2007 m. filosofas Leonidas Donskis į savo laidą „Be pykčio“ pasikvietė jauną, bet žaibiškai išpopuliarėjusią dainininkę Jurgitą Šeduikytę, šiandien žinomą tiesiog Jurgos vardu. Tada ją pristatė dar ir kaip poetę, tuo nustebindamas ir pradžiugindamas kūrėją. Kukli, santūri mergina savojo iškilimo priežastimi įvardijo atsiradusią muzikos pokyčių būtinybę: „Tai buvo ženklas, kad atėjo laikas kitokiai muzikai“. „Žmonėms reikia kažko naujo, kažko kitokio“, – tada sakė ji Leonidui, susižavėjusiam ir dainininkės tekstais, ir atlikimu, ir oria laikysena, nubrėžiančia ribą tarp kultūros ir liumpenproletariato.

Praėjo 18 metų. Per tą laiką Jurga išleido (jei neskaičiuosime „Aukso pievos“, 2005) devynis albumus, tris knygas, sukūrė muziką keliems filmams, dainavo teatro spektakliuose, vaidino šešių dalių dokumentinėje kino dramoje „Paskutinieji carai“ (JAV, 2019), tapo animacinio filmo „Mora Mora“ režisiere ir kompozitore, gavo daugybę apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Šiais metais jai suėjo 45-eri. Savąjį gimtadienį įprasmino nauju autorinių dainų albumu „Tik aš ir tu“ bei spaudai parengta paradoksalinės (čia Jurgos terminas) poezijos knyga „Shé“, sukurta drauge su tapytoju Martynu Gediminu. Ką veikia dar? Rengia patyriminius koncertus ir žygius, veda TV laidą „Lipt stogais su Jurga“, organizuoja mobilųjį psichologo kabinetą ir dar daug daug dalykų, įskaitant ramius pokalbius su jos dienų ir naktų kompanione katyte Mune, vis mėginančia nuo lango nusikabinti mėnulį.

Tomo Petreikio, Dariaus Petreikio nuotrauka

SVARBIAUSIAS KLAUSIMAS – KODĖL?

Prieš rengdamasi susitikimui išklausiau dešimtis Jurgos interviu. Ji negaili savęs – pasakoja, atvirauja, klausinėja pati. Netingintis viską ras virtualiajame informacijos vandenyne įvairiais pavidalais. Regis, jau ir nebėra apie ką kamantinėti. Tačiau man buvo svarbu ją pamatyti, išgirsti, pajusti. Kodėl? Galbūt dėl noro įsitikinti, kad tokie švarūs, bekaukiai, nuolat tikrumo ieškantys ir į išbandymų sūkurius, kad viską patirtų savo kailiu, neriantys žmonės vis dar egzistuoja. Ar užganėdinau savo smalsumą? Buvau patenkinta? Taip. Jurga kalbėdavo, juokdavosi, stabteldavo susimąstymo akimirkoms, vis nuklysdavo nuo užduodamų klausimų į tai, kuo gyvena, ką veikia, kuo domisi, bet paprašyta grįžti lengvai sukdavo laiko laikroduką į vaikystę, įgytas patirtis, brandžiai vertindama viską, kas jai nutiko. Nuostabiausia jos savybe pavadinčiau atvirą glėbį. Jurga sako, kad įžengusi į savarankišką gyvenimą patyrė, jog nei visas pasaulis, nei visi žmonės anaiptol nėra gražūs ir geri, tačiau vietoj susigūžimo, užsidarymo ar atsiribojimo ji pasirinko atidaryti savąsias duris. Išmintingai nevertindama kategorijomis „gerai“, „blogai“, ji stengiasi matyti, kaip viskas yra, ir kurti kurti kurti ryšius. Tad iš ko supintas šis Jurgos tinklas, jos asmeninis internetas, panašus į neaprėpiamas neuronų jungtis – sinapsių nertinius?

Jos vaikystės prisiminimai – margi, o juose be galo daug įspūdžių iš kelionių, nes tėvai važinėdavo pas draugus į įvairiausias tuometės Tarybų Sąjungos vietas.

„Vienas ryškiausių prisiminimų, kaip būdama gal penkerių bėgu nuo tulpėmis žydinčio kalno, tos gėlės po kojomis traška, ir man toks juokas, nes juk Lietuvoje to daryti negalima, o čia, Tbilisyje, – nieko tokio. Turiu iš ten nuotraukų, kuriose visas rūbo priekis sulaistytas arbūzo sultimis.“

Dainininkė sako, kad visa šeima buvo lyg kokie indėnai – laisvi ir nerūpestingi. Kad visa jos pasaulėžiūra ten, tose kelionėse, vaikystės patyrimuose, ir formavosi.

„Nemanau, kad žmogus yra vieno krašto gyventojas, kelionė – labai svarbus dalykas. Jei negali fiziškai, keliauji kitais būdais, bet visada kažkur išvyksti“.

Jurga gimė Klaipėdoje, trumpai pagyveno Šiluvoje, o vaikystė iki antrosios klasės prabėgo Telšiuose. Jos tėvai buvo religingi žmonės, mama – chorvedė, tėtis – vargonininkas. Daug laiko praleisdavo bažnyčioje. Iš ten menininkė pamena vargonų kvapus: dumplių, dulkių, medžio, veltinio ir garsus – tą paslaptingai šniokščiantį orą. Jai keisčiausia, kad nepamena tėčio, kuris mirė jai būnant septynerių. Iš visų vaikų Jurga buvo jauniausia. Gal dėl to jautėsi tarsi palikta likimo valiai. O gal jai tiesiog buvo leista augti savarankiškai? Vyriausias brolis, biologas, važinėdavo po įvairius kraštus, lietuviams egzotiškas vietas, pavyzdžiui, dykumas, parveždavo keisčiausių dalykų, tarkim, skorpionų. Vyresnė sesė mokėsi tuometėje Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje-internate, tapo vargonininke. Nuo jaunesniojo brolio Jurgą skiria penkeri metai, su juo sudarė savotišką duetą: jis – ryškus maištininkas, ji – tyli ir nematoma, kuriai atsidurti dėmesio centre nebuvo malonu.

„Buvome ketvertas, o visi lyg po vieną, trūko man tų brolių ir sesės.“

Bet Jurgos vaikystė išeidavo iš namų. Draugų, veiklos rasdavo visur. Dažnai lankydavosi pas šeimos bičiulius brolius pranciškonus, kurie, pasak dainininkės, savyje turi gražaus vaikiškumo.

„Iš jų gaudavau tai, ko stigo šeimoje. Jie sugebėjo pritraukti prie svarbių dalykų kitais būdais. Kad ir ta bažnyčia: kai eini, nes reikia, vienas jausmas, o kai iš entuziazmo – visai kitas. Pamenu, vienuolika žmonių važiavom penkių vietų automobilyje į Šventosios bažnytėlę per miškus dviračių takais, kojos rankos kyšo pro langus, jaudulys, smagumas. Tokie dalykai – gaivaus oro gūsiai.“

Jurga prisimena, kad šeimoje jusdavo tvyrant dvi skirtingas atmosferas: kai kas nors viešėdavo, visi namuose būdavo geros nuotaikos, pozityvūs, o svečiams išvykus įsijungdavo kitas registras. Jautri mergaitė juto nutylėjimus, santykių įtampas, šeimynykščių susitelkimą į save.

„O juk norėjosi nuolat išlaikyti tą džiaugsmingumą, kuris tvyrodavo prisirinkus svečių. Matyt, todėl vaikystėje ir radosi man patinkanti būsena, kad esu visų žmonių vaikas. Savo namą taip pat pasistačiau dėl to, kad nebūčiau viena, o jame nuolat pūstų ateinančiųjų skersvėjai: tai prodiuseriai čia kažką veikia, tai sesė užsuka, tai draugai. Ir sūnus turi savo kambarį.“

Bet kartą per metus pas Šeduikius, kad ir kur jie gyventų, atriedėdavo visų laukta tikroji šventė – Kalėdos. Pilni namai įvairių kartų̃ artimųjų, nesibaigiantys pokalbiai, vaikų pokštai, laimės dvasia. Tas įprotis visiems suvažiuoti pas mamą likęs iki šiol – su draugais, sužadėtiniais, vyrais ir žmonomis, vaikais ir anūkais. Niekam nenuostabu, kad prie stalo, skirto kokiai dvylikai, kasmet telpa dvigubai daugiau.

Kai pasakoju apie santūrią, mąslią, jausmus kolekcionuojančią mergaitę, atskleidžiu tik vieną jos pusę. Jurgai tikrai pakako drąsos „lipt stogais“. Vaikystėje ji buvo gan didelė priešgyna ir galėjo pakovoti, nesutikti su tuo, kam nepritaria. Tačiau gal svarbiausias dalykas, būdo savybė, dominuojanti iki šiol, – noras suprasti. Kodėl, kodėl, kodėl?

„Į bažnyčią eidavom, nes šeimoje taip reikėjo, o mokykloje apie tai kalbėtis nebuvo galima. Tik niekas nepaaiškindavo, kodėl. Tada įsijungdavo atvirkštinė reakcija – norėdavosi įsisegti spaliuko žvaigždutę arba užsirišti raudoną pionierių skarelę. Bet tėtė neleisdavo. Vaikas nesupranta, kodėl negali būti kaip visi ir su visais, išgyvena atskirtį. Taip formuojasi pirmosios traumos. Nors… Kažin, ar tokiai mažai būtų įmanoma paaiškinti Mamos jausmus, kuriuos išgyveno besilaukdama vyriausiojo brolio Alvydo – Tėtė tada už laisvės atsišaukimų platinimą ketveriems metams buvo ištremtas į Sibirą. Dabar manau, kad jos nerimą perėmiau kaip estafetę. Bet stengiuosi nebeperduoti toliau.“

Tačiau klausimai lieka, kaip ir noras, kad į juos būtų atsakyta. O tam reikia pokalbininkų, bendravimo, įžodinimo. Kalba – be galo svarbus instrumentas, padedantis ir suprasti, ir kurti pasaulį.

„Gal todėl atsirado ir mano dienoraščiai, nes per kalbą išgirstu pati save ir kitą, galiu sujungti mintis ir jausmus, pamatyti, kaip viena priklauso nuo kita. Viskas, ką darau, yra iš to, ko neturėjau. Iš trūkumo ir susikuria ta juodoji skylė, turinti didelę energiją. Bet tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog kryptis, kai atsispiri ir tobulini, ko nori.“

Žmogus gali bendrauti ne vien kalba. Jei verkiant reikia, o nėra su kuo pasikalbėti, išsakyti savo jausmus, patikėti paslaptis, atskleisti baubus ir šešėlius, kas netelpa viduje, išsilieti galima ir kitaip. Atkeli pianino dangtį ir klavišais kuri nuotaikas bei būsenas. Nesvarbu, kad tau vos keleri: išdainuoti save – galimybė atsiverti ir papasakoti. Ir ji pradėjo. Ten, Telšiuose. Paskui, po tėčio mirties, šeima išsikraustė į Palangą.

Tomo Petreikio, Dariaus Petreikio nuotrauka

MOKYKLA IR EGZAMINŲ EILĖRAŠČIAI

Laikas, praleistas tuometėje Palangos 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Senoji gimnazija), buvo begal įdomus ir dinamiškas. Nors pradžioje Jurgai buvo sunku: nauji žmonės, nekalbantys žemaitiškai, svetima aplinka. Kad įsilietų į draugų būrį, stengėsi neišsiduoti, jog kalba tarmiškai. Visgi daugiausia prisiminimų – šviesūs. Ji labai stengėsi būti tokia, kokios tikėjosi mama, rinko geriausius pažymius, bet neleido sau atsiskleisti visomis spalvomis. Prigrūsdavo galvą dalykų, kurių gal nė nereikėjo – čia išmokdavo, čia pamiršdavo. O štai sporte, pavyzdžiui, dviračių lenktynėse, sprinte, varžėsi negailėdama jėgų. Bet ne su mergaitėmis, o berniukais. Turėjo būti pirma, trūks plyš. Gal geriausiai jai sekėsi kalbos. Pavyzdžiui, prancūzų, tad niekada nepamirš mokytojos Aldonos Karačionkienės – griežtos, bet išmintingos. O lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Galinauskienė, kurią Jurga prisimena su dėkingumu, ją pastebėjo, nuspėjo ir pastūmėjo kurti poeziją. Baigdama mokyklą būsima dainininkė labiausiai bijojo egzaminų, bet tada atsirado galimybė vieno išvengti. Mokytojai pasiūlius, 12-oje klasėje Jurga įsidrąsino dalyvauti literatų konkurse, kurį laimėjusi nelaikė lietuvių kalbos egzamino. Per savaitę parašė apie dvidešimt pirmųjų savo eilėraščių. Tai buvo jos kūrybinė ir įveiktos baimės pergalė.

Keisčiausia, kad kad mokykloje menininkė nemėgo poezijos, vos keli eilių autoriai paliko įspūdį. Tarp padariusių įtaką mini V. Mačernį, K. Binkį, bet svarbiausi – A. Škėma, A. Camus, J. Biliūnas.

„Man „Laimės žiburys“ turbūt iki šiol yra vienas esminių kūrinių. Taip ir gyvenu – nesvarbu, kiek yra tamsos, kad ir kas nutiktų, būtina siekti šviesos kibirkšties. Bet apskritai aš neskaičiau poezijos. Labiausiai man patiko pasakos, fantastinė literatūra. Gal rimavimas atbaidydavo, nes man jis toli nuo gyvenimo, tikrovės. Ir pirmieji mano eilėraščiai buvo nerimuoti.“

APIE TEKSTŲ PRASMINGUMĄ

Pradėjusi profesionaliąją karjerą, albumus kūrė prie melodijos prisiūdama „kažkokią paukščių kalbą“, o tik paskui versdavo į lietuvių. Tačiau taip radosi ne visos dainos, labai daug tekstų iš jos tiesiog išsiliejo lyg pakėlus kokį šliuzą – tiek buvo prisikaupę. Bet apskritai dainų kūrimo kelionėje Jurgai melodija gimsta labai lengvai, o tekstas – sunkesnioji dalis. Kad padėtų pati sau, ėmė užsirašinėti mintis, kurios virsdavo svarbiomis dainų frazėmis su idėja. Juk banalią temą galima išsakyti išmintingais žodžiais. Nors poezijos skaito mažai ir dainų eilutes dėlioja iš asmeninio žodyno, vienas kūrinių gimė perskaičius Kęstučio Navako eilėraštį, kuris paliko tokį didžiulį įspūdį, kad net šiurpo oda. Dabar „Gama“, kviečianti žmones dainuoti drauge, tapo kertine jos programose.

Jurga sako, kad neskaityti knygų – žemas lygis, nes jose yra visas pasaulis, į kurį tu dar neišėjai. Tad knygą labai svarbu rasti vaikystėje ir jaunystėje. Šeduikių namų biblioteka buvo didelė, joje – ir visa pasaulio pasakų serija.

„Mama jas skaitydavo balsu. Ir turėjo vieną mėgstamą apie kopūstus. Ji pasakoja apie tris karaliaus sūnus, kurie gavę užduotį iškeliauja. Pavargę miške sutinka seniuką, verdantį kopūstų sriubą. Išalkę jaunuoliai tos sriubos prašo, o seniukas sutinka duoti tam, kas papasakos istoriją, kuria jis nepatikės. Tik jaunėlis (čia paguoda man!) gebėjo taip papasakoti, kad seniukas sušuko: „Negali būti“. Ir po šio momento prasidėdavo kita pasakos dalis, kurią Mama kurdavo kas kartą vis kitaip. Va, netikėtai atradau, iš kur tas kūrybinis genas ir fantazija.“

Rašydama dainas Jurga sprendė esmines savo gyvenimo problemas, kylančias iš sunkių ar pakylėtų etapų. Svarbesniais, produktyvesniais laiko pirmuosius.

„Ilgai būti euforijoje – ne man. Kita vertus, komplikuotos situacijos yra puiki medžiaga kūrybai. Tikiu, kad žmogus yra kosmosas, tad ir kalbu apie tai. Ji man yra šviesus siūlas, galintis iš visko ir visada ištraukti, be jos daug ko nebūčiau ištvėrusi. Net, sakyčiau, daina tuo siūlu pas mane nusileidžia, aš visai jos nekuriu, tik sugaunu iš kažkokios kolektyvinės pasąmonės.“

KELIAS IR KRYŽKELĖS

„Tuo metu, kai įdainavau pirmąjį albumą, žmonėms trūko kitokios muzikos. „Aukso pieva“ – sėkmingas laiku ir vietoje atsiradęs rinkinys, tačiau viskas labai greitai keičiasi. Aš lyg išlaisvinau kažkokią upę, paleidau jos tėkmę, krantuose stovėjo žmonės, jiems patiko ir jie norėjo dar. Supratau, kad greitai daug jų atkris, bet aš privalau plaukti tolyn su pačia upe. Man nebuvo lengva viską suprasti. Prasidėjo ieškojimų metas. Kūrėjui – vertingiausias laikas.“

Būtent tada, kai 25-erių patyrė milžinišką sėkmę ir jai pačiai netikėtą populiarumą, Jurga nėrė į visus įmanomus vandenis. Kūrė dainas, nors labai norėjo kurį laiką to nebedaryti, daug koncertavo svetur ir iškeliavo į kitas sritis – lipo į teatro sceną, išmėgino rašytojos vaidmenį, noriai stojo prieš kino kūrėjų kameras. Nuolat ieškojo atsakymų į dar neatsakytus ar vis naujus klausimus. Prasmė̃s, gelmė̃s, tikrumo. Dar dar dar. Ar pasirinkti sunkesnį kelią ir yra geresnioji išeitis?

„Kažkada vienas guru manęs klausė: Jurga, ar smeigsi ietį į savo drakoną? Ne, sakau. Tada jis nustebęs: Kodėl? Argi tu nenori įveikti savo blogį? Atsakiau pasistengsianti jį pakalbinti, kad transformuotųsi į kažką geresnį. Suprantu, tai labai sunkus kelias, bet tikiu, kad tik taip įmanoma pakeisti savo gyvenimą.“

Jos dainų albumai – lyg gyvenimo nuotraukų albumai. Akylesnis (ar ausylesnis?) nesunkiai įžiūrės menininkės kelio etapus: gyvą ir maištingą, ramų ir pritilusį, išverktą ir išskaidrėjusį, klausiantį ir virpantį, nurimusį ir nušvitusį. Ji nesistengė įtikti ir patikti. Leido sau būti savimi, nesigėdijo apsinuoginti ir išsakyti, kuo alsuoja, ką jaučia, jos pauzės nebuvo tuščios ir ji savęs neprievartavo užslinkus tylai. Šiuolaikinio tempo ir socialinių tinklų jautėsi įspausta į kampą, nes žmogaus egzistavimas tarsi baigiasi jam apie save nepranešant, garsiai nemostaguojant rankomis. Tada pati sau metė iššūkį ir ėmė rašyti kasdien, tačiau ne pigias žinutes, o asmeninius kiekvienos visų metų dienos išgyvenimus, patyrimus, atradimus, suvokimus. Visa tai sugulė į knygą „Iššūkis“, kuri dabar kitiems padeda išdrįsti: pasižadėti sau, padaryti ir nebijoti išgirsti savo kūną, mintis, sap­nus ir aplinkinio pasaulio pavidalus.

IMTI IŠ TRŪKUMO IR DUOTI IŠ MEILĖS

Jurga tiki teorija, kad gimstame laimei ir vaikystėje tokie būname. Kad suaugę išmokstame būti nelaimingi. Dainose ir stengiasi išnarplioti klausimą, ką daryti, kad nepadarytume savęs nelaimingais. Būdama ketvirtasis vaikas, mažiausioji, ji norėjo tapti traktoriste. Juk tai svajonė, susijusi su svarbumu: tu važiuoji galinga mašina, į visus žiūri iš aukšto, o kiti į tave – iš apačios. Gal dėl to menininkė ir atsidūrė scenoje. Bet būdama joje suprato, kad žmogus rampų šviesoje daro kitiems įtaką. O už tai reikia prisiimti atsakomybę. Pirmiausia – nemeluoti.

„Seniai nemezgu santykių, kuriuos skatina trūkumo jausmas. Vaikystės reikalai baigėsi. Dabar įgyvendinu visas savo svajones. Geriausia, ką galiu duoti žmonėms, yra mano pačios patyrimai. Juos išsakydama dainomis keičiuosi pati, keičiasi ir jas klausantieji. Patyriminiai koncertai atsirado ne šiaip sau, o iš atsakomybės už tai, ką darau.“

Jai svarbiausia gyvenime – jausti ryšį. Abu žodžiai po vieną ir sudėti draugėn. O geriausia lingvistinė forma – klausimas. Šiuo metu ji nuolat savęs klausia: iš meilės ar iš baimės?

„Va, sėdžiu ir graužiuosi, tada einu rašyt dienoraštį, nes, pavyzdžiui, iš vaikystės grįžo „nevykėlio sindromas“ – baimė, kad kažkas su manimi negerai. Kad kiti pamatys, kokia iš tiesų esu nevykėlė. Bet juk dažniausiai tai būna mažas dalykas, o mes bijome jo šešėlio, kuris labai išilgėja leidžiantis saulei. Jeigu tą minėtą drakoną išskaidytume iki mažyčių neutroniukų (koks geras žodis, juk neutronai yra neutralūs!), o paskui juos po vieną surinktume į kažką geresnį, nebeliktų jokių pabaisų.“

Kai skaitytojus pasieks šis „Nemuno“ numeris, iš spaustuvės į Vilniaus knygų mugę iškeliaus naujausia Jurgos knyga „Shé“. Joje autorė mėgina įkūnyti personažą, kuris savo esybe yra vyras ir stebėdamas pasaulį stengiasi nustebinti pats save. Kiekvienas tekstas surinktas rašomosiomis mašinėlėmis, iš kurių viena vardu „Erika“. Spausdintos raidės atrodo nuostabiai gyvai – ne rankraštis, bet ir ne kompiuterinis šriftas. Tokia vaizdine forma visi eilėraščiai ir sugula knygon, pramaišiui su dailininko M. Gedimino paveikslais. Beje, tekstai gimė iš žodžių, kuriuos poetė surinko iš nekalbaus, bet dažnai gana paradoksaliai pasisakančio kolegos, ir juos pavertė minčių dėlionėmis. Kitaip tariant, knyga gimė tarsi netyčia. Ar tai buvo malonus procesas? Menininkė sako, kad nepaprastai. Rašymas mašinėle – kaip atskiras kūrybos žanras, išreikštas grafiniu vaizdu. O kodėl pasirinko tokį būdą?

„Kad būtų dar sunkiau. Esu vijurkas, negaliu užsiimti tik vienu dalyku, pavyzdžiui, vien kurti dainas. Medituoti ramiai sėdint penkiolika minučių man yra problemiškiau nei tai daryti kiekvieną gyvenimo minutę, nors kitiems – atvirkščiai. Man daug kas yra atvirkščiai.“

Klausau Jurgos ir galvoju, kur pakastas šuo, kad ji – absoliutus inkliuzas visoje populiariojoje kultūroje – stabiliai išlaiko savo vietą? Kodėl ji nebuvo išbraukta, ištrinta, patraukta? Jokių skandalų, vulgarybių ir išsirengimo dėl dėmesio dozės, veržimosi į dienraščius, šimto vis naujų partnerių, reelsų apie makiažą ir kremukus, instagramų apie madingus apdarus… Net tose laidose, kuriose išdrįso dalyvauti ir iš vedėjų priimti dovanas sekso žaisliukų pavidalu, jos nuoširdumas ir kuklumas vertė raudonuoti tuos daiktus, tad jie nė kiek nesumenkino viešnios. Turbūt tai ir yra tikrojo paradokso – to iš Rytų filosofijos, galbūt dzeno – pavyzdys, kad sprendimo galia atsidūrė ne reguliuotojų, o klausytojų rankose. Anuomet toje L. Donskio laidoje ji vardijo, kokia muzika jai padarė didžiausią įtaką – klasika ir alternatyvioji: eksperimentinis rokas, postpankas, eterinė ir gotikinė muzika (čia taip iššifravau, iš jos lūpų išgirdusi Peterį Gabrielį ir Cocteau Twins). Kam tai gali patikti, kas tai gali suprasti? Tikrai ne masės. Tačiau jei vis daugiau randasi sąmoningų ir vidinės šviesos ieškančių žmonių, alternatyva tampa būtinybe, nes ji duoda. Pirmiausia tai, ko ilgisi žmogaus siela. Jurgos pastangos rasti ir megzti ryšį su žmonėmis, kurių kiekvieną laiko kosmosu, yra atsakymas į klausimą, kaip gerumas ir meilė realiai keičia pasaulį.