samdomas žudikas

matau
nusileidus spalvoms
vykstančius trilerius
devynaukščio balkonų
užkulisiuose

regiu
veidrodžių smėlyje
sekso mizanscenas
penkiaaukščio miegamųjų
atspindžiuose

žvelgiu
dausoms virš galvų
kuriamas minkles
dvylikaaukščio virtuvių
pavakariuose

stebiu
gličių šliužų miražus
kruvinuose šiukšlių maišuose
gabenamus iš daugiabučių
bėdžių apyvarton

nužiūriu
dilbių poodines rožes
jaunalietuvių
daugiabučių vingiuose
parvedamas meilės dramas

liudiju
septinto trimito garsu
trečio aukšto kaimyno
sekmadienio vidurnakčiai
jaunuolių rūsyje

tvirtinu
devinto antspaudo rašalu
nebuvusius įvykius
suraitytu parašu
popiergalio deklaracijoje

žvelgiu nemariai
akių smegduobėn
juodajai mirčiai

sėst

pasiruošimas
žymiai svarbesnis
už patį veiksmą

šitą poetą
pastatykite vazos kairėje

aną poetę
pastumkite arčiau išėjimo

tuos du poetus
paguldykite ant scenos

kitas dvi poetes
priglauskite prie pjedestalo

rodos visi pasiruošę
grupinei nuotraukai

bet kažkas
čia ne taip

na taipgi
šičia netinka
stovėti
gulėti
tupėti

geriau atneškite
kiekvienam poetui poetei
po fotelį
bent po kėdę

na gerai
užteks ir taburečių

juk aplinka
įpareigoja elgtis
atitinkamai

sėskitės poetai
čia kitaip ir nedaroma

juk ne veltui
esame
Lukiškėse

poezijos pabaiga

neteisus yra tas
kuris teigia
kad poezija nesibaigia

ji baigiasi taip pat
kaip begalybė

štai susirinko poetai
pasilabino
perskaitė
pabendravo

suvalgė pusė torto
ir nebeliko
pasaulyje
poezijos

tik pavasaris

lietuvių kalbos grožė

po atostogų
užduodu mokiniams
rašyti rašinį
apie patirtus įspūdžius
po vasaros

ir ką gi jie
neprotestuoja
atsiverčia sąsiuvinius
lietuvių kalbos ir literatūros užrašus
ir visaip stena

tarsi sakytų

mokytojau

slėpkis krūmuose
slėpkis po lapais
slėpkis sliekų pavėsyje
nepūsk čia muilo burbulų
nemuilink čia mums akių

reikalingas tu mums
kaip šuniui penkta koja
ko prikibai kaip lapas
prie užpakalio

kad tave sliekas prarytų
ir į gabaliukus padalytų
kad tau grybai
ausis užkištų
kad tave varnos sulestų

eik tu balų degint

kad tau niežėtų
ir pasikasyt negalėtum

kad tau liežuvis nudžiūtų

nesigirk čia per daug
kad užpakalis neišgirstų
ir kojų nepakirstų

vakare skaitau
mokinių rašinius
ir siunčiu juos
šunims šėko pjauti

Jurgeli meistreli

Jurgeli meistreli
auklėk savo vaikus

viskas gyvenime
iš meilės
netgi kūdikiai

nesvarbu kokioje
pasaulio dalyje gimsta
kurioje šalyje
ligoninėje ar po tiltu

Jurgeli meistreli
auklėk savo vaikus

gimusius
iš didžiosios motinos
iš jos ir tavo kraujo

išnešiotus žemėje
po saule ir pjautuvu

Jurgeli meistreli
auklėk savo vaikus

neleisk jiems kąsti
kandžiotis
siurbti žmonijos syvų

susirink savo vaikus
iš visų pakampių

Jurgeli meistreli
auklėk savo vaikus

jų beveik tiek pat daug
kaip smilčių pajūriuos

jiems patinka turistai
poilsiautojai prie kūdrų
ežerų tvenkinių
jaunikliai prie balų griovių

Jurgeli meistreli
auklėk savo vaikus

kuriems patinka
stovintys vandens telkiniai
nemėgstantys upių upelių

brendantys iki kelių
plūduriuojantys ant vandens

Jurgeli meistreli
auklėk savo vaikus

dabar jų tik šimtas
bet kiek bus anūkų
provaikaičių

nesuskaičiuojama daugybė
kol pavirs į begalybę

Jurgeli meistreli
auklėk savo uodus

atominė jūra

atėjus laikui
visa suirs į kvarkus

raudonai nudažančius
gęstantį vakarą

mėlynai pristatančius
brėkštantį rytą

žalsvai atspindinčius
ateinančią dieną

dabar
viskas yra viena
atomai molekulės

visi esame vienis
neatskiriamas
nepakeičiamas

atominė jūra ir aš
susiliejame
ir išsiskaidome
į protonus neutronus

paskutinį kartą
rubino saulė
nuskęsta jūroje

ji sunkesnė
už vandenį
kas ją ištrauks
žvejų nerasta
žydint vandeniui

dabar jau galėsime
būti bet kuo

stalais ir kėdėmis
sūriais jūros lašais
dangaus mėliu
asfaltbetonio danga
netgi
atomine bomba

kuri mus išskaidys
ir atėjus
numatytam laikui
vėl sujungs
į atomų
branduolius

pabaigos meilė

sunku nešti
savo kryžių

trečia dieną
pro Triumfo arką
pakilus debesynuos

suvaikėti
Disneilendo atrakcionuose

ieškoti Amelijos
Monmartro gatvių užkaboriuose

kol kas nors
iš tos meilės
prikniedys mane
prie Eifelio bokšto

ir tai nebus
nelaiminga meilė
labiau
laiminga nemeilė

kniedės bus tvirtos
nepaperkamos

savo meile palaistysiu
bokšto konstrukcijas
gelžbetoninius pamatus

mano kraujas tekės
Senos upe
kanalais
su visomis
iš meilės ištekančiomis
pasekmėmis

milijardais vakarienės zondų
ieškančių gyvasties ertmės
Bordeaux vyno paskutiniais lašais
ir ryžių likučiais
kanalizacijose

milijoninės vertės
katakombose

kuriose iš nevilties
pakils žmonijos nuošimtis
skelbti
pasaulio pabaigos

meilę
be
kniedžių

jauniklis

turi praeiti laikas

žiedų žydėjimas
svirplių čirpimas

kol išsirangysiu
iš skystos man puikiai
tinkančios terpės
iš kiaušinio
kur paslėpta adata
baltymo trynio

tuomet vingiuosiu
tarsi angis gyvatė
prisimindamas
praeitą gyvenimą
motinos okeane

nutekėjus upei
susirangysiu
kaip jauniklis
vis pasiilgdamas
anų dienų

išpranašautų
mano
mirties
liudijime

traumatologijos skyrius

išpuikėliai
prijungti prie lašelinės
apleidę demonstracijas
kartuvių aikštėse

gobšuoliai
pakeltomis kojomis
gulintys palatoje
prie bažnyčios vartų

pavyduoliai
atvira širdimi
apimti siautulingo
pykčio priepuolio

rūstuoliai
papiktinę visus
pasaulio mažutėlius
mėnesienos belangėje

gašlūnai
abiem akimis
nužiūrinėjantys
medicinos seseles

apsirijėliai
slampinėjantys pakampėmis
bėdžių skarmalais
virtuvių puoduose

tinginiai
iš savo guolio
nepakylantys
angių išperos

man
čia
ne
vieta

vivat pensione

girdžiu aiškiai
nepriekaištingai

kaupkite pensijai
nuo paauglystės

agituoja bankų reklamos

pradėkite kaupti
studijų metais

rekomenduoja valdžia

kaupkite pensijos
antroje pakopoje

pataria biurokratai

pradėkite kaupti
trečioje pakopoje

siūlo investuotojai

taip ir darau
nuo abitūros egzaminų

atsidarau
investicinę sąskaitą
dedu vieną eurą po kito

kaupiu ir kaupiu
kaip žiurkėnas
atsargas žiemai

neinu į kiną teatrą
koncertus parodas

kišu pinigus
į virtualią pagalvę
kiauras kojines

valgau tik
grikių kruopas
geriu vandenį
ne ugninį

taip ir laukiu
pensijos

tik bankai
valdžia
biurokratai

vis ragina
ir ragina

kaupkite kaupkite
ir nedrįskite
nenumirti
iki pensijos

japoniškas serialas

viskas prasideda
nuo suolelio

pradžioj

sunku išsiskirt
praėjus nuožmioms pūgoms
pavasarėjant
vasaris vėl nurausta
iš meilės kovo žiedams

paskui

čirpia žiogeliai
pražydęs vanduo rūpi
varlių kvartetui

tuomet

bėdžiui nė motais
staugia finišo gale
vilkai ar vėjai

pagaliau

kažkur pradingsta
audroj drebantys lapai
saldūs tirščiai kompoto

lokio guolyje
dūzgia avilio medus
saulėtekio vilionėm

išeiti
nebereikės
nė metų