Ar matėte šviečiančią mašiną „Kosmos Car“? O gal bendradarbiaujant su dirbtiniu intelektu sukurtą operą „Andromeda“? Arba neurologinę operą apie žmogų, kuris savo žmoną palaikė skrybėle? Koncertą septyniems objektams, dviem kameroms ir fortepijonui? O gal spektaklį apie Franzo Kafkos nemigą „Kafka insomnia“? Visi išvardyti ir dar daugybė kitų darbų yra Žilvino Vingelio kūrybinės biografijos dalis.

Šis jaunosios kartos režisierius geriausiai žinomas kaip vienas iš „Kosmos Theat­re“ steigėjų. Jis yra tarp aktyviausių vizualiojo teatro, kuriame naudojamos tiek tradicinės priemonės, tiek ir naujosios technologijos, kūrėjų Lietuvoje. Tačiau domisi ir kitomis išraiškos priemonėmis: Ž. Vingelis taip pat dirba su muzika, instaliacijomis, virtualios realybės kūriniais. Be šios veiklos, užsiima ir organizaciniais darbais bei mokymu: nuo 2019 m. rengia kūrybines laboratorijas „Kosmos Lab“, kasmet skirtas vis kitos srities teatro profesionalams, 2023 m. Vilniaus teatre „Lėlė“, kur jis užima kūrybinių programų koordinatoriaus pareigas, trečią kartą vyko jo kuruojama laboratorija lėlininkams „Surreality Check“, taip pat dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentams bei pats siekia menų daktaro laipsnio.

Nors Žilviną kaip režisierių žinau nuo 2017 m. pastatytų spektaklių „Lila. Slaptas demiurgo žaidimas“ ir „Sonio bliuzas“, su kitomis jo veiklos kryptimis susidūriau tik 2023 m. Suintriguota jų, pokalbį su Ž. Vingeliu pakreipiau visų pirma teatro mokymo kryptimi.

Nors žiūrint į Tavo kūrybinę biografiją projektų ir pasiekimų netrūksta, nesunku pastebėti, kad nesi labai intensyviai dirbantis režisierius. Buvo ir tikrai ilgų pertraukų tarp spektaklių. Tau toks tempas tinkamiausias ar norėtum intensyvesnės veiklos?

2017 m. sukūriau tris spektaklius. 2018 m. – nė vieno, 2020–2021 m. – vėl tris. 2022–2023 m. visai nieko nestačiau, o dabar vienu metu dirbu prie trijų. Tarpuose man buvo svarbu nuolat papildyti savo žinias patirtimis kitose srityse – nufilmavau pilno metro virtualios realybės filmą, kūriau instaliacijas, mobilią meninę programėlę, organizavau teatro laboratorijas, režisavau socialines reklamas ir muzikinius klipus. Pačiam žiūrint atgal, ima atrodyti, kad ilgiau padirbus teatre man lengvai nusibosta ir privalau bent metus užsiimti kuo nors kitu.

Svarbiausia man – nuolat lavinti „kūrybos raumenį“, išlikti aktyviam ir kartu neprarasti nuotykio pojūčio, su kiekvienu darbu išbandyti kažką naujo. Tad jei nestudijuočiau doktorantūroje, nedėstyčiau ir neturėčiau įvairių kitų kūrybinių ir organizacinių pareigų, tektų nuolatos ką nors repetuoti, nes tai turbūt būtų artimiausias būdas suprasti aplinką ir apie tai kalbėtis.

Man atrodo, pertraukos menininkams naudingos. Juk vyriausioji, jau išeinanti režisierių karta per pirmuosius dešimt metų nepastatydavo tiek spektaklių, kiek dabartiniai per trejus. Tokie tempai sekina, retas kas gali juos pakelti. O papildomos veiklos, kuriam laikui atitraukiančios nuo pagrindinio darbo, gali tapti išsigelbėjimu nuo perdegimo.

Dėl perdegimo nežinau, nes veiklos fragmentacija turi ir neigiamų pusių. Visgi sutinku dėl atsitraukimo naudos. Man tai išeina natūraliai, nes aš nesvarsčiau, ar tai, ką padarysiu, bus teatras, ar ne. Neseniai galvojau apie režisierių bendruomenę Lietuvoje, kiek ir kaip mes dirbame. Priėjau išvados, kad aplinkybės formuoja autoritetus: tie, kurie prie jų lanksčiausiai prisitaiko, ir laikomi to meto geriausiais. Kitomis aplinkybėmis būtų kiti. Taigi labai daug kas priklauso nuo konteksto ir sugebėjimo jame veikti. Nesame tokie individualūs ir autonomiški, kaip kartais mėgstame apie save manyti. Šią kolektyvinę skubą vienas kitam irgi kuriame patys. Didiname teatro kūrinių kaitos tempą ir jo nemažinti skatiname kitus. Žiūrovai taip pat nespėja sužinoti, ateiti ir pamatyti, spektaklis nespėja užaugti, bet jį reikia nuimti ir rodyti kitą, nes pasiūla didesnė už paklausą.

O tempas dabar toks, kad net ir norėdamas nepamatysiu visų premjerų. Anksčiau važiuodavau į Šiaulius, Panevėžį, Klaipėdą, Kauną, bet kažkuriuo metu supratau, jog visko neaprėpsiu. Paskui net nustojau stengtis – spektaklius Lietuvoje žiūriu rečiau ir vis dažniau renkuosi kultūrinės piligrimystės keliones į užsienį.

Ar nemanai, jog taip nutiko bent iš dalies dėl to, kad dabar yra kur kas daugiau kuriančiųjų, nei buvo prieš dešimt ar juo labiau trisdešimt metų?

Taip. Net ir blėstant režisieriaus kaip visus spektaklio elementus jungiančios autoritarinės asmenybės statusui, vis dar ypač daug investuojama į šią profesiją. Kiekybės prasme.

Režisierių daug, bet mums trūksta kitų sričių profesionalų. Kalbame, kad teatre norisi daugiau tarpdiscipliniškumo, tačiau jam nėra iš kur rastis, nes teatro kūrėjų išsilavinimas panašus. Todėl investuojant į ateitį galbūt būtų verta apmąstyti poreikį tokių profesijų, kaip šviesų dailininkai, lėlių choreografai, technikos vadovai, aktoriai-cirko akrobatai, lėlininkai ar scenos dramaturgai, kurie nėra pjesių rašytojai, o dirba repeticijų metu. Taip pat vystyti bendradarbiavimą su kitais universitetais ir jų studentais – dailininkais, inžinieriais, programuotojais. Kurti norinčių žmonių yra daug, ir būtų gerai sudaryti galimybes jiems persiskirstyti ir rinktis įvairesnes šiuolaikiniam teatrui reikalingas specializacijas, nei visus kišti po dviejų profesijų skėčiu.

Minėjai, kad režisieriaus kaip kuriančios autoritarinės asmenybės samprata traukiasi, tuomet kokią galima matyti imančią viršų? Ir kokią renkiesi pats?

Neseniai žiūrėjau kolegos spektaklį, kuriame aktoriai vaidino gerai, bet labai agresyviai, tamsiai – rėkė, verkė, nusirenginėjo ir mušėsi. Man to niekada nereikėjo. Niekada neįsivaizdavau savęs, repeticijoje prašančio aktoriaus daryti tokius dalykus, kur jis „pamestų“ save ir dusdamas, nuogas, šlapias bei tirtėdamas klyktų į grindis. Net nežinau, ar turėčiau pakankamai psichologinių žinių apsaugoti jį nuo tokio proceso metu galinčių atsirasti emocinių traumų. Daug mieliau renkuosi dirbti vaizduotės sferoje, kurti ryšius ne tik tarp aktorių, bet ir tarp sceninių komponentų, medijų, ir tuomet pakviesti artistą į sceną visa tai įprasminti ir valdyti. Žaisti ir stebinti. Tada jis gali padaryti, ką tik norime – išeiti iš kūno ar per akimirką pavirsti sietynu. Tai turi sugalvoti režisierius ir jo komanda. Be parazitavimo.

Spektakliuose stengiuosi kurti intermedialią pasakojimo erdvę, kur kiekvienas užima savo vietą, bet visi dirba kaip komanda. Tuomet galiu nesibaiminti: jei kuris nors vaidmens atlikėjas turi daugiau užduočių, tomis akimirkomis, kai jam reikės persiorientuoti, galėsiu į pirmą planą iškelti kitus elementus. Taip pasidaro nebereikalingas tris valandas trunkantis vieno aktoriaus degimas, išprovokuotas juodų repeticijų metu. Džiaugiuosi, kad man to nebereikia: atsisakęs tokios teatro sampratos, pradėjau labiau jį mylėti.

Apskritai neseniai atšvęstas trisdešimtmetis padėjo suprasti, kad jau niekam nieko nebeprivalau įrodinėti. Norisi tiesiog sveikai ir sąžiningai žiūrėti į kūrybinį procesą ir į jame dalyvaujančius. Geriau žinau, ko ir kodėl prašau savo komandos, duodu užduotis, siekdamas savito, norimo ir man gražaus apmąstyti rezultato, o ne todėl, kad taip buvau išmokytas. Gali pasirodyti, kad ne viskas, kas studijose buvo suprantama kaip geras teatras, tau išvis patinka.

Nežinodamas, kas man yra geras spektaklis, nebūtinai iškart sugebėsiu tokį sukurti, bet ilgainiui prasideda savarankiškas menininko kelias, kuriame imi tikrinti, vystyti ir atrasti tai, kas artimiausia būtent tau.