Jaunosios kartos aktorė Saulė Gotbergė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA, Vido Bareikio ir Algirdo Latėno kursas) baigusi vaidybos bakalauro studijas, aktorinį pasirengimą stiprino dramos terapijos magistrantūros studijomis, šią programą kuruoja LMTA ir Vilniaus universitetas. Dabar aktorė – Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės narė, taip pat sėkmingai bendradarbiauja įvairiuose projektuose, kuria vaidmenis kine ir televizijoje, aktyviai užsiima edukacine veikla, dirbdama su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Kalbėjomės, kas yra, ką reiškia ir ko reikalauja saviraiška meno kūrybos pasaulyje.

Saule, žinau, jog itin mėgstate ryto metą.

Iškyla šviesios spalvos, šypsena veide, daug nuotykių ir džiaugsmo. Ypač dabar, kai neseniai tapau mama, – rodos, išgyvenu savo vaikystę iš naujo, tam tikrus pirmus virsmus. Pavyzdžiui, matau, kaip sūnus mėgsta vandenį, bet kokia forma, – aš taip pat labai mėgau būti vandenyje, galėdavau maudytis valandų valandas. O vienu metu net buvau įsitikinusi, kad galiu valdyti vandens stichiją. Kitas stiprus vaizdinys – visada norėjau būti su kuo nors drauge. Šie du prisiminimai – vandens ir draugystės – susijungia į kitą, apie didelį pokytį mano gyvenime. Su sese vaikystėje dažnai maudydavomės kartu vonioje. Žaisdavome, šnekėdavomės, taškydavomės. Kartą ji nebenorėjo eiti maudytis drauge. Niekaip nesupratau, kas nutiko, kad mudviem smagi ir brangi pramoga nebetinka sesei. Dabar gera tuos atsiminimus vėl apmąstyti, suvokiu, kiek lūžių patiriame augdami.

Jūsų mama – puikiai žinoma teatro ir kino aktorė Ilona Balsytė, vadinasi, scenos menas jus supo nuo pat mažumės?

Augau teatre, tuos pačius spektaklius žiūrėdavau šimtus kartų, analizuodavau, kas ir kur pamiršo tekstą, kur improvizuota, kodėl šįkart buvo juokinga, o anąkart – ne. Po spektaklių su kitais teatro vaikais užlenkdavome žiūrovų kėdes, ištuštėjusioje salėje žaisdavome slėpynių. Per teatro vakarėlius rengdavome pasirodymus, tekdavo ir grimo kambaryje snūstelėti. Paauglystėje nebenorėjau eiti į teatrą. Turbūt norėjau atrasti save. Galiausiai nieko nenustebinusi pasirinkau teatrą.

Per mamos 60-mečio jubiliejų turėjau progą su ja atlikti dainą „Keistuolių teatre“. Į šią sceną ir joje vaidinančią mamą žiūrėjau begalę kartų, o pastovėti drauge taip ir neteko. Jaudinausi kaip niekada. Atėjus tai akimirkai, drebėjau, akyse kaupėsi ašaros, širdis virpėjo nuo staiga užplūdusių atsiminimų… Paskui ilgai viską reflektavau. Ir galiu pasakyti: man teatras – ne tik darbas, pasirinkta profesija, bet ir mano vaikystė, daugybė atsiminimų bei mano mama.

Dešimt metų lankėte muzikos mokyklą, kodėl vis dėlto vaidyba?

Išsaugojau raštelį, kurį parašiau būdama pirmokė: „Močiutė nori, kad būčiau pianistė, bet aš noriu būti aktoriste.“ Tiesa, vaikystėje svajojau turėti savo zoologijos sodą arba būti gyvūnėlių gelbėtoja, paskui svarsčiau apie mokytojos profesiją, o kaip atsarginį planą numačiau psichologiją arba sociologiją. Dabar vienokia ir kitokia forma visa tai susipina. Buvau viena iš sėkmingųjų paauglių, kuriai neteko ilgai savęs ieškoti, žinojau, ką veiksiu baigusi mokyklą. Renkantis ypač svarbus buvo artimųjų palaikymas ir tikėjimas.

Ką norėtumėte išbandyti, atrasti plėsdama raiškos galimybes?

Rudenį grįžtu į Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną po metus trukusių motinystės atostogų, tad pirmiausia noriu palinkėti sau lengvo grįžimo. Nors tikiuosi spektaklių, kurie taptų asmeniniu iššūkiu ne tik dėl savitų, dar nebandytų įkūnyti personažų, bet ir žanro, stilistikos skirtumų. Mėgstu išmėginti tai, kas nepatirta ir neišbandyta, kas priverstų iš naujo mokytis ir pažinti amatą. Neslėpsiu, ilgiuosi geros dramos su aiškia struktūra, įdomiais personažais ir jų linijomis. Pastarieji darbai buvo kuriami – plėtojama spektaklio fabula ir ruošiami etiudai – tiesiog improvizuojant repeticijose. Tai reikalauja itin daug kūrybinių pastangų, tad po kelių tokių pastatymų iš eilės gali pasijusti išsunktas. Vis dar neatsakiau sau, kur pasisemti įkvėpimo kurti, kai jo pritrūksta. Tačiau dabar esu kupina energijos.

Svarbiausia, norėčiau palinkėti sau per ateinantį sezoną darbų, kuriuos rengtų idėja deganti komanda, pasiruošusi kurti ir veikti ne dėl to, kad reikia, bet iš noro atskleisti save kūryba.

Kaip susipažįstate su nauju spektakliu ir būsimu vaidmeniu?

Neturiu vaidmens kūrimo formulės. Kiekvieną kartą turiu prisitaikyti ir ieškoti ne tik ką kurti, bet ir kaip. Labai mėgstu pirmąsias repeticijas, visą pirminę pažintį su tuo, kas laukia ateinančiais mėnesiais. Turiu repeticijų knygutę, kurioje aprašau kiekvieną procesą. Ne tik užduotis, personažo liniją, bet ir savijautą, išgyvenimus. Atsivertusi ją matau vieną tendenciją: viską uoliai aprašinėju užstalės periodu, o kai jau imame vaidinti scenoje, beveik nieko neberašau. Procesas tampa ypač intensyvus ir neberandu laiko sau.

Repeticiją prilyginčiau įsimylėjimo periodui – labai daug malonaus jaudulio, nežinomybės, pastangų susipažinti, apsiprasti, susiderinti, ir viskas pasitinkama labai viltingai. Ta meilė arba gimsta ir sutvirtėja, arba viskas apsipina abejonėmis, nepasitikėjimu, nepasitenkinimu. Pasibaigus repeticijoms, į spektaklį eini lyg susitikdamas su mylimuoju arba su buvusiuoju.

Kuriate vaidmenis kine ir televizijoje, kuo skiriasi vaidyba šiose srityse?

Spektaklis man – susitikimas su žiūrovu, aktoriaus ir publikos dialogas. Nuostabu, jog teatras suteikia galimybę gyvai bendrauti ir dalintis, apmąstyti, kas sukurta. Daugumos meno rūšių kūriniai, tapę rezultatais, tam tikra prasme sustingsta ir lieka nepaliečiami laiko, tik patyrėjo akyse įgauna vis kitą formą ir prasmę. Teatras – gyvas procesas. Kiekvienas spektaklis nuo premjeros pamažu keičiasi, prisitaiko prie žiūrovų. Vaidyba teikia išskirtinę galimybę dalintis kūryba su žiūrovu ir girdėti atsaką, ar mane jaudinančios temos paliečia kitą; ar tai, kas juokinga man, supranta ir kitas. Taip labiau gali pažinti ir save, ir visuomenę.

Kinas fiksuoja tik tam tikrą momentą ir jį sustingdo, tačiau dėl to yra ilgaamžis, keliaujantis per kartas ir laikotarpius. Teatras to neturi. Nors ir yra galimybė įrašyti spektaklį, bet įrašas toli gražu neatspindi to, kas vyksta scenoje. Todėl spektaklis egzistuoja, kol vaidinamas. Mes, kad ir kiek fotografuotume, filmuotume savo kasdienybę, po mirties neišliksime. Neberodomas spektaklis irgi bus gyvas atminty, bet ilgainiui išblės.

Kine mėgaujuosi trumpomis distancijomis. Spektaklis prasideda, ir jį visą išgyveni nuo pradžios iki galo, o kine vaidini mažytėse scenose. Turi sukurti būtent tą momentą ir savijautą. Labai aiškiai susidėlioti veikėjo žemėlapį, kad galėtum reikiamu metu atkurti tam tikrą jo gyvenimo akimirką. Beje, išskirčiau galimybę pasižiūrėti, kaip atrodo tai, ką suvaidinai. Kai kurie aktoriai negali žiūrėti į save ekrane. O man patinka stebėti savo darbą, reflektuoti, pastebėti kokias nors nevalingas reakcijas ar mimikas. Tai puikus būdas tobulėti.

Saulė Gotbergė. Roberto Pledo nuotrauka

Kurios teorinės žinios ir praktinės pamokos įsiminė studijuojant LMTA Algirdo Latėno ir Vido Bareikio vaidybos kurse?

Iš šių dėstytojų gavau daugybę brangių pamokų ir esu be galo dėkinga ne tik už jas, bet ir už suburtą tvirtą kursą, už draugystę. V. Bareikis išmokė eiti, bandyti, dalyvauti, nes visos patirtys svarbios. Kareiviška disciplina, motyvacija, pasiryžimas ir visiškas įsitraukimas pirmaisiais studijų metais įsirašė į kūną ir protą visam gyvenimui. A. Latėnas išmokė džiazuoti scenoje – galbūt poelgis iš pirmo žvilgsnio pasirodys kaip nesąmonė, bet per smulkmenas leis įžvelgti žmogaus savitumą, grožį. Tačiau daugybė pamokų dar tik atsiskleidžia ir pripildo teatro lauke bei asmeniniame gyvenime. Šiuo momentu iki galo neaprėpiu, kiek daug jie mane išmokė.

Baigėte LMTA ir VU dramos terapijos magistro studijas ir vedate edukacinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiems. Kokios patirtys čia?

Edukacinis darbas suteikia visai kitokių potyrių ir jausmų. Užsiėmimuose mezgasi glaudus ryšys tiek su mokinukais, tiek su vyresnio amžiaus žmonėmis. Mokėti greitai reaguoti ir prisitaikyti prie grupės nuotaikos – būtinybė. Kartais svarbu nepaisyti savų planų ir eiti visai kitu keliu, jeigu tai diktuoja grupė. Nes, manau, svarbiausia geras potyris ir gera atmosfera. Netikiu muštru ir mokymusi su baime. Ugdyti motyvaciją, norą pažinti ir patirti – gerokai svarbiau nei siekti rezultato. Taip pat svarbu ugdyti mokytojo ir mokinio ryšį, pasitikėjimą vienas kitu. Tai labai sudėtinga, reikalauja daug kantrybės, didelio emocinio atsparumo, jautrumo, tačiau kai pavyksta, supranti, jog buvo verta.

Koks, jūsų akimis, yra šiandienos vaikas? Ko jis nori, ką gali, geba, kam yra atviras?

Sakyčiau, vaikai – tokie patys: nori pažinti, patirti, tobulėti, išdykauti. Kinta aplinka, kurioje jie auga. Mus supa informacijos gausa, viskas prieinama labai lengvai ir greitai. O poveikį galime įžvelgti ne tik vaikams, bet ir mums patiems. Norėčiau palinkėti tėvams ir sau pačiai neįstrigti informacijos ir patarimų gniaužtuose, tiesiog stebėti, pažinti savo vaiką ir kartu pasimėgauti nežinojimu. Be to, prisiminti, kad vaikams, kaip ir mums visiems, būtina nuobodžiauti! Iš didelio nuobodulio gimsta patys gražiausi ir netikėčiausi dalykai.

Manoma, jog vaikus ir vyresnio amžiaus žmones sieja dėmesio poreikis ir gebėjimas priimti kitą, o priėmus – atsiverti jam. Ar tikrai?

Tikra tiesa – vaikai ir vyresni žmonės labai panašūs. Tik yra vienas didelis skirtumas – mūsų požiūris ir kantrybė šioms amžiaus grupėms. Vaikams skiriame daugiau dėmesio, esame kantresni, supratingesni, dėmesingesni. Nors dažnai vaikai ir vyresni žmonės yra toliau nuo aktualizuojamų temų, naujienų ar tam tikrų mūsų pačių sugalvotų normų. Ir turbūt kantrybės pritrūksta ypač su vyresniaisiais, nes atrodo: kadaise jie gi žinojo, kaip pamiršo? Magistro darbe gvildenau tokią mintį: visada kartojame, jog vaikai – mūsų ateitis, bet iš tiesų kiekvieno mūsų ateitis – senatvė. Tad norėtųsi, kad mūsų kultūroje būtų daugiau dėmesio, palaikymo vyresniesiems ir domėjimosi jais. Po žodžiu „senatvė“ slypi ne tik užmarštis, bet ir begalė sukauptos patirties ir išminties.

Neseniai atradau, kad šeimos modelis geriausiai padeda bendrauti su skirtingo amžiaus žmonėmis. Per šventes susėsti prie bendro stalo ir pabandyti susišnekėti tomis pačiomis temomis. Tam reikia daug įgūdžių, kompromisų, kantrybės, gebėjimo kartais patylėti ir tiesiog išklausyti. Trejus metus savanoriavau „Sidabrinėje linijoje“ (telefoniniai pokalbiai su senjorais, – aut. past.). Per tą laikotarpį su dviem pašnekovais vykdavo savaitiniai pokalbiai. Sugalvoti pokalbių temas kartais būdavo tikras išbandymas. Su viena pašnekove, vis nerasdamos bendros kalbos, ėmėme viena kitai dainuoti liaudies dainas ar sekti pasakas. Ši patirtis parodė, kaip smagu atrasti pašnekesio būdą, kai, atrodo, bendrų temų nebeturime.

Kiek dabartis palanki, atvira moters savirealizacijai meno pasaulyje, ypač scenoje?

Tokių klausimų aktualumas parodo, jog vis dar nepasiekėme lygybės teatro sferoje. Viliuosi, jau greitai nereikės vyriškų vaidmenų versti moteriškais; feministinės temos bus ne feministinės, o tiesiog temos; nebeskaičiuosime, kiek apdovanojimų gavo moterys, nes lygintis nebereikės. Artėjame prie to, bet finišo dar nepasiekėme.

O laikas moteriai realizuoti save visada palankus! Jaučiuosi dėkinga, kad esu apsupta kuriančių moterų – gero pavyzdžio ir didelio įkvėpimo šeimoje, tarp bendrakursių ir teatro trupėje.