paraidžiui – ant stalo trūksta gogolio galvos
miglos daugiau miglos daugiau miglos
sužymėtų kortų kaladės ir peilių mėtymui
kėdžių ilgom kojom šokiams sofų su giliais įdubimais
bus vakarėlis bus skimbčiojantis momentas
mėsa plonais griežinėliais ir raitelis be galvos su arklio nuotrauka
ir juodai geltonų linijų ritmas ir ritmika suglamžytoje paklodėje
bus tavo drėkstantis žvilgsnis tarp žvakių ir bus
Daugiau
Pasirodo, save ištrinti iš socialinių tinklų nėra jau taip paprasta.
Viršyti šviesos greitį nėra jau taip nerealu.
Pavogti 19 dviračių nėra jau taip lengva.
Sirgti nėra jau taip malonu.
Daugiau
palikusi mirusiems mirusius, pareinu pas gyvuosius:
gimdau ir laistau gėles, sodinu bulves, myliuosi,
rašau apie vasaros debesis minkštus bičių pilvus saulės salas,
spausdintuvui priperku rašalo,
išraviu daiktus iš spintų, išmetu
sunkiasvorius prisiminimus, pašėrusi aukso žuvis puriom uodegom ir didžiulėm akim,
auginu vaikams albumus išblizginu langus, akvariumą, suleidžiu vėjus ir skersvėjus,
garuojančiais puodais, megzdama kojines, laukiu:
gal ir koks gelsvas paukštelis atskris.Daugiau
man nepatinka šita programa
čia nėra žingsnio atgal
ctrl z ctrl z mygiu iki paraudonavimo
taip ir žinojau išsiardysi
užtvanką ir išplauksi
moju tau ieškau akmens su skylute
oras karštas lipnus
kliūnu už savęs veliuosi
tavo plaukus kedena vėjai
eilėraščiais bandau anuliuoti mirtį
grafikuose atidedu taškus akmenis
kuriuos užmynė tavo pėdos
prasilenkia mūsų kreivės
kompiuterio vandenynuose
ctrl z ctrl z moju
kol tampi nebeįregimas
taškas tobuloj horizonto tiesėjDaugiau
pone jūs toks protingas
kaip jūs tai darote
nėra taip miela
ponia nėra taip
esu tik jautrus šviesai
kai kas vadina mane
vaizduotės šarlatanu
arba pono .D. numylėtiniu
jei jūs ponia tik sutiksite
tapti mano lyriniu avataru
papasakosiu apie asmeninį velnią sargą
kurį maitinu iš rankos po trijų degtinės
nėra taip miela
ponia nėra taip
esu tik jautrus šviesai
priglobiu žodžius paliktus be priežiūros
o vėliau lėtai paleidžiu
jei jūs ponia tik panorėsite dėsiu dar
istoriją apie Mikelandželo arba
Karavadžo meilužius
noriu tik kukliai pastebėti miela
ponia kad sėdime jau antrą valandą
sausomis gerklėmisDaugiau
atmenu tave
ir Vilnių,
kiek prasčiau
popierinius drugius,
vienas po kito
kramsnojančius
dievo krumplius.
atmenu tave,
ir gatvėje mimus,
bėgiojančius veidrodžio šukėmis,
atsargiai, kad neįsipjautų, atsargiai,
kad bespalvis kraujas neišsilietų…
kiek prasčiau –
popierinius dramblius,
laužančius paskutinįjį krumplį,
tuoj sulūš, tuoj pratrūks
dievo pirštai
groti žmogaus kaulų klavišais.Daugiau
pasvėriau
15 gramų minčių
norėjau daugiau
bet gavos kaip visad
biudžete nepakako lėšų
norėjau išsiųsti
kiek daugiau nei
labas, man sekasi gerai
galvojau papasakoti
apie išėjusias dienas
ir žmones
nes galvojau
kad tai tinkama pradžia
norėjau tik 15 gramų daugiau
bet gavosi kaip visada
užklijavau ir išmečiau
nė neperskaičius
o galėjau
truputį daugiau
Lyg viena iš lanksčių, kreivų ir pilkų kovo lazdų
Persis lenkiasi su savo žydra striuke prie narcizų.
Jis atsigauna po kažkokios plaučių ligos.
Ir narcizai lenkiasi kažkam dideliam:
Jis barškina jų žvaigždėmis ant žalios kalvos, ant kurios Persis
Gydosi pooperacines siūles ir vaikšto, vaikšto.
Čia slypi didingumas: tai formalumas –
Gėlės gyvos kaip tvarsčiai, ir vyras sveiksta.
Jos nusilenkia ir stovi: jos ištveria tokius antpuolius!
Ir aštuoniasdešimtmetis myli lysveles.
Jis beveik žydras; per siaubingą vėją jam sunku kvėpuoti.
Narcizai žvelgia į viršų kaip vaikai, greiti ir balti.Daugiau
_____Pasikalbėkime apie Keviną
_____I
Niekada nenorėjau vaikų.
Vaikystėje nemokėjau žaist lėlėmis
(net sakiau, kad jos mušasi),
nečiūčiuodavau, negirdydavau
pieneliu, nevežiodavau,
nepindavau kasų,
nematuodavau rūbų –
aš žiūrėjau, tik žiūrėjau į
jas – tokias svetimas, taip
nuo manęs tolimas.
Vėliau neniurkydavau
kūdikių, nealpdavau dėl
jų švelnios odos, papūstžandžių
veidukų. Ėmė vaikuotis
draugės, aš žiūrėjau, tik žiūrėjau
į jas, užkaifavusias nuo morfijaus
pieno, nuolatinio spenelių čiulpimo,
(nesibaigianti preliudija, šitas
incestas mane purtydavo),
užvargusias, užvarytas,
nekenčiančias savęs –
suplyšusiomis makštimis,
strijų nužymėtomis
šlaunimis, pamiršusias vyrą
(tas dažniausiai miegodavo ant sofos),
pasaulinės svarbos klausimu
pavertusios šūdo spalvą ir
rauguliuką – o kada tu, kada tu –
suprasi, kai pagimdysi,
suprasi, kai turėsi savų –Daugiau
dulsvas baubas po lova spaudžias
jam baisu nes jau saulė teka
ir kažkur bunda klaikiai graudžios
miley cyrus ir lady gaga
o man šiandien nėra kur eiti
ko man trenktis tenai kur nieko
tačiau miesto garsai ataidi
jie manęs niekada nemėgo
asiūklių segmentai
tarp pirštų
nepirštų
žemėraščių
drumzlių
dienų
išmestų netikėtai
iš oro baliono
su smėlio
maišu
su tuo kas susineria
žleg
telėjus
į molį staiga –
nebegyvas
žodžių
betonas
Nuoširdžiai – aš nesuprantu. Tavo sūnus
sakei tapo žymiausiu mokslininku
visoje Amerikoje, bet dabar, pasirodo,
visus tuos nebuvimo metus jis nieko
kito neveikė, kaip tik gaudė žiurkes
Niujorko metro laboratorijos katėms,
kurios Dekarto nuomone neturi sielos
(plg. Kundera, Nepakeliama būties
lengvybė, vert. L. Metsar, Monokkel
1992, p. 174). Kas dėl manęs, išsiunčiau laišką
Jamesui Merrillui dėkodamas už „Laboratorijos
eilėraštį“, kurį išverčiau Niujorke dulkiant
lietui nuo aušros iki sutemų.
(Net lietus turi sielą.) Mirusiųjų
šaly vis daugiau įgyju draugų.
I
Valstiečių vaikas, piemuo,
kasdien mačiau kaip kergiasi gyvulėliai
mūsų arkadijoje, o per mišias sekmadieniais
griežtas klebonas liepė marintis kūnus,
vyti šalin nuodėmingas mintis, kad meilė
gali būti susijusi su žmonių giminės pratęsimo
veiksmais, o ne skirta vien Dievui
ar nuasmenintam artimui. Džiaugsmas,
o kur, – galvojau, – džiaugsmas,
kurį turėtų teikti kiekvienas tikėjimas
(net griežtojo mūsų klebono)
kaip savo svarbiausią dovį?..
Tada pradėjau melstis, prašyti mergelių
kankinių iš klebono pamokslų, ypač šv. Cecilijos,
mane išmokyti meilės meno.
Galvojau – mūsų parapijiečiai,
svaidydamiesi riebiais juokeliais,
nutyli kažką svarbaus
(gal džiaugsmą, kurio suteikti galėtų meilė),
apsimeta vos ne arkadijos gyvulėliais.
Tačiau mergelės
mylėjo tik Jėzų ar bent jau angelus,
neleido žemiškiems vyrams, išskyrus budelius,
liesti savęs, bučiavosi su kalavijais
ir kirviais, maudėsi verdančiame aliejuje.
Tai man atrodė truputį keista:
už jų neįveikiamos dvasios šmėsčiojo
sunkiai nusakomas užribių kūniškumas
lyg džiaugsmo uolos, kyšančios
iš daugybės sapnų vandens,
kurių tik mažą dalelę kiekvienas galim pažinti.
gyvi (pilki ir ilgi) kiškiai
laksto po platų lauką
šuva laimingai uostinėja ir iš žolės išgriebia kaulą
gal kiškio? stirniuko? gal anties?
atiduok sakau – bėgioja iš paskos – man!
laimikį įsikandęs
pirmąsyk viešpatie velykos be auksinių šokoladinių tuščiavidurių kiškių
(tokius dievina mano dukra)
pirmąsyk viešpatie platus žaliuojantis laukas ir miškas, miškas, miškas
(visokia gyvastis jaunuolyne – visokia augmenija)
išviriau svajonėse ją visą bet nė vieno nedažiau – kiaušinio
reikia balto (ir tikro) kuris tik per velykas atgyja
arba rudo kaip svogūno laiškai
velykos ištiks (ištiško)
ir mūsų šuo nemoka vytis kiškio
tik prašinėt ir bėgiot po lauką
o bijo – į mišką, į mišką
tik laksto ir neatiduoda kaulo (kiškio?)
Prie upės nugaros be garso glaudžias
varinis gėlo ryto debesis.
Ir jam pavydi baikščios girių dvasios.
Jos klaidžioja tankmėj – mažytės, graudžios,
plačiai atmerkusios žalias akis,
žvilgsniu šešėly brauko vėsią rasą
nuo atsargių šakų. Kai nieks nemato,
viena iš lėto liečias prie kitos,
atgniaužia sprogstančius lapus, kutenas.
Jos primena, kaip prasidėjom patys –
kai klausėmės griaustinio ir tylos,
žiedais nuklojusios pasaulį seną,
jos primena man visa, ko nedrįsom –
net likę vienu du sterblėj liūties,
mes buvom du seni pavargę medžiai,
kurie turės išgerti naktį visą,
kurie pavasarį išgert turės,
ir visą aukštą dangų – – pradžiai.Daugiau
Gyvenimo nuėjęs visą kelią
aš pomirtinėj girioje randuos
klausaus graudžių raudų rugiuos kūkalio
ir laidotuvių kunigo maldos
guliu sau vienas žemuogių pievelėj
taip kaip gulėjau gyvas kitados
aš filme bergmano jaunutis žalias
ir nieks nė cento už mane neduos
ateis tik girtas gintaras ambalas
iš jo šią dieną man jokios naudos
tačiau aukščiausias naudingumo balas
kovot jis pasiryžęs visados
pratybos dvasios amžina kova
nuo jos man kartais nulekia galvaDaugiau
Karalienės galvą, apipintą gandais ir degančiais žvilgsniais, iškelia iš paukščių plunksnų – nė sakinio, gilesnio už vaiko batelį, tik trapūs palyginimai, pavojingai priartėję prie liūdesio. Tik sniego baltumo tarnaitės gobtuvas išnyra ryto šviesoj. „Tik negailestingas saulės gongas, į kurį slinkdami iš vakarų trankosi perkūno vėzdai“, po baldakimu sėdinčius pašokdinę įsimylėjusius, dėl to piktus; jie atrodo kaip žaislai, kuriems teko gyventi su spyruokle nugaroje.Daugiau
Su aušra pakaitom
bunda ežeras ir atkrantė.
Pusryčiai – valtyje,
lyjant bejėgiui lietui.
Bus tau keltis anksti,
dangstytis –
išeisi taip pat, kaip buvai
čia atėjęs.
Brėkštant vakarui,
akmenys ima rasot.
Bus tau delnas
paremti smakrui,
kas jau buvo,
ir buvo ne sykį
tame kambary,
kur mėlynas
laikrodis – lyg tilvikas.
Laiptų pakopos
vis žemyn,
kas kartą ilgesnės
saulėlydžio rusnės.
Nelyginant marška
smaliukės sode
ir už jo,
o sodas – bežemis.
Bus tau keltis anksti
trumpais,
netvirtais žingsniais.Daugiau
All day I hear the noise of waters
Making moan,
Sad as the sea-bird is when, going
Forth alone,
He hears the winds cry to the water’s
Monotone.
The grey winds, the cold winds are blowing
Where I go.
I hear the noise of many waters
Far below.
All day, all night, I hear them flowing
To and fro.Daugiau
Tu paklausi, kaip sekėsi,
Aš atsakau, normaliai, kaip visada (š)mirinėjau, kaip tu?
A, keitei karbiuratorių, smagu, smagu, iš esmės
Juk mes visai vienodi,
Aš keičiu veidus, tu karbiuratorius, aš juodinu savo sielą,
O tu rankas, ir visai gi viskas gerai, o kaipgi,
Pasimylim mašinoj, valgom mėsainius, rūkom
Paslapčia vienas nuo kito, viskas kaip visada
Ir truputį daugiau
Truputį daugiau, nes
Mes nesimylim, mes dulkinamės
Dulkinamės taip aršiai, lyg bausdami vienas kitą
Už tai, kad nemokam uždusti vienąkart ir
Nebeklausti, o ką dabar galvoji, ko
Toks be nuotaikos, kaip diena praėjo? Praėjo
Ir ką, nebesugrąžinsi, neatstatysi, nesurenovuosi kaip
Mano bendrabučio, kurį gręžia ir gręžia kaip supuvusį dantį
Ir mano protas jau išgręžtas, ištratintas
Grąžtų ir sąvokų, mano meile, ko plečiasi tavo vyzdžiai
kaip juodieji kvadratai, ko plečiasi, ko skečiasi tavo rankos, ne
Nereikia manęs apkabinti, tai aš tave apkabinsiu, štai jau skečiasi
Mano kojos, lipu ant tavęs, ant supistų Vilniaus gatvių
Duobėtų, randuotų kaip mano veidas, atgręžtas šiurkščiam vėjui,
Čaižančiam surambėjusią odą ir akis, išsiplėtusiais vyzdžiais,
Įsmeigtais į tave.Daugiau