Renata Valčik – menininkė, scenografė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė. Vilniaus dailės akademijoje baigė scenografiją, o Diuseldorfo dailės akademijoje – performanso ir videomenus, mokėsi Prahos scenos menų akademijoje. Nuo 1995 m. – tarptautinių ir kitų parodų dalyvė, o nuo 1999 m. kuria scenos, šviesų ir kostiumų dizainą teatrui ir kinui Lietuvoje bei užsienyje.

Su Renata susitikome vėlai vakare po itin aktyvios darbo dienos Klaipėdos jaunimo teatre, kur šiuo metu statomas spektaklis „Būti Alisa“ (režisuoja prancūzas Didier Girauldon).

„Man atrodo, kad šiandien pirmą kartą prisėdau“, – prisipažino ji. Renata savo trofėjų lentynoje rikiuoja keturis Auksinius scenos kryžius, bet to nesureikšmina: „Teatre pasisekimas bendras, o klaidos – asmeninės“, – šypteli.

Kaip gyveni šiuo metu, Renata?

Dabar yra spektaklio „Būti Alisa“ kūrimo įkarštis. Laikas spaudžia, todėl didelis iššūkis padaryti adaptaciją pagal knygą „Alisa stebuklų šalyje“ – dvylika skirtingų paveikslų turi tilpti mažoje teatro erdvėje, kur galimybių nedaug. Bet imdamasi kiekvieno projekto aš mėgstu rizikuoti, tai, matyt, jau mano liga, negaliu kurti taip pat, turiu išbandyti vis kažką naujo. Taigi ir dabar eksperimentavome, žiūrėjome, ar pavyks įgyvendinti sumanymus.

Man labai patinka dirbti su klaipėdiečiais, nes jie jau yra tikri teatralai ir patys viską sugeba. Čia nėra hierarchijos, visi esame komanda, breinstorminame – generuojame idėjas, kartu ieškome sprendimų. Jaučiuosi tarsi šeimoje. Ne veltui ir Árpádas Schillingas juos mėgsta, nes rimtai įsitraukia ir kuria kartu.

Jei kalbėsime apie spektaklio statymą – atrodo, viskas vyksta lyg kokioje kūrybinėje laboratorijoje, kur laikas ribotas, žmonės suvažiuoja ir bando padaryti, ką gali geriausią…

Iš tikrųjų. Bet toks metodas labai treniruoja „kūrybinį raumenį“. Tai gyvenimo būdas – kai statai spektaklį, nėra jokių darbo valandų, laisvadienių, tu visas būni įsitraukęs į procesą. Tačiau aš kitaip ir negaliu. Net atostogaudama prisigalvoju veiklos. Nežinau, kas tai – gal virusas ar sutrikimas. Anksčiau mano aplinka, šeima nesuprasdavo, kaip neįmanoma atsitraukti, bet nuo kalno riedančio akmens nesustabdysi.

Esu girdėjusi, kad po premjeros kūrėjus aplanko nykuma, tyluma. Gal tuomet būtų geras laikas poilsiui?

Taip, tas laikotarpis yra kaip iš savo įsčių atidavus vaisių. Lieki toks tuščias. Todėl po premjeros tiesiog einu miegoti. Kitas etapas, kai pasineriu į buitį ir liguistai imu viską šveisti. Matyt, toks fizinis darbas išvalo ne tik aplinką, bet ir galvą. O po to ateina alkis, kada gali kažką skaityti, žiūrėti. Labai mėgstu koncertus, parodas, ir taip gera būna, kai pamatai ką nors genealaus…

Bet man atrodo, kiti taip vertina Tavo darbus.

Norėtųsi ir būtų toks tikslas dalintis savo darbais, idėjomis. Labai gera išgirsti atgarsį, kai įdedi, atiduodi visą save. Mes vasarą su japonu draugu Tomoo Nagai Vilniuje, galerijoje „Arka“, kūrėme garsovaizdžio instaliaciją „Suiten“ penkiose salėse, buvome pakvietę ir kitų bičiulių menininkų. Darėme susikirtimo taškų tarp dailės ir garso samplaiką. Galerijoje tiesiog gyvenome dešimt dienų ir per parodos pristatymą, o kai žiūrovai džiaugdavosi rezultatu, užliedavo šiluma. Gera matyti teigiamas emocijas, kad tai žmones įkvepia ir inspiruoja. Tada atsiranda prasmė.