Tituluočiausia Lietuvos dainininkė, nusipelniusi menininkė (1987), pirmoji Jono Basanavičiaus premijos laureatė (1992), už „dainavimą Lietuvai ir pasauliui“ apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio (2002) ir Karininko (2012) kryžiais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno (2007) bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (2008), įvertinta Pasaulio folkloro „Oskaru“ (2011) – Veronika Povilionienė, savo misiją gaivinti liaudies dainas ir puoselėti tradicinį dainavimą vykdžiusi sovietmečiu, pasišventimo neapleidusi ir atgavus nepriklausomybę. Dainavo ji Lietuvos mokyklose, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenei Čikagoje lietuviškose ir amerikietiškose mokyklose, Vakarų Europos, Azijos valstybėse, Kanadoje, Australijoje ir Japonijoje. Lietuvoje vadinama tiesiog Veronika.

Kalbinti asmenybę, kurios gyvenimas yra neatsiejamas nuo liaudies dainos, nuo Lietuvos kultūros sklaidos visame pasaulyje, – atsakomybė ir tikras malonumas, o pažinoti ją keturis dešimtmečius – nemenka privilegija. Pirmąsyk Kanapinis (Zig­mas) ir Gaspadinė (Veronika) susitiko 1984-ųjų Užgavėnių šventėje Lietuvos etnografijos muziejuje, vėliau – bendrose baleto pamokose Dalios ir Povilo Mataičių klojimo teatre pas baletmeisterį Elegijų Bukaitį: žingsniavimas pagal maestro prancūziškas komandas – plié, passé, jeté – išsunkdavo ne vieną prakaito lašą, o nuovargis ir bejėgiškumas sukeldavo isterišką juoką. 1991 m., po Sausio 13-osios netekus Lietuvos televizijos pastato Vilniuje, muzikinių laidų filmavimai persikėlė į Veronikos namus Kaune, įvairiausi pasidainavimai, vakarojimai, koncertai, gražus bendravimas suteikė džiaugsmingą galimybę tęsti išskirtinę bendrystę.

Šįkart pasikalbėti susitikome Vilniuje, kukliame Vidmanto ir Veronikos Povilionių bute, po kūrybiškos fotosesijos šio mėnesio „Nemuno“ viršeliui.

Miela Veronika, žinau, kad jūs su Vidmantu vos prieš keletą dienų minėjote vedybinio gyvenimo penkiasdešimtmetį, todėl dabar noriu su jumis pasikalbėti apie dvi XXI a. Lietuvoje nepopuliarias temas – šeimą ir liaudies dainą. Kas jums yra liaudies daina?

Na, liaudies daina yra mano viskas – mano šaknys, mano tauta, mano šeima. Tai, kuo mes galim didžiuotis. Mūsų kultūroje išliko daug tokių pagirtinų dalykų, kurių jau niekas neturi. Nors visos tautos įdomios savo dainomis ir savo kitoniškumu, mes apie save kažkodėl vengiam kalbėti. Mums atrodo, kad kitur ir cukrus saldesnis, ir druska sūresnė… Bet yra toks posakis: ten gerai, kur mūsų nėra. Visko mes turim. Ir visko užtenka. Nežinau, galbūt toks jau yra lietuvių būdas?

Gal mums kalbėti apie savo unikalumą yra toks pat tabu, kaip apie pokarį ar partizanus? Baimė? Gėda?

Sunku suprasti, iš kur tai. Gal nuo mūsų okupacijų atėję? Kažkokia baimė.

Ar mes sau atrodome per paprasti?

Gal paprasti?.. Kiek mes su Petru Vyšniausku esam apvažiavę – gal pusę pasaulio! Kiek ir kur mes esam koncertavę, visur taip gražiai mus priima, net nemoku apsakyt. Svetimose šalyse… Ir ten galima pamokyti nesudėtingų dainelių! Visi dainuoja kokią nors paprastą sutartinę – dolija, dolija (išdainuoja)… Tie dolija skamba kaip nežinia kas! Užsieniečiai, pirmą kartą išgirdę mūsų dainas, stebisi ir klausia, kur gauti kokių nors įrašų ar kur mus dar pamatyti, kas ir kur yra ta Lietuva. Aišku, ta Lietuva dabar pasaulyje atsirado vėl…

Pasidarėm šalti ir abejingi savasčiai? Gal tiesiog toks laikmetis?

Be abejonės, gyvenimas keičiasi. Kodėl nyksta vestuvinės dainos? Juk jau praktiškai nėra kur jas dainuot. Viskas pasikeitė, neliko ankstesnių tradicijų, tokių kaip piršlybos, piršlio korimas, sugrąžtai… ir viso ko, kas būdavo. Mergvakarių nėra! Na, mergvakarius darom, bet, Jėzau Marija, geriau jau jų gal nebūtų! (Juokiasi) Nebereikia dainų žmonėms. Toji tradicija, perduodama žodžiu, nyksta. Bet juk mūsų dainos nepaprasto gražumo! Aišku, tradicijos labai susiję su šeima. Kiek skyrybų dabar? Gyvendavo žmonės anksčiau, kaip ten buvo… na, neatsimenu, kad skirtųsi.

Išsiskyrę būdavo smerkiami.

Pasmerkti būdavo ir su jais nelabai kas bendraudavo. Jie turėdavo kažkur išvažiuoti ar išsikelti, bet taip nutikdavo labai retai. Dar viena šeimos stabilumo priežastis – bendri ūkiai. Nežinau, kaip kitur Lietuvoje, bet bent jau Dzūkijoj, kiek girdėjau, kiek žinau, buvo toks paprotys: jeigu veda vyras vyriausią dukrą ir ta dukra gimdydama, per darbus ar dėl ligų numiršta, tai vyras našlys privalo vesti jaunesnę merginą iš tos šeimos. Išlaikyti ūkį vienos šeimos rankose buvo nepaprastai svarbu!

Tuomet egzistavo tokia šeimos teisė. Kartu buvo perduodamos ir išsaugomos tradicijos.

Na, taip. Pažiūrėkim, kaip viskas keitėsi su žemės ūkio technikos atsiradimu. Rugiapjūtė. Šiandien niekas nė nepagalvoja, jog tradicija buvo tokia – vyrai sėja, o moterys pjauna. Tuomet moterys pjovė javus pjautuvais. Tai buvo vyro ir moters kaip poros sąjunga. Taip jau yra gyvenime! Juk šeima ir vaikai, ir viskas atsiranda tik iš dviejų, iš poros.

Dabar mes tokiais samprotavimais griaunam feminizmo idėją, kad moterys anuomet buvo nustumtos į nuošalę. Man atrodo, kad įprastose, tradicinėse lietuvių šeimose darbai buvo gana aiškiai reglamentuoti.

Oi, Dievuliau, Marija! Gal ir buvo moteriškų darbų, kurių vyrai niekada nesiimdavo?.. Viena dainininkė man pasakojo, kad, na, jau ko, bet medžio, miško kirtimo darbų tai jokiu būdu moterys dirbti negalėjo… Vienoj šeimoj, pasakojo ji, nebuvo kam padėt lentas pjauti. „Tai, – prisiminė, – kai sutemdavo, mes su vyru paslapčiomis tą medieną pjaudavom. Dirbau nakčia, kad žmonės nepagalvotų, jog ir boba tokių sunkių vyriškų darbų imasi.“ Kirsti medžius, vežti žemę – vyrų pareiga. Kartais moterys burnoja, kad va, jos čia tokios nuskriaustos, nelygios su vyrais. Na, tai ir aš moteris! Pagimdžiau ir užauginau tris vaikus. Labai sunkių darbų jos tradiciškai nedirbo, nes galvojo, kad reikės vaikus išnešioti.

Dabar tai vertiname kaip lygybę, bet…

Toji lygybė… (galvoja), bet ta lygybė yra santykinė.

Žvelgiant į mūsų laikmetį, susidaro įspūdis, kad, nepaisydami prigimties, mes pasiimam per daug, o paskui tai iš mūsų atima.

Tai vat, atima! Nesakau, yra gal ten visokiausių darbų, kaip, pavyzdžiui, kompiuteriais. Tai čia tikrai gali būti lygybė. Bet moteris vis tiek yra moteris – tų vaikų juk reikia. Kartais gatvėje matau – eina jauna šeima, vedasi šuniuką, o vaiko nė vieno. Man širdį suskausta! Galėtų jie vestis vaikiuką… Manau, būtų geriau! Jokiu būdu aš ne prieš gyvulukus. Jokiu būdu! Bet šeimos dalykai yra labai svarbu. Na, tikrai labai, labai svarbu!

Dar kai kas, apie ką dažnai pagalvoju – tos naujos, dabar išrastos technologijos. Jeigu ne jos, tai, ko gero, nei manęs, nei tavęs čia gyvo nebūtų. Jos stebuklus daro! Įsivaizduok, širdies vožtuvą man per kirkšnį įdėjo! Bet…

Veronika, kad ir kiek toli mokslas nužengia, žmogus yra unikalus ir nepakeičiamas.

Taip, yra daugybė dalykų, kurie nepakeičiami. Prisimenu savo uošvio, Vidmanto tėvuko, žodžius. Kažkada prieš Velykas tokias paprastas bandeles kepiau. Tuo metu, ruso laikais, parduotuvėse beveik nieko nebuvo, o turėjau pamaitinti šeimą – reikėjo namuose gaminti. Tai kas gi ypatingo tos bandelės? Vanduo, mielės, šiltas pienas ir miltai. Iškepiau jas, o mano uošvis sako: „Veronika, bet tu pažiūrėk, kokios skanios bandelės! Krautuvėj gal irgi nusipirktumei, bet tokių skanių, kaip pati iškepi, nėra, nes čia tavo širdies, rankų darbo įdėta.“

Dabar visi pasinešė į tą dirbtinį intelektą. Žiūrėk! Žemė yra gyva. Žolė yra gyva. Medis yra gyvas. Žmogus yra gyvas! Jie visi turi gyvasties. Užtai ir gražu! Žmogus auga, žolė auga, gėlės žydi… Technologija padeda, bet ji neturi širdies. Jausmo, gyvybės nebėra! Sukurtas puikus dalykas, bet juo pasikliaut nevalia. Jeigu pasitikėsime bejausmiais įrenginiais, Žemei bus didelė bėda! Mes jau dabar atpratom bendrauti. Turiu devynis anūkus ir matau, kad jie įnikę į telefonus. Žmonės nebemoka, užmiršta šnekėtis tarpusavy. Kai nėra kalbos, širdies, nėra ir nuotaikos.

Dabartiniam žmogui trūksta bendravimo. Tada reikalingas psichologas, kuris jį sutvarkytų, suderintų.

Va, čia tai ir yra neįsivaizduojamas dalykas! Lygiai tas pat, kaip mes savo gyvenime, augindami vaikus, užmiršom mažybinius, malonybinius žodelius. Juk yra du labai skirtingi jausmų išreiškimo būdai – lopšinės ir raudos. Žodžiai beveik tie patys. Tik vienomis išsakome džiaugsmą, o kitomis – liūdesį ir skausmą. Gaila, kad ir tos, ir tos baigia nunykt. Jau labai retai kas vaikams dainuoja lopšines. Šiaip tai ir rauda, ir lopšinė yra minutinis, tuo metu sukurtas kūrinys. Ir to paties žmogaus. Jų negalima užrašyti, nes tai, kas užrašyta – svetimi žodžiai. Ką savo vaikui tą akimirką pasakai – tu mano širdele, uogele, saulele – tai yra jausmas. Bent jau dzūkuose taip būdavo ir gyvenime. Sako: „Saulukės, einam valgyc.“ Nebeliko mažybiškumo gyvenime. Nebeliko švelnumo ir širdiškumo. Kažkas yra pasakęs, kad dzūkai šneka kaip paukščiai. Tai va, šitų dalykų darosi šiame gyvenime jau didžiulis trūkumas.

Daina pamažu iš kasdienio gyvenimo nyksta, atitolsta. Tačiau, Veronika, jūsų išskirtinis talentas yra Dievo dovana. Tai, ką jūs darėte ir darote, ką davėte, ką duodat, ką duosite Lietuvai, mūsų žmonėms, priima visi. Jūs su savo balsu, kaimišku dainavimu tinkate visur – su klasikinės muzikos orkestrais, pop, džiazu. Ir net Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“.

Na, kaip čia teisingai pasakyt? Aš manau, kad liaudies dainos yra džiazas.

Manote, liaudies daina – tai improvizacija?

Tai yra improvizacija! Ir tai man labai priimtina, artima. Pirmąsyk sužinojau, kad aš kažkaip kitaip dainuoju, iš chorvedžių. Dargi tada, kai gyvenom Kaune, ateidavo pas mane įrašinėti liaudies dainų, kažkas yra man pasakęs: „Jėzau, vakar dainavai vienaip, o šiandien – rašau tą pačią dainą – jau kitaip.“ Aš taip dainuoju. Taip, tai ta pati daina! O man sako: „Ne, Veronika, tu ją dainuoji kitaip!“ (Juokiasi)

Galima pagalvoti, kad jūsų dainuojamų dainų neįmanoma užrašyti?

Užrašyti negalima, nes nėra taisyklių! Sudėtinga, nes visi tie vingeliai, į kuriuos muzikai labai žiūri, yra momentinis dalykas. Na, prisipažinsiu, kad su muzika neturiu nieko bendro – nemoku gaidų, tiesiog jų nepažįstu. Iš mokyklos žinau – do, rė, mi, fa, sol, la…, bet jeigu man reikėtų iš gaidų dainuoti, jeigu sakytų, dainuok, nes nušausiu! Tai ir nušautų. (Juokiasi)

Tik kažkodėl su choru, orkestru ar P. Vyšniausku – tai kaip sviestu patepta. Kur čia paslaptis?

Mes su Petru niekad gyvenime nesam repetavę. Niekada! Mūsų pirmas koncertas buvo Norvegijoj. Tai vat! Yra toks norvegų saksofonininkas Janas Garbarekas. Kultūros renginių organizatorius Antanas Kušlys, dirbęs Skaičiavimo mašinų gamykloje, sugalvojo, kad reikia Norvegijoje surengti mano koncertą su Garbareku. Šis sutiko, bet vargšas susilaužė ranką ir kurį laiką negrojo. Tada A. Kušlys man sako: taigi yra P. Vyšniauskas, nors aš jo nepažinojau. Mes su Petru išvažiavom į Norvegiją švęst Vasario 16-osios. Su mumis išvyko dar kažkoks ansamblis ir, berods, Algirdas Kaušpėdas. Ten daugiausia dainavau su norvegų muzikantais. Tų koncertų buvo ne vienas, o su P. Vyšniausku visaip išsisukinėjom ir vengėm kartu koncertuoti. Vieną dieną mums pareiškė, kad privalom surengt bendrą koncertą. Prieš pasirodymą Petras prašo: „Pamurk man čia, kad tonaciją susirasčiau.“ Na, aš jam ten ir pamurkiau. Sako jis man: „Gerai! Aš pradėsiu grot, o tu dainuok.“ Sakau, gerai! Jis pradėjo grot, o aš – dainuot. (Juokiasi) Žodžiu, iš vienos dainos toj pačioj scenoj tą pačią minutę radosi ir daugiau dainų. Sulaukėm ovacijų. Toks koncertas visiems buvo labai neįprastas.

Netikėtumas?

Netikėtumas, kad saksofonas gali taip puikiai derėti su liaudišku balsu ir liaudies daina. Kol mes sugrįžom iš Norvegijos į Lietuvą, jau buvo paskelbti koncertai Vilniuje, folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Tada ir prasidėjo mudviejų kelionės po pasaulį! Buvo visokių koncertų, įvairiausių variantų. Visur sulaukdavom labai daug bisų.

Yra dar ne vienas labai įdomus jūsų ir kitų tautų dainininkų projektas.

Su kartvelais pavyko labai įspūdingas koncertas. Buvo kažkoks jų vyrų ansamblis. Jis kartveliškai dainavo į lietuvių kalbą išverstą dainą „Žiburėli aukštumų“, o aš prisijungiau lietuviškai. Kartvelų dainininkai buvo apstulbę, jog įmanomas ir toks variantas. Esu dainavusi ir su turkais. Kadangi dabar būnu namuose, tai pasikuičiu tarp savo kompaktinių plokštelių ir čia randu visokiausių koncertų iš labai įvairių šalių su skirtingais dainininkais ir muzikantais. Kartais randu kompaktą ir nežinau, su kuo aš dainuoju. (Juokiasi) Žinau, kad su turkais, bet įvardyt konkretaus ansamblio negaliu. Esu dainavus tikrai su labai, labai daug kuo. Liaudies daina visur labai tinka!

Kartais jūsų balsas skamba ir operoje.

Taip, 2000 m. į B. Kutavičiaus operą „Lokys“. Kai Kutavičius ją parašė, aš paklausiau: tai kaip pats sugalvojai ir mane ten įtraukt? Sako, man kažkaip atrodė, kad tu turėtumei šitoj operoj būti.

Prisimenu pirmą repeticiją Vilniaus operos ir baleto teatre su orkestru, kuriam dirigavo Martynas Staškus. Užgrojo mano ariją, o aš uždainavau, tai muzikantai, išgirdę mano balsą, nustojo grot. Visi suglumo! Jie nesitikėjo operoje ne operinio balso. (Juokiasi)

Kaip susidorojot su partitūra?

Išmokti ariją padėjo labai gera akompaniatorė Olga Taškinaitė. Tai jos dėka viską kažkaip išmokau. Kutavičius man leisdavo kartais nuslysti, nes išsimušdavau iš ritmo, o kai ką visai praleisdavau… Bet jis sakė, kad viskas gerai. Klausytojai nė neįtardavo.

Tas vaidmuo labai įdomus, netikėtas ir išskirtinis. Nebuvo baimės ar nerimo eiti į didžiąją sceną?

Ne. Tų scenų visokių esu mačiusi, o juo labiau su Vyšnia. Vieną kartą būnant Japonijoj jis man sako: „Veronika, kažkokio miestelio bendruomenė mūsų prašo pakoncertuot vietos šventėje.“ Lietuva tuo metu dar buvo japonams tikrai nežinoma šalis. Mes sutikom. Traukiniu nuo Tokijo važiavom gal penkiasdešimt kilometrų. Sakė, tas miestelis nedidelis, tai ir žmonių turėtų būti nedaug. Atvažiuojam, o stadione laukia keturiasdešimt tūkstančių… Bet mes savo dainomis taip sužavėjom šventės dalyvius, kad tarp japonų atsiradusi lietuvaitė ėmė sukti ratelius. Visi taip džiaugsmingai šoko, sukosi ir dainavo. Tiesa, japonai gerai neištaria raidės „ž“. Užvedžiau tokią paprastutę dainelę „Aš pasėjau žalią liną“. Visi japonai švepluodami pilna gerkle traukė tą dainą kartu.

Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, „Nemuno“ skaitytojams?

Prisimenu vieną tokį pasakojimą. Mano vyras Vidmantas ketverius metus dirbo ambasadoriumi Graikijoj. Ten sutikom visokiausių žmonių. Ir vienas iš pirmų sutiktųjų – toks vyras, atėjęs į Lietuvos ambasadą Atėnuose – pareiškė: „Noriu važiuoti į Lietuvą.“ Jis buvo graikas. Klausėm mes, kodėl jis nori į Lietuvą. Jis sako: „Apie tai, kad yra tokia Lietuva, išgirdau atskridęs į Argentiną. Taksi vairuotojas vežė mane į viešbutį. Iš akcento supratau, kad jis nėra argentinietis. Jis man pasirodė labai liūd­nas! Taip įdomu pasidarė, kad paklausiau, iš kur jis. Vairuotojas atsakė: „Esu iš šalies, kurios dabar nėra žemėlapy. Iš Lietuvos.“ Ir dabar, kai jau Lietuva atsikūrė, atsirado, noriu ten nuvažiuoti – pasižiūrėti, kaip atrodo šalis, kurios ilgą laiką nebuvo žemėlapy.“ Tai va toks man įstrigęs to graiko pasakojimas!

Nuolat galvoju: Viešpatie, kas liks, kai mes išeisim?! Na, juk su saule, kaip sakoma, niekas negyvena… Kas liks po mūsų? Mūsų nedaug, nemokam perduot saviems to, ką šimtmečius perduodavo tėvai ir seneliai. Linkiu, kad mes ir mūsų Lietuva dar ilgai liktų pasaulio žemėlapyje.