Tiesą sakant, šio albumo nėra. Tiksliau, jis egzistuoja, bet labai jau paslėptas pagrindinių magistralių – spotifajaus, jutūbo ir pan. – šalikelėje. Jei šių garso (ir, žinoma, vaizdo) visatų paieškos laukelyje įvesite Serge Gainsbourg „Couleur café“, iššoks to paties pavadinimo daina, ne daugiau. Daina puiki, nenuostabu, kad jos pavadinimu papuoštas albumas, kurio tarsi nėra, bet apie jį bus kalbama toliau.

Visgi tas albumas realus. Į gūglą įvedę pavadinimą ir pridėję album, ekrane išvysite jo aprašymą. Mercury (gaminio numeris), Philips (gaminio numeris). Įrašų kompanija ir garsus elektronikos gamintojas. Viskas logiška. Siekiant visiškos harmonijos, būtų gerai pridėti ir tabako bendrovę, gaminusią tuos rūkalus, kurių Gainsbourg’as sutraukdavo po kelis pakelius per dieną: ant etiketės nepriekaištingu šriftu užrašytas cigarečių „Gitanes“ pavadinimas ir nepakartojama čigonė šokėja su tamburinu vienoje rankoje, o kita, kaip ir dera, ant klubo: tas iššūkis, tas ilgas sijonas, Karmen, t. y. ne tiek čigonė, kiek ispanė. Čia susijungia daugelis Gainsbourg’o, bene pagrindinio „Gitanes“ vartotojo pasaulyje, istorijų; tiesą sakant, kai kurios temos iš „Couleur café“ – taip pat. Pavyzdžiui, kalbant apie biografinį siužetą: dabartinis paveikslėlis ant pakelių – čigonė – buvo sukurtas 1943 metais Molusson reklamos agentūroje, kai Prancūzija buvo okupuota vokiečių, taigi čigonams buvo iškilusi išnaikinimo grėsmė. Sunku pasakyti, ar šis dizaino sprendimas buvo pasipriešinimo aktas ar abejingumo viskam, kas vyksta už profesinės veiklos ribų, rezultatas. Beje, tuo metu šokėja buvo spalvota, o siluetu ji virto tik 1947 m., kai čigonai (Prancūzijoje jie vadinti „klajokliais“) egzistavo šalyje, galima sakyti, „siluetiškai“. Naciai, padedami vietos valdžios, vienus išsiuntė į Aušvicą, kitus surinko į specialias koncentracijos stovyklas Prancūzijos teritorijoje, kur jie (kokia iškalbinga istorija!) išbuvo iki 1946 metų gegužės. Taip taip, ne iki 1945-ųjų, o iki 1946-ųjų, praėjus beveik pusantrų metų po išsivadavimo iš vokiečių okupacijos. Iki tol valdžia burbėdavo, kad klajoklius reikia suskaičiuoti, aprūpinti dokumentais ir t. t., bet štai – toks patogus momentas: jie jau surinkti kaip viščiukai, tik suskaičiuok ir surašyk. O tada paleisk. Tegul truputį pakenčia, karas juk ką tik baigėsi, visi kentėjo. Kitais metais, kai klajoklius paleido iš lagerių, dailininkas Maxas Ponty’s spalvotą čigonės paveiksliuką pavertė juodu siluetu. Nesu tikras, kad čia buvo politinė ar net humanistinė žinutė, bet tam tikra simbolika jaučiama.

Serge’ui Gainsbourg’ui (tuo metu jo vardas buvo Lucienas Ginsburas ar net Ginzburgas), kai čigonus paleido iš stovyklų, buvo aštuoniolika, o kai pasirodė naujas „Gitanes“ pakelių dizainas – devyniolika metų. Jis mokėsi garsiose meno mokyklose, svajodamas tapti didžiu dailininku. Žinia, tokiu netapo, tačiau virto didžiu… sunku pasakyti kuo. Atlikėju, dainininku, dainų auto­riumi, provokatoriumi? Dailės pamokose praleisti metai nenuėjo veltui: Lucienas Ginzburgas išsiugdė ne tik plačią meninę vaizduotę, bet ir aistrą kultūrinei apropriacijai, taip būdingai aukštajam modernizmui, ypač vaizduojamojo meno. Pirmiausia jis pasisavino vardą, pasirinkdamas slapyvardį, susidedantį iš vardo Serge, nurodantį į Rachmaninovą, ir šiek tiek pakeistos savo pavardės. Iš Ginzburgo, pilietinio karo pabaigoje iš Krymo pabėgusio Rusijos žydo sūnaus, jis tapo Gainsbourg’u (prancūziška XVIII amžiaus anglų menininko Thomaso Gainsborough, kurį mėgo jaunasis Lucienas, pavardės versija). Štai dar kai kas įdomaus, nors ir gryna spekuliacija: vienas garsiausių Gainsborough paveikslų yra „Ponas ir ponia Andrews“. Jame vaizduojama jauna sutuoktinių pora ganyklų ir medžių fone; ponas Andrewsas stovi atsainiai, sukryžiavęs kojas, aplink jas sukiojasi medžioklinis šuo, po pažastimi ginklas. Ponas Andrewsas žiūri didelėmis, nemaloniomis akimis, kurios (tiksliau, ne akys, o pats žvilgsnis) labai jau primena, kaip kai kurių savo dainų vaizdo versijose Serge’as Gainsbourg’as žvelgia į žiūrovą. Ypač po 1967-ųjų, kai besaikis „Gitanes“ cigarečių ir skirtingų laipsnių alkoholio vartojimas tapo pražūtingų mūsų herojaus išvaizdos pokyčių priežastimi. Nors, žinoma, nereikėtų pamiršti ir amžiaus – 1968 metais Gainsbourg’as šventė keturiasdešimtmetį.

Jam buvo dvylika, kai Prancūzija pasidavė Hit­leriui. Lucieno ir jo tėvų nenužudė, tačiau jiems teko išgyventi visas to meto baimes ir pažeminimus: geltoną žvaigždę ant drabužių, pabėgimą iš Paryžiaus į Viši (Vichy) teritoriją, kur ši mėsmalė dar neveikė visu pajėgumu, suklastotus dokumentus, antrąją vokiečių okupaciją, šalies atkirtimą. Tai buvo jau antrasis Ginzburgų pabėgimas per mažiau nei 25 metus. Susvetimėjimą, marginalumą, galiausiai gilią vienatvę, pažįstamą kiekvienam asimiliavusiam XIX–XX a. Europos žydui, nepaisant to, kokios visuomenės šerdyje gyveno, stiprino bendras emigracinis nelaimingumas. Iki revoliucijos Sankt Peterburgo konservatoriją baigę Josifas ir Olga Ginzburgai buvo klasikiniai muzikantai su visais iš to kylančiais sociokultūriniais lūkesčiais. Prancūzijoje Josifas tapo restorano pianistu. Lucienas ir jo sesuo Liliana taip pat buvo mokomi groti pianinu, beje, visokios muzikos – nuo klasikos iki džiazo. Lenkiu į tai, kad kultūrinė apropriacija, žaidimas vardais, dviprasmiškumas, suprantamas kaip norma, kaip likimas – tai Lucienas perdavė Serge’ui. Ir, žinoma, jis įteikė dvyniui „Gitanes“ pakuotę, jau su santykinės Karmen siluetu.

Bet reikalas tas, kad albumo „Couleur café“ viršelyje nėra žodžio „Gitanes“. Tai šiek tiek stebina: 1990 m. antroje pusėje ir 2000-ųjų pradžioje „Gitanes“ (tarptautinė tabako korporacija, kuriai tuo metu priklausė šis prekių ženklas, nežinau, kuri tiksliai įmonė) davė pinigų šauniausių pasaulyje cigarečių įvaizdžiui palaikyti. Su jais galėjo konkuruoti tik „Marlboro“, bet tai buvo Amerika, ten – kaubojai, vesternai, kantri muzika ir vulgarūs dideli automobiliai. Tiesą sakant, prancūzus Amerika ir traukė tuo perdėtu, galingu, absoliučiai nesublimuotu vulgarumu, nes jie turėjo viską savo ir dar daugiau: normanų ir burgundų karvėms nereikėjo, kad jas apjodytų raudonžandžiai skrybėlėti diedai, vietoj kaimo vesternų buvo gausu grynai miestiškų policijos romanų ir filmų ir važinėjo ne monstriškais sparnuotais kadilakais, o kuprotais tautiniais sitroenais su pusiau užmerktais galinių ratų akių vokais. Nikotino pasirinkimas buvo paprastas, bet svarbus, nes turėjo rimtų pasekmių įvaizdžiui: Johnas Wayne’as arba Jeanas-Paulis Sartre’as. Kaubojus arba apačas. 2000 m. visa pasikeitė: „Gitanes“, „Gauloises“ ir net „Marlboro“ ketinta uždrausti Europos Sąjungoje kaip pernelyg kietus, pižoniškus, per daug patrauklius dėl (pop)kultūrinio prieskonio, bet kažkas sutrukdė. Dešimtajame dešimtmetyje tikslas buvo priešingas: ne silpninti prašmat­numą, o padaryti jį triuškinantį. „Gitanes“ finansavo didelę kompaktinių plokštelių rinkinių seriją „Jazz et cinema“. Muzikos pramonėje dar nebuvo tokios tirštos dendizmo koncentracijos. „Couleur café“ priklauso šiai kategorijai – kolekcija neįtikėtinai prašmatni; stipri ir nuodinga kaip „Gitanes“ be filtro. Tačiau žodžio „Gitanes“ ant šio albumo viršelio nėra.

To priežastys, ko gero, labai žemiškos, tačiau eliminuotas cigarečių pavadinimas yra ženklas, kad „Couleur café“ aprėpia ką kita nei vien prašmatnumą ir pižoniškumą. Apskritai šis albumas ir yra nebuvimas ir buvimas. Spręskite patys: jo nėra srautinių transliacijų prieigose, bet jis yra svetainėje Discogs. Jis buvo mano kompaktų kolekcijoje, bet dabar esu praradęs ir jį, ir visą kolekciją, ir tai, kuo jį groti. Žinoma, turėjau, begalę kartų klausiausi tiek Prahoje, tiek Londone, bet Dalstono ir Stoko Niuingtono pasienyje ištrenkiau kartu su kitais (kaip man atrodė) pertekliniais daiktais. Dabar daugelio ten paliktų gailiuosi, bet ką gi: iš tikrųjų geriau svajoti apie daiktus nei juos turėti, o dar geriau svajoti apie kažkada įgytus. Ne ne, kalbu ne apie tai, kad tada aš jų nevertinau, atvirkščiai, vertinau! Ir net labai! Vienas tokių – „Couleur café“. Galbūt kompaktą palikau Londone, nes juk negalėjau be jo išbūti? Galbūt. Kiekvienas naujas gyvenimo etapas, kurį pradedu, yra senojo mirtis; senajame negalėjau gyventi be šio albumo, tad ir negyvenu. Dabar esu kituose laikuose.

Taigi „Couleur café“ egzistuoja arba egzistavo. Tai buvo plastikinis apskritimas plastikinėje dėžutėje, kurią puošė mąslus Serge’as Gainsbourg’as: akylas didžiulių, labai rytietiškai prakirptų akių žvilgsnis, kairėje rankoje – cigarilė, o ne cigaretė (iš karto matyti, kad „Gitanes“ prie šio sumanymo neprisidėjo!), dešinės fone matyti du juodaodžiai perkusininkai su būgnais, abu ilgomis kelnėmis, baltais marškiniais, tamsiais kaklaraiščiais. Į juos nukreiptas prožektorius. Baltasis dainuoja dainas apie tai, kas yra jo; juodaodžiai groja savo muziką apie tai, kas jų. Kavos spalvos muzika. „Couleur café“.

Įdomiausia, kad visiškai nepamenu, kur gavau šį diską. Ir kada. Gal tai buvo dar NN mieste, kokiame nors piratiniame kioske, gal jau Prahoje. Pas mus, Vinograduose, šalia fiziologo I. P. Pavlovo (kankinusio šunis) vardu pavadintos aikštės, buvo vinilo parduotuvė ir pirmoji veganų kavinė mieste. Iš jos tamsus įėjimas vedė prie durų, už kurių buvo tuo metu madingas naktinis klubas. Viskas viename. Ekonomika turi būti ekonomiška. Brežnevas buvo teisus. Kartais ten nusipirkdavau kompaktinių plokštelių, kai kurias – ir jų turinį, ir įsigijimo aplinkybes – iki šiol puikiai prisimenu. Kažkodėl šioje įstaigoje mane visada traukė prancūziška pusė, labiau „Gitanes“ nei „Marlboro“. Du Paris Combo kompaktai tai patvirtina. Geri įrašai, ypač „Living room“. Na, ir apipavidalinti nepriekaištingai – mažos knygelės su nuotraukomis, titrais ir kt. tvarkingai sukištos už priekinių dėžutės durelių. Galėjau klausytis, žiūrėti ir net skaityti. Ten nusipirkau ir nuostabų Ute’ės Lemper rinkinuką. Ir dar kai ką, kas buvo aktualu daugiau nei prieš dvidešimt metų, gal net pirmąjį „The Libertines“ albumą.

Tad prie aikštės, pavadintos gražiabarzdžio šunų budelio vardu, ir galėjau nusipirkti „Couleur café“, užbėgęs užkąsti poprasčių daržovių kot­letų pakeliui į bukinistų knygynėlį, kur kadaise aptikau pirmąjį Prousto rinktinės antrojo tomo leidimą. Bet štai kas glumina: „Couleur café“ dėžutėje buvo įkištas tik apgailėtinos kokybės lapelis, kurio viena pusė – tuščia. Galiniame jos viršelyje nurodyti tik kūrinių pavadinimai ir autorystė. Ir viskas. Net muzikantų pavardžių, nieko. Būtent tai primena piratinius leidinius, kuriais buvo užversta visa postsovietinė erdvė. Tokia štai mįslė, kurios jau niekada neįminsiu. Ir nereikia. Svarbiausia, kad šis albumas egzistuoja. Prancūzijoje 1996 m. jį išleido Mercury ir Philips; remiantis naujausiais interneto kasinėjimais, antrasis serijos, sumanytos 1990-ųjų viduryje, rinkinys. Iš viso keturios kolekcijos: „Jazz“, „Latino“, „Pop“ ir „Sex“. Iš tiesų „Couleur café“ yra „Latino“. Albumas buvo išleistas JAV (du kartus), Japonijoje, Kanadoje ir Rusijoje („neoficialiai“, kaip aptakiai rašoma Discogs; be Mercury ir Philips, nurodyta ir kažkokia CD Media Records, aprašyme vadinama piratine leidykla). Atrodo, linkstu prie minties, jog „Couleur café“ nusipirkau didžiųjų Volgos ir Okos upių santakos mieste. Tuomet kyla kitas klausimas, kodėl aš tai padariau.

Čia reikia šiek tiek paaiškinti. Dešimtajame dešimtmetyje aš, žinoma, neklausiau Serge’o Gainsbourg’o. Girdėjau jį ir apie jį, bet neklausiau. Tuo laiku mėgo groti saldžiai aistringas Jane Birkin dejones „Je t’aime… moi non plus“, naiviai manydami, kad ši dviprasmiška kompozicija yra aukštasis himnas meilei. Grubūs, sentimentalūs, linksmi ir naivūs tie postsovietiniai 1990-ieji. Gainsbourg’as ir jo keistos dainelės prie jų nelipo. Visų pirma jis dainavo prancūziškai. Ši kalba buvo (ir tebėra) susijusi su viskuo, kas elegantiška, lamour / toujours, Paryžiumi, mielumu. Visa apibendrino filmas „Amelie“, kuriame Paryžius, saldumas, grakštumas, šiek tiek liamūro iškelta kone į aukštojo meno viršūnę. Be to, garso takelyje daug grojama akordeonu, o tai svarbu. Apskritai kartais prancūzų filmuose muzika svarbesnė už patį kiną: šiandien žiūrėti „Profesionalą“, „Vyrą ir moterį“ ar net „Žaisliuką“ sunkoka, bet jų garsinis vaizdas toks galingas, kad nė nereikia atsimerkti. Ir taip viskas aišku. Gainsbourg’as daug rašė kinui; ir jo šeštojo dešimtmečio pabaigos – septintojo dešimtmečio pradžios bendražygis, bigbendo lyderis, aranžuotojas ir pianistas Alainas Goragueras sukūrė marias puikios filmų muzikos. Žinoma, apie Goraguerą reikėtų parašyti atskirai. Dauguma ankstyvųjų Gainsbourg’o šedevrų – taip pat ir aranžuotojo meistrystės pavyzdžiai. Beje, tai ne tas atvejis, kai dainų autorius ateina pas patyrusį prodiuserį, o šis paverčia dainą saldainiuku; Gainsbourg’as turėjo beveik genialią melodinę intuiciją ir buvo profesionalus aukščiausio lygio muzikantas, plataus akiračio ir begaliniai smalsus domėtis tuo, kas vyksta už Paryžiaus kabaretų ir koncertų salių ribų (žinoma, ir jose). Šiuo atveju kalbame apie bendradarbiavimą, tiksliau – muzikinį bendramintyjimą. Pirmieji Gainsbourg’o albumai šiuo požiūriu yra beveik nepriekaištingi – tai suaugusi, brandi muzika, tarsi sekanti vietinę tradiciją (dainos juk prancūziškos šansonos), kuri imama labai plačiai ir šiuolaikiškai: Sen Žermeno priemiesčio džiazas, tuo metu madingi Lotynų Amerikos stiliai nuo bosanovos iki kalipso, naujasis rokenrolas ir t. t. Goragueras įkūnijo šią tradiciją; šeštajame dešimtmetyje jis grojo su Borisu Vianu, kuris, matyt, pirmasis bandė sujungti labiau į žodžius, intonaciją orientuotą prancūzišką šansoną ir džiazą. Be to, jis į dainas įtraukė politikos ir socialinės kritikos; rezultatas pranoko patį B. Vianą (deja, Borisas mirė jaunas, 39-erių, per filmo pagal jo romaną premjerą), tereikia pasiklausyti „Le Déserteur“ ar „J’suis snob“. Vėliau Gainsbourg’as prisiminė, kad užsimanė tapti tuo, kuo tapo, išgirdęs Viano Les Trois Baudets kabarete. Goragueris tapo savotišku muzikiniu tiltu tarp rašytojo, dainų autoriaus, kritiko, dainininko, muzikanto Viano ir dainų autoriaus, dainininko, muzikanto, rašytojo Gainsbourg’o. Pastarasis niekada nebuvo kritikas.

Dariaus Petreikio promptografija

Taigi dešimtojo dešimtmečio postsovietiniame pasaulyje Gainsbourg’as buvo suvokiamas kaip prancūziškumas, nesuprantamai kalbantis apie meilę. Tačiau nuoširdumo trūkumas atstūmė. Gainsbourg’as galėjo būti (ir dažnai buvo) sentimentalus, bet jo sentimentalumas neturėjo objekto, tai – būsena, aura, kita jo nepriekaištingo modernistinio cinizmo pusė. O nuoširdumas būdingas Jacquesui Breliui, kartais Georgesui Brassensui, bet ne jam. Tai vis dar buvo, galima sakyti, tikras jausmas, aštuntajame dešimtmetyje išsigimęs į Joe Dassino cukraus ir kokaino vatą. Jį sovietiniai žmonės tai jau iš tiesų mylėjo, ypač mokytojos, biblio­tekininkės ir buhalterės jaunystės (šioji, kaip žinome, baigdavosi trisdešimties) saulėlydyje. Postsovietinės erdvės žmogui Dassinas ir ši šansonestradinė jautruma akimirksniu tapo būtojo laiko nostalgijos dalimi; taip septintojo ir aštuntojo dešimtmečių prancūzų popmuzika šios pasaulio dalies kultūrinėje atmintyje išliko kaip sovietinis elementas.

Gainsbourg’as iš viso to stipriai išsiskyrė. Jo kūrinius nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo vidurio vis dar įmanoma įsprausti į šį įsivaizduojamą prancūzų popso kanoną, nors viskas tam prieštarauja: sudėtingos ir keistos aranžuotės, nemelodingai skambančios melodijos, už estrados kulisų pasislėpęs sudėtingas muzikinis mąstymas. Ir vis dėlto galima grynai teoriškai ir iš sovietinės (postsovietinės) perspektyvos įsivaizduoti jį tose gretose. Tačiau tai, kas prasidėjo nuo Melody Nelson ir tęsėsi iki Gainsbourg’o mirties, nebetilpo į jokius rėmus. Jis iškrito iš visų įmanomų kontekstų: istorinių, sociokultūrinių, muzikinių. Jo neįmanoma susieti su jokia aplinka; atskirumas, nereikšmingumas nulėmė Gainsbourg’o likimą 1990-aisiais – niekas, išskyrus užkietėjusius gerbėjus, jo neklausė. Nemokėdamas prancūzų kalbos, tuo metu klaidžiojau po visiškai kitokį muzikinį kraštovaizdį, tad tokiems nepriklausiau.

Bet vis tiek nusipirkau „Couleur café“ ir pirmą kartą pradėjau rimtai klausytis Gainsbourg’o albume, kuris lyg ir neegzistuoja (žr. aukščiau), o tai jam būdinga. Šis rinkinys padarė gilų įspūdį – ne pritrenkiantį ar apakinantį, o būtent gilų, beje, dar ir lėtą. Tai suaugusiųjų sukurta popmuzika suaugusiesiems. Iš esmės čia nieko nauja, iki rokenrolo, bitlų, hipių ir t. t. ji buvo būtent tokia. Frankas Sinatra, Billie Holiday, Edith Piaf, Deanas Martinas – toli gražu ne paaugliai, net keista juos tokius įsivaizduoti. Daug matę žmonės, atliekantys dainas daug mačiusiems žmonėms, nors galbūt šie patyrė kiek mažiau nei pirmieji. Į patirties trūkumo tarpelį tarp atlikėjo ir publikos puikiai įsiliejo mūsų minima muzika. Netgi pirmasis baltasis rokenrolininkas Billas Haley’us atrodė kaip vidutinio amžiaus dėdulė jaunuolio veidu, o tam labai padėjo firminė plaukų garbana ant aukštos, nuplikusios kaktos. Desperatiška „sudie, jaunyste“ stiliaus detalė. Popindustrija dar buvo naivi; manyta, kad pirkti plokšteles ir eiti į koncertus gali tik pasiturintys žmonės. Vėliau, septintajame dešimtmetyje, suprasta, kad geriau išsiurbti pinigus iš mažai turinčių arba visai neturinčių. Prancūzijoje, kitaip nei anglakalbėse šalyse, suaugusieji išliko naujos popmuzikos vartotojai, bet kartu su paaugliais. Gainsbourg’as dirbo suaugusiesiems, tačiau, priešingai nei jo pramogų industrijos kolegos, ne itin stengėsi linksminti. Taip, kūrė daineles kitiems, bet kai koncertuodavo pats, dažniausiai spręsdavo kitokias problemas. Kokias? Klausydamas ir vėl perklausydamas „Couleur café“ šito negalėjau suprasti. Negaliu ir dabar.

Gainsbourg’as savo geriausiuose darbuose (o šį rinkinį iš dalies tokie ir sudaro) domisi tuo, ką daro, bet atsainiai. Nėra „iš širdies į širdį“: autorius naudojasi technika, žodine ar garsine, nesvarbu, ir priveda iki proto. Ne iki absurdo ir net tobulumo, o būtent iki proto: šis sugalvoja, o Gainsbourg’as atitinkamai padaro. Gimsta ypatingas, autonomiškas pasaulis su savo taisyklėmis; klausytojas turi priprasti, tuomet jis savo noru ima laikytis jo taisyklių. Ir tada pradeda suprasti Gainsbourg’ą, klausytis ir klausytis, remtis juo savo estetiniame mąstyme. Kartu tai nėra „pasikėlęs“ menas, neduok Dieve! Tai tik popmuzika, bet kitokia. Jei alternatyvaus popso sąvokos nebūtų beviltiškai sukompromitavę amžinieji pasaulinio hipsterizmo vaikai, Gainsbourg’ą būtų galima pavadinti jo tėvu. Štai kodėl būtent hipsteriai per pastaruosius dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus taip jį aukština.

Jis dainuoja apie seksą, cigariles, bilietų kontrolierius, įvairius gyvenimo nutikimus, garsius ir nelabai žinomus nusikaltėlius, liūdesį, vienatvę. Apie tai, kaip geidžia jaunõs merginõs ir dėl jos tįsta seilės – nepamirštamoji „L’eau à la Bouche“ (1960). Daina parašyta to paties pavadinimo filmui, bet dabar apie jį nekalbėsiu, čia jau ir taip per mažai muzikos ir per daug kino. Gabalas garsus; hipsteriams jis patinka. Prisimenu, prieš 10–15 metų mėgdavau lankytis kavinėje „L’eau à la Bouche“ Brod­vėjuje, Londono Haknio rajone, netoli kanalo, užkąsti progresyvių salotų ir veganiškų pyragėlių. Joje visada būdavo pilna žmonių, bet kartais įsitaisydavau prie lango ir stebėdavau madingus šio rajono gentrifikacijos promenados vaikus, o tarp jų – vietinių socia­linio būsto salų gyventojus, jos dar nepaliestus. Socialinė harmonija. Gainsbourg’o ten negrodavo, tačiau iš lankytojų žvilgsnių buvo aišku: jį visi žino. Nors dainos „L’eau à la Bouche“ žinutė visgi ne jiems; joje kiek senamadiškas geismas – žiūriu į tave ir teka seilės. Geismas stiprus, erotiniai pažadai rimti. Tokią dainą galėjo sugalvoti koks nors mopasaniškas meilužis, nors, tęsiant literatūrines reminescensijas, čia keistai iškyla viena pagrindinių Prousto epo – belaisvės ir bėglės – tema. Taip, „L’eau à la Bouche“ geismas nėra viską ryjanti aistra, jis beveik profesionalus, kruopščiai renkasi žodžius, jau nekalbant apie muziką. O muzika nuostabi.

Kūrinys prasideda neeuropietiška perkusija, tęsiamas apskaičiuota boso partija, o tada įsijungia bigbendo pučiamieji su šliaužiančia šnipų melodine linija, miglotai primenančia Džeimso Bondo temos pradžios sekundes, iki nervingų gitaros natų, vaizduojančių nerimą ir kt. Tačiau Gainsbourg’o daina buvo parašyta dvejais metais anksčiau nei Monty’s Normanas parašė nemirtingą „tam param pam pam pam, tam param pam pam pam, tataaa tatata“, taigi viskas sąžininga. Tada Lotynų Amerikos ritmu, palaikomu gilaus boso alsavimo, ant varinių orkestro bėgių Gainsbourg’as dainuoja būtent tai – apie lyrinio herojaus seilėtekį. Po to vokalo pauzė, muzika tarsi įgauna jėgų ir staiga viskas pasikeičia, atsiranda čia čia čia, bet irgi gana liūdnas. Su atodūsiu. Geismas įgauna kiek elegišką atspalvį. Tačiau po kelių dešimčių sekundžių daina grįžta į įprastą vėžę. Numeris trunka dvi minutes ir dvidešimt tris sekundes. Panašus į trumpą erotinių ketinimų skelbimą.

Yra dainos vaizdo įrašas. Jis nufilmuotas tais pačiais 1960-aisiais studijoje, Gainsbourg’as tamsiu kostiumu (jei gerai įsižiūrėsite, dryžuotu) prasmingai rūko ir dainuoja gėdingai nutep­liotos miesto peizažo dekoracijos, panašios į sovietinį „Mėlynąjį žiburėlį“ iš septintojo dešimtmečio vidurio, fone. Dainininkas šaudo akytėmis: tai į operatorių, tai jas nukreipia, bet ne dėl to, kad neužtikrintas, o aiškiai piktdžiugiškai. Antrasis komentaras po vaizdo įrašu jutūbe skamba taip: „Įrodymas, kad požiūris svarbiau už išvaizdą“.

Jutūbas svarbus mano istorijoje. Kiek žinau, dabar albumas „Couleur café“ egzistuoja tik ten. Aš jį surinkau dainą po dainos. Iš pradžių norėjau tai padaryti spotifajuje, bet pirmojo rinkinio kūrinio – instrumentinės „Cha cha cha du loup“ versijos – ten nėra (ji kaip premija pridėta prie Gainsbourg’o antrosios LP plokštelės, trumpai pavadintos „Nr. 2“ (1959). O jutūbe tą versiją atkapsčiau. Puiki, duoda toną visam rinkiniui, tikrai „Latino“, jokios egzotikos, tiesiai į dešimtuką. Diske daug šedevrų, bet ne hitų rinkinys. Laikiausi formalaus surinkimo metodo: tai Gainsbourg’as gamina savo bosanovą, rumbą, kalipsą ir kai kuriuos kitus Lotynų Amerikos rimus, tada užkariavusius europietišką ir amerikietišką pop­muziką, be to, džiazą ir tradicinę popmuziką. Rokas tokį lygį pasiekė tik maždaug po septynerių metų, kai pasirodė Carlosas Santana ir Milesas Davis įrašė „Bitches Brew“. Įdomu, kad kažkada progresas vyko nebejaunų dėdžių ir tetų, o ne aistringo jaunimo pasaulyje. Pirmieji „The Rolling Stones“ įrašai stebina atkartojimais ir nepretenzingu siaurumu. Tiesą sakant, ši puiki grupė niekada neatsikratė nei pirmo, nei antro trūkumo. Aukštojo modernizmo pop­muzika – štai kas yra šeštojo dešimtmečio pabaigos ir septintojo dešimtmečio pirmosios pusės Serge’as Gainsbourg’as.

Albume yra dvidešimt kompozicijų, iš kurių dvi – instrumentinės. Antrąją, „Erotico-tico“, koks sovietinio kino pokštininkas galėjo nerizikuodamas įklijuoti į kokią nors aštuntojo dešimtmečio vidurio ar antrosios pusės „Mosfilm“ ar „Lenfilm“ juostą, net įpiršt Georgijui Danelijai ar Eldarui Riazanovui, niekas nebūtų pastebėjęs dviprasmiškumo. Tam tikra prasme Gainsbourg’as buvo ne ką prastesnis situacionistas nei Guy’us Debordas. Pastarasis savo keliais sukurtais filmais, kuriuose istorinių ir naujienų kadrų montažą lydėjo skaitomi jo absurdiški tekstai, išgavo naują estetinį efektą.

Gainsbourg’as galėjo nekaltą melodiją pavadinti ne itin padoriai, o dėmesingas klausytojas įtempęs vaizduotę įžvelgti, kad po šiuo „param-param-pam“ vyksta kažkas kvaitulingai seksualaus. Ir, žinoma, abu buvo alkoholikai, tik Gainsbourg’o išgerto alkoholio kiekis nebuvo atvirkščiai proporcingas jo sukurtiems kultūros produktams, kaip nutiko Debordui („Parašiau mažiau nei kiti rašytojai, bet išgėriau daugiau nei daugelis girtuoklių“). Gainsbourg’as, prieš sąmoningai virsdamas bjauriu purvinu praėjusio amžiaus pirmosios pusės antisemitinių karikatūrų seniu, pamatuotai rėmėsi garsiniu vizualumu. Vaizdas, atsirandantis iš jo trumpų kūrinių, yra paveikslas ar net filmas, tiesiogine prasme sukurtas iš garso medžiagos. Gainsbourg’as mėgo juos paversti kino kadrais: beveik visur jis tik stovi ar vaikšto, rūko, žinoma, kartais nusišypso, kaip „Pauvre Lola“, kur jaunoji France Gall nerūpestingai, skambiai kvatoja. Serge’as stebi France tėtuko žvilgsniu, tarsi sakytų, linksminkis, kol gali, mergaite. Rimtas, geidulingas, bet nepiktas dėdė, su juo įdomu.

Kitos aštuoniolika, beje, yra geriausios to meto Gainsbourg’o dainos. Vardyti jas gūglo amžiuje kvaila, aprašyti kiekvieną – įdomu, bet tada tektų kurti ištisą tomą, kurio niekas neskaitys. Be to, Gainsbourg’ą netrukus neišvengiamai atšauks: ištvirkėlis, alkoholikas, žiaurus pokštininkas, maskuliniškas šovinistas… Jei kuriam naujajam moralistui į rankas pateks „Couleur café“, prie šių kaltinimų prisidės dar pora: rasistas ir kolonialistas. Pats dainos ir rinkinio pavadinimas „Couleur café“ šiuo požiūriu kelia abejonių: daina juk ne apie gėrimą, bet odos spalvą, maždaug: tavo viskas kavos spalvos, tu banguoji kavos spalvos klubais ir apskritai aš manau, kad meilė be išmonės yra tarsi vienu ypu išgertas puodelis kavos – užsivedei ir eini toliau. Prancūzų užkariautojo daina Afrikoje. Iš nuobodulio jis perskaitė „Pogrindžio užrašus“ ir garsųjį „Ar man negerti arbatos? pavertė tokia miela nepadorybe. Tiesą sakant, ir pati kultūrinės apropriacijos idėja, kad Vakarai („globalioji šiaurė“) pasisavins geriausius Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos („globalieji pietūs“) šalių laimėjimus, šiandien nėra sveikintina. Tai suprantama kaip imperialistinis apiplėšimas, išteklių nusavinimas, išnaudojimas. Taigi Serge’as Gainsbourg’as yra beveik Lordas Elginas ar net British Petroleum.

Iš tiesų visi dvidešimt albumo „Couleur café“ kūrinių egzistuoja dėl Lotynų Amerikos ritmų. Tik Gainsbourg’as juos išgirdo ne Brazilijoje ar Kuboje, o Paryžiaus tavernose ir kabaretuose, jau transformuotus nežinomų muzikantų į prancūzų ausiai priimtinas formas. Jis atidžiai sekė ir sugėrė, kas vyksta aplinkui, įkvėpė pramaišiui su nikotinu ir iš to kūrė savo meną. Tam tikra prasme visas menas yra išnaudojimas, tačiau, kitaip nei ekonominis, socialinis ir seksualinis, jis kelia ne liūdesį, o džiaugsmą. Tad aukštasis modernizmas teisus. Menas – atskiras, autonomiškas pasaulis, sudarytas iš visko, kas pasitaiko po ranka, su kuo susiduriama kelyje, todėl jis toks panašus į mūsų; iš čia ta klaidinga nuomonė, kad menas kopijuoja (vaizduoja). Menas ne kopijuoja ir ne vaizduoja, o kuria gyvenimą.

Tas ypatingas pasaulis, sukurtas nepaprasto intelekto, talento ir vaizduotės, yra tikresnis už mūsų kasdienį. Būtent todėl albumas „Couleur café“ neegzistuoja ir egzistuoja (man, žinoma) vienu metu. Fiziškai šiame mano gyvenime to plastiko gabalo seniai nebėra, be to, nepamenu, iš kur jis atsirado. Tiesą sakant, nelabai prisimenu ir kitų savo gyvenimo epizodų. Bet mano vaizduotėje (jutūbo, to mano vaizduotės tarno, lange) „Couleur café“ gyvesnis už visus gyvuosius. Jis nieko nemoko ir niekur nekviečia; jis signalizuoja, kad menas yra, kad gali būti, ir jis dviprasmiškas, sunkiai suvokiamas, nepaaiškinamai gražus. Jį gamina nepakenčiami žmonės, dažniausiai gyvenantys ne itin maloniomis istorinėmis aplinkybėmis, bet apie šį vilką žino kiekvienas kiškis, čia čia čia.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė