Kai po „Financial Times“ žurnalisto Andrew Melloro publikuoto straipsnio apie lietuvius operos kūrėjus ir solistus socialiniuose tinkluose nuvilnijo kolektyvinio pasididžiavimo ir nuostabos banga, pirmiausia pagalvojau apie tai, kiek mažai šis džiaugsmas turi bendro su realiu talentingų asmenybių kūrybos patyrimu, kaip maža pastangos juos grąžinti į Lietuvos scenas. Tačiau tai negalioja Edgarui Montvidui, balansuojančiam tarp darbo garsiausiuose užsienio teatruose ir intensyvios veiklos Lietuvoje. Edgaro Lietuvoje yra daug – jis toliau čia išbando neatrastus vaidmenis, augina mūsų sceną savo koncertais, yra Pažaislio festivalio meno vadovas. Jis simbolizuoja tai, ko dažnai tikimės iš menininko, bet kas įvyksta retai – meist­riškumo, intelekto ir šviesos dermę. Dingsties pasikalbėti su E. Montvidu ieškojau ilgai, penkiasdešimties metų jubiliejus tebuvo sutapimas ir pretekstas. Dabar, kai pagrindinės durys ir langinės Edgarui atvertos, susitikome Bernardinų sode, veidu į Vilnelę ir jos krantuose gyvenančias antis.

Man įsiminė Tavo jubiliejaus diena, nes klausant radijo atrodė, kad esu drauge. Kas iš šventės labiausiai išliko Tavo atminty?

Kaip kertinių įvykių metu (nors jubiliejus labiau neišvengiamybė) atlikėjams dažniausiai nutinka, buvau scenoje. Lozanos operoje rodėme „Karmen“ – buvo keista tą vakarą smaugti savo kolegę. Don Chosė vaidmuo mane lydi jau kelerius metus, žinau, kad tai tęsis, todėl simboliška, gal net – likimo arba Dievo dovana, kad per gimtadienį vaidinau būtent jį. Tikriausiai atlikėjui ir yra prasmingiausia savo jubiliejų švęsti scenoje, dalytis muzikine puota su bičiuliais, kurių tą vakarą prigužėjo nemažai, ir žiūrovais.

Man visuotinė meilė, pripažinimas, kuris siejasi su Tavo mokytoju Virgilijumi Noreika, buvo vienas gražiausių aspektų.

Gal ir žemiškas faktas, tačiau į jubiliejinius koncertus bilietai tirpte ištirpo per kelias savaites. Tai irgi parodo publikos dėmesį ir meilę. Tiesą sakant, per gimtadienį neturėjau laiko stebėti, kas vyksta socialiniuose tinkluose, reikėjo rūpintis ir atvykusia šeima, ir spektaklio sėkme. Tik vėliau pamačiau tą sveikinimų, radijo laidų bangą, kuri tikrai džiugina. Kalbant apie klausytojų meilę, ji abipusė, natūrali, tikriausiai tas tikrumas ir yra reikalingas. Dėkoju už palyginimą su Maestro Noreika. Mačiau ir stebėjau jo santykį su publika, jis buvo nesuvaidintas, paprastas ir jaukus. Šių dalykų neišmoksi, jie turi būti autentiški.

Jubiliejus – laiko tėkmės ženklas, bet visgi penkiasdešimt turi savo krūvį…

Vertinimas, kad tai pusė gyvenimo, atėjo iš kultūros, tradicijos. Tačiau paskui ir žolė tokia pat žalia, ir upės tėkmė nepasikeitė. Bet metų jau pakankamai, kad galėtum pasidaryti švelnią reviziją, atsisukti atgal ir pamatyti, kiek visko yra. Minėjai publikos meilę, bet man svarbiausia sutikti žmonės, į spektaklį Lozanoje iš įvairiausių miestų atvykę draugai. Kai po pasirodymo kėliau šampano taurę ir mačiau juos visus teatro restorane, pagalvojau, kad tie kuo įvairiausi, skirtingų profesijų mane supantys žmonės ir yra didžiausias pasiekimas. Viename interviu jau minėjau, kad supratimą, jog jubiliejus – svarbu, atsinešiau iš vaikystės, iš to, kaip juos švęsdavo tėvai ir giminaičiai. Tam tikri punktyriniai taškai gyvenime reikalingi, nesureikšminant paties skaičiaus. Kaip atlikėjui – kitas klausimas. Penkiasdešimt metų dainininkui – tai horizontas, pikų pikas.

Užsikabinsiu už punktyro metaforos. Kurie etapai, vaidmenys, žiūrint atgal, dabar atrodo svarbiausi?

Itin svarbus pirmas susitikimas su Maestro V. Noreika. Tuomet dar abejojau, ar noriu būti dainininkas, galvojau apie dramos aktoriaus specialybę. Jo pamokos padėjo apsispręsti. Tada pirmieji darbai užsienyje – dar būnant studentu vaidmenys Latvijos nacionalinėje operoje. Debiutas Operos ir baleto teatre atrodė siekiamybė. Vėliau – stažuotė Londone, atvėrusi kelią į visiškai kitus, tarptautinius vandenis, ir daug kitų įvykių. Ir pagaliau – nuoseklus ir gražus, pilnas nuopuolių ir pakilimų laikas, etapiniai vaidmenys, pavyzdžiui, pirmas Verterio atlikimas, „Liučija di Lamermur“ Semper operoje Dresdene, dabar – Wagnerio kūriniai arba Don Chosė, atveriantys duris į vieną ar kitą pusę. Minėdamas nuopuolius, turiu galvoje ligas, negalavimus, susijusius su pagrindiniu instrumentu – balsu, kurį nešiojuosi su savimi ir kuris nuolat „stuksena“; mes, dainininkai, su tuo nuolat susiduriame. Prieš keletą dienų pradėjau bendradarbiauti su IMG (viena didžiausių ir svarbiausių klasikinės muzikos atlikėjų agentūrų, aut. past.) – per daug nesureikšminu, tačiau tai darbas su nauja komanda, jų vizija. Laikas parodys, kaip seksis. Būtų naivu dėti visas viltis tik į agentūrą, bet ji gali atverti naujų horizontų. Šiuo metu išgyvenu pilnatvę, galiu atsidėti kūrybai, nes nebereikia nuolat priminti, kas aš esu. Panašiai, kaip gerame restorane, kur šefas neturi įrodinėti savo talento, jis tiesiog neša patiekalus, o žmonės mėgaujasi. Tačiau svarbu tą kokybę išlaikyti.

Aplink Tave – vaidmenų ir muzikos įvairovė, bet širdis, regis, turi aiškią kryptį.

Taip, tačiau mano pasirinkimai gana struktūrizuoti. Yra tam tikri vaidmenys, kuriuos dainuoju, galbūt atsiras daugiau vietos kamerinei muzikai arba stambių formų simfoniniams veikalams. Mano repertuaras ir platus, ir ne, nedainuoju „nuo iki“.

Užsiminei apie kamerinę muziką. Regis, nejauti didelės skirties tarp jos ir operos?

Ji egzistuoja labiau psichologine prasme. Rečitalių metu kuriu mažus, subtilius paveikslėlius. Noriu, kad koncertai nebūtų per daug sentimentalūs, išlaikytų balansą, tad kontroliuoju save, bet kartu leidžiu sau pasitikėti intuicija ir skoniu. Receptas gana paprastas – užtenka įsiklausyti į tekstą ir jį savaip interpretuojant perpasakoti publikai. Nereikia patoso, blizgučių ar papildomų efektų. Žinoma, kad toks minimalizmas būtų paveikus, būtinas estetinis pojūtis bendrąja prasme – svarbu ir ką matai, kuo domiesi, ką valgai, net ką dėvi. Kamerinė muzika atspindi vidinį pasaulį. Yra dainininkų, kurie tokių koncertų niekada nerengia, nes jie reikalauja labai daug jėgų ir pasiruošimo.

Operoje yra daugybė dalykų, už kurių gali pasislėpti – scenografija, kolegos, kontekstas, orkestras…

Esi vienas ir turi sukurti tam tikrą aurą koncertų salėje, nutiesti tiltą. Spektaklių metu jo vengiu, kad įvyktų personažo transformacija, nesistengiu „peržengti“ orkestro duobės. Čia priešingai – esu tas tiltas.

Neseniai girdėjau Tavo debiutą Wagnerio operų pasaulyje – Eriko vaidmenį „Skrajojančiame Olande“. Pasirodymu taip pat žavėjosi ir kritikai, „The Guardian“ pabrėžė vokalo itališkumą, kuris taip tinka ankstyvajam Wagneriui. Bet aš išgirdau, kaip skaidriai ir aiškiai skambėjo Tavo vokiečių tartis. Kaip tvarkaisi su kalbos iššūkiais?

Kiekviena kalba turi savo spalvą ir melodiką: net jeigu kai ką ištari neteisingai, bet su reikiamu charakteriu, publika priima teigiamai. Su mumis dirba įvairūs pedagogai, įdedame daug pastangų. Pavyzdžiui, kai dainavau Lozanoje, mane supo prancūzakalbiai, aš vienintelis ne, tas pats buvo Vienoje, vokiečių kalbos aplinkoje, kur vaidinome „Lulu“. Klausaisi ir mokaisi perteikti koloritą. O visa kita – technika, kuri lavinama kabinete. Kai ruošiesi kūriniui ne gimtąja kalba, ir mokytojai, ir dirigentai į tave kreipia žymiai didesnį dėmesį, tad būname tikrai gerai „išminkomi“.

Dainiaus Ščiukos nuotrauka

Kaip atrodo Tavo mokymosi darbotvarkė?

Pradėsiu nuo buitinių detalių. Kai pasiūlo naują vaidmenį, man būtina pamatyti natas: nuskenuoju savo partiją, kokie ten iššūkiai slypi, kaip sakė Violeta Urmana, suskaičiuoju aukštus garsus. Svarbu suprasti, ar galėsi tą kūrinį įveikti, ar neteks vėliau šešias savaites kankintis. Tada imu studijuoti tekstą, verčiu, ieškau papildomos informacijos, ypač jeigu libretas parašytas pagal literatūros kūrinį. Galiausiai prasideda intymus laikas prie fortepijono. Pasistatau kavos ir mokausi, mokausi, mokausi. Kai jau galiu nebe solfedžiuoti, o dainuoti, samdausi pedagogą, koučerį, kuris padeda įvaldyti personažą. Toliau – stilistikos studijos ir įdainavimas: vaidmuo turi būti „po oda“, kad repeticijose dirbdamas su režisieriumi jaustumeisi laisvai. Nepamiršiu vieno paskutinių pasirodymų stažuotės Londone metu: būdavo, kad vieną vakarą dainuoji Alfredą, o kitą – vieno rečitatyvo partiją. Operoje „Ariadnė iš Nakso“ turėjau atlikti dviejų sakinių trukmės karininko vaidmenį. Pažiūrėjau ir galvoju – važiuodamas į repeticiją autobuse ją ir išmoksiu. Aišku, neišmokau taip, kaip reikėjo, ir pirmoje repeticijoje suklydau. Dirigentas seras Antonio Pappano pasakė: „Nepamiršk, kur esi.“ Visam gyvenimui įsirėžė, kad net dviejų eilučių vaidmuo turi būti parengtas tobulai, tarsi būtum jį atlikęs šimtus kartų. Šis darbas dažnai techninis, net guldamas į lovą, būna, kartoji tekstą. Mėgstu praėjus tam tikram laikui užsimerkęs pereiti libretą, kaip kino juostelę. Taigi, personažą pradedi kurti dar iki repeticijų, modeliuoji įvairias situacijas, kurias vėliau siūlai režisieriui – daugeliui patinka toks entuziazmas.

Skirkime minutę ir režisieriams: tai įdomi ir kartu problemiška operos dalis – nuo tradicijos puoselėtojų iki itin konceptualių kūrėjų ir momentų, kai solistai paliekami be aiškios dramaturginės krypties. Galbūt turėjai partnerysčių ir patirčių, kur režisieriaus sprendimai sužavėjo?

Turėjau ir vienokių, ir kitokių patirčių. Pastarosios Vienoje ir Bazelyje – skausmingos. Teko dirbti su keliomis choreografėmis, anksčiau nestačiusiomis operų, jos tiesiog nežinojo, ką ir kaip daryti. Mes, dainininkai, kentėjome. Dažniausiai jau per pirmąjį susitikimą, kai pristatoma koncepcija, aš suprantu, ar tai bus pilnakraujis pastatymas, ar fiasko. Jei režisierius pasakoja apie debesėlius, vaivorykštę ir po ja lakstančius zuikučius, vadinasi, darbas ir ieškojimai vyks repeticijų metu. Bet opera – ne tas žanras, kur gali pusę metų eksperimentuoti, rūkyti cigaretes ir galvoti. Keturios ar penkios savaitės prabėga greit. Net teko įsivelti į ne itin malonią diskusiją apie tai, kad nevyksta normalus darbas, ką čia veikiame, kodėl repetuojame tik pusantros valandos per dieną, palikę šeimas ir draugus. Užtat daug ko išmokau dirbdamas su Keithu Warneriu, Davidu McVicaru. Į sceną veržiasi ir kino režisieriai – dirbsiu su kanadiečiu Atomu Egoyanu statant „Jenufą“, bus įdomi patirtis. Niekada negali žinoti.

Vilniuje Tavęs labai daug, neatrodo, kad negyveni čia nuolat. Kaip paskirstai laiką tarp šalių, vietų? Juk operos pastatymas trunka mėnesį, pusantro…

Sezonas sezonui nelygu – būna, kad dirbdamas Europoje galiu ilgąjį savaitgalį atskristi į Vilnių ar Londoną. Kitąmet dirbsiu Kanadoje, bus sudėtingiau. Šį sezoną beveik pusę metų praleidau Šveicarijoje. Per tuos beveik dvidešimt penkerius metus išmokau susikurti jaukų, saugų ir patogų mikropasaulį, kad ir kur būčiau. Tiesa, rakindamas naujo būsto duris nerimauju – nežinia, ką ten rasiu, nuotraukos lieka nuotraukomis. Su savimi nesivežioju vazoninių gėlių ar portretų, svarbiau gera vieta, tyla. Paskutinis butas Lozanoje, kuriame gyvenau, buvo puikus – ne tik atitiko visus reikalavimus, bet ir turėjo sodą su didžiuliu kiparisu. Žinoma, prasidėjus repeticijoms, namuose mažai tebūni.

Tavo pavardė dažnai minima šalia kitų atlikėjų, kurie kūrė Lietuvos sėkmės istoriją pasaulyje. Ar pastebi jaunesnių kolegų bandymus eiti tuo pačiu keliu?

Manau, tik laiko klausimas, kada išgirsime jų vardus. Žinau kelias dainininkes ir dainininkus, pagal įvairias programas besistažuojančius užsienyje. Mano paties karjera kitose šalyse prasidėjo 2001-aisiais, tuomet mūsų mokytojai V. Urmana ir Sergejus Larinas, koncertavę Milano „La Scala“, jau buvo pramynę kelius. Tais laikais, kai antroji banga pradėjo dainuoti, spaudai buvo svarbu nušviesti jų pasirodymus. Kiekvienas mano debiutas buvo aprašomas „Lietuvos ryte“. Dabar pripratome, sėkmės istorijų daug ir nieko nebestebina, kad solistas ar solistė stažavosi užsienyje.

Tuomet mūsų šalis atrodė gana paslaptinga, nedaugelis gebėjo išvykti. O ko reikia dabar, kai gyvename pertekliaus laikais?

Galbūt smalsumo. Nenoriu idealizuoti savo kartos, bet tais laikais nebuvo lengvai prieinamų įrašų: susigrūdę mažame akademijos kambarėlyje žiūrėdavome operas, klausėme plokšteles, o į pasirodymus lipdavome per tvorą. Prisipažinsiu – ir pats tai dariau, norėdamas Filharmonijoje išgirsti „La Scala“ orkestrą. Svarbiausia pamatyti, mums to reikėjo labiausiai. Operos teatre, apšvietėjų kabinoje, išsižiojęs klausiausi Jose Carrero koncerto. Dabar, kai visko apstu, didžiausias priešas – abejingumas. Per meist­riškumo kursus stebėdamas studentus iškart matau, kuriems buvo liepta ateiti, o kurie dalyvauja su entuziazmu. Svarbus alkis, kuris veda pirmyn, verčia tiesti kelius. Į sėkmę patekti – prieiti daug uždarų durų, turi belstis į vienas, į antras ir ketvirtas, nebūna, kad jos atsidaro ir visi tavęs laukia. Bet tie, kurie į darbą žiūri rimtai, pastebimi dar jiems mokantis.

Prieš penkerius metus prisijungei prie Pažaislio festivalio – tapai meno vadovu. Ką atnešė ši patirtis? Juk Tau tai lyg kitas pasaulis.

Daugelį metų Pažaislio festivalis kviesdavo koncertuoti, aš pats sugalvodavau, ką dainuosiu ir su kuo. Taigi tapti meno vadovu – nuoseklus žingsnis. Vadovavimo ten yra mažiausiai. Tereikia suprasti tam tikrus niuansus – kas džiugina publiką ir kas – bilietų kasą. Pradėjau nuo skrajojančių idėjų, paskui susidūriau su tam tikra realybe ir pinigų stoka. Ši patirtis man – tarsi langinės, į muziką pradėjau žvelgti plačiau, juk negaliu Pažaislio festivalio lankytojams siūlyti tik vokalinės muzikos. Dabar būdamas užsienyje vis dažniau žvilgteliu į afišas – kas ten pasirodo, groja, ką atlieka, stebiu savo kolegas, paliekančius įspūdį. Mūsų komanda nedidelė, tad dirbu ne tik kūrybinį, bet ir techninį darbą, tenka parašyti daug elektroninių laiškų. Šioje veikloje man padeda dainininkui svarbi savybė – diplomatija, gebėjimas išgyventi tarp dviejų ugnių. Pavyzdžiui, režisierius nekenčia dirigento, o tu esi per vidurį, turi dirbti ir su vienu, ir su kitu, nesukelti konfliktinių situacijų, negali būti aikštingas, įnoringas. Nemažą įtaką daro mano asmeninės pažintys – lengviau pasikviesti norimus atlikėjus.

Ar turi viziją, kaip šis festivalis galėtų atrodyti po dešimties metų?

Kai matai, kad pastatas jau kyla, norisi, kad jis kiltų dar aukščiau ir būtų labiau matomas, kokybiškas. Būtų puiku, jei ir mūsų rėmėjai tai matytų, kad niekas nesakytų: „Jums ir taip gerai sekasi.“ Jeigu sekasi, reikia skatinti. Per trisdešimt metų festivalis užsiaugino savo publiką, tad reikia vienintelio – įdomių programų ir kad man užtektų idėjų, kad festivalis būtų išskirtinis, todėl ieškome naujų formų, diskutuojame, kalbamės, kartais ginčijamės. Noriu, kad vasarą Kaunas alsuotų tuo festivaliu. Galbūt niekad nebūsim tokie kaip Zalcburgas, bet būtina turėti ambicijų. Svarbu, kad niekam nekiltų klausimų, kuo laikinoji sostinė įdomi vasarą. Pagaliau, kad ir Vilniuje, ir Kaune iškiltų naujos koncertų salės. Šiuo metu šios infrastruktūros, galima sakyti, nėra. Ypač Kaune.

O kaip po dešimties metų matai save?

Jau būsiu šešiasdešimties! Manyčiau, kad vis dar dainuosiu, galbūt mažiau fizinių savybių reikalaujančius vaidmenis. Yra daug kamerinės, šiuolaikinės muzikos. Viskas priklausys nuo to, kaip skambės mano instrumentas. Gal patirtis, įgyta Pažaislyje, atves į kokį nors mano neplanuojamą pasaulį. Ore jau plevena idėjų. Nesiimu dainuoti to, kas man netinka, galvodamas apie ilgaamžiškumą labai atsakingai renkuosi repertuarą. Viena iš mano siekiamybių buvo Kavaradosio vaidmuo, kurį ir išbandysiu šią vasarą. Vėliau kitas debiutas Lietuvoje – opera „Lohengrinas“. Tuomet paaiškės, ar mano bandymas įkūnyti Eriką „Skrajojančiame Olande“ buvo sėkmingas – juk „Lohengrinas“ taip pat viena itališkesnių Wagnerio operų. Iš kitos pusės, esu dainavęs šiuolaikinių autorių kūrinių ir džiaugiuosi draugyste su kompozitoriumi Christianu Jostu, su juo susitinkame Berlyne, aptariame ateities planus. Bet kokiu atveju, ar šešiasdešimties, ar septyniasdešimties – būsiu muzikoje, o ar scenoje, ar kokiame nors kabinete – parodys laikas.