Dviejų eilėraščių skaitymai
V. K. Jonyno galerijoje

laukiu šeštadienio ryto, nes vienuolikta valanda
tinkamiausias laikas poezijai –
akys po nakties pailsėjusios išmiegoti alaus likučiai
o ir kiti dalyviai dar neįkaušę, –
nesistumdo, garsiai neburbuliuoja
neatsistoja koks plačiapetis ir nepavagia vaizdo
čia vietos užtenka visiems –
jaunieji žodžių alpinistai užkariauja laiptus
ir jauku, lyg tūnotum Everesto papėdėje
be to, tik du eilėraščiai, du! –
vadinasi, nespės išprakaituoti pažastys
neišdžius gerklė, neužlūš balsas
ir, tikėtina, lengviau išlaikysi dėmesį
net nuobodžiaujančių poetų
laukiu šeštadienio ryto, nes žinau –
atsistosiu prieš mikrofoną viena iš pirmųjų –
nereiks kentėti ant degančios kėdutės
iki renginio galo, kai visiems jau išeinant
staiga susivoki, kad negirdėjai
pusės žodžių laukdama, kol bus ištartas vienas –
tavo pavardė
laukiu poezijos skaitymų Jonyno galerijoj –
ten Dainiaus ir Ričardo magiškas paprastumas
sūkuriuoja dar nuo pernykščio rudens
o žiūrėk, ir saulės pluoštas įkrinta
pro medinio stogo langiuką

Šlovė „Netflixui“!

dvi valandas vėluoju gyventi –
virtuvėje įjungiu šviesą
užtraukiu užuolaidas
išjungiu šviesą, grįžtu į svetainę
ant staliuko padedu dubenį
su tuno salotom
paspaudžiu pultelyje play
Hwang Si-mokas* įslenka į kambarį
pirštų galiukais pakelia nuo grindų peilį
apžiūrinėja briaunas

tris valandas vėluoju gyventi –
tuo pat metu, kai rūgštus
salotos lapas
keliauja mano gomuriu
gėlėtas peilis lengvai praslysta
miego arterija, estetiškai plečiasi
kraujo dėmė, žvilgteliu
į dubenį, kuris jau tuščias
paspaudžiu pause

keturias valandas vėluoju gyventi –
iš rankinės ištraukiu „Estrella“ traškučių
iš spintelės – saldžių kukurūzų
užsimaunu vilnones kojines, pasirąžau
nueinu į tualetą, nusiplaunu rankas
paspaudžiu play
Hwang Si-mokas žingsniuoja tamsia
Seulo gatve, vėl ieško įkalčių
ant grindinio aptinka rožinį nagą

šešias valandas vėluoju gyventi –
Cho Seung-woo prastai
užpudruotas veidas ima nervinti
paspaudžiu pause
nuo kilimo nurenku trupinius
nuo sofos užtiesalo – saldainių popieriukus
į kriauklę sumetu nešvarius indus
užsiplikinu mėtų arbatos
paspaudžiu play
Hwang Si-mokas pamaišo lazdele
garuojančius makaronus
paragauja, susiraukia, įpila šalto vandens
vėl paragauja, šliurpia

aštuonias valandas vėluoju gyventi –
paspaudžiu pause
gerai įsižiūriu į Cho Seung-woo veidą
pro makiažo sluoksnį prasimuša raudonis
net galiu įžiūrėti spuogelius ant skruostų
paspaudžiu play

devynias valandas vėluoju gyventi –
Hwang Si-mokas, o gal Cho Seung-woo
pasitaiso kaklaraištį, užsisega švarką
nuskenuoja mane tuo pačiu žvilgsniu
kaip ir kitus įtariamuosius
tada elegantiškai iššoka iš ekrano
ir pats išjungia televizorių

Trešnės iš Turkijos

nektarinų metas
saldžių, neprišalusių
ir paskutinių trešnių
iš Turkijos –
prieš dvidešimt metų Lensboro pakrašty
šviečiant turkų geltonoms liemenėms
iškilo Lough Rea Power Station
Inžinieriai gyveno atskirai nuo statybininkų
ir mus, nelegales, vaišino ėrienos šašlykais
pamenu, – rudenio vakarą, lyjant
giedojome Lietuvos ir Turkijos himnus
atsistoję, kaip pridera, su Tėvynių vaizdais
kompiuterio ekrane
vienas vaikinas iš mūsų kompanijos
buvo kurdas
bet inžinieriai to nežinojo
o mes, prisaikdintos tylėti
nesvarbu, kas nutiktų
nesvarbu, kokie bičiulystės fejerverkai
sproginėtų virš Shannon upės
tylėjome
tada man keistai atrodė
tokios priesaikos skambant gitarai
tada dar nežinojau, kad kraujas
stipriau už draugystę ir tiesą – – –
– – – – – – – – – – – – – – –

o štai aš, po dvidešimt metų
„Malonės“ prekybos centre
Dovanų parduotuvėje
nuleidus akis į dubenį pilną trešnių
iš Turkijos
ir galvoje tik viena mintis:
kiek jam reikėjo iškęsti
dėl meilės

Kamuoliai ir sniegas

rodos, eilėraščiai ilgėja
haiku – nykstantis žanras
bent jau mums, vakariečiams
laukiam pavasario
keiksnodami sniegą
kuris tirpsta čia pat, akyse
virsdamas purvynu
o kieme į namo sieną
berniukas bambina kamuolį
monotoniškai, erzinančiai
netyčia pataiko į lango rėmą –
krūpteliu aš
susigūžia vaikas
dar spėjęs man parodyt
vidurinį pirštą
nuspiria į sniego pliurzą
gražų spalvotą kamuolį
pilvelį – žirniuką – gaublį
sviedinį
sviedinį
sviedinį
nuo kurio šokinėja širdis
lyg spalvota vaikystės pylkė
dūžta stiklas
kyla betono dulkių stulpai
ir viską apgaubia tyla – – –
o paskui
tik sniegas
mano varganoj vaizduotėje
mazgojantis dangų
krentantis ant Palestinos
sniegas
krentantis ant ligoninių
ir palapinių
varvekliais kapsintis į gomurius
vaikams
amputuotom galūnėm
vaikams
kurių niekada nesapnuosime
vaikams
kuriems rodome vidurinį pirštą
vaikams
kurie net išnykdami
nesužinos
kas yra sniegas

Žiemos spalvos

margažiedžių tulpių
apgaulinga gyvastis
ąsotėlyje ant virtuvės stalo
vakar per mišką glėby nešiau
pasibaigus poezijos vakarui
pakelėje, prie tilto
aptikau ryškiaplunksnę zylutę –
mėlyna galvute
įsikniaubusią į ledą –
sparnų vėduoklė
išsiskleidus vaivorykšte

***

tas poetas turi
dailias rankas
grakščiai liečia pasaulį
pro mėlyną stiklą
bet giliai akyse įžiūriu
plazdantį citrinuką –
tą patį, kuris slepiasi
žvilgsnyje
mano benamio
pasislėpusio
už cementinės arkos
autobusų stoties
perone

Ramus vakaras

sėdžiu kiemuke, temsta
jaukiai šviečia jurginų žibintai
jų žiedlapiuose tūno
pavargusios auslindos
išsinešu puodelį karšto pieno
užsaldinto medumi
pašnekinu sliekus
ir varnėną…
tik už tvoros
ant geležinkelio tilto
skeryčiojasi du girtuokliai
vienas, atrodo, verkia

Gastrogyventologo konsultacija

ei, daktare, neišdraskyk
man gerklės, dabar žinau –
nebūtina viską paaiškinti
nors kąsnis sprangus
bet skalsi ši diena –
nuo šiol bandysiu lėtai
sukramtyti bemieges naktis
žvyrą minčių ir žodžius
su jaučių ragų karūnėlėmis

ei, daktare, atsargiai
ir su ta gyvačiuke –
jos viską matanti akis
išvinguriuos gyvenimo upe
apčiuopdama rėvų erozijas
negyjančias daubų žaizdas
grobuoniškas krioklių bakterijas
bet ką pasiūlys
jei net laikas neišgydo?

ei, daktare, metalofono
mediniu plaktuku
jau kalantis vaistų receptą
kodėl tavo chalatas juodas?

Sagės

nulipdysiu
išdegsiu
užkerėsiu

lapą
    drugelį
       paukštį

ir įsegsiu į pačią širdį

lapą
    drugelį
       paukštį

jūs mano ginklai
šarvai
ir skydai

o už kiekvieno pritilę žiogeliai
budriai saugo vidinę gyvenimo pusę