Lėlininkė, Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Lijana Muštašvili čia dirba jau dvidešimt dvejus metus. Per tą laiką suvaidino daugiau nei trisdešimtyje spektaklių ir atliko nesuskaičiuojamą kiekį vaidmenų, kadangi dažnai jų viename pasirodyme būna net po kelis. Aktorė, pasižyminti neabejotinu lėlių animatorės talentu, sėkmingai dirbo ir tebedirba su daugybe skirtingų režisierių (Rimu Driežiu, Nijole Indriūnaite, Vitalijum Mazūru, Algiu Mikučiu, Jūrate Trimakaite, Šarūnu Dateniu, Neville Tranter, Ewa Piotrowska ir kt.). Vasario 19 d. L. Muštašvili švenčia 50-ies metų jubiliejų. Šia proga susitikome pasikalbėti apie jos atėjimą į teatrą, lėlininkystės džiaugsmus ir iššūkius.

Norėtųsi pradėti nuo jūsų kilmės, kokioje šeimoje augote?

Mano mama kilusi iš Utenos rajono Tirmūnų kaimo, o tėtis – iš Dušeti rajono Gomecario kaimo (apie 70–80 km nuo Tbilisio). Kalnai…

O kaip tėtis atsidūrė Lietuvoje ir ar jaučiate kokį nors ryšį su Gruzija?

Tėtis trejus metus tarnavo Sovietų armijoje Panevėžy, po to sutiko mamą, ir taip viskas prasidėjo… Klasika. O ryšį su Gruzija tikrai jaučiu ir bendrauju su daugybe giminaičių. Ten gyvena trys dėdės, teta, daugybė pusseserių ir pusbrolių. Beveik kiekvieną vasarą visus aplankau. Užsiropščiu į močiutės namus ant kalno, pabūnu prie Aragvos. Nežinau, kas esu – pusiau lietuvė, pusiau kartvelė. Abi šalys brangios: nors gimiau ir augau Lietuvoje, bet kai tik lėktuvas nusileidžia kalnų ir Aragvos žemėje, ašaros pačios teka. Taip pat ir kai kyla skrydžiui atgal. Gal tai ir yra ryšys, nežinau. Dažnai trūksta kalnų ir upės dainos, gero vyno, naminio sūrio, kitokio klimato.

Pirmiausia pradėjote dirbti Panevėžio „Lėlių vežimo teatre“ ir tik vėliau mokėtės lėlininkystės. Kodėl taip nutiko?

1992 m. įstojau į Lietuvos muzikos ir teatros akademiją (LMTA), Dalios Tamulevičiūtės kursą. Bet būna gyvenime – įstoji ir pastoji. Teko rinktis: arba vaikas, arba mokslas. Pasirinkome vaiką.

Prieš tai penkerius metus lankiau dramos studiją pas Arvydą Cisevičių. Šalia jos buvo ir Antano Markuckio, „Lėlių vežimo teatro“ įkūrėjo, studija. Taigi jis mane pažinojo nuo kokių trylikos metų.

Kartą stūmiausi su vežimėliu pro tą teatrą, jau įsikūrusį Panevėžio centre, ir sutikau Markuckį. Sako: „Labas, gal nori pas mane vaidinti? Yra laisvas etatas, išėjo viena aktorė.“ Iš pradžių atsisakiau, nes atrodė, kad nesugebėsiu, bet po mėnesio, vėl jį sutikusi, visgi apsisprendžiau pamėginti. Ir nuo 1995 m. rugsėjo pradėjau dirbti. Labai savimi nepasitikėjau – esu iš tų žmonių, kurie linkę nedaryti to, ko nemoka. Po keturių dienų prasidėjo festivalis „Lagaminas“, tad gauvau tokį „lietutį“ papurtyti, net suprakaitavau iš baimės. O paskui teatras išvyko gastrolių ir įdavė man į rankas marionetę – savaitę turėjau su ja vaikščioti, bendrauti, o visiems grįžus iš gastrolių atlikti mini vaidmenį spektaklyje „Skruzdėlė atsiskyrėlė“. Tuomet, po kelių dienų, atvažiavo gerbiamas Rimas Driežis. Statė „Uodegą vedegą“. Gavau lazdelinę lėlę – Nykšuką, ir pirštininę, mimikuojančią Šarką, ją teko užsimauti ant kairės rankos – nuo tada abi mano rankos ir dirba.