Birželio 24-oji

Atvykimas į Sirakūzus

Laikas: 11:50
Temperatūra: 32 °C
Greitis: 110 km/val.
Kavos pertraukėlės: 2
Išgąsdintas granitos pardavėjas: 1

Roza Marija prisidega cigaretę ir spusteli greičio pedalą. Pro automobilio langą skrieja Sicilijos kraštovaizdžio fragmentai, susiliejantys su rūkstančios Etnos šlaitu. Lekiame autostrada Katanija–Sirakūzai. Filipas ramina, kad miestas nebetoli ir į interviu tikrai suspėsiu. Išsukame iš autostrados, horizonte jau matyti barokiniai Sirakūzų bažnyčių bokštai. Galiausiai sustojame prie Apolono šventyklos griuvėsių, net granitos pardavėjas išsigąsta. Iššoku iš automobilio ir, sėkmės palinkėjimų lydima, palieku bendrakeleivius vienus. Skubu Matteotti prospektu ir džiaugiuosi, kad įkalbėjau iš namų išvažiuoti anksčiau, kitaip į susitikimą būčiau smarkiai pavėlavusi.

Planas atvažiuoti į Sirakūzus kartu su Filipo šeima gimė lankant juos Sicilijoje per Velykas. Jie (kaip ir nemažai kitų siciliečių) daugiau nei 30 metų tęsia šeimos tradiciją – gegužę arba birželį atvažiuoja į gimtąjį Archimedo miestą ir senajame graikų amfiteatre stebi antikines komedijas bei tragedijas. Nors Sicilijoje anksčiau gyvenau keletą metų ir į ją vis grįžtu, spektaklių Sirakūzuose dar nebuvau mačiusi. Todėl šiais metais prie jų prisijungiau ir aš. Repertuare dvi tragedijos: Sofoklio „Ajantas“ (rež. Luca Micheletti), Euripido „Faidra“ (rež. Paulas Curranas, orig. pavadinimas „Hipolitas Apvainikuotasis“) ir Plauto komedija „Karys pagyrūnas“ (rež. Leo Muscato, orig. pavadinimas „Miles Gloriosus“). Susiruošėme pažiūrėti šiuos du kūrinius.

Nors dramų tekstuose rašoma apie žmogiškas, suprantamas ir pažįstamas emocijas – meilę, neapykantą, pavydą, puikybę, – jiems (tragedija parašyta V a. pr. Kr., komedija – III a. pr. Kr.) būdinga sunkiai atpažįstama simbolių schema, temų pristatymas, savita estetika. Pakeliui galvojau: kaip įmanoma pastatyti prieš 2500 metų parašytą spektaklį, suprantamai jį pateikti ir padaryti įdomų šiuolaikiniam žiūrovui? Kaip tik todėl rimtai užsiėmiau atsakymų paieška – atostogas sujungiau su darbu. Šeima viešbutyje dėliojosi daiktus ir ruošėsi pietauti, o aš tuo metu jau beldžiausi į Nacionalinio antikinės dramos instituto (INDA), duris, už kurių manęs laukė direktorė Marina Valensise ir „Faidroje“ vaidinanti aktorė Gaia Aprea.

Artemidė (akt. Giovanna Di Rauso) spektaklyje „Faidra“ (rež. Paulas Curranas, amfiteatras Sirakūzuose, Italija), 2024. Marios Pios Ballarino nuotrauka

Pirmasis interviu

Laikas: 12:05
Temperatūra: labai karšta
Pašnekovai: 2 (1 direktorė ir 1 aktorė)
Padovanoti katalogai: 4
Šlapia nugara: 1 (mano)

Marina ir Gaia pasitiko itin šiltai. Prisipažinau žinanti, kad kasmet pristatomos dvi tragedijos ir viena komedija, birželį kasdien rodoma tai viena, tai kita, tačiau apie INDA’os veiklą nedaug ką numaniau, kaip ir apie antikinių spektaklių tradiciją Sirakūzuose. Direktorė suprato užuominą ir, nors, esu tikra, į tą patį klausimą jau yra atsakiusi neįsivaizduojamą daugybę kartų, pradėjo pasakojimą nuo instituto įkūrimo: „INDA susikūrė prieš 110 metų vienos Sirakūzų mecenatų grupės dėka. Šie pasiturintys ir kultūros labui atsidavę jaunuoliai nutarė atgaivinti mieste esantį graikų amfiteatrą. Jų laikais amfiteatras buvo apleistas – jame ganėsi avys ir ožkos, ant griuvėsių buvo įrengtas malūnas. Modernius antikinių spektaklių pastatymus norėję organizuoti jaunuoliai šiam tikslui skyrė pinigų, subūrė grupę žinomų ir svarbių žmonių. Taip buvo įkurtas Pilietinis klasikinių spektaklių komitetas.

Jų laikais jau buvo žinomas Wagnerio „Bayreuth“ festivalis, daug kalbėta apie antikinį teatrą po atviru dangumi kaip priešpriešą uždaram, dusinančiam buržuaziniam teatrui, kurio dažniausios temos – nusikaltimai ir konfliktai. Grupė norėjo grįžti prie antikinio žodžio, kuris spektakliuose yra įveiksminamas. 1914 m. fundamentalus režisierius Ettore Romagnoli Sirakūzų teatre pastatė pirmąją tragediją – Aischilo „Agamemnoną“. Kūrėjas liko Sirakūzuose iki 1927 m. ir statė vieną už kitą svarbesnius spektaklius. Visi manė, kad tai bus epizodinis įvykis, ypač kai 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir spektaklių rodymą teko nutraukti septyneriems metams. Visgi taip nenutiko. Iš pradžių festivalis vykdavo kas trejus metus: 3–4 kartus buvo rodoma po vieną tragediją ir kartais satyrinę dramą. Vėliau nutarta statyti spektak­lius kas antri metai, o nuo 2000 m. – kasmet. Vietoje dviejų spektaklių ir keturių rodymų dabar kiekvienais metais rodome tris spektaklius 44 kartus.“

Pokalbis pakrypo link šiandienos. Spektaklių lankytojų skaičiai išties įspūdingi: viename apsilanko iki 4000, o per sezoną – iki 170 000 žiūrovų. Kai kurie į tą patį spektaklį ateina ne kartą, daug kas grįžta kasmet. M. Valensise patvirtino, kad tai nenuostabu, nes spektaklių sėkmė priklauso nuo trijų dalykų: „Pirmasis – unikali vieta. Sirakūzų graikų amfiteatras, išskaptuotas uoloje, yra didžiausias už Graikijos ribų. Spektakliai stebimi po atviru dangumi, tad visa patirtis kone mistiška. Antra – teksto vertimas. Kasmet iš naujo verčiame didžiųjų autorių tekstus. Naujų vertimų reikia tam, kad tekstas būtų aktualus ir suprantamas. Šiais metais Euripido tekstą vertė Nicola Crocetti, o jaunasis graikų kalbos tyrinėtojas, dramaturgas Francesco Morosi supaprastino tekstą ir rūpinosi vertimo adaptacija scenai. Trečia – kviečiame statyti žinomus Italijos ir užsienio režisierius, kurie geba suvaldyti menų daugialypumą. Graikų teatras – ne tik tekstas ir repeticijos. Jį sudaro daugybė kitų elementų: atlikimas, choras, dainavimas, muzika, choreografija,, architektūra, dailė, scenografija. Vadinasi, reikalingas režisierius, gebantis kontroliuoti milžinišką (scenos skersmuo – 30 metrų!), gąsdinančią erdvę be lubų ir užuolaidos. Yra ir kitų, ne mažiau bauginančių veiksnių. Pavyzdžiui, oro sąlygos. Repeticijos prasideda balandžio viduryje. Repetuojame, kai dieną būna 17 laipsnių, o vakare – 7. Su mumis sutikę dirbti režisieriai yra arba išprotėję, arba labai drąsūs.“

Aktorė Gaia, tragedijoje vaidinanti Faidros auklę, patvirtino, kad daugybė išbandymų tenka ne tik režisieriui, bet ir aktoriams: „Pirmas dalykas ruošiantis – įsitikinti, kad esi geros sveikatos. Pirmasis susidūrimas su graikų amfiteatro dydžiu yra beveik agoniškas. Turi iškęsti šaltį, karštį, milžiniškas distancijas, repetuoti 7 val. per dieną. Turi lipti aukštyn, žemyn, bėgti ir tuo pat metu aiškiai tarti kiekvieną žodį. Privalai turėti stiprų balsą, nes prikimęs ir trūkinėjantis balsas šiame teatre neturi prasmės.“

Baigėme pokalbį įsismarkavus karščiui ir garsiai čirpiant cikadoms. Išėjau į kiemelį priešais institutą. Prisėdau laukdama, kol manęs atvažiuos pasiimti. Pro mane zujo turistai, pagrindinėje miesto gatvėje buvo girdėti padavėjų šūksniai – prasidėjo pietų metas.

Pirmojo spektaklio vakaras. Tragedija „Faidra“

Laikas: 18:30
Temperatūra: 28 °C
Greitis: 7 km/val.
Pikti pyptelėjimai vairuotojams: 6
Pikti pyptelėjimai man: 2

Mūsų viešbučio vieta (netoli graikų amfiteatro) nepasiteisino. Vos įvažiavę į pagrindinę gatvę, patekome į milžinišką spūstį. Dvi kelio juostos pavirto į keturias, vairuotojai piktai grūmojo vieni kitiems, o mes nervingai ir lėtai judėjome link įėjimo į teatrą. Pagaliau pasistatę automobilį ir nuskaitę bilietus, pajudėjome savo sektoriaus link. Pirmasis įspūdis buvo lyg įžengus į festivalį – ilgos žiūrovų eilės kilo siaurais amfiteatro laipteliais, darbuotojai skirstė žmonių srautus. Spektakliai kasdien prasideda tuo pat metu – 19:30, kai už amfiteatro kalvos dar šviečia saulė.

Euripido tragedijoje „Faidra“ Tesėjo sūnus Hipolitas atsisako garbinti Afroditę, ši keršydama priverčia pamotę Faidrą įsimylėti jį. Hipolito atstumta Faidra nusižudo palikusi laišką Tesėjui, esą įsūnis ją išprievartavo. Įsiutęs Tesėjas tuoj pat ištremia ir prakeikia sūnų. Tremtyje prakeiksmas išsipildo – Poseidonas pabaido Hipolito arklius, o šie nestabdomi velka jo kūną. Deivė Artemidė atskleidžia žmonos melą ir Tesėjas gedi mirštančio sūnaus. Įžeista Afroditė pasmerkia ne tik Hipolitą, bet ir visą jo šeimą.

Susiradę vietas laukėme spektaklio pradžios. Netrukus dešiniojoje laiptų pakyloje pasirodė auksiniu šalmu pasipuošusi Afroditė ir žiūrovai nutilo. Ji lėtai nulipo akmeniniais laiptais į sceną – spektaklis prasidėjo. Afroditę pakeitė kiti aktoriai, šoko Hipolito garbintojų choras. Mums už nugarų lėtai leidosi saulė, ir scenoje vis labiau ilgėjo aktorių šešėliai. Apėmė mistiškas jausmas. Paskutiniai spinduliai sutapo su dramatiškiausia tragedijos vieta (italai, kai reikia, moka planuoti!) – sužinojusi, kad Faidra įsimylėjo įsūnį, ir suvokusi šeimą neišvengiamai ištiksiančią tragediją, auklė (akt. Gaia) krito ant kelių.

Susidomėjusi stebėjau beveik vien itališką publiką, galbūt šiek tiek panašią į čia sėdėjusius žmones prieš du tūkstantmečius. Italai nesikuklino ir komentavo, reagavo į veiksmą scenoje. Aptarinėjo nepatikusius kostiumus, praėjusių metų pastatymus, aktorių vaidybą. Įtemptose vietose garsiai aikčiojo, o Hipolitui dramatiškai sušukus: „O, Dzeuse, kodėl atsiuntei mane į šią moterų pilną žemę, apgavystės pasaulį?!“, tarp žiūrovų nugriaudėjo daugiausia vyriškas juokas.

Spektaklis pasibaigė Hipolito mirtimi tėvo Tesėjo rankose, šviesos užtemo ir žiūrovai ėmė skirstytis. Išskubėjome ir mes. Roza Marija rezervavo staliuką senamiestyje. Žvilgtelėjusi į laikrodį paklausiau, ar smarkiai vėluojame. Ji atsakė, kad restoranui buvo nurodytas apytikslis laikas: po spektaklio. Daugiau klausimų nekilo. Visas miestas akivaizdžiai gyveno tuo pačiu ritmu, tad mano įgimto lietuviško preciziškumo Sirakūzuose neprireikė.

Vakarieniaujant prie staliuko paplepėti priėjo restorano šefas. Paklausęs, ar buvome teatre, pakomentavo abu spektaklius: „Faidra“ – šiaip sau, gal dar būtų nieko, bet jau tas „Karys pagyrūnas“… Gal geriau patylėsiu.“ Šiek tiek sunerimome, nejau spektaklis toks prastas?

Palestrionas (akt. Giulia Fiume) spektaklyje „Karys pagyrūnas“ (rež. Leo Muscato,
amfiteatras Sirakūzuose, Italija), 2024. Michele‘s Pantano nuotrauka

Birželio 25-oji

Antrojo spektaklio vakaras. Komedija „Karys pagyrūnas“

Laikas: 18:45
Temperatūra: 27 °C
Išsinuomotos sėdimos pagalvėlės: 2 (kaina – 2 Eur, būklė – prasta)
Šeimos nuotrauka: 1
Šeimos nariai, norėję fotografuotis: 1 iš 3

Rytą ir popietę praleidome netoli esančiame barokiniu perlu vadinamame Noto miestelyje. Užsispyrusi įkalbinėjau bendražygius užsukti į „Caffè Sicilia“, kuriame, girdėjau, gaminama geriausia granita pasaulyje (vis dėlto buvo pusėtina). Papietavome Palacolo Akreidės mieste, aplankėme senąjį amfiteatrą ir nekropolį. Grįžę į viešbutį ėmėme ruoštis spektakliui.

Šį kartą spūsčių nebuvo, o atėję į teatrą ne tik spėjome išgerti kavos, bet ir gavome geresnes vietas arčiau scenos. Akivaizdu, INDA’os sezono tragedijos yra daug populiaresnės už komedijas. Spektaklis prasidėjo į sceną įžygiavus 40-ies moterų chorui, vedamam „miles gloriosus“ – kario pagyrūno.

Plauto komedijoje karys Pirgopolinikas tiki esąs Marso ir Veneros sūnus bei giriasi netikrais nuopelnais. Už puikybę jį nubaudžia ne dievai, o gudrus tarnas, apgaule privertęs išlaisvinti sugulovę, apdovanoti ją turtais ir suteikti laisvę jam pačiam.

Paaiškėjo, kad režisierius Leo Muscato padarė du genialius pakeitimus adaptuodamas antikinį tekstą šiuolaikinei publikai. Pirmasis – vaidino vien moterys ir originaliame tekste nepasirodantis, tačiau į šį pastatymą įtrauktas 40 moterų choras, dalyvavęs įvykiuose ir padėjęs įvykdyti teisingumą. Plauto tekstas, švelniai tariant, buvo itin ironiškas moterų atžvilgiu, kaip žinia, anuomet jos teatre vaidinti negalėjo. Todėl tiek INDA, tiek pats režisierius suprato: jei nori adaptacijoje išlaikyti originalaus teksto komiškumą, prireiks sumanaus autoironiško sprendimo.

Antrasis – karinė scenografija. Originaliame tekste esama tik karinių metaforų. Epochoje, kai Plautas rašė komediją (III a. pr. Kr. pab.–II a. pr. Kr. pr.), Roma gyveno karo patirtimis, tačiau komedijoje jis nevaizduojamas tiesiogiai. Režisieriaus sprendimas apgyvendinti personažus tarp karinių palapinių, smėlio maišų buvo akivaizdžiai susijęs su dabartiniais įvykiais pasaulyje.

Scenoje žygiavo moterų choras, vėliau įsikūręs makabriškame palapinių miestelyje. Senasis Periplektomenas važinėjo juodu elektriniu vežimėliu, vergas rezgė planus, bandydamas nenukentėti. Susijungus karo ir feminizmo temai, komedijoje išryškėjo ironiškų paradoksų. Karo stovyklavietė buvo panašesnė į skautų susirinkimą; kamufliažiniai, ryškiai oranžinės bei geltonos spalvos drabužiai, papuošti gėlėmis, neatliko savo paskirties. Komedijos pabaigoje aktorės paėmė į rankas pagalius ir plakė vargšą Pirgopoliniką, tačiau medinės lazdelės labiau priminė vaikų žaidimą. Neapleido jausmas, kad būtent aktorės, vaidinančios pasipūtusius, garbės trokštančius, meilės ieškančius personažus, dar labiau pabrėžia skaudžią karo beprasmybę.

Spektakliui pasibaigus plojimai netilo kelias minutes. Skubėdama aplenkiau besiskirstančią minią – ieškojau įėjimo į teatro užkulisius, kuriuose manęs laukė trečia kelionės pašnekovė – aktorė Giulia Fiume, vaidinusi gudrųjį vergą Palestrioną.

Antrasis interviu

Laikas: 21:15
Temperatūra: 23 °C
Pašnekovai: 1
Paliesti šlapi marškinėliai: 1
Scenos direktorės grasinimai užrakinti persirengimo kambarius: 2

Interviu pradėjau energingai, vis dar būdama itin geros nuotaikos. Giulia po kelias valandas trukusio spektaklio rodė entuziazmo kiek mažiau. Juokdamasi paprašė nesibjaurėti ir paliesti jos sceninį kostiumą – kamufliažinius marškinėlius, visiškai permirkusius prakaitu. Atsisėdusi ir sukryžiavusi kojas pakomentavo: „Spektaklio sėkmę tikrai užsidirbome. Ne tik fiziškai, bet ir įveikę kitus išbandymus. Tai pirmoji lotyniška komedija, pastatyta šiame teatre, Plauto debiutas ir dar vien moteriška sudėtis. Pradėjau darbą pasiruošusi vaidinti farsą, bet susidūriau su trimačiu, istoriją turinčiu personažu. Režisierius Leo nuo pat pradžių liepė nelaikyti šios komedijos farsu. Turėjome matyti ją kaip pasakojimą, nesiekdami prajuokinti žiūrovų. Taip ir padarėme. Jis buvo teisus, šio įtempto darbo rezultatas – puikus.“

Sulaukėme antro scenos direktorės prašymo paskubėti, tad atsisveikinome, išėjusios iš persirengimo kabinos, Giulios laukė gerbėjų, draugų ir šeimos būrys.

Nuo kalbų apie spektaklius netilo ir visas miestas. Daugelio sirakūziečių pokalbiuose dominavo ne tik „patinka“ ar „nepatinka“, bet ir rimtesnių analizių fragmentai. Kai prisėdome prie staliuko Duomo aikštėje laukdami trečiosios dienos granitos, prisiminiau Marinos bei Gaios pasakojimus apie vietinių žmonių analizes ir antikinių tekstų išmanymą. Prieš keletą metų Gaia su savo kosmetologe įsivėlė į diskusiją apie Euripido tragediją „Andromachė“. 2021 m. Aischilo tragediją režisavęs Davide Livermore buvo sukritikuotas žuvų pardavėjo, nes spektaklyje Klitaimnestra mirė ant sofos laikydama rankoje vyno taurę. Pardavėjas pabrėžė nuorodą į Luchino Visconti filmą „Jausmas“ (1954). Marinai rimtą paskaitą apie spektaklio sprendimus išdėstė viešbučio darbuotojas. Štai kas nutinka, kai antikinė drama atgyja šiuolaikinio režisieriaus, aktorių, Antikos mėgėjų rankose, – kaip ir prieš 2500 metų, ji tampa liaudies reikalu.

Birželio 26-oji

Paliekame Sirakūzus

Laikas: 09:30
Temperatūra: 30 °C
Greitis: 76 km/val.
Aplankyti miestai pakeliui: 3
Nupirkta: limonadas (4 vnt.), vyšnios (1 kg), aliejuje keptos picos (4 vnt.), šokoladinis sausainis (1 vnt.), vanduo (2 buteliai).

Ryte už nugaros palikę barokinį Sirakūzų senamiestį pajudėjome link namų, šiaurinėje Sicilijos dalyje. Judėjome lėtu, itališku tempu, pakeliui sustodami patikusiuose miestuose, jų aikštėse gerdami kavą, bendraudami su vietiniais vaisių ir daržovių pardavėjais. Ačirealės katedroje pamačiau Marijos, išpainiojančios mazgus, paveikslą ir paprašiau pagalbos rašant šį straipsnį. Važiuodami diskutavome apie spektaklius, prisiminėme restorano šefą iš pirmojo vakaro ir keistą jo komentarą apie komediją… Susižvalgę šyptelėjome, nes net ir be žodžių buvo aišku, kas galėjo taip smarkiai užgauti stotingą, aukštą, vyrišką vyrą.