Pianistė ir kuratorė Marta Finkelštein, neseniai apsigynusi daktaro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra viena aktyviausių moterų šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje bei užkulisiuose. Kalbamės apie jos veiklas, kūrybą ir jausmą tapus mama.

Esi baigusi klasikinės muzikos fortepijono atlikimo studijas, tačiau pastaruoju laikotarpiu Tave matėme kaip ansamblio meno vadovę, meno tyrėją, kuratorę ir kūrėją. Įdomu, kaip klasikinį išsilavinimą turinti pianistė įsitraukė į šiuolaikinę muziką ir jos kuravimą. Šie pasirinkimai buvo sąmoningi ar intuityviai konstravai savo veiklą?

Meno lauke visuomet esame procese. Ieškome formų, temų ir raiškos būdų, kaip veikti, kad būtų įdomiausia. Dažniausiai vadovaujuosi mintimi – kurk tai, ko tau pačiai trūksta (šypsosi). Visgi esu grynas akademinės muzikos produktas. Mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavau Didžiojoje Britanijoje, o ieškodama atsakymų apie prasmes bei formas baigiau visas galimas mokslų pakopas.

Visuomet jaučiau keistą dvilypumą, užprogramuotą žanro, ir veikimo šabloną, kuris iki šiol lemia mano supratimą, pasirinkimus bei veiklos formas, tačiau lygiagrečiai nuo mokyklos laikų lydi jausmas, kad šioje terpėje man nepatogu ir tam tikra ideologine prasme esu svetimkūnis. Ilgą laiką iš to bandau vaduotis per savo darbus.

O pati muzika ir scena man įdomios. Šiuolaikinis repertuaras leidžia ieškoti interpretacijos, raiškos ir hierarchinių modelių alternatyvų, geriausių praktikų. Studijuodama meno doktorantūrą dairiausi išeities taško, kaip galėčiau save nukreipti į kitonišką mąstymą ir veiklą, todėl pasirinkau kuratorystę. Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės, su kuria pirmą kartą į sceną lipau kaip kūrėja, dėka pradėjau domėtis platesnėmis kūrybinėmis galimybėmis.

Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

Su ja įgyvendinote projektus „White Keys Black Keys Inside Out“ ir „Dear, Dear“. Kaip manai, ar moterų kompozitorių ir garso kūrėjų indėlis į Lietuvos kultūrą yra pakankamai vertinamas bei matomas?

Dirbdama su Agne jaučiuosi esanti saugioje ir kūrybiškai stimuliuojančioje erdvėje. Nežinau, ar dėl jos asmeninių savybių, ar todėl, kad esame moterys. Mūsų repeticijos kartais grynai garsinės, bet būna, kad pasikalbame apie tai, kas tuo metu rūpi, diskutuojame feminizmo temomis. Taip atsiranda ryšys, kurį koncertuose žmonės pastebi kaip vieną iš dueto ypatybių.

Sudėtinga pasakyti, ar moterys pakankamai matomos, nes situacija dviprasmiška, bet stengiamės plačiau pristatyti jų kūrybą. Viena vertus, lietuvės, tiek šiuolaikinės, tiek klasikinės muzikos atstovės, – ryškios lyderės tarptautinėje erdvėje, tačiau iki lyčių balanso dar toli. Kuruodama projektus, atvirus kvietimus ir programas pastebiu, kad pasiūlymuose moterų kūrėjų pavardžių mažai. Mano manymu, tai – save atkartojančios sistemos problema ir ją sprendžiant neužtenka į renginius įtraukti pavienių menininkių. Turime kvestionuoti institucijų veiklą, kriterijus, raiškos formas, ieškoti naujų strategijų. 

Esi sakiusi, kad jei ne ansamblis „Synaesthesis“, Tavęs muzikoje nebūtų apskritai. Jis buvo svarbi Tavo kaip atlikėjos ir kuratorės augimo dalis. Kaip prisimeni kūrimosi pradžią, kokie buvo pagrindiniai ansamblio kūrybiniai impulsai? 

„Synaesthesis“ ištakos – 2013 m. užsimezgusi dirigento Karolio Variakojo ir kompozitoriaus Dominyko Digimo studentiška iniciatyva kurti šiuolaikinę muziką. Pradėjęs nuo, kaip pasakoja legendos, simfonietos dydžio darinio, per dvylika metų ansamblis patyrė labai daug pokyčių.
Aš prisijungiau 2015 m. Supratusi, kad „Synaesthesis“ turi itin plačias galimybes naujoms formoms, įdomiam repertuarui ir bendradarbiavimams, nėriau visa galva. Vienu metu mokiausi atlikimo, vadybos, kuratorinių, strateginių ir komunikacinių dalykų, nepuoselėjau iliuzijų, kad kažkas visa tai padarys už mane, mus. Dirbau tikėdama, kad galime atsidurti tarp ryškiausių ansamblių. Svajonės išsipildė – atlikimo ir interpretacijos prizai tarptautiniuose konkursuose, Ernsto von Siemenso prizas, svarbūs festivaliai Berlyne, Hadersfilde, Niujorke ir kt.

Apie 2024-uosius perdegiau. Dėl nuolat plūstančių elektroninių laiš­kų, beribių kūrybinių užduočių ir meno doktorantūros finišo pasijutau pervargusi, o vienišumas, kurį išgyvenau daugelį ansamblio veiklų organizuodama be pagalbos, privedė prie identiteto krizės. Neberadau erdvės asmeniniam ir idėjiniam gyvenimui. Sau ir „Syn­aesthesis“ nariams kėliau klausimus apie kolektyvą kaip darinį, veikimo prasmę ir vaidmenų pasiskirstymą. Nusprendžiau, kad nebenoriu būti ansamblio vadove, atėjo laikas ieškoti ne hierarchinio, o labiau pagal projektus, idėjas ir kūrybinius poreikius besidėliojančio veiklų formato. Manau, kad vis dar esame procese, bet man jis labai gražus.
Iš ansamblio tūbininko Simono Kaupinio ir kompozitoriaus D. Digimo kūrybinio dialogo gimė projektas „Čiurlionis. Slowed and Reverb“, toliau dirbame su naujais įdomių formų projektais. Jaučiu kylančią Arno Kmieliausko kuratorinę šiuolaikinės muzikos ambiciją, žymiai organiškesnį judėjimą, jis lėtesnis, bet kartu labiau kolektyviškas.

Toliau kuruoju ansamblio projektus, generuoju idėjas, todėl kartais atsiranda noras kontroliuoti, spręsti savarankiškai, prisiimti nuopelnus už ansamblio sėkmę. Su tokiu kolektyvinio veikimo ir diktatoriško požiūrio disbalansu susiduriu net būdama ganėtinai šiltu žmogumi. Įdomu pajausti asmenybės virsmo pavojus atsidūrus galios pozicijoje, net tokioje ribotai įtakingoje situacijoje kaip meno darinys. Dėl to visų sričių vadovams būtinos kadencijos. 

Kaip pasikeitė Tavo požiūris į ansamblį ir jo veiklą, kai netekote Vilniaus miesto trupės statuso? Ši „Synaesthesis“ istorija, praradus svarbų finansinį pagrindą, kelia platesnį klausimą apie kultūros lauko tvarumą Lietuvoje. Kaip manai, kokios sąlygos būtinos, kad tokie ansambliai galėtų kurti ilgalaikę vertę?

Pradėsiu nuo keistos savo perspektyvos. Kuomet ansamblis prarado Vilniaus miesto trupės vardą ir piniginę paramą, keitėsi Kultūros ministerijos finansavimo formatai. Tai darė įtaką mūsų veiklai, pajutau tam tikrą palengvėjimą. Atsirado erdvės be inerciškai vis didėjančių įsipareigojimų permąstyti ryšį su ansambliu. Tačiau vidinė „Synaes­thesis“ organizacinė veikimo logika esmingai nekeitė kūrybinių trajektorijų ir mus toliau kvietė koncertuoti, bendradarbiauti, kurti naujus projektus. 

Pakito tik vienas dalykas – ansamblis nustojo eiti institucionalizacijos keliu. Negaliu atsakyti, gerai tai ar blogai. Institucionalizacija kuria geresnes sąlygas ir suteikia stabilumo, tačiau nevyriausybiniame sektoriuje tai itin laikina, nes visos finansavimo platformos skirtos kelių metų ciklui, be to, atsiranda biurokratija. 

Švenčiant kai kurių kolektyvų jubiliejus, kyla dvilypės mintys – ilgas veiklos stažas savaime nėra vertybė, jei neišlaikoma kokybė, kūrybiškumas ir vidinė dinamika. Neveikti, kai tam nėra vidinių impulsų, yra tiek pat prasminga, kaip veikti. 

Neseniai grįžai iš Berlyno, kur vyko aktualiosios muzikos festivalis „MaerzMusik“. Ten buvo pristatytas pirmasis „Operomanijos“, plėtojančios šiuolaikinę operą ir naująjį muzikos teatrą, kūrinys. Tarptautinės komandos dalis buvo ir „Synaesthesis“. Kaip kilo ši idėja?

„Operomanija“ yra vienas svarbiausių reiškinių lietuviškoje kultūroje, kuriantis erdvę naujoms garsinių kūrinių formoms. Festivalyje pristatėme spektaklį „The Urban Tale of a Hippo“, įkvėptą kompozitoriaus Panayiočio Kokoro muzikos, kuri ne kartą įtraukta į „Synaesthesis“ repertuarus. Jaučiau daug sceninio potencialo, tad idėją bendradarbiauti pasiūliau „Operomanijos“ prodiuserei Anai Ablamonovai, ji sumanymą vystė toliau. Prisijungus kompozitoriui Andriui Katinui ir šviesų dailininkei Nanni Vappavuori, projektas įgavo labai efemeriškas, bet originalias ir, drįsčiau sakyti, instrumentinėje muzikoje nematytas formas. Kūrinys brendo kelerius metus, per daugybę susitikimų ir dirbtuvių. Džiaugiuosi šiuo darbu ir tuo, kad esu jo dalis. Matau, kaip ansamblio nariai kaifuoja kiekvieną kartą prie jo sugrįžtant. Tai, kad gavome svarbų „Music Theatre NOW“ prizą ir parodėme spektaklį Vilniaus, Vienos ir Berlyno publikai, yra labai malonus tolesnis projekto gyvenimo etapas. 

Šiandien, didžiulio informacijos srauto ir greitos kūrybos laikais, vystyti projektą net kelerius metus atrodo prabanga. Ar galima kalbėti apie šiuolaikinės muzikos perteklių? Kaip tai veikia atlikėjus, kūrėjus ir klausytojus?

Tavo minimas perteklius išbalansuoja, bet kartu signalizuoja apie laisvę – niekas nediktuoja, kiek ir kokiomis formomis turime sukurti, o tai yra demokratiška. Visgi muzikos lauke egzistuoja didžiulės produkavimo apsukos. Visi laksto tarp daugybės projektų ir kartais nebelieka erdvės kokybiškai aptarti idėjas. Tai, žinoma, daro įtaką turiniui, bet esant labai glaudžiam bendradarbiavimui ir sąmoningumui, viskas gali puikiai veikti.

Esu sau pažadėjusi neskubėti. Nežinau, ar pavyks, bet paskutinius metus, po didelio profesinio pervargimo ir dukros gimimo, matau kitokią laiko perspektyvą. Tačiau kartais vis dar tenka kovoti su blogu įpročiu aprėpti viską ir būti visur vienu metu. 

Paminėjai svarbų gyvenimo pokytį – gimė dukra Mona, sukūrei šeimą. Kas pasikeitė Tavo kaip muzikantės kasdienybėje? Lengva suderinti motinystę ir aktyvią karjerą?

Pirmajame koncerte po dukros gimimo pajaučiau labai fizišką savo naujo identiteto išraišką. Vestuvių žiedas daužėsi į klavišus, o viso koncerto metu kankino baimė, kad tiesioginės transliacijos metu per rūbus pradės sunktis pienas. Tąsyk aiškiai supratau, kad kažkas iš esmės pasikeitė. 

Pagrindinis pokytis – laikas nebėra vien mano. Darosi sudėtingiau jį praplėsti, nukirpti, įterpti naujų repeticijų ir veiklų. Tačiau ir aš, ir mano vyras („Synaesthesis“ narys, klarnetininkas) Artūras Kažimėkas mėgaujamės šiuo etapu. Vis dar jaučiu darboholiškumą, norą kontroliuoti, bet kūrybiniai projektai įgauna kitų perspektyvų, o anksčiau svarbūs dalykai dabar tiesiog ištirpsta dienoje. 

Šiemet Sapiegų rūmuose pristatei vinilą „Tarp tūkstančio mėnulių“, kuriame skamba lietuvių kompozitorių kūriniai. Kodėl pasirinkai būtent Lietuvos muzikus? 

Šiame projekte slypėjo ambicija sugrįžti į solo erdvę, kurioje galėčiau formuoti visus dėmenis – nuo programos iki atlikimo, pristatymo ir komunikacijos. Pamačiusi Lietuvos muzikos informacijos centro kvietimą teikti idėjas, pamaniau, kad tai puiki proga iš naujo peržvelgti lietuvišką fortepijono repertuarą, šįsyk kaip pianistei. Buvo sudėtinga, nes reikėjo ne tik rūpintis dukra, bet ir daug groti. Tačiau eksperimentas paimti kūrinius nuo 1905-ųjų iki 2024-ųjų ir trinant chronologinę ribą sukurti vientisą konsteliaciją man atrodo įdomus. Koncertas vyko per pilnatį, todėl klausytojus pasitiko milžiniškas virš Sapiegų rūmų kabantis mėnulis.

Kas Tau yra šiuolaikinė muzika ir kuo gyveni šiandien?

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad konkretus apibrėžimas atitolina nuo kūrybingo požiūrio į patį reiškinį. Man įdomu instrumentinė muzika, garso menas, instaliacijos. Kartais tai visai nesusiję su garsu, o man vis tiek įdomu.

Pastaruosius kelerius metus graužiausi, kad per darbus neberandu laiko gilintis į pianistinę raišką, dabar situacija pasikeitė. Nuo solo ir dueto su A. Matulevičiūte koncertinių planų iki monografijos apie fortepijono rečitalio raišką šiuolaikybėje, ją rašau su kolegėmis Lina Navickaite-Martinelli ir Neringa Valuntonyte. Vystome idėjas ir su pia­niste Julija Bagdonavičiūte.

Be to, išbandau kuratorinius vaidmenis, kurie atveria naujų galimybių apmąstyti garsinių renginių anatomiją. Taigi tarsi einu senais pėdsakais, tačiau stengiuosi tą daryti laisviau, kontekstualiau, jautriau sau ir aplinkai.