Blogiausia, kas gali nutikti menininkui – visiška tyla
Bulgarų dramaturgą Aleksandrą Manuiloffą kalbina Erika Urbelevič
Prieš kelerius metus dėl įvairių aplinkybių iš Bolonijos persikrausčiau gyventi į Bulgarijos sostinę. Su draugu susikrovėme lagaminus, išvažiavome ankstyvą rytą ir kirtę Slovėnijos, Kroatijos, Serbijos pasienį vėlai naktį, smarkiai sningant, pasiekėme Sofijos pakraštį. Mus pasitiko kilometrų kilometrai miegamųjų rajonų, sovietinių daugiaaukščių eilės, plačios gatvės, tolumoje ant arklio jojantis žmogus. Mano draugas italas ėmė rimtai nerimauti, o manęs šie rajonai negąsdino, nes priminė Fabijoniškes, Pašilaičius, Justiniškes.
Sofijos nepamilau iš pirmo žvilgsnio, tačiau ji leidosi prisijaukinama. Sniegas ištirpo, mediniai senamiesčio balkonai apaugo vijokliais, įsijungė miesto fontanai, atgijo turgus. Pirmą kartą vaikščiodama jame sustojau prie molinių puodų ir ąsočių pardavėjo. Apsikeitėme trumpomis frazėmis, išgirdęs, kad esu iš Lietuvos, šūktelėjo: „Aha, tai tu – mūsiškė!“ Kiek sutrikau, nes toli esančios Bulgarijos nelaikiau artima kaimyne, vis dėlto akivaizdu, kad dalinamės bendru posovietinių šalių palikimu.
Dar prieš išsikraustant iš Italijos, rašytoja Vaiva Grainytė pasidalino bulgaro bičiulio dramaturgo, meninės rezidencijos „Radar“ įkūrėjo Aleksandro Manuiloffo kontaktu. Jis vienas pirmųjų pasitiko mane ir padėjo prisijaukinti naują miestą. Jau įsibėgėjo ketvirti gyvenimo čia metai, daug kartų lankėmės vienas pas kitą vakarienės, kalbėdami vaikštinėjome temstančiomis gatvėmis, ėjome į parodas (išsėdėjome neišsėdimą Romeo Castellucci vaizdo instaliaciją „Trečiasis Reichas“), palaikėme, analizavome vienas kito darbus. Vieną mūsų kiek padriką pokalbį apie Bulgarijos teatro sceną, žiūrovų dalyvavimą spektaklyje, teatro hierarchiją, režisieriaus, dramaturgo vaidmenis paverčiau „oficialesniu“, įrašiau, suskirsčiau temomis, kad galėčiau pristatyti žurnalo skaitytojams.
NEPAGARBA TEATRO HIERARCHIJAI
Neseniai su bičiuliais ir kolegomis juokavome, kad Lietuvoje dažnai nutinka, jog scenografiją ir kostiumus kuria tas pats žmogus, režisierius būna ir dramaturgas. Teatrams yra pigiau samdyti vieną žmogų vietoje dviejų. Savo tinklalapyje prisistatai kaip rašytojas, dramaturgas, režisierius, scenarijų autorius… Tave samdyti tikrai palanku. Tai ką iš tiesų veiki?
Jei esi laisvai samdomas darbuotojas Rytų, Pietryčių Europoje ir nori išgyventi, turi daryti daug skirtingų dalykų. Taip jau yra. Gal tu mane pristatyk. Taigi, kas aš?
Tave pažįstu kaip dramaturgą, tačiau neseniai mačiau tavo režisuotą naują spektaklį „Sprendimas“, tad man dabar esi ir režisierius.
Tiesą sakant, kalbėdamas apie šį spektaklį, ar bet kurį kitą savo darbą, vengiu vartoti žodį „režisierius“. Jeigu matei taip kur nors parašyta, vadinasi, kažkas norėjo „padėti varnelę“. Juk dažniausiai atėjus į teatrą klausiama: „Kas režisierius?“ Manau, dramaturgas, pjesių autorius šiais laikais gali inicijuoti ir kurti procesą, tad kartais režisieriaus paprasčiausiai nereikia. Yra projektų, kuriuose jiems nėra ko veikti.
Skamba ironiškai, anarchiškai ir net nepagarbiai tradicinės teatro santvarkos atžvilgiu. Tu jos negerbi?
Akivaizdu, kad negerbiu (juokiasi). Dėl to jokie mano spektakliai nėra pastatyti Bulgarijos valstybiniuose teatruose. Tradicinė teatro produkcija yra vienas konservatyviausių dalykų pasaulyje, išskyrus galbūt Vatikaną. Vyrauja nuomonė, kad režisierius yra būtinas. Mano manymu, šiuo metu svarbiausia yra naujas turinys, bet jis neatsiranda moderniai interpretuojant senąjį.
Kalbėdamas apie naują turinį turi omenyje naujas pjeses, naujas temas?
Naujas pjeses, naujas formas, naują konceptualią medžiagą. Man atrodo, kad ją kuria idėjos sumanytojai ar dramaturgai. Režisierius veikia po jų.
Tad žmogus, sugalvojęs idėją, yra svarbiausias?
Viskas priklauso nuo konteksto. Yra gerų Šekspyro interpretacijų, tačiau turinys – dramaturgo. Tik ar jis šiuolaikiškas, ar iš tiesų reikalingas tokiais laikais, kai visuomenės naikina viena kitą? Ar šiandien Šekspyro interpretacija mums padės? Galbūt reikia kito turinio, kurį dažniausiai kuria rašytojai, ne režisieriai. Žinoma, nesakau, kad pastarieji negali būti turinio kūrėjais. Pavyzdžiui, Ivo Dimchevas yra viskas viename. Performeris, režisierius, kūrėjas, prodiuseris… Jis daug kalba apie dramaturgiją. Šis jo kūrybos aspektas yra labai svarbus. Jo veikla priešinga rusų tipo mokyklos tradicijai, kurioje režisierius yra centrinė figūra, o visi kiti turi sekti paskui.
KO NORI BULGARIJOS PUBLIKA?
Kas vyksta Bulgarijoje? Lietuvoje mažai žinome apie Bulgarijos teatro sceną, jos institucijas, procesus, bangas.
Žiūrint į valstybės biudžetą, teatrui Bulgarijoje skiriama tikrai nemažai pinigų. Bendrai šalyje turime apie 75 scenos menų institucijas, įskaitant operą, muzikinius, valstybinius teatrus. Per metus sukuriama neįtikėtinai daug produkcijos. Per vienus metus valstybiniuose ir savivaldybių teatruose gali būti iki 700 naujų pastatymų. Deja, dauguma jų veikia senamadišku principu. Kai kurie aktoriai neturi vaidmenų spektakliuose, bet gauna algas. Kiti vaidina 25 dienas per mėnesį. O tai, manau, irgi baisu, juk reikia laiko apmąstyti tai, ką darai. Nauji spektakliai kuriami standartiškai: tekstas, režisierius, aktoriai, du mėnesiai ir – premjera.