taip šitai jiems priminti. Pavyzdžiui, „Théâtre de la Ville“ kelis vakarus dalinomės scena su Rashidu Ouramdane’u, kuris sukūrė spektaklį šokėjai Lorai Juodkaitei; toks bendradarbiavimas, tikiu, padės žiūrovams vėliau atpažinti kūrėjus ir šie taps labiau matomi. Nors kultūros sezonas ir kontekstualizuoja menininkų, taip pat ir mano, kūrybą, visgi, manau, publiką labiau domina pats kūrinys, o ne menininko kilmė.

Esi tapęs viso šio sezono veidu – plakatai su Tavo nuotrauka iš spektaklio „Hairy“ pasklidę po visą Paryžių. Kaip tai vertini būdamas šiuolaikinio šokio menininku?

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį tapo viena ryškiausių ir plačiausiai eksportuojamų meno formų. Įdomu ir džiugu, kad ja reprezentuojama visa šalies kultūra. Drąsus ir modernus sprendimas. Šokis dėl išraiškos visada yra šiuolaikiškas. Prancūzijoje šis menas svarbus, ir pasirinkimas jį įtraukti į sezoną pabrėžia svarbą prancūzams. Be to, šokis tarptautiniu mastu matomas labiau nei iš Lietuvos atkeliaujantys kitų scenos menų kūriniai, iš dalies todėl, kad yra vystomas per nevyriausybines organizacijas, turinčias daug laisvės. Lietuvoje nėra vienos šiuolaikinį šokį kuruojančios institucijos, tai, kaip galima matyti, tiek trūkumas, tiek privalumas.

Lietuvos šokėjai ir šokių kolektyvai, nesusieti su institucijomis, geba klestėti tarptautinėje arenoje, kitaip nei daugelis jų teatro kolegų, kurie išlieka įsitvirtinę vietinėje erdvėje. Tokia šiuolaikinio šokio situacija natūraliai skatina aktyviau dalyvauti platesniuose Europos kultūriniuose mainuose. Manau, nuo institucinių suvaržymų laisvi menininkai gali sukurti aktualesnius darbus tarptautiniu mastu. Kitas svarbus momentas – didelė dalis Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų studijavo ir karjerą tęsė užsienyje. Tarptautinė patirtis tikriausiai turėjo įtakos tiek asmeniniams ryšiams, tiek tam, kaip jie suvokia kultūrinius skirtumus ir kokiame kontekste mato savo asmeninę patirtį.

„Focus Lituanie“ pristatyta nemažai šokio spektaklių. Ką tai sako apie šiandieninę Lietuvos šiuolaikinio šokio sceną?

Visų pirma, šiuolaikinis šokis yra visavertė meno forma, tai Lietuvoje jau seniai siekiama įrodyti. Be to, vienas pagrindinių Lietuvos šokio informacijos centro darbų – daugelį metų vykdoma informacijos sklaida vietiniu ir tarptautiniu mastu. Organizacija aktyviai bendradarbiauja su užsienio partneriais, dalijasi žiniomis ir puoselėja ryšius. Nors Europoje šokis yra gerai žinomas, centro pastangos išryškino lietuviško šokio įvairovę ir kokybę. Vykdydami tokias iniciatyvas kaip Baltijos šalių šokio platformos, jie sėkmingai pristatė naujus lietuvių kūrėjus, šitaip šiuolaikinio šokio scena tapo plačiai matoma.

Tikiu, tokį požiūrį vertina ir prancūzai, dažnai į šokį žiūrintys kaip į neatsiejamą scenos meno dalį. Neseniai Lietuvoje viešintiems prancūzų scenos menų profesionalams buvo pristatyta tolygi teatro ir šokio disciplinų integracija į kultūros sezono programą – šiuolaikinis šokis pateiktas kaip Lietuvoje įsitvirtinusi meno forma. Reikia tikėtis, kad tai neliks tiesiog įvaizdžiu ir dėl šiuolaikinio šokio bus priimti realūs politiniai sprendimai.

Spektaklio „Hairy“ aprašyme teigiama, kad šokį galima laikyti fizinės (savi)kontrolės menu, o plaukai yra nekontroliuojami. Kaip šis kontrolės ir laisvės aspektas veikia šiandien, jei lygintume Lietuvą ir Prancūziją? 

Jei kalbame apie Lietuvos kultūros sezoną ir Prancūzijos kultūrinį kraštovaizdį, tai šią temą tyrinėjau daug. „Hairy“ santykis tarp laisvės ir suvaržymo yra akivaizdus: išsivadavimo pojūtis atsiranda per suvaržymą, o ne jo nepaisant. Ši dinamika ypač aktuali šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, kai menininkai dažnai jaučia skubą ar riziką. Jų meninės raiškos, nors ir atrodytų netradicinės, dažnai atspindi giliai įsišaknijusį laisvės troškimą.

Nors Vakarų visuomenėse ribojimų mažiau, tikroji laisvė nėra vien suvaržymų nebuvimas. Reikia sąmoningai įsitraukti ir kurti santykį su tam tikrais ribojimais. Nepropaguoju cenzūros, bet įdomu, kaip galime išlaikyti tikrosios laisvės suvokimą vis labiau demokratiškoje aplinkoje. Be to, kartais gali būti paskatintas paradoksalus elgesys, pavyzdžiui, ieškoma ribojimų, kad vėliau būtų galima iš jų išsivaduoti. 

Šiame kontekste spektaklis „Hairy“ įkūnija laisvės ir suvaržymo dvilypumą. Per judesį šokėjai analizuoja išsivadavimo ir suvaržymo jausmą, parodydami kūno galią išreikšti daugiau nei abstrakčias sąvokas.

Pagrindinė spektaklio tema – plaukai, turintys stiprią simbolinę prasmę Vakarų pasaulyje. Kas Tau svarbiausia, kai spektaklį jau pristatei daugelyje vietų?

Choreografija – pasikartojanti ir minimalistinė, tačiau reikalauja didelių fizinių pastangų. Kyla paradoksali įtampa. Spektaklyje iškylantys simboliai žiūrovams gali sietis su realiais objektais ar reiškiniais, tačiau išlieka abstraktūs, atskirti nuo konkrečių apibrėžimų. Pavyzdžiui, plaukai skirtingiems žmonėms gali turėti vis kitokias reikšmes. Visgi pats spektaklis nesiekia to atspindėti. Plaukai savaime yra simbolis, o ne tik ko nors kito atvaizdas.

Daugelis žiūrovų šį pasirodymą interpretavo įvairiai, įžvelgdami asmenines sąsajas ar istorines nuorodas. Tačiau svarbiausias aspektas gali būti sukeliami jausmai, o ne kokia nors konkreti simbolika. Šokyje idėjos perteikiamos judesiu. Jis gali sukurti abstrakčius, bet apčiuopiamus potyrius, kurie rezonuoja su žiūrovu giliu emociniu lygmeniu.

Šis Tavo kūrinys, atliktas ir solo, ir trise, ir kvartetu, apkeliavo įvairias valstybes. Kaip jis buvo priimtas Lietuvoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje? Galbūt visai taip pat?

Pastebėjau, kad lietuvių žiūrovai turi platesnį, analitinį žvilgsnį nei Vakarų europiečiai – šie meną interpretuoja pernelyg supaprastintai. Teigiamai vertinu, kad lietuviai dažnai meno kūrinius analizuoja egzistenciniu ar psichologiniu požiūriu, o vakariečiai kreipia dėmesį į politines implikacijas. Pavyzdžiui, jie spektaklį „Hairy“ dažnai vertina kaip pasipriešinimo ar seksualumo simbolį, tačiau tokiai interpretacijai trūksta pagrįstumo. Tokiu atveju menas matomas lyg visuomenės įtampos atspindys ir kova su kažin kokiu įsivaizduojamu priešu. 

Atidarant Lietuvos kultūros sezoną Pompidou meno centre atlikai ištrauką iš šio šokio spektaklio. Kokia buvo patirtis? Ir ką tai sako apie paties sezono kontekstus?

Visų pirma, noriu pasidžiaugti, kad Lietuvos kultūros sezono programoje tiek jaunų, drąsių žmonių energijos ir kūrybiškumo. Kalbu ne tik apie konkrečią amžiaus grupę, bet ir apie dinamišką, aktualų požiūrį, kuris nesiremia tik senosiomis Europos tradicijomis. Vietoje to, programa aktyviai prisideda formuojant modernią europietišką kultūrą.

Tikiu, kad kūriniai bus vertinami ne kaip prancūzams atvežta lietuvių autorių produkcija, bet kaip atskiri, tiesiogiai sezonui nepriskiriami darbai. Akivaizdu, jog esame neatsiejami nuo Europos meno geografijos. Nors turime unikalų regioninį identitetą, taip pat mus sieja bendras žemyno paveldas.

Šis sezonas yra puikus ir dėl dėmesio jaunų menininkų bei projektų rėmimui. Išryškindami neinstitucinių organizacijų darbus, galime mesti iššūkį tradicinėms kultūros sampratoms ir skatinti įvairesnę, įtraukesnę kultūrinę veiklą. Tai savo ruožtu gali turėti įtakos Lietuvos kultūros politikai ieškant naujų finansavimo ir vadybos prioritetų. Galime pastebėti, kad kūriniai, iš tiesų reprezentuojantys mūsų kultūrą, nebūtinai yra tie, kuriuos iš pradžių tokiais laikėme.

2024-11-09