Tarpukario periodinėje spaudoje skelbti Lietuvos teatro teoretiko ir režisieriaus Antano Sutkaus (1892–1968) teoriniai tekstai pasižymi abstraktumu, tačiau juose aiškiai kalbama apie siekį įsteigti kokybišką, savitą charakterį turintį lietuvišką teatrą ir skleidžiamos simbolistinio bei romantinio teatro idėjos. Apie tautinio teatro svarbą režisierius ima kalbėti nuo 1917 m., būdamas Maskvoje, Lietuvai dar nepaskelbus nepriklausomybės. Teatrologas Antanas Vengris išskiria, kad būtent kurso vadovo Fiodoro Komisarževskio ir padėjėjo Vasilijaus Sachnovskio domėjimasis nacionalinio teatro klausimais A. Sutkui tapo nacionalistinių idėjų teatre susidomėjimo ir užsidegimo paskata. Taip pat itin domėjosi praeitimi ir ją mėgo sieti su teatro istorija. Tai jam daryti padėjo stiprus Maskvoje įgytas išsilavinimas. Būsimasis režisierius klausė paskaitų, kurias dėstė to meto žinomi rusų teatro pedagogai: Anatolijus Nelidovas, Arkadijus Zonovas, taip pat skaitė mokytojų rekomenduotus autorius – Edwardą Gordoną Craigą, Aleksandrą Tairovą, Georgą Fuchsąs, Wilhelmą Wundtą.

DVASINIS KOMPONENTAS

1917 m. straipsnyje „Teatro klausimais“ A. Sutkus teigia, jog „būtina kalbėti apie teatrą šiuo momentu, nes jis nereikalauja intelektualinių pastangų, nesilpnina, nemigdo mūsų dvasios, bet gaivina jos jėgas, įkvepia jai idealus ir stip­rina valią energingam, ištveriamam darbui“. Čia galime įžvelgti konstruktyvistinės nacionalizmo teorijos komponentų. Režisierius mato teatrą kaip būdą telkti tautą bendram tikslui, kaip terpę, kurioje gimsta bendri idealai ir motyvacija nacionaliniu pagrindu kurti nepriklausomą valstybę. Jis nemažai dėmesio skiria dvasiniam teatro komponentui, ne tik pasisako už teatrą, kuris koncentruojasi į žiūrovo ir kūrėjo emocijas ir fantaziją, bet ir paliečia nacionalizmui būdingą mitologinį aspektą. Sociologo Ernesto Gèlnerio teigimu, kadangi tauta nėra tikra bendruomenė ta prasme, kad tautos atstovai negali pažinoti visų savo menamos bendruomenės narių, jiems reikia bendro mito, kad suvoktų, jog tautos nariai yra kažkuo susiję. A. Sutkus tą susietumą traktuoja kaip dvasinį tautiečių bendrumą, kurį reikia kurstyti tautiniu teatru. Jo supratimu, dvasinis tautos pagrindas savaiminis, įgimtas, tačiau vis tiek laikosi nuomonės, kad jam palaikyti reikia imtis priemonių, o teatrą mato kaip vieną jų.

Dvasinį komponentą A. Sutkus išskiria kaip svarbiausią kuriant tautinį teatrą. 1917 m. Mask­voje susirinkime lietuvių teatro klausimu jis kalba apie tautos teatrą. Kad lietuvių teatras nėra tik toks teatras, kuriame kalbama lietuviškai ir apie lietuvį, jis turi atspindėti lietuvišką dvasią. O norint tai pasiekti, teatrą reikia apvalyti nuo kitų teatrų įtakos ir kalbėti tokia simbolių bei formų kalba, kuri būtų artima lietuviui. Kaip režisierius konkrečiau įsivaizdavo lietuviško teatro išsilaisvinimą iš užsienietiškos įtakos, nėra aišku, tačiau išskiria vokiečių teatro, kuris atėjo kartu su krikščionybe, įtaką ir tai, kad tuometinis lietuvių teatras buvo itin tendencingas.

Režisierius kalba apie tautos teatrą, kuris lietuvių istorijoje turėtų kuo senesnes tradicijas, todėl įkvėpimo ieško ir pagoniškose apeigose. Anot jo, itin jauno lietuviško teatro pradžia slypi liaudies teatre, kadangi lietuviškam teatrui reikėjo slapstytis, šalį pavergus Rusijos imperijai ir įsigaliojus draudimui kalbėti lietuvių kalba. Teatras tapo erdve susirinkti ir aptarti Lietuvos reikalus, o pastatymo formos, būdai ir technika liko antrame plane, todėl jis liko primityvus. A. Sutkus teigia, jog 1910–1912 m., jau atgavus lietuviškos spaudos laisvę, įvyko proveržis, apibūdinamas kaip „laikas karšto ir tiršto patriotizmo“, kai teatre sumažėjo svetimos įtakos, o liaudies teatro formos savaime įsiskverbė į vaidinimus. Tačiau šio laikotarpio teatre režisierius įžvelgia meninės teatro raiškos stoką, nes lietuviškumo idėjos skleidėsi per daug akivaizdžiai ir tiesmukai, o tai buvo svetima režisieriui artimam simbolistiniam teatrui, kuriame turinys perteikiamas netiesiogine kalba.

Po 1912 m. kurtą lietuvišką teatrą A. Sutkus apibūdiną kaip tendencinį. Toks teatras teat­rines tradicijas skolinasi iš skirtingų kultūrų ir iš jų formuoja mišrią raišką, kuriai trūksta vientisumo, galinčio sukelti estetinį jausmą, todėl žmogus priverstas ieškoti dvasinio peno kitur, taip pat tai toks teatras, kuriam trūksta menų sintezės. Lietuviško teatro kūrėjams derėtų atsigręžti į praeitį ir ją naudoti kaip pamatą tolesnei tautinio teatro raidai.

Sakralinės lietuvių apeigos, kuriose simboliais perteikiamas žmogaus ryšys su metafiziniu pasauliu, A. Sutkui itin svarbios. Anot jo, lietuviško teatro idėja tokia pat sena, kaip ir tauta, dar kai nebuvo supratimo apie tai, ką šiandien vadiname teatru. Teatras, kuris pasireikšdavęs ritualais, yra neatsiejamas nuo tikrosios savo idėjos. Šioms režisieriaus mintims būdinga teatrinio simbolistų judėjimo idėja, kilusi iš Sigmundo Freudo pasąmonės ir sąmonės teorijos, kad mene reikia siekti intuityvaus ir dvasinio pasaulio pažinimo. A. Sutkus ragina atsigręžti į Lietuvos pagonybės laikus, kurie „parodys tikrąjį kelią“. Tačiau svarbu, kad būtų remiamasi istoriniais faktais, tikra mitologija, o ne suromantizuota praeities istorija, ir jis apgailestauja, jog seni laikai, ypač iki XIV a., ištirti per menkai.

Remdamasis lietuvių senuoju tikėjimu į pomirtinį gyvenimą, režisierius akcentuoja, kad lietuvis turėjo stiprų tikėjimą į antrąjį savo „aš“ – į tą dalį, kurią galima atskirti nuo kūno ir proto, apie kurią žmogui sunku kalbėti, bet gali ją pažinti kitais būdais. A. Sutkus kaip pavyzdį mini Romuvą – prūsų pagrindinę šventvietę ir joje vykusias apeigas įvardija kaip idealų, gyvą teatrą, ryškų su savo dvasia ir estetikos ūpu. Režisierius, kalbėdamas apie lietuviškus senuosius ritualus ir tradicijas, atskleidžia savo požiūrį, kad teatras turi būti magiškas ir dvasinis žmonių reikalas, kylantis būtent iš žmogiškų paskatų pažinti dvasinį pasaulį.

NACIONALIZMAS IR ROMANTIZMAS

A. Sutkaus tautinio teatro idėja patyrė romantizmo įtaką. Literatūros profesorius Geraldas Gillespie straipsnyje apie nacionalizmą ir romantizmo dramas teigia, kad modernaus nacionalizmo ir romantizmo šaknys yra glaudžiai susipynusios. Dramaturgas, rašantis romantinę pjesę, gali semtis įkvėpimo iš nacionalinės istorijos, legendų ir mitų, o tokia drama tampa naudinga priemone skatinti tautinį pasididžiavimą, entuziazmą ir solidarumą. Daugumai romantikų gamta buvo dieviškojo prado apraiška, atsiskleidžianti tiek per pačią gamtą, tiek per kūrybą, todėl laikytasi idėjos, kad nusigręžti nuo savo etninės kilmės reiškė atsisakyti dvasinio visos egzistencijos principo. Romuvoje vykusių apeigų teatrališkumą jis įvardija kaip „romantikos apsireiškimo faktą“ ir „romantikos faktas suerzina mistikos jausmą, pajautą pasaulyje beribės dievybės esybės, kurių supratimo dėlei gema gyvenime menas ir religija, savo esme lygūs vienas kitam“. Kurdamas vaidmenį aktorius mistiškai pasikeičia, tačiau nė kiek nenutolsta nuo gamtos, priešingai, tik dar labiau priartėja prie jos gelmių.

A. Sutkus pabrėžia vaizdo svarbą ir jo sąveiką su kitais teatro elementais. Pasak režisieriaus, tuometiniam lietuviškam teatrui itin trūko dailės ir jis prilygintinas dailės menams, pabrėžiant svarbą estetinio patyrimo, kuris žiūrovo kasdienį gyvenimą priverčia vertinti kaip menką ir silpną, nes sieloje sužadina kažin kas tobula ir giedra. Teatre svarbiausias yra žiūrovo jausminis ir dvasinis patyrimas, kurį sukelia vaizdų, veiksmo ir garso sinergija. A. Sutkus tiki, kad vaizduotė – įrankis, kurį pasitelkęs žmogus gali pažinti dvasinį pasaulį. Straipsnyje „Dekoratyvinis pradas vaidyboje“ (1923) jis rašo, kad žiūrovai teatre reaguoja į aktoriaus ir objekto sąjungą, todėl svarbu ne tai, kaip realistiškai teatro rekvizitas atrodo, o kiek aktorius juo patiki ir kokią reikšmę suteikia. Tam pagrįsti jis naudoja W. Wundto citatą iš „Tautų psichologijos“. Vokiečių psichologo, šiandien laikomo vienu modernios psichologijos tėvų, teorija teigia, jog vaizduotė atsiskleidžia tada, kai jai reikia „užpildyti kontūrus“ tam, kad galėtų sukurti mums suprantamas projekcijas. W. Wundto manymu, fantazijai pasireikšti reikalingas pojūčių trūkumas, neleidžiantis visiškai perprasti objekto santykio su realybe. O dekoracija pavykusi tik tuo atveju, jei sukuria pakankamą atstumą tarp realybės objekto, kuris paskatina tiek aktoriaus, tiek žiūrovo fantazijos žaismę. Tokia dekoracija turi tik duoti užuominą į vaizduojamą objektą – būti „tikrenybės ženklu“.

Teoretikas teigia, kad dramaturgas žodžiais įkūnija vaizdus, o šiuos į sceną gali perkelti tik scenografija. Kadangi fonas yra pirmas dalykas, žiūrovą įvedantis į spektaklio pasaulį, tad turi atspindėti jo raišką – kurti bendrą santykį su visais elementais: muzika, pjesės turiniu, vaidyba. Atsivėrus scenos užuolaidoms vaizdas turi būti toks, kad jo medžiaga paruoštų žiūrovą tam, kas vyks, taip sustiprindamas ateinančio veiksmo įtaką. Gerai parinktas fonas gali akcentuoti ir sustiprinti garso, žodžio, judesio poveikį. Blogas fonas, kuris „nesusikalba“ su spektaklio turiniu ir jo skleidžiama idėja, gali pakeisti veiksmo kontekstą ir sukurti humoristinį vaizdą arba tiesiog silpninti kitas spektaklio dalis, jas užgoždamas. Todėl svarbu, jog dailininko kūrinys bendradarbiautų su režisieriaus ir aktoriaus sumanymu, o ne būtų dominuojantis komponentas. Šiai problemai spręsti A. Sutkus rekomenduoja režisieriams, dailininkams ir aktoriams įgauti kūrybinį bendrumą ilgai bendradarbiaujant, pažįstant vienas kitą ir kuriant bendrus etiudus.

TEATRAS – VISOS VALSTYBĖS REIKALAS

A. Sutkus teatrą mato kaip žmogaus ir tautos dvasios ugdymui skirtą reiškinį. Straipsnyje „Vaidyba ir dvasios kultūra“ (1926) jis rašo, kad Lietuvos teatras yra praradęs progreso siekį ir nevykdo tautos ugdymo paskirties, kai turėtų būti kaip šventovė, kur stabteli galinga žmonių upė nuskaidrėti. Tuo metu tapęs Valstybės teatro Kaune vadovu, jis kaltino įstaigą tuo, kad ši publikai pristato pramogą ir iliuziją. Panašias idėjas mini ir anksčiau skelbtame straipsnyje „Teatro klausimais“ (1917), jame apgailestauja, jog tam tikri inteligentijos atstovai spektaklius mato kaip švelnią pramogą, kurią netrukus pakeis kinas, ir teigia, jog teatras yra nelengvas menas ir reikia dėti visas pastangas, kad jis nebūtų menkas, nes to reikalauja pati šventa jo prigimtis. Jis turi vaizdais kalbėti tiesą, parodyti tikrą pasaulio paveikslą ir padėti žmonėms gyventi moraliai teisingai. Blogai pastatyta pjesė praranda dvasines jėgas, kurias jai suteikė dramaturgas, o kai taip nutinka, bukinama žiūrovo nuojauta ir siaurinamas meno skonis.

A. Sutkus skiria dėmesį grožio bei moralės (kurią vadina dora) santykiui ir teigia, kad šie glaudžiai susiję. Tai susišaukia su romantizmo judėjimo poeto, dramaturgo ir filosofo Friedricho Schillerio idėja, kad grožis gali įtikinti mus, kad moralumas žmogui artimas, ir padėti gyventi harmonijoje, kurią diktuoja. Filosofas taip pat ėmė akcentuoti, kad meninis pažinimas sąveikauja kartu su logika ir taip padeda geriau pažinti pasaulį. A. Sutkus atliepia šitą teoriją sakydamas, kad „tikrasis meno kūrinys teikia tikrojo pasaulio pilną paveikslą vaizduose ir tokiu būdu mus verčia gyventi jo gyvenimu; gi teorinis mąstymas visą pasaulį paverčia abstrakčia sąvoka“, o vėliau pabrėžia, kad menas žadina aukštesnius instinktus ir padeda atsiriboti nuo egoizmo.

Straipsnyje „Mūsų teatro žingsniai“ (1919) A. Sutkus dar kartą aptaria minėtosios teatrinės dvasios ugdymo paskirtį ir priduria, jog teatras turi galią sutelkti skirtingus žmones bendram tikslui ir geba sukurti bendruomenę, kuri gali sukelti revoliuciją. Jo teigimu, nors to meto lietuviai turėjo įvairių galimybių tobulėti, vis dėlto teatras jiems ypatingas ir apie nieką taip apsčiai, plačiai nekalba minia kaip apie patirtus įspūdžius teatre. O valstybė turi pasirūpinti kokybe. Tam, kad ta kokybė būtų, visų pirma jį kuriantys žmonės turi būti gilūs emociškai ir gerai išmanyti teatro meną. Kadangi iki Valstybės teatro įkūrimo profesionalūs aktoriai nebuvo rengiami Lietuvoje, o 1919 m. dar nebuvo įkurta jokia formali aktorių ugdymo įstaiga.

A. Sutkus paaiškina, kaip mato teisingą aktoriaus parengimą – jis neturi būti mokomas tik mimikos, pozos, gestų ir kai kurių vaidmenų, nes tai yra tik aksesuarai, o tikroji vaidyba kyla iš paties aktoriaus dvasios ir vaizduotės. Jis atmeta tokią mokyklą, kurioje mokoma tik to, ką jis vadina mėgdžiojimu. Daugiau apie mėgdžiojimą A. Sutkus išsiplečia straipsnyje „Keli vaidybos ugdymo momentai“ (1923): nors mėgdžiojimui ir reikia turėti gabumų, tie gabumai kitokie nei tie, kurių reikia vaidybai. Jo manymu, kartais ganėtinai talentingi aktoriai dėl to, kad nemoka raustis savyje, kopijuoja kitų žmonių savitumą ir taip praranda savąjį, kuris būtent ir reikalingas kūrybai. Mėgdžiodamas gyvą tampi tik negyvu šablonu, todėl tokie aktoriai pripažįsta tik tai, ką galima pavadinti temperamentu. Autorius pašiepia rusų aktoriaus pasakotą istoriją, esą jo draugas prieš pasirodymą liepdavęs jį laikyti ir iš visų jėgų mėgindamas pasprukti stengdavęsis susijaudinti. Toks metodas A. Sutkui nepriimtinas, nes nesusijęs su vaidinamu tekstu, todėl išeina šabloniškas ir nekinta nuo dramos aplinkybių. Nors ir gali aktorius susijaudinimu padaryti įtakos žiūrovo jausmams, tačiau galiausiai tai nėra meninė kūryba. Taip vaidinant, anot A. Sutkaus, nėra kuriami charakterio vidinis pasaulis ir motyvacijos, kurios turėtų pasimatyti per įsijautimą, kūno judesių virpėjimą. Jis kritikuoja ir tuos aktorius, kurie orientuojasi tik į balso efektus ir tesistengia gražiai skaityti tekstą. Straipsnyje „Mūsų teatro žingsniai“ režisierius kalbėdamas apie aktorystės problemą pabrėžia, kad kiekvienas aktorius turi rasti savo vaidybos techniką, bet tam reikia, kad mokymo metu būtų išplėsta psichika ir išmokoma variuoti emocijomis, tik tada aktorius bus sąmoningas ir idėjinis kūrėjas.

A. Sutkus buvo įsitikinęs, kad būtent valstybės iniciatyva teatras turi augti ir neturėtų būti tikimasi iš jo pelno lygiai taip, kaip pelno nėra tikimasi iš mokyklų. Kadangi teatras užsiima dvasiniu ugdymu, jis ir aktorių paruošimo reikalai turėtų būti valstybės remiami, nes tai yra visos visuomenės gerovės reikalas.