fbpx

Linas Daugėla | POEZIJA

pro metėjas

kaimynas prometėjas
kepė kiaušinienę
sudegino virtuvę
visi jį smerkė
kad nekenčia kitų
jį kildino iš actekų
kurie irgi mat degino svetimus

jis dirba degalinėj
kurioj bandau įsipilt poezijos
kartais drėgmė kaupias bake
su visom sovietinėm traumom

jis rėkia ant kitų darbuotojų
rėkia ant pasaulio
kad smulkių nepažėrė
kad trūksta grąžos atodūsiais
kad vaikai jo nemyli
kad visi užeina surūgę ir rūstūs
jis nekenčia tų kurie ėda sumuštinius su lašiša
nori išnaikint šitų žmogystų rūšį
kartais išeina į lauką
ir prie kuro kolonėlių griežia smuiku
tada visi trumpam sustingsta

kai man būdavo sunku
nueidavau į degalinę
iš jo pirkdavau degtukų
jis pažiūrėdavo nutukusio charono žvilgsniu
lyg man norėtų padaryt skrodimą
atmesdavo grąžą
nežinau kodėl
bet palengvėdavo

dabar jis eina namo
šalimais semaforo
vaikas pasigavęs muša katiną
talžo iki kraujo

kaimynas pačiumpa jį už pakarpos:
tu ką blet neskaitei biliūno pataikiau?

o gal prisireiks

tempiau aš tempiau namo viską
kaupiau nuovargį ir sutemas
pistacijų kiautus kuriuos kiaukutais vadindavau
nors juose neaidėjo jokios poezijos

kaupiau trykštantį iš žemės gaivesį
vasaras kurių viena kita
tebūdavo ta vienatinė
išdrožinėtus pokalbius
iš atminties atplaišų

senus skudurus
kuriais buvau suvalęs
kaimynų pribaigtų kačių kraują

senus laidinius telefonus
jei netyčia kas iš anapus skambintų

verpimo ratelį
kurį lietė prosenelės skraistė

lygintuvą jei svietas būt
per gruoblėtas

kaupiau ir nešiau
senas duris
sumesdavau į krūvą
kad jų netektų atverti

žinojau kad visko dar gali prireikti
žinojau kad nieko nepanaudosiu

dabar kažkodėl kaupiu mažiau
nežinau ar prasmės kaupt nebėr
ar ne tiek rūpi įsivietinti

tik kartais nuėjęs garažan
surinkęs suplėšytas sutemas į krūvą
pajuntu kad galiu gyventi

kad daug daug kartų
man buvo sunkiau

2024-06-25
Tags: