Salantų durys

Jei keliautumbum kada pro
pro Salantus ir nustvertumbum
ar sugriebtumbum kokią
nepažadėtąją niekambam valandą
būtinai užeik prakilnion jų bažnyčion
po dešine puse dešinės pusės altoriaus
turėtumbei pamatyti (sic!) duris
duris apkaltas skaistvariu ir liūdnas
atremtas į sieną kurių vyriai netinka
į jokias staktas – per aukštos būt zakristijon
bažnyčion – per siauros ir tai tik
viena pusė dvivėrių kaip čia būti galėtų
legenda pasakoja gavenda pritaria kad
anosios pardangintos iš paties Vatikano
popiežiaus Benedikto Gražiojo buduaro
nelabųjų jėgų įkinkytų o gal Labųjų?
Labosios tikėtina būtų labiau
nes istorija ta – šviesi ir labinga
nutikusi per nemiegojimo betgi
betgi dar tamsią nakties valandą –
balsas prabilęs Salantų (Skilandžių
gal dar tuomet) klebonui Urbonui be
bešvebeldžiuojant kaži kurį brevijoriaus
lapą padriskusį ir sukabintą vilnoniu
siūlu vario drateliu dėl dažno vartymo
išplyšusį ir išplikusį nuo kunigo pirštų
taigi balsas jam ir sakąs: tu čia meldies
o čia pat Ryme šventasis tėvas diktas
Benediktas nesuvaiko minčių su
geismais surizgusių – žada ans nusidėti
su viena žinoma svieto patranka
(ne armota autoriaus turima galvoje)
jeigu drąsus vyrs esi kaip pamaldus
lekiam ten – sėskis ant durų ir nulakinsiu
taip ir buvo – tik sušvilpė ausyse
ir belekią oru – kas nešė duris
mūsų šaunuolis nematė tiktai ausis
ausis užgulė greitis – per vėją
akių negalėjo pramerkti – ūžė
ir kaukė lekiant virš kaminų
ir bokštų aštrių kelyje sutiktųjų
miestalių – taigi dūmai smarvingi
uodėsi virš jųjų o ir demonų irgi
kranklių kalenims snapais girdėjos
kad įvarytų baimės ir iš išgąsčio
mūsų žygūnas nupultų
ir šitaip pabaigtų žygį savo
nė neįpusėjęs
kai durys su mūs žemaitių
klebonu pro kaminą kabaldai pro
tą patį kur baltus ar juodus siūlus
dūmų konklava leidžia kai
įgarmėjo su visom taigi durim ten
popiežius amo neteko – šveicarai
ir tie ties slenksčiu žvanginti kirviais
ilgais – alebardomis suskato –
šimtas kaip vienas gvardiečių
margais pantalonais rankogaliais
Mikelės Angelo sukarpytais
puošnūs kaip kalakutai kirasom
plieno šalmais saulės zuikučiams
gaudyt nupoliruotais veltinio skiautėm
kulnais tik sumušė ir vokiškai halt!
sušuko ale šventasis tėvs skriausti
svečio neleido – pats didžiai nu
nustebintas kuklųjį Kristaus
vynuogienojų skabytoją pokalbio
pasišaukė ir lotyniškai kas ir kaip
apie šitą stebuklą kamantinėjo
o ta aukščiau minėta geidulių ugnis
nepagavus liepsnos dūmuose
savo užtroško ir jo nuodėmklausė
sutartą valandą nesulaukusi
garbiojo nusidėjėlio
apmaudingai durim trenkus
iš slaptos celės prašapo
tuo metu mūs teologams kalbas
didžiai pamaldžias varinėjant
jau ėmė aušti – nakties spinduliai
ryto spalvoms vietą užleido
tai ir garbusai Pijus ar Benediktas
svečią savo nakties keistąjį
namo išlydėti suskato – suteikė
popiežišką palaiminimą ir ant kitų –
savo buduaro – durų sėstis
ir braukti namo paragino
kad būtų tos durys kaipo
įrodymas kad abidviem oi ne
nesisapnavo – ir parlėkė tas
kanauninks per jūres marias
apent angelų nešamas kaip
iš armotos šautas ir dabarčiui
tos durys dar tebestov Sala
antuos kaip ženklas tikintiems
o jau kas netikės to ponevaliai
ir nesiruošiam versti

Eliziejuje

Osianas matau pasitinka
prancūzų karių šešėlius
visi be išimties žengia rojun
tie kurie mušė karo būgnus
dabar barabanija dėlei ritmo
kadgi tvirtu žingsniu nesistumdant
su žirgais su veršenikėm
pilnom sauso davinio ir fotografijų
galėtų ramiai Dangaus prieangio
vieškeliais traukti (kitu keleliu
lygiai taip traukia vokiečiai
austrijokai – Kristupas Rilkė slaunus
vėliavnešys: jojame jojame jojame
per kiauras dienas per kiauras naktis
pavargėliai dvasioje – pasižymės
užrašinėje veršio oda rištoj
bet grįžkime prie prancūzpalaikių)
plevėsa ir nutrūktgalvis Žiuvi
dar negavęs naujos uniformos –
su ta pačia su juoda dėme
kairėj pusėj linksmas irgi guvus
nenustygsta ant savo kumelės vėlės
uja – ukštija – bakštija visai taip
kaip buvo ir ten – žemėje
dairosi į šalis kur sielų vargetų
nesuskaičiuojami verpetai – kas
aukso guldenus tiesia kas
išgelbėtus purplelius kas šunio
nabago sieliūkštę apsikabinęs verkia
ir snargliais gliozoja jos kailį
tik žvilgt atidžiau Žiuvi į skurlių
krūvą – čiagi jo pamaldžioji
tetulė visa nusirėkus ir purvina
tarp netikšų ir apgavikų vargšelė
šventojo Petro nepažinta ir pavaryta
savo skaistybės vainiką numetus į
pakelę ir honorą ir bajorišką stoną
viską ką turi surišusi į purviną mazgelį
nebegal žodžio suregzti – išgąstis
replėm gerklę suspaudė Žiuvi
geraširdis mūsų nors ir nenuorama
buvęs visai nurašytas tetos kaip
pajodžarga ir kipšų padarankas
dabar sako: sėsk tetute už nugaros
man – gal – Dievas duos – praslysiva
ir tikrai – žengiant kolonai pro šlagbaumą
Cerberis o teisingiau šventasai Rokas
(šefas tuomkart buvo nuėjęs pietauti)
kad jau suriks: kas ten ulone
už tavo kupros po skudurais slepias?
– mūsų kuopos kekšelė!
– kekšelė sakai? nagi nagi
pasižiūrėsiu į jos akis – fu
snukelis kaip šešios didžiosios nuo
dėmės – o septinta – ji pati
tegul jau bus taip – praleisiu
bet tik šį kartą – kekšės juk irgi
už tėvynę savaip kariauja ir net
guldo kūnus ir galvas už ją
kaip štai matome – jokite bet
patriarchų akivaizdoje nesirodykit
senmergė nei mirus anei gyva
praskries vartus su užrašu
iš geležinių virbų: turėkit vilties!
ir iš čia grįžtama – Hefaistas
matyt iš nuobodumo nukalęs bus
turintis humoro gyslą sakyčiau
ir jergutėliau – paradokso pajautą
(ir nesistebėkim dėl pasakojimo
laikų kaitaliojimo – šiapus nėra
laiko) taigi tetulė Eliza praskridus
patikrą susikedens plunksnas
pabučiuos sūnėnaitį ir čia pat
viską pamirš – šičia ne tik laiko
nėra – ir atminties nebesą
kaip Rainer Maria Rilke savo
posmuose liudijo – tuščia
nei priesaikų nei pažadų
paragavęs Letos vandens
netgi savo vardą pamirši
ir kam jis tau Eliziejuje
be-bus-rei…

Atabris

Kai tik imsies rašyti
pačios istorijos atabris
dangaus lieptais tilteliais
per griovį iš dvaro tiesiai bažnyčion
kaip kadgi matėm Švėkšnoje
istorijos lenda iš po apklotų
švelnių dirgiklėlių ant strėnų
lyg šukom šukuotų lyg skruzdėlės
seserys mano lakstytų tarpumentėm
taigis guliu po lapais ir atmintys
su atminais lieptais atabrenda
kaip pardavėjas smulkmenų komi
vojažierius buvo kipšų pasidabotas
ir tiktai per ponios n pliauką
išgelbėtas dėlei ko – pamatysite
patys istorijai įsisiūbavus:
važiavo ansai patamsiais sustojo
paimt pakeleivės – šitai įsėdus
aromatėliu kalės padvelkė ir visa
visa bylojo kad čia tai jau bus
o jame snaudęs vilkas prabudo
ale veidrodėly pamatė gavėną
kokį tai lyg paukštį šlubą keverst
pakeverst atbėgantį mat pamanė
naivuolis kad dėl jo sustojo šita
karietaitė – normalus patinas
būtų gazo pedalą numygęs
irgi nubirbęs su ta kvepiančia
mademoizele kur tik jinai būtų
beįsigeidus ale mielaširdystė
įdiegta nuo vaikystės poeto –
gerai – ne poeto o novelisto
dūšion neleido šitaipiai elgtis
palaukė – netgi duris atidarė
insivertė tas žmogėnas kaip
šlapių lapų kalnas – jau kad
dėkojo – pudelė regimai nepa
tenkinta tik lūpeles papūtė:
kvailys galėjai perskaityti jai
ant kaktos – praleidai šansą
dabar graužk nagus – paprašė
išleisti kryžkelėj – seniui Žabų
Kupetai kiek toliau reikėjo
sustoti – vėl vienas toliau
kelyje mūsų mielasis smaguris
Pjeras ir Arlekinas vienam asmeny
baranką toliau sukioja radijušo
klausosi lyg ko apgailestauja
bet ir drauge tarytumei su kažkuo
iš anapus būt pasisveikinęs jaučiasi
kitą savaitę per žinias pranešė
kad būtent toj pačioj velnių
dauboje gaują galvažudžių sučiupo
ne vieną poną buvo jau nukelnėję
nujodę ir apiplėšę o kitas ir galvą
durną žilstančią palydėjo
ton landynėn aukas atviliodavus
garbanagalvė kekšė paskui
pinigus pasidalydavo su skeltanagiais
tik tuomet mūsų stuobrys susi
prato kiek netoli buvęs nuo geležtės
ir kas ten per vienas buvo atsiųstas
gelbėti kaip šlubas karvelis –
ačiū kad per Katrės plaukelį
širdį mano pasvėrei – kiek juodų
akmenų ir kiek baltųjų per metų
metus prisikaupė tešmenkoj
ir kad jis pats jau nebebuvo pats
o žmogus – vilkas medžio švarku
su dangaus šienpjoviais po rasas
braidęs

Žirklės

Apie meistrą Ignacą kursai
sėdėjo rate aprėžtam žirklių
su pilveliu nudegusiems knatams
šventų žvakių nuog altoriaus karpymui
paskirtoms ir pačioms bemaž sušventėjus
nuo tųjų prisilietimų kas rytą vakarą
per tiektais tarnavimo metų čekšt čekšt
bičiulio zakristijono paskolintom – imki
iki rarotų – pačių ankstybųjų mišių
meistrui jas sugrąžint pažadėjus
lengva žadėt ir sunku ištęsėt
pačią trumpiausią naktį
ir dar tokioj gūdumoj
kad anei šuns lojumo
nei gaidžio giedumo
ausys tavosios negirdėtų
giriai ūžiant irgi nurimus
tiktai žvėrių paliktais takais
per šabakštynus braunantis
rasi tykią paparčių laukymę
ten ratą Ratusį ir apibrėžk tom
žirklėm cirkuliu lotyniškai vadinamą
ištisai kalbant Tėvemūs ir nėmaž
žirklių nuo žemės anei maldos
nuo gomurio neatitraukiant nes po
vidurnakčio visas tuntas kipšų
sulėks to drąsuolio baidyti kad
ans išgriūtų iš cirkulio pamėklių
išgandintas ar nors kulnu tą ratą
pats netyčiom pažeistų be amo
o jau tuomet amen Gnaciuk
nusiris nuo pečių tavo galvelė
mūsų narsuolio paparčio žiedo –
o kam? – įsigeidusio taigi galvelė
pražuvus o apie sielą jo nemirtingą
kaip bus niekas nežino tuos papartynuos
bet o gal grįš sveikas rasom pasiklojęs
miglom išmiegojęs ir sugrąžins žirkles
kaip ir žadėjęs Petrui tam apie radybas
jokiu būdu nevalia kalbėti kitaip galios
netektų jisai ir žinojęs nebežinotumbei
tyras kaip kūdikio sapnas iš Sapnuvų
žemės taptum ir – beigi – tačiau
ing – aleliuja – liūlia

Kosulys gripas ir slogelė

Buvusių karalienių nenorime
prisiminti ypač mokyklos gražuolių
konkursų karalienių norime
ne prisiminti – nuboksuojame į
tolimiausius kampus redaktorius
pataria: nevartok žodžio sielos
užkaboriai negalima sielos kirbinti

kosulį gripą ir slogelę
išvarys tik punšo šlakelis
kaip beišimt kylį – tiktai kitu
kyliu – dar gilesniu ir platesne
galva išmuši taip ir su tom…

kosulį gripą meilės slogelę
išguis tiktai vyno šlakelis
blogiausia kad neprisimenu
sapnų – tik pabaigas
kai stoviu ant aukšto kraigo

o filmo režisierius įlenda kadran
epizode tarkime garvežio kūriku
žvelgia kaip pilnakraujis herojus
vaikelis vyksta į miestą
į tikrą miestą pasitikt savęs
po šimts pypkių Alonsa

o traukinio mašinistas neskuba
neskuba pajudėti iš vietos
prieš laiką nes gali nutikti
keistų ir nepataisomų dalykų
žinau reiktų ir man neskubinti
šito eilėraščio ienų
tegul sau pats pulsuoja
kaip smagratis koks
juokiasi pats sau prieš laiką
kaip durnius koksai
pats vienas