Nežinau

Nežinau, ką šią naktį sapnuoti, –
Pagal sąrašą ar jau laisvai?
Kad išplaukia iš Danės laivai,
Balto garo srove kaspinuoti?

Nežinau, kur iš ryto pabusti, –
Kur atsiguliau, ar vėl kitur?
Kur sapnai su manim atsidurs,
Kur įstrigs per Neapolio grūstį?

Nežinau, ką šią naktį kalbėjau,
Negaliu pakartoti dabar.
Ką tau, meile, ištarti, patark…
– Kokios tylios šio sapno alėjos…

Numeriai

Staiga supratau, kad neprisimenu
Tavo telefono numerio, meile,
Lyg niekada ir nebūčiau žinojęs,
O juk skambindavomės mes kasdien…
Naktį pasakė: – Diktuok savo meilės
Numerį, jeigu tektų pranešti, –
Kažkas juk turi žinoti apie tave.
Beviltiškai žiopčiojau aš sapne
Lyg prieš mirtį, nes numeris liko
Ne manyje, o tiktai atmintinėje
Vardų, adresų ir gimtadienių.
Tada supratau, kad ir savo
Numerio nebežinau, negalėčiau
Paskambinti sau, jeigu netyčia išeičiau.
Tai kaip mes čia, meile, bendraujame
Be numerių, be slaptažodžių, kodų,
Be adresų ir be datų, lyg būtumėm
Visai atviri amžinybei.

Nauja diena

Į rūką eina sielos pamažu
Vis gesdamos, kaip naktyje degtukai,
Todėl matai švieselių daug mažų
Lyg būtum vėl į miestą atsisukęs.

Į miestą, besiruošiantį užmigt,
Kur švyti dar pavienės gatvės, –
Ir iš tenai vėl spindulys įsmigs,
It būtų vien tave jisai pamatęs.

Nors tų namų nėra ir tų draugų,
Nėra kavinių, aikščių, sodų, skverų, –
Tiktai dangoraižiai svyruoja be langų,
Į paskutinę žemę įsitvėrę.

Sustoja liftai, dingsta elektra,
Senatvė leidžiasi lėtai į rūsį.
Tik ropščiasi aukštyn lyg netikra
Nauja diena, bet visiškai uždusus.

Bus ruduo

Ir visur bus ruduo,
Nes neradome rudeniui vietos,
Kur galėtų sustot,
Kur ramiai nuo savęs pailsėtų.

Tai ir smelkės miglom,
Lietumi ir žvaigždžių milijardais.
Paslapčia, patylom
Visą vasaros audinį ardė.

Kol neliko tenai
To nuo karščio vibruojančio pliažo,
Kur dievai lyg tėvai
Vis mane atsivesdavo mažą.

Ir regėjau tada,
Ko vėliau negalėjau matyti –
Kaip išnyra balta
Iš bangų nekalta Afroditė.

Ir pražysta krantai,
Net ir smėlis dainuoja po kojom, –
Gal tada supratai,
Kad gyvenimas nesikartoja.

Bet praeis šis ruduo,
Jį migla nusineš į žvaigždynus.
Ir tikrai nesustos,
Nes tuomet būtų jis paskutinis.

Puodelis

Išvažiavai, palikus neišgertą
Puodelį vėstančios karčios kavos.
O gal tik pusę ir tebuvo verta,
Nes kartais pusė būna šitas kartas,
Kuris paverčia „dar“ į „niekados“.

Kava ataušta ir atvėsta laikas, –
Nuo žodžių trupa buvusi prasmė.
Ir lieka sakinys toksai palaikis,
Kad nieko nebetraukia, nebelaiko
Ir noro nebėra net jį pradėt.

O nuo tada jau taip ruduo atrodo:
Tai laikas dingsta, nyksta iš visur,
Vijokliai, raudonuodami nuo stogo
Altanos krinta, ir naktim iš sodo
Atsklinda garsas tuščias ir vėsus.

Sveikinimai

O kartais, kai niekas neatsiliepia į telefono skambutį ir neatskambina,
Liūdnai pagalvoju – gal mirė ir nebėra kam visai atsiliepti tuose namuose?
Ir kaip nudžiungu, kad moterys tuo metu maudėsi ir tepėsi kojas kremu,
O vyrai žvejojo, išjungę garsus, ar skrido lėktuvais į svetimą šalį ir vėl uždarbiauti.
Šiaip – laiko neliko kalbėtis, nėra apie ką, kiekvienas kaip sraigės sulindome
Į savo kiautus, užsukom kietai kasdienybės spiralę. Bet būna, kad mirė, –
Tik šitą jau tu išgirsti iš kitų ir ištrini numerius iš adresatų,
Kad jų kaip visų per šventes automatiškai nepasveikintum žinute:
Su šventomis Velykomis, atgimstančiu pavasariu ir gamtoje, ir širdyje.

Srovė

Kai atvėsta vanduo vis sunkiau būna pereiti upę:
Ir sukausto vėsa, ir kas žingsnį vis kojoms sunkiau.
O aplinkui vanduo lyg per tvaną tik supa ir supa,
Tartum kopęs aukštyn, kažkada vėl ne ten pasukau.

Kur ta kryžkelė buvo, kai jau pasirinkti turėjau –
Gerti vyną prie stalo, o vandeniu plauti taures?
Ar tik vandenį gerti kasdien, užsikandant jį vėju,
Ir tikėtis, kad kitas pasaulis iš to atsiras?

Atsiras kitas laikas, nes šitas pasibaigė vakar
Kaip ir vynas. Ir išplaukė tyliai visi
Iš tavos atminties, neminėdami nieko jau tąkart,
Ką ten nunešė laiko srovė – svetima ir vėsi.

Senas plaustas

Padangė nuo lietaus žema, sunki –
Atrodo, kad neini, o tik slenki,
Prie žemės visiškai dangaus prispaustas, –
Taip sliuogia vandeniu palaidas plaustas,
Neskriejęs niekad virš bangų.
Ruduo. Vėl monotoniškai tingu, –
Dienos vilnis atsimuša į šoną,
Tada šviesa tik atspindžius nešioja.
Ir vėl, ir vėl – ritmingai pastovi,
Lyg neša ji tave, lyg dieną tu stumi.

Spalis

Kai spalio smuikai kviečia eiti,
Pilni miškai liūdnų mergaičių, –
Jos renka šermukšnius į skreitą,
Kol tyliai skamba gervių fleitos.

Vaiskus ruduo, toli girdėti,
Kaip medžių lapais vaikšto lietūs,
O vėsios dienos kvepia mėtom,
Lyg kito laiko prisilietus.

Vis dar yra, bet nebegalim
Jo sulaikyti, nors sušalęs
Vanduo sukaustė lapų dalį.
Mergaitės liūdi gervių. Spalis.

Sąskaitos

O metinės sąskaitos eina ir eina, ir eina, –
Už klegesį paukščių, už vėjo verandoje dainą.

Ateina už aušrą, už kvapą jazminų sutemus,
Už šerkšną žvaigždynuose naktį, nors tai ne į temą.

Į temą tik metinės sąskaitos gatvėse, mirtys,
Kai protas pritemęs jau nieko negali atskirti,

O išmintys telpa į adatos mažą auselę,
Kur sėdi ant krašto vaikeliai basi ir sušalę.

Ir sąskaitos lopas po lopo ant sąžinės auga,
Lyg būčiau save apiplėšęs netyčia. Nejaugi…

Šviesos

Lygu lapas geltonas aukštai virš tavęs
Ta diena sušvytės spindulinga,
Bet pakelsi akis – ir iš karto užges,
O ištiesi rankas – jau pradingo.

Taip, ne viskas čia tau, čia tik viskas kartu,
Tik šalia tartum vaizdas už lango,
Kur tavęs juk nėra tuo metu tarp kitų,
Ir kiti juk tavęs neaplanko.

Tartum gretimas laikas tekėtų šalia, –
Du krantai taip vingiuoja netiesiai,
O vėliau susitinkam visi po žole.
Ir danguj vėl užsidega šviesos.

Uosto vartai

Kas išėjo pro uosto vartus,
Bet pamiršo ir vėl uždaryti?
Juk išėjo ir marios kartu,
Ir klajojo kažkur iki ryto.

Marios laiko sėdėjo bare,
Marios laiko ekraną skenavo,
Nežinau, kas atgal jas parves,
Nes tos marios nei mano, nei tavo.

Tai prašau tuos vartus uždaryt,
Jeigu esate laiko jūreiviai,
Matot, laikas išeina kasryt, –
O naujasis nenoriai ateina.

Esamasis

Dar galėjai čia tyliai pabūti,
Neskubėti kitur pasirodyt, –
Namuose vis dar tęsias rugpjūtis,
Kai kitiems jau pasibaigė gruodis.

Lyg pamišę jie skuba ir lekia,
Prie manęs dar gyvenimas lėtas, –
Kambariuos tyliai skraido plaštakės,
Visas laikas čia skirtas mylėti.

Ir save, ir kartu vienas kitą
Kurti lengvą pasaulį tarp mūsų.
Nereikėjo tą naktį sakyti:
– Amžinai su tavim aš prabūsiu.

Ir likau lyg įkalintas žodžių
Namuose, kur rugpjūtis dar tęsias.
Nebuvau, o tiktai pasirodžiau
Tam laike, kuris vėl esamasis.

Rytinis

Rūkas slenka nuo upės,
O kieme strazdas tupi.
Vienas tartum įkaltas
Juodas strazdas, bet baltos
Strazdo mintys šiandieną.
Gaila, baltos jo vieno,
Nes kitiems juodos tiko, –
Juodos katės jo tyko…

Žvejas

Nors žiema – pavasaris,
Po vasario – vasara.
Žvejas kuojas pašeria,
Radęs žuviai pašaro.

Gal tik kojos liūdina –
Slysčioja pakrantėmis, –
Jos neužsigrūdino,
Kol mes tortus kramtėme.

Ką daryt, jei tęsėsi
Šventės ir gimtadieniai,
Jubiliejai klasėse, –
Iki tu pažadinai.

O po to jau sutemos
Ir iš karto – vasara.
Ką žinoti būtina,
Būna neparašoma.

Jeigu svarbu

Jeigu svarbu,
Turėtum žinoti, –
Ant tiltų laukia bepročiai.
Laukia, kad tiltai pakiltų
Lyg kirai sparnais suplasnotų, –
Pakilę bepročiai nutiltų
Ant tiltų, –
Turėtum žinoti…