„Mes kaip tie blogi mokiniai – nuolat užsiėmę savo reikalais“, – skubėdamas iš pasirodymo Kaune į Vilnių juokavo Raimondas Klezys. Nevyriausybinio teatro „No Shoes“ duetą – Raimondą Klezį ir Ievą Jackevičiūtę – pagauti intensyviausiu metų laikotarpiu pasirodė nemenkas iššūkis. Meno doktorantūros baigiamieji, gastrolės Lietuvoje, filmavimai kine ir viena po kitos laukiančios stažuotės Portugalijoje, Švedijoje, Kuboje… Tris atžalas auginančių kūrėjų grafikai suspausti taip, jog į juos skruzdė vos įlenda.

„No Shoes“ teatrą kūrėjai įsteigė per pandemiją: „Norėjosi sukurti tokią erdvę, kuri visiškai priklausytų nuo tavęs“, – pasakojo R. Klezys. Linkėdami, jog apsilankius teatre švariau būtų ne tik nusiavus batus, tačiau įvyktų ir vidinis apsivalymas, kūrėjai orientuojasi išskirtinai į jauną auditoriją. Laužydami nusistovėjusius stereotipus, profesionalųjį meną jie su malonumu veža į ugdymo įstaigas ir ieško sprendimų, kaip teatrą sukurti už juodojo kubo ribų. „Dirbant su jaunimu mane labiausiai įkvepia tai, kad jie nesumeluoja savo emocijų. Jei jiems prastai, tai net hiperbolizuotai parodys, kad taip jaučiasi, o jei gerai – atvirai parodys, kad yra gerai. Kai su jaunimu būni atviras pats, tada ir jie atsiveria. Jiems reikia labai daug meilės ir kai ją duodi, iš jų irgi jos gauni. Su jaunimu dirbame atvira širdimi“, – sėkmės receptu dalijosi kūrėjas.

Pastarieji metai teatrui buvo dosnūs įvertinimų: režisierė Ieva Jackevičiūtė drauge su kūrybine komanda pelnė „Fortūnos“ apdovanojimą Kaune, nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Raimondas Klezys tapo „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos „Spektaklis vaikams ir jaunimui“ laureatu. Abu įvertinti bendru apdovanojimu už kūrinį „Dulkėti veidrodžiai“, kaip geriausias tarptautinio festivalio COM-MEDIA pasirodymas, COM-MOON-A spektaklių kategorijoje.

TIESA PERSMELKTA KŪRYBA

Užaugęs periferijoje, mažame Žeimių miestelyje Jonavos rajone, R. Klezys ne tik supranta, bet ir savo kailiu patyrė kultūros trūkumą regione. Prieš daugiau nei dešimtmetį stodamas į teatro studijas buvo matęs vos kelis lėlių teatro spektaklius Kaune. O literatūrą ir rašymo dovaną atrado jau baigęs mokyklą. Jo sceninė patirtis iš dalies prasidėjo nuo skaitovų konkurso septintoje klasėje. Vėliau jis kasmet laimėdavo visoje Jonavoje. „Skaičiau Vytauto V. Lansbergio, Jurgio Gimberio tekstus. Man pavykdavo juokingai perteikti kūrinius, kuriuose – satyra ir truputėlis komedijos“, – pasakojo R. Klezys. Mokytoja Ramutė Dailidienė pasiūlydavo kokius aštuonis tinkamus tekstus, iš kurių bandymų keliu abu rinkdavosi tų metų skaitinį. „Ši lietuvių kalbos mokytoja jau iškeliavo anapilin, tačiau tai buvo žmogus, kuris visąlaik mane palaikė.“

Aktorius iki šiol turi išsaugojęs laikraščio iškarpą, kurioje – prie fortepijono užfiksuota pirmojo laimėjimo akimirka. Fotografijoje jaunuolis pasidabinęs iš kito berniuko skolintu beveik kelius siekiančiu per dideliu juodu švarku. Peržiūrėjęs dramaturgo autobiografija paremtus mono­spektaklius „Dulkėti veidrodžiai“ ir „Avinai“, gali įtarti, kad iššūkiai augant neaplenkė jaunojo kūrėjo. Galbūt dėl to moksleivių ar juos atlydėjusių vyresnių žiūrovų širdis R. Klezys atveria savo nuoširdumu ir išskirtiniu humoru. Atsiimdamas „Auksinį scenos kryžių“ visai Lietuvai bei kolegoms kūrėjams jis linkėjo daugiau paprastumo, artimesnio ryšio su augančia karta.

Menininko kūrybiniame kelyje netrūksta aktorinės darbų įvairovės: „Startavau pas choreografę Anželiką Choliną, nors šokis buvo visai svetimas dalykas. Tačiau man suteikė progą ir pavyko dalyvauti net keliuose pastatymuose: „Otele“, „Idiote“, „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendoje“ ir miuzikle „Mindaugas“. Vėliau su režisieriumi Gildu Aleksa kūrėme spektaklį „SodDra, Mon Amour“. Teatre „Lėlė“ kūriau dvejus metus, tada taip sutapo, kad visi spektakliai, prie kurių dirbdavau, būdavo nominuoti aukščiausiam Lietuvos teatrų apdovanojimui („Lizdas“ (rež. Motiejus Ivanauskas), „Kavos malūnėlis“ (rež. Ewa Piotrowska) – aut. past.). O kūrybinei komandai pavyko iškovoti apdovanojimą spektakliui „Apie pasaulį“ (rež. J. Jukonytė). Galima sakyti, ta pradžia ėjosi labai sėkmingai, bet vis norėjosi ko nors artimesnio. Kad galėtum turėti aikštelę ir skleisti savo kūrybą“, – apie patirtis ir impulsus nepriklausomam teatrui pasakojo R. Klezys.

Raimondą įkvepia gastrolės po pasaulį, kai profesionalių kolegų apsuptyje stebi tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Asitežas“ (pranc. ASSITEJ – Association Internationale du Théâtre de l’Enfance et la Jeunesse) pripažintus pasirodymus. Štai gegužę jis atstovavo Lietuvos „Asitežui“ tarptautiniame asociacijos kongrese Kuboje. „Dažnai renkuosi keliauti sudėtingai. Taip elgiausi ir vykdamas į Pakistaną, Kubą. Noriu pajusti miesto, kurį aplankau, atmosferą, tad nakvoti mėgstu ne viešbutyje, o pas žmones (taip, kaip darome ir Lietuvoje, projekto „Kiemas“ metu, dirbdami su moksleiviais regionuose). Tai būna ir prastesni rajonai, kuriuose verda tikras gyvenimas. Visada išlieku mandagus ir bendrauju su vietiniais, kai jie ko klausia. Perku iš jų cigarus, cigaretes (nors nerūkau), vėduokles… Visąlaik prisiperku visokių dalykų“, – atviravo dramaturgas. „Kuboje gyvenau vienos moters nuomojamame būste. Laiką leidžiant mieste pavogė mano kuprinę su namų raktais. Pasigaminti kopiją ten užtrunka savaitę ar ilgiau. Apgyvendinimą suteikusi kubietė visais įmanomais kanalais ieškojo, kaip būtų galima tai padaryti kuo greičiau. Išėjo tarsi projektas, trukęs visą kelionę. Tokia avantiūra – pagyventi kubietiškai darantis laikinų namų buto durų raktus“, – pas­kutinį kelionės nuotykį prisiminė „Asitežo“ narys.