TOMAS VYŠNIAUSKAS | POEZIJA
kiekviena kelionė turi
savo nuovargį
pirmomis dienomis būna
lengviausia
niekada nežinai kaip nešiosi
koks ūgis svoris našumas ištvermė
ryškėja miestai renovuotais fasadais
bažnyčių smailėmis
įsivaizduojama žiurke lūšnyne
į kurį nedrįsti kelti kojos
moterys pakelėse
jų niekada nepaliesi
auga artėjant
išnyksta prasilenkus
jauti kaip kalnas spardosi
akmenėlį nusipurtęs burbuliuoja
slenksčiais kriokliais kaskadomis
vėliau užmiega
sapną į pievą slėnyje išskleidęs
upės ežerai okeanas
apgaubia ramina užsemia
protarpiais prasiveria vandenys
ateities miražą praskiesdami
ir vėl tvinksta
kaip pūlinys kaip miegantis
ugnikalnis
jo snūduriuojančios širdies
neaptinka nei veizas nei gūgl maps
nešioji su savimi mišką retkarčiais
samana apsiklodamas dažniau
krituolio prasmę išjausdamas
kirtimo tuštumoj levituodamas
visur jie vienodi
vienodai užsimezga brinksta brandinasi
kaip nepažįstamojo žvilgsnis
kaip miestelio ženklas
kaip upės ištakos
vienodai prasideda
panašiai išsitrina
taip
vieną dieną viskas nutyla
vieną dieną nurimsti
bejėgystei įsčiose
plūduriuojant
pasekmė prigula
ant asfalto
Bredberis sakytų svarbiausia
neužminti drugelio
sakau svarbiausia nejudėti
kol ateitis atplasnos
savaime
svarbiausia neapakti
nuo sparno spalvų
kol
kažkas mėtosi ant kelio
kaip tamsus skuduras
kaip baimės gniutulas
kaip droviai išsakyta
nuodėmė
apie pirmą masturbaciją
kaip neperregima
būsimų dienų užsklanda
kaip paskutinis stikliukas
menantis Sokrato lūpas
kaip bandymas per lupą
įžvelgti rytojaus raštą
o iš tikro
tik
pervažiavau machaono šešėlį
virš galvos vis dar
plasnojant dvimvienam gramui
rytojaus
kuomet talpyklos
persipildo
pasaulis spraudžiasi į smiltį
kopa lėtai peršliaužia kaimą
kaulai lėtai atsiveria smalsaus
stebėtojo žvilgsniui
daug regėjau išėjusių
į kaulus
daug įsisiuvusių
į atmintį negyvomis
sausgyslėmis
nė vieno
atsispindinčio smiltyje
ji yra neištirpęs stiklas
langas tarp
rožinio karoliukų
ir aš nežinau
kas už jo
neatidarau
dubito ergo sum
kulka išeina iš kūno
be abejonės
audinys plyšta audiniai veriasi
be abejonės
sutepa ne tai ką įdedi
be abejonės
tepa pro lūpas prasprūdęs
be abejonės
paukštis spraudžiasi iš kiaušinio
be abejonės
lukštas trupa po šukę
be abejonės
grūdas išeina iš grumsto
be abejonės
grumstas iš krešulio į dulkę
be abejonės
benamis išeina į gatvę
be abejonės
gatvė atryja butelius
be abejonės
taromatas tarą suryja
be abejonės
tokia ta mašinos dalia
be abejonės
trys eurai menkė išeina
be abejonės
išalkęs sukerta žuvį
be abejonės
žuvys išeina į krantą
________________
ir dairosi kulkos
atspindinčios žvyną
nebūtinai vaškas
kur šūdas ten ir litas
konstatuoja turgaus prekeivė
vaizdelis tikras
kaip litas kurio nebėra
kaip bato pėdsakas išmatose
ištižęs nuo lietaus
kaip žuvies maita
su varnos snapu akiduobėje
gamtoje viskam
sava paskirtis
net bronzinis Jėzus
laiminąs praeivius
neatrodo svetimas
liepų žydėjime
neatrodo svetimas
smartfonų galerijose
lengva ta
dvasingumo devalvacija
kaip ir materijos
virsmai:
kur šūdas ten ir litas
kur maistas ten ir musės
kur lito bėra
pro Jėzaus pirštus –
apsnūdusi musė
valdovė žiūri pro
langą ir mato
kaip dūžta
paukštis atsitrenkęs
į lango stiklą
tą akimirką ramybė
vos neužgieda mirties
svetimas skausmas
voro kojomis perbėga
skruostą
purpteli sparneliai
karalienės vualis įplyšta
ir lyg vangus šaltinis
sruvena
liūdna šypsena. atokvėpis
kai užsikerta
valytuvai
judant
nuo A iki Ž
ne vieno
drugelio siela
prasiskverbia
pro užtamsintą stiklą
baltas baltas margas
spalvos kodas
pulsuoja atmintyje
fonas rytojaus raidėms
s(k)varbus įsiprasminimas
suglebusiu sparnu
atminties kiautas talpus:
sugeria
kiekvieną mirusią sekundę
(mirtį sunku nukrapštyti)
ir
ryškėja _____________
šitas pasaulis
labiau iš silpnumo nei iš
nevilties jo kojos
linkstančios
akys drumzlinos
kaip vakaro
besidairančio
per užtamsintus
stiklus
žuvėdros snapas
suteptas
ak tos žuvys
pilvais iškapotais
tinklai joms per erdvūs
gelmės per ankštos
smėlis per lengvas
vėjas per karštas
plastikas per sprangus
per vikrus planktonas
žuvys pilvais iškapotais
skersvėjis jų viduriuos
monetos po žiaunomis
akims užspausti
anapus nusiirti
jų ikrai išsibarstę
it parako grūdeliai
kiekvienas sprogs
kaip fukušima
priplauks atsainiai
pabučiuos koją
šaltu snukučiu
jokios lydekos
kuriai paliepus
krosnis žariją
atkosėtų tik
vienintelis prisilietimas
nei rafinuotos meilės
nei išlesto rytojaus
ne kiekvienas delnas
į pirštinę spraudžiasi
ant šiurkščios
asfalto odos
krešulys išspjautas
pro šalį bėgančio spalio
rusenanti dar
kibirkščiuojanti
rudens melancholija
krūties
tvarstis užspaudęs
tuštumos sruvenimą
glebi plaštaka
ją tuojau prie žemėtos odos
prikals mano žvilgsnis
rūgštim
lyg lietus