Ką turi bendro vokiška frazė pavadinime ir šiųmetis Zalcburgo festivalis? Ilgiau negu dvejus metus trunkant Rusijos invazijai Ukrainoje, vienas svarbiausių Europos meno ir muzikos festivalių pateikė savo atsakymą. Jo centre – podiumas kitaip mąstantiems rusams, diskusijai vietoje atšaukimo bei veikalai tarp rojaus ir pragaro. Nors tokia festivalio tema vykstant žudynėms Ukrainoje gali skambėti naiviai ir susidaro įspūdis, kad festivalis gerokai vėluoja, bet jis pabrėžia, kad menas ne sykį įrodė turįs galią nuspėti ateitį ir priešintis, net jeigu tironiški režimai savinasi kultūrą ir klijuoja jai etiketes. Tokia daugiau negu šimtmetį rengiamo Zalcburgo festivalio nuomonė. Viena programų – „Sveiki, čia kalba Navalnas. Laisvo žmogaus laiškai“ – padėjo suprasti situacijos tragizmą, jeigu kas nors jo dar buvo nesupratęs.

Ne pirmas kartas, kai Zalcburgo festivaliui tenka kurti programą ir kalbėti globalių lūžių bei žiaurių karų fone. Festivalio ištakos susijusios su bandymu atsverti įsivyraujančias pavojingas politines tendencijas XX a. 3-iajame dešimtmetyje ir tapti kilimo iš Pirmojo pasaulinio karo pelenų ženklu. Tokia buvo Maxo Reinhardto, Hugo von Hofmannsthalio ir Richardo Strausso mintis, kurią įgyvendinti pasitelktas idiliškas Wolfgango Amadeaus Mozarto dvasios miestas.

Lietuvos atlikėjai šiame festivalyje jau nėra naujiena daugiausiai dėl Violetos Urmanos. Tačiau šiais metais jų buvo itin daug. Zalcburgo „Landestheatre“ Valstybinis jaunimo teatras atvežė režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio „Užburtas kalnas“ (pagal Thomo Manno romaną) premjerą. Jaunimo teatrui – tai vienos didžiausių gastrolių, o festivaliui – žingsnis už čia įsišaknijusios vokiško teatro tradicijos. Premjerą stebėjo Kultūros ministras, surengęs ir valstybinį vizitą, kurio metu pasirašytas memorandumas dėl kultūrinio Lietuvos ir Austrijos bendradarbiavimo. 2012 m. festivalyje Mirga Gražinytė-Tyla pranešė apie save pasauliui laimėdama festivalio jaunojo dirigento prizą ir sukurdama naują fenomeną, grąžindama diskusijas apie moteris dirigentes ir namuose sukeldama pasididžiavimo bangą, kuri peržengė toli už klasikinės muzikos cecho ribų. 2019 m., kai sopranas Asmik Grigorian triumfavo Romeo Castellucci’o režisuotoje R. Strausso operoje „Salomėja“, festivalis dar ryškiau įsižiebė Lietuvos viešojoje erdvėje. Beveik pamečiui sekė Aušrinės Stundytės, Vidos Miknevičiūtės debiutai. A. Grigorian festivalyje pasirodo kasmet ir kurioje nors centrinėje festivalio premjeroje. Šiemet beveik visos šios žvaigždės susitiko festivalio scenoje. A. Grigorian ir V. Urmana Sergejaus Prokofjevo „Lošėjuje“ (rež. Perteris Sellarsas). Tarp šių spektaklių Asmik dar pakvietė į savo rečitalį su Vienos filharmonijos orkestru ir dirigentu Gustavo Dudameliu. O A. Stundytė ir M. Gražinytė-Tyla kartu pasirodė Mieczysławo Weinbergo „Idiote“ (rež. Krzysztofas Warlikowskis). Simboliška, Mirga yra viena Weinbergo kūrybos ambasadorių, ir šis veikalas tapo jos operos debiutu festivalyje. Tiesa, Zalcburgo gausybės rage meistriškumas neturi tautybės, bet lietuvius matyti šioje lygoje yra labai gera.

RAUDONOS LINIJOS RAUDONAME FONE

Kai Rusija pradėjo karą su Ukraina, reakcija Lietuvoje ir Vakaruose buvo greita – teatrai, festivaliai ir orkestrai greitai nutraukė ryšius su Putiną remiančiais arba prokremliškais menininkais. Ne išimtis ir Zalcburgas. Vienintelis rusų menininkas, kuris tebėra programoje ir dėl kurio vis dar tenka aiškintis festivaliui, yra graikų kilmės rusų dirigentas Teodoras Currentzis, dirigavęs „Don Žuano“ spektakliams. Currentzis buvo itin mėgstamas Vakaruose (ypač vokiškai kalbančiose šalyse) dėl magijai prilygstančių pasirodymų ir radikalių, ekscentriškų interpretacijų. Tačiau vokiški orkestrai, tokie kaip Šiaurės Vokietijos radijo (NDR) arba Pietvakarių Vokietijos radijo (SWR), ir festivalis „Wiener Festwochen“ gana greitai nutraukė ryšius ir suplanuotas programas. Pastarajam festivaliui apsispręsti padėjo kylanti ukrainietė dirigentė Oksana Lyniv, kuri nenorėjo pasirodyti toje pačioje scenoje su kontroversišku rusu.

Zalcburgas Currentzį gynė ir gina iki šiol. Tiesa, jis nebėra pirmose festivalio programos eilutėse, nebeturi galimybės pasirodyti jo Sankt Peterburge suburtas orkestras „musicaAeterna“ (beje, egzistuoja choras ir šokio trupė tuo pačiu pavadinimu, taip pat kalbėta apie koncertų salę Rusijoje statomą specialiai jiems), tiesa, Europoje sukūrė naują tarptautinį orkestrą „Utopia“. Dirigentas niekada neįvardino savo pozicijos dėl karo, jo žinutes Vakarų žiniasklaida skaitė per smarkiai santūresnį elgesį, aprangą ir pasirinktus muzikos kūrinius. Currentzis buvo kritikuojamas už jo ir „musicaAeterna“ ryšius su Rusijos valstybiniu VTB banku, o Rusijos centrinio banko vadovė ir operos mylėtoja Elvira Nabiullina buvo orkestro fondo narė, „Gazprom“ finansavo orkestro gastroles. Apskritai rusų pinigų, sankcionuotų oligarchų pėdsakas šiame milžiniškame festivalyje reikšmingas, įvairių žiniasklaidos priemonių pateikiami skaičiai svyruoja. Koks Currentzio statusas ir ryšiai Rusijoje, ne šio rašinio tema, bet, tikiu, apie juos sužinosime. Festivalio teigimu, raudonos linijos su šiuo Zalcburge nuo 2017 m. nuolat dirbančiu dirigentu aktyviai stebimos. Klausimas: kas jas braižo?

MENAS VISADA TARIA PASKUTINĮ ŽODĮ

Šiemet atidarymo kalba patikėta užsienio politikos profesorei „New School University“ Niujorke, šiuolaikinės Rusijos kultūros ir politikos ekspertei ir nuosekliai Putino režimo kritikei Ninai Chruščiovai, anot festivalio meno vadovo Marcuso Hinterhäuserio, dešimtmečius tyrinėjusiai Putino elgesį ir nepakankamą Vakarų reakciją. Visiškai teisingai, pavardė neapgauna, ji – buvusio Sovietų Sąjungos generalinio sekretoriaus anūkė.

Atidarymo kalba Zalcburgo festivalyje – svarbus ir jautrus momentas, nes atveria grandiozinę metų programą, ją pagrindžia ir paaiškina. „Istorijoje gausu įvairių tironų, išnaudojusių meną ir kultūrą savo tikslams. Vis dėlto karai ir krizės paprastai atskleidžia tikrąją, neprilygstamą meno galią, kuri dažnai yra paskutinė laisvės tvirtovė prieš tokių politikų sukeliamas kančias, – kalbą pradeda N. Chruščiova. – Mano širdis kupina sielvarto dėl mirčių ir kančių, kurias mano Rusijos kariai sukėlė Ukrainai. Labai norėčiau galėti atsiprašyti ukrainiečių tautos rusų tautos vardu. Kartu ne aš viena abejoju kultūrinio atšaukimo išmintimi.“ Netrukus ji tęsė istoriniais rusų disidentų istorijos pavyzdžiais: 1930 m. Ana Achmatova supykdė Staliną poema „Requiem“, kurioje pranašavo diktatorių laikinumą. Po dešimtmečių Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“ atliko didesnį vaidmenį atveriant Sovietų Sąjungos moralinį žlugimą negu daugumos politikų veiksmai.

N. Chruščiova pabrėžė, kad kultūros atšaukimas neprivers išvesti Putino karių iš Ukrainos, bet, nutraukę visus saitus, neteksime vertingo informacijos šaltinio apie jo motyvus ir tikslus. Pasak jos, pats Kremlius dar labiau kariauja su Rusijos kultūra. Bet kuris menininkas ar intelektualas, nepritariantis karingai Putino politikai, yra nutildomas. Despotai mėgsta tik kulturką, kuri remiasi jų pačių didybe, tačiau geriausias rusų menas yra to priešingybė. „Nejaugi jie tikrai nežino, kaip baigiasi ši istorija? Menas visada taria paskutinį žodį.“

Chruščiova taip pat paminėjo vieną iš lenkų „Solidarumo“ lyderių Adamą Michniką ir jo laiškus iš Gdansko kalėjimo, kuriame uždarytas jis originalo kalba skaitė Tolstojų ir Dostojevskį. Jų literatūrinis pasaulis vienu metu ir paaiškino, ir įkvėpė, kaip geriau kautis su komunistais. Michniko laiškai tapo įvadu į kitą Zalcburgo festivalio programos puslapį – Aleksejaus Navalno laiškų skaitymą. Kai festivalis paskelbė programą 2023-iųjų gruodį, Navalnas dar buvo gyvas. Tekstus atrinko ir koncepciją sukūrė aktorė Kat­ja Kolm, ji supynė Aleksejaus ir Julijos Navalnų laiškus su Johanno Sebastiano Bacho muzika, o aktorius Michaelis Maertensas Navalnui suteikė ne tik balsą, bet ir daugybę gestų.

Dar viena šio festivalio naujiena susijusi su dramos sritimi – naująja kuratore paskirta žinoma rusų teatro kritikė ir režisierė Marina Davydova. Ji vadovavo „Vienna Festival Week“ ir pradėjo bendradarbiavimą su Zalcburgo komanda prieš kelerius metus. Jos pozicija Putino režimo atžvilgiu ir veiksmai palaikant karui oponuojančius rusus yra nedviprasmiški ir garsiai išsakyti nuo karo pradžios. Teatro scenoje vienas jos tikslų – tolti nuo įsitvirtinusio ir Bertoldo Brechto paveikto vokiško teatro ir meinstryminių vokiečiakalbių teatro scenų. Todėl Jaunimo teatro ir K. Lupos premjera yra vienas šios naujos politikos darbų.

ATVIROM KORTOM

Bet grįžkime prie festivalio operos programos. Kelios raktinės festivalio premjeros – S. Prokofjevo „Lošėjas“ ir M. Weinbergo „Idiotas“ – pagal F. Dostojevskį. Abu kūriniai gausūs biografinių autoriaus gyvenimo detalių: nuo lošimo priklausomybės iki gyvenimo Šveicarijoje ir epilepsijos priepuolių. Tačiau šie Dostojevskio veikalai tapo erdve diskusijai. „Lošėjas“ patikėtas JAV režisieriui P. Sellarsui, kuris operą sušiuolaikino. Dostojevskio priklausomybės „košmaro“ adaptacijoje Prokefjevas pasitelkė „žirkles“ trumpindamas istoriją, o Sellarsas, kurdamas personažus ir interpretacijos erdvę, jas taip pat naudojo istoriją politizuodamas ir palengvindamas. „Lošėjo“ likimas ir kelionė į didžiąsias scenas nebuvo paprastas – atidėtas Rusijoje dėl Revoliucijos, Vakaruose premjeros „Lošėjas“ laukė daugiau negu dešimtmetį, o tada buvo pristatytas „La Monnaie“ teatre Briuselyje. Komunistai savąją, gerokai pakoreguotą premjerą surengė gerokai po kompozitoriaus mirties. Šioje istorijoje yra dalelė Prokofjevo tragizmo.

Lenkų teatro grando K. Warlikowskio režisuotas „Idiotas“ – visai kitos temperatūros veikalas. Tai tamsi ir gili 4 val. drama, jos frazė apie grožį, kuris išgelbės pasaulį, lieka gausiame tekste. Režisierius taip pat žino Dostojevskio požiūrį į Rusijos okupuotą Lenkiją „Idioto“ rašymo laiku: jo besąlygišką tikėjimą rusų didybe ir tvirtą nusistatymą, kad tik Rusijos imperija galėtų išgelbėti Europą nuo išsigimimo. Dostojevskio idėja apie Rusiją siaubingai rezonuoja su mūsų laikais, o turtingoje spektaklio programėlėje režisierius kalbą kreipia būtent į rašytojo nacionalisto ir šovinisto pusę. Ėjimas drąsus, nežinia ar įmanomas mūsuose. Warlikowkis kviečia diskutuoti ir įteikia savo minčių bei refleksijų knygelę į rankas. „Slavų ir Europos kultūros. Bizantija ir Roma. Šiandien Maskva ar Europa? Kuriai civilizacijai priklauso Miškinas? Kaip kiti „Idioto“ personažai, susijęs su slavišku iracionalumu? – klausia režisierius. – Šiandien ukrainiečiai siekia patys pasirinkti pasaulį, kuriam nori priklausyt. Jie nori laisvai taikyti liberalias vertybes ir teisę. Ukraina atsisako tų vertybių jauko, kurioms pritarė Dostojevskis.“ Ir galiausiai priduria: „Ukraina nori išvaduoti save (originaliame tekste taikomas angliškas žodis de-vampirize, – aut. past.) nuo Rusijos. Ukrainiečiai, kaip ir lenkai praeityje, sprendžia savo likimą patys. Ir tai bus Europa, ne Maskva.“

Austrų ir vokiečių kultūra taip pat turi ką apmąstyti. A. Grigorian, Vienos filharmonijos ir dirigento G. Dudamelio koncerto, kuriame skambėjo R. Strausso kūriniai, programėlės įvadinis tekstas prasideda nuo kompozitoriaus nevienareikšmio periodo nacių Vokietijoje. Tokių klausimų atlikdami Carlo Orffo „Carmina Burana“ neuždavinėjame.

PABAIGOJE

Regis, sutariama, kad toksiški, propagandinius naratyvus kartojantys rusų menininkai, dažnai panašūs į kultūrinio gyvenimo oligarchus, negali turėti vietos jokioje save gerbiančioje scenoje. Tačiau diskusija dėl mirusių rusų kompozitorių ir menininkų iki šiol lieka jautri. Lietuvoje šios diskusijos taip ir nepramušė emocijų debesies, paįvairinto nuoseklaus sekimo, kur ir kas, sąmoningai ar ne paliko rusų kompozitorių koncerto programoje. Užtenka pasakyti, kad visas šis panteonas yra privatizuotas Putino režimo ir todėl toksiškas. Neretai tokių išlydžių socialiniuose tinkluose objektais tampa ir Lietuvos menininkai, šios akcijos oficialiai vadinamos diskusijomis. Man atrodo, tai prilygsta rūkymui prie atviros parako statinės. Juk už pasekmes niekas neatsako, o kaip jaučiasi tie Lietuvą garsinantys menininkai, niekas nebepaklausia. Nors ir ilgai artėjęs prie Rusijos temos, Zalcburgo festivalis nepasirinko lengvo kelio. Mąstymo kelias niekada nėra lengvas, tačiau sukurti erdvę išsamiai diskusijai būtina, jai reikia ruoštis, pagrįsti, nusiteikti įvairiems atradimams. Išlydžio socialiniuose tinkluose kelias irgi kelias, bet niekur neinantis. Anot K. Warlikowskio, per pastaruosius dvejus metus šioje Europos dalyje daug kas nustojo skaityti rusų literatūrą ir klausytis rusų muzikos, bet šitaip jie elgiasi tarsi Rusijos jėgos struktūros prieš europiečius.

Kaip šią diskusiją vesti? Ar pasitikint N. Chruščiovos žodžiais, kad menas yra priemonė suprasti agresoriaus motyvaciją ir ketinimus, ar reikia rasti kitą būdą? Tai pasirinkimo klausimas. Bet tikiu, kad kadaise kūrę, savo epochas apmąstę, kentėję, savaip ribas ir sienas stumdę, iki šių dienų per kūrinius išlikę menininkai yra mūsų pusėje ir mes negalime jų taip lengvai atiduoti.