vaikystės vyšnia

tai buvo kito pasaulio medis
jis augino mane ir gaũdė
amžino žaidimo ritmu
fantazijos miestai dangoraižiai debesys –
kol sirpo kelios rinktinės vasaros

o paskui nudžiūvo šakelės
nuamaravo lapai
kažkas išpjovė tarsi avis
mano debesis

nukirto
tuščia jos – sakė – neveda uogų

griuvo pasaulio šulai
mažutis chaosas
ore

ir tuščia – –

buvau ten
žalias kietas kauliukas
dulkėse
supratus tik tiek:
šitaip kas kartą nutiks
todėl visada
reikės žaisti
taip
lyg nežaisčiau

*

jau perpranti šitą
atšiauriai teisingą
tvarką
grynąjį objektyvumą
be jokių sentimentų
ir vietos
improvizacijai

stebuklas yra
tik susitaikymas
kelias
į ramybės pastogę
giedrą ir asketišką
kaip pirmosios
pavasario dienos

iliuzijų sula
neprasisunks
bet ir netrokši

o ledas
iš lėto tirps

galbūt į puotą

kas ten duria
mazgely širdies
kas surišta dar
pačioje pradžioje
ne dabar
nežinai nespėliok
nors labiau ir labiau

prieš akis vien tik
vešlios ganyklos
žaliuojantys
slėniai ir aukštumos
sočios
devyniasdešimt
devynios

ir antai
prirengtas aukuras
tai vienintelei
iš erškėtynų

saulėlydis prie ežero

ugnies stulpas
priešaky
nesitraukia
Nendrių jūra
prasiskiria
vėjas
takas tiesiai
jeigu tik
pasiryžtumei
regis per mirtį
ir pereitum

apie rudenį ir viltį

tik eilinis
rudens išbandymas
dar vienas uždegimas
ir užgesimas
vilties

vis kartojant
kad į šitą pasaulį
investuota pakankamai
meilės todėl
net nužydėjimai
duženos plėnys
uždegimai ir užgesimai
nieko nekeičia

todėl galbūt
pabaigoje atsinešiu jį –
saują dulkių dėžutėje –
ir prašysiu:

Viešpatie paliesk
kad suliptų
viena prie kitos
viena po kitos

atsivertų kaip akys
kaip miestas
kurio nenuslėpsi
ant kalno
vidurnaktį

ir viskas
įvyks – – –

iki saulėgrįžos

sėda baterijos senka
visi šviesos šaltiniai
beišsitrinantis
gruodis

žiūrėk į tai
kas dar likę
per visą ekraną
gluosnio kaulų vėduoklė
amalo sutaršytas
kaltūnas
viršūnėje amo
netekusi varna

ar kam bereikia
pakibusios žinios
apie tave ir mane
šitą vėją
ne itin tolygų
mūsų kvėpavimą
drėgmę paskutinę
lemputę lange

už kurio
kaip žadėta
skaitmeniniai rūkai
pamažu pereinantys
į sniegą
ir sustingusi
panika
kad visa jau žūva

tie keletas baitų
iki bus baigta –
gal dar likusi
proga išliki
tik jeigu dabar
staiga
imtų diegti
šį gruodį
labai stipriai
ir skaudžiai

diegti iš naujo
kiaurai
nenumaldomai
tiktai ne išsekusiu mūsų
bet kito skausmu
ir gyvybe

o paskui ir
šviesos
šaltiniu

paskutinis laumžirgio šokis

į plaukus įsivelia laumžirgis
ištrūksta sagutė
vienas raištukas
atsiriša kitas
mazgosi
prapuola
piniginėje
AČIŪ kortelė
ir niekas
nedaro nuolaidų

o šviesoforai
nervingai mikčioja
visose miestų sankryžose
čia tik
geltoni
skiemenys
į asfaltą
ar kas sudužo?

tai ir vėl
techninės gyvenimo kliūtys
nei eik
nei stok

lūžta
palei smilkinį
laumžirgio koja

trakšt
ir sustingstu

jei dabar
įsižiebtų žalia

ką
daryčiau?..

prieangis

čia tik banaliausi
kasdienybės lipdukai
ir pleistriukas
toj vietoj
kur dūrė šviesa

tačiau kas iš to
jei nuplėšiu
nuščiūsiu
ties bekraščiais
tylos masyvais

turėsi eiti gilyn
nes aš begalinis – – –

dar vos tik prieangis

net ne pradžia

dar nė neįdrėkstas
šydas kuriuo
esu pridengta
nuo savęs